Gamta ir žmogus igno šeiniaus romane kuprelis
5 (100%) 1 vote

Gamta ir žmogus igno šeiniaus romane kuprelis

Gamta ir žmogus Igno Šeiniaus romane „Kuprelis“

Impresionizmas susiformavo XIX a. antroje pusėje. Tiek šios krypties dailininkai, tiek rašytojai stebėjo nuolatos kintantį pasaulį, stengėsi „pagauti“ akimirkos nuotaiką ir ją užfiksuoti. Svarbus vaidmuo teko kūrėjo nuotaikai. Veikėjų išgyvenimai perkeliami į gamtą, tarp žmogaus ir gamtos tarsi išnyksta riba. Lietuvių literatūroje pirmu nuosekliu impresionistu laikomas Ignas Šeinius.

Vienas Igno Šeiniaus romano „Kuprelis“ veikėjų yra jaunas rašytojas Ignasėlis, kurį autorius naudoja kaip įrankį romanui pasakoti. Ignasėlis jau nuo pat vaikystės gyveno greta gamtos – namie, sodžiuje, turėjo arklį Širmį ir šunį Murzą. Abu juos mylėjo, jais rūpinosi. Štai kaip vaikinas apie juos pasakoja: „Man gaila Širmio. Mes beveik drauge augom. Jį dvieigį pratinau jodinėti. Pratinimo kova, vieno ir kito užsispyrimas padarė mus gerais draugais. Sugrįžus man pavasariais namon iš mokyklos, jis žvengdavo iš džiaugsmo. Širmis mėgdavo dalyvauti arklių lenktynėse. Jaučiau tiesiog, kad jis turėjo tokį pat norą, kaip ir aš: laimėti. Širmį mėgom ne tik mes visi namie, bet ir mūsų šuva Murza. Murza saugodavo Širmį ganykloje. Murzos jau kelinti metai nėra. Širmis paseno, apyrambis pasidarė. Tik antradienį ariant atsigulė vagoje. Iš nuovargio. Ir nenorėjo keltis. Širmis išėjo iš kiemo lėtai, tarytum nujausdamas ką. Man prabėgo viena juosta daug atsiminimų apie Širmį, apie mūsų dalyvavimą lenktynėse ir apie tai, kaip jis kartą gynė Murzą nuo kitų šunų.“ Iš Ignasėlio kalbos matyti, kad prie Murzos, o juo labiau prie Širmio jis buvo prisirišęs beveik kaip prie žmogaus.

Dar vienas požymis, rodantis jaunojo rašytojo neatsiejamumą nuo gamtos pasaulio, yra tas, kad įkvėpimo savo kūrybai jis ieško būtent gamtoje. „Rašau, galvoju. Skraidau tolimam, plačiam neregėtų vaizdų pasaulyje. Mėlyni pavasario rūkai jį šiandien dengia; mėlynuose rūkuose jis nuskendęs. Ir regimi laukai, ir žalios pievos, ir vėsios girios ten nuskendę. Girios tylios, ramios stovi. Klausos tik, kaip žolė ir javai aplinkui auga. Blyksterės, žybtelės mintis ir vėl išnyksta. Sugauti neįstengiu. Ramu šiandien visur.“ Taip Ignasėlis kalba prieš pradėdamas rašyti, rinkdamas savo netvarkingas mintis.

Tačiau, kad ir koks Ignasėlis svarbus bebūtų šiam Igno Šeiniaus romanui, vis dėlto reikalingiausia kūrinio dalis yra pats malūnininkas Kuprelis, kartais dar vadinamas tikruoju, Olesio, vardu. Šis žmogus gera išvaizda pasigirti negali. Jis „turi net dvi kupras: vieną krūtinėje, kitą nugaroje“, jo „ilgos, laibos, tiesios kojos“, sudžiūvę, smaili pirštai, „liesas, baltas, dar daugiau nuo miltų baltas veidas“, „plona, tiesi nosis tik pabrėžia tą liesą baltumą“, „vikrios, gyvos kaip žarijos akys.“ Matyt, nuo išorės portreto ir prasideda Kuprelio ryšys su gamta, nes toks malūnininkas jau labai seniai, kad net Ignasėlis apie jį sako: „Kuprelis toks pat, koks buvo ir pernai. Ir visuomet buvo toks pat. Nesikeičia, nesensta.“ Aplinkinis pasaulis taip pat nesimaino, tik apsirengia kitokį rūbą skirtingais metų laikais, o visada lieka su savo liepomis ir ąžuolais, su lelijomis ir gvazdikais, su drugiais ir paukščiais, su dangumi ir žeme, su upėmis ir ežerais, su vilkais ir lapėmis. Gamta ir Kuprelis nesikeičia.

Kuprelis ir gyvena gamtos ritmu. Galima tai pastebėti dalyje, kai jis liūdi ir klaidžioja po Lietuvą Kunigundos paliktas. „Visą žiemą slankiojau po Lietuvą. Be prasmės, be tikslo. Į pavasarį pradėjau ieškoti darbo.“ Taigi, Kuprelis kaip ir gamta žiemą praleido prislėgtas, o pavasariui atėjus atsigavo ir pradėjo darbo ieškotis.

