Gamta ir žmogus1
5 (100%) 1 vote

Gamta ir žmogus1

Gamta ir žmogus

Žmonija išranda vis galingesnių techninių priemonių gamtai pertvarkyti. Mes jau galime sukurti dirbtines „jūras“, mes jau pajėgūs ištirpdyti ašigalių ledynus, nusausinti visus užpelkėjusius žemės plotus. Didelių permainų gamtoje sukelia gamybos procesas, kuris iš pagrindų keičia gamtinių kompleksų struktūrą, kasdien vis daugiau ima iš gamtos ir sudaro atliekų problemą.

Jau daugybę tūkstantmečių žmonės domisi įvairiais gamtos reiškiniais, kaip žaibai, griaustiniai, viesulai…. Senovėje buvo labai žavėtasi gamtos galybe ir sugebėjimais. Negalėdami suprasti ir paaiškinti kodėl vyksta vienas ar kitas gamtos reiškinys, žmonės pradėjo juos garbinti, statyti šventyklas ir aukoti jiems. Žmonija jau išsiaiškino kodėl Žemėje vyksta vienas ar kitas procesas, ir nebestato jiems šventyklų, tačiau taip ir nesugebėjo pažaboti stichijos. Pažaboti gamtos neįmanoma- galima prie jos tik prisitaikyti. Įsivaizduokime planetą be viska savo kelyje naikinančių tornadų, tropinių audrų, kurios sukelia pražūtingas audras ir t.t. Tada kasmet nežūtų šimtai tūkstančių žmonių. Bet taip niekada nebus, nes gamta yra nepastovi ir nenuspėjama, o jos galia neapsakoma. Viena iš aktualiausių problemų pasaulyje dabar yra gamtos ir gamtinės aplinkos apsauga. Surinkus vien tik faktus iš šiaip nemalonių spaudoje pasirodančių informacijos eilučių, susidarytų storiausi tomai. Juose aptiktume duomenų apie naftos plėvele apsitraukusius didžiulius vandenynų plotus, užterštas upes ir ežerus, kur nyksta ne tik vandens gyvūnijos pasaulis, bet ir žmogui pavojinga maudytis. Dėl chemijos pramonės atliekų atsirado naujų baisių ligų… Tokiuose didmiesčiuose kaip Londonas, kurių gatvėse tvyro smogas ir automobilių išmetamų dujų kvapas, žmonėms dažnai išsivysto įvairios kvėpavimo takų ligos ir neretai plaučių vėžys. Šių reiškinių kompleksas vadinamas ekologine krize. Daugelis šalių deda pastangas ir skiria daugybę lėšų, kad įveiktų ekologines krizes ir pradeda prevencines programas. Šių programų yra įvairių formų, tačiau viena jų yra labiausiai paplitusi- gamtos paminklų, nacionalinių bei regioninių parkų steigimas. Vyriausybės siekia kuo labiau išlaikyti krašto unikalumą, todėl ir steigia saugomus objektus. Žmonės matydami naturalų gamtos grožį pradeda mąstyti apie mūsų veiksmus žlugdančius jį. Mes visi turėtume išmokti vertinti gamtą ne kaip savo tarnaitę, o kaip šeimininkę, be kurios mes niekaip neišsiverstumėme. Kitas prevencinis būdas yra nykstančios faunos ir floros išsaugojimas. Lietuvos raudonoji knyga- tai saugomų retų ir nykstančių gyvūnų, augalijos ir grybų rūšių sąrašas, taip pat informacija apie šių rūšių retumą, jiems gresiantį išnykimo pavojų ir priemones jiems išsaugoti. Prieš 27 metus, kai buvo įsteigta Lietuvos raudonoji knyga, į ją įrašyta 30 nykstančių augalų rūšių ir 42 gyvūnų rūšys. Kadangi mūsų šalis labai rūpinasi retų, nykstančių ir lengvai pažeidžiamų rūšių bei jų buveinių apsaugą, per tris dešimtmečius šis skaičius padidėjo šimteriopai. Į jį