Skirtingi požiūriai į laukinę gamtą
Vis dėlto šiuolaikinis požiūris į gamtą, kaip į sferą, į kurią nesikiša žmonija, jau savaime yra kišimasis į ją. David McDonald iš Kanados Queen universiteto pateikia pavyzdį apie Pietų Afriką, kur yra suderintas žmogaus ir natūralios gamtos santykis. Paklausti, ką jie mano apie aplinkosaugines problemas, dauguma baltosios rasės žmonių minėjo nacionalinius parkus, dirvožemio eroziją, reiškė susirūpinimą dėl miesto pramonės ir atliekų. Visiškai priešingai mano juodosios rasės darbininkai, jiems svarbiausia – cheminis užterštumas, darbo vietų saugumas, kanalizacijos įrengimas jų miesteliuose. Pastariesiems gamta ir gamtosauga yra susijusios su jų kasdienybe ir supančia aplinka. Idėja, grąžinti gamtai laukinį gyvenimą, jiems atrodo bauginanti. Jų supratimu ištekliai panaudojami norint išlaikyti gamtą “senovine” tik tam, kad ji pritrauktų turtingus turistus. Jie pastebi daug skirtumų tarp gamtos ir žmogaus interesų. Reikia keisti požiūrį
Kol mes apibrėšime “gamtos” sąvoką kaip kaimišką idilę, tai miestas bus suvokiamas, kaip didelis gamtos priešas. Tokio požiūrio pažangumas yra labai abejotinas. Jį pagimdė žmogaus atitolimas nuo gamtos.
Į mus supančią aplinką reikia žvelgti kur kas plačiau. Negalima įsivaizduoti gamtos tik kaip medžių, bičių ir drugelių pasaulio. Jame turi dalyvauti ir žmogus. Gamta turi supti žmogų visur, kur jis gyvena, dirba, žaidžia. Ji neturi būti kažkas atskira. Reikia, kad ji būtų lyg didelis, platus raizginys, kurio dalis yra ir žmogus. Taip pat, gamta turi tapti ir miesto gyvenimo dalimi.
Kol į miestus bus žiūrima tik kaip į didžiausius gamtos priešus, tol ir patys miestiečiai bus suvokiami kaip nejautrūs gamtai. Šiandien tik keli iš daugybės miesto gyventojų moka dirbti žemę. Tyrimai Vokietijoje parodė, kad vaikai, gyvenantys miestuose, geriau pažįsta automobilių markes nei gėles. Augmenijos trūkumas miestuose yra rimta problema, tačiau tai, kad miestiečiai neišmano apie medžius, gėles ir dirvožemį, dar nereiškia, kad jie patys yra nutolę nuo gamtosauginių problemų ir, kad jiems nerūpi gamta plačiąja prasme. Miestiečiams rūpi gamta
Bet kokios vietinių laikrasčių apklausos, bendruomenių susitikimai, pokalbiai su praeiviais gatvėje patvirtina, kad miestų gyventojams rūpi tai, kas juos supa. Pateikiami keli pavyzdžiai iš Edinburgo. Paskutiniais mėnesiais Edinburgo gyventojai yra smarkiai susirūpinę savo aplinka ir įvairiais būdais reiškia nepasitenkinimą dėl naujų kelių tiesimo miesto pietuose, medinių suolelių panaikinimo centriniame miesto parke. Miestiečiai protestuoja prieš draudimą vedžioti šunis mažajame parke, kuris yra pagrindinė vietinių vaikų žaidimo vieta. Gyventojai reiškia susirūpinimą dėl užterštumo, kuris atsirado po chemijos fabriko gaisro, kai į aplinką pateko nuodingos dujos. Visa ši žmonių veikla akivaizdžiai parodo, kad jie yra giliai susirūpinę, juos supančios aplinkos apsauga, ir, kad jie į tai žiūri labai rimtai. Kurkime žalius miestus
Laikas liautis priešinti gamtą ir miesto gyvenimą. Vietoj to, kad galvotume, kaip išvengti urbanizacijos, verčiau pamąstykime kokius turėtume statyti ir kurti miestus, kad juose vyrautų “žalia”, t.y. natūrali, harmoninga atmosfera. Galima pastebėti, kad nepaisant priešiško požiūrio į miestus, jie yra daug stabilesni už kaimo vietoves. Miestuose didėja užterštumas dėl to, kad dauguma žmonių gyvena juose. Vis dėlto žaliųjų taip laukiamus dviračių takus, vietines parduotuves yra daug lengviau įkurti miestuose, o ne mažesnėse gyvenvietėse.