Manau, Kuprelis įrodo ir vieną labai teisingą posakį „Visko vertę supranti tik tai prarasdamas.“ Atslenkant nakčiai, kuomet nebegalima pilnai grožėtis gamta, Kuprelis išeina į lauką pasidžiaugti paskutiniu šios dienos grožiu. Štai kaip jis pats pasakoja: „Vakarais, kai leidos saulė, išeidavau, sustabdęs malūną, ant kalnelio, atsisėsdavau ant didelio raudono akmens, jis dar ir dabar tenai guli, ir įsižiūrėdavau į vakarus. Tyliai, paskendęs saulėleidžio šventėje, savo sielą su gamtos dvasia suliejęs, meldžiaus saulei, dangui, anapus, kurio aukščiausia pajėga, žvaigždėmis trykšdama, rėdo. Jaučiau tuomet Dievą mažiausioje gėlelėje, kuri saulės pusėn sukas, ir drugelyje, kuris, suglaudęs sparnus, ant jos nutupia. Jaučiau Dievą beržyne, kuris saulėleidyj ir vėjui nutilus ošia, ir bandoje, kuri sutemai artėjant pati namon traukia. Dievas tuomet buvo visur. Ore, vandenyje, dirvoje.“ Tačiau jis nelaiko tokios pabaigos blogu dalyku, nes jaučia ramybę ir, galbūt, savo sielos skausmų, kaip ir praėjusios dienos, pabaigą.

Be abejo, taip į gamtą įsijautęs žmogus neapsakomai ją myli, pastebi kiekvieną smulkmeną, kuri teikia džiaugsmą ir su begaliniu nuoširdumu apie ją kalba: „Štai pasislepia saulė, savo spindulius sugaubus. Visa gamta suvirpa. Dievas iš jos atsitraukia, poilsiui palaiminęs. Žvaigždės danguje sužiba. Mėnulis, vai nuraudęs, iškyla iš tarp krūmų. Aukščiau risdamasis, užtiesia žemę žalsvai sidabriniu šydu ir migdo ramiam miegui, žvaigždėms rytojaus pasaką sakant.“ Galima manyti, kad Kuprelis jaučia aplinkinį pasaulį. „Kai gamta miega, jos alsavimo ritme galima paslaptį išgirsti. Jos toli ieškoti nereikia, o tik naktį įsiklausyti. Tuomet ausis geriau girdi ir mūsų siela aiškiau nujaučia.“ Šie Kuprelio žodžiai rodo, kad jis ne vieną naktį praleido nakties tyloje, visiškoje ramybėje ir, matyt, mintimis atvėrė savo sielą, leisdamas gamtai dezinfekuoti jos žaizdas, prasivalyti.

Be viso to gamta kartu atspindi Kuprelio būseną, jo nuotaikas. Štai lydint Kunigundą namo, kuomet Kuprelis dar yra visiškoje nežinomybėje dėl jų santykių, žiemos naktis jam yra tamsi. Sako jis: „Išėję iš kambario, įlindom lyg maišan. Orą galima buvo imti rankomis. Tuoj pametėm vienas kitą. Tamsa nereto. Vis buvo tokia gili, bedugnė. Retkarčiais nušvisdavo ore sniego lopinėlis. Ir vėl užgesdavo.“ Šie žodžiai tuo metu puikiai nusakė tą padėtį, tą nerimą dėl Kunigundos dar neištartų žodžių, dėl vilties, kuri kartais pasidarydavo stipresnė, kartais sumažėdavo, kaip ir tas sniego lopinėlis ore, išgirsti norimus žodžius.

Gamta atspindėdavo Kuprelio būseną ne tik anuomet, kai jis pažinojo Kunigundą, bet ir dabar. Malūnininkui atveriant savo širdį Ignasėliui, kaip tik artėjant prie istorijos dalies, kuomet Kuprelis yra paliekamas Gundės, pakyla audra. „Artinosi juodas, didelis kaip kalnas, verpetais dūkdamas debesis. Žaibai skersai ir įstrižai jį raižė. Perkūnas kratė, dundėjo nesiliaudamas.“ Nors dar Ignasėliui ir nebuvo papasakota toji istorijos dalis, manau, jog jam žinojus esant šitokį Kuprelio ryšį su gamta, jaunasis rašytojas lengvai galėtų nuspėti kitą pasakojimo dalį.

Be viso to gamta romane – visais atvejais patikima atrama žmogui. Intensyvi, kurianti, auganti, ji visada žmogaus pusėje, jei tik jis nėra aklas ir kurčias „gamtos stebuklui“. Šiuometinis žmogus pamiršta, jog „kai gamta miega, jos alsavimo ritme galima paslaptį išgirsti. Jos toli ieškoti nereikia, o tik naktį įsiklausyti. Tuomet ausis geriau girdi ir mūsų siela aiškiau nujaučia.“ Todėl reikėtų visiems perskaityti Igno Šeiniaus romaną „Kuprelis“ ir prisiminti daugelį žmonių pamirštų dalykų, kuriuos romane mums primins malūnininkas, vardu Kuprelis.