Jei mes norime būti neabejingi gamtai, mums yra reikalingi miestai. Dabartinis miesto gyvenimo būdas yra problema, tačiau jie taip pat yra ir gamtosauginio sprendimo dalis. Mes negalime grįžti prie savo šaknų į pirmykštę benduomeninę santvarką, tačiau galime padaryti taip, kad natūrali gamta būtų neatskiriama visų mūsų miestietiško gyvenimo dalis.
Likimas miško ir žmogaus
Antanas Baranauskas – vienas žymiausių lietuvių poetų. Šiais metais minime 100-ąsias jo mirties metines. Antano Baranausko kūrybos viršūnė – tai Anykščių šilelis“, kuris visiems laikams įėjo į lietuvių grožinę literatūrą kaip idėjiškai reikšmingas ir giliai poetiškas kūrinys. Anykščių šilelis“ lietuvių literatūros istorijoje lieka nepralenktas poetinis Lietuvos gamtos vaizdas, be galo giliai sukaupęs savyje daug tauriausių liaudies jausmų, įsikūnijęs didžią mūsų liaudies meilę gamtai ir gimtajai žemei, kupinas liaudies kūrybos elementų.
Anykščių šilelis“ – įkvėpta jausminga giesmė apie senosios Lietuvos grožį. Su didele poetine jėga, su apčiuopiamu konkretumu Antanas Baranauskas savo kūrinyje pavaizduoja senovės Lietuvos miško gyvenimą. Didžia poeto meile apgaubtas jo apdainuojamas Anykščių šilelis. Jaunas poetas į savo kūrinį sugebėjo įdėti tą giliausią gamtos jausmą, kuris skambėjo jau K. Donelaičio Metuose“ ir S. Daukanto Lietuvos girių aprašyme. Poetas stipriai jautė gimtojo krašto gamtą, mylėjo ją didele meile, giliai išgyveno subtiliausius jos garsus, spalvas ir kvapus. Nerasime mūsų poezijoje labiau niuansuotų gamtovaizdžių už tuos, kuriuos randame Anykščių šilelyje“. Medžių, žolių, uogų,
samanų, grybų, paukščių ir miško žvėrelių karalystė poeto pavaizduota su nepralenkiamu garsų, spalvų, kvapų įvairumu, su darnia ir drauge įvairia gamtos reiškinių dinamika. Anykščių šilelyje“ plačiai atsiskleidžia liaudies žmogaus pasaulėvaizdis. A. Baranauskas savo poemoje parodo, kaip glaudžiai žmogaus gyvenimas siejasi su gamta. Anykščių šilelyje“ vaizduojamas gimtosios žemės grožis, išreiškiamas džiaugsmas, meilė gimtajam kampeliui. Pateikiamos glaudžiausios žmogaus ir gamtos ryšių paslaptys. Anykščių šilelis“ – tai kūrinys apie visą Lietuvą, lietuvių tautą, žmogų.
(…) lietuviai su medžiais vis zgadoj gyvenę,
Jaunystėj pasižinę ir draugėj pasenę.“
Senovėje miškas buvo tarsi šventovė, kurios žmogus nedrįso niekinti. Visi gerbė miškus. Į mišką ėjo kiekvienas, kuris jautėsi gamtos dalelė. Galėjo pasiklausyti jo ošimo, pasigrožėti ir pailsėti po sunkių dienos darbų. Miškas buvo ištikimas lietuvių draugas net pačiomis sunkiausiomis dienomis – bado metais. Gamtoje žmonės ieškojo prieglobsčio, paguodos, džiaugsmo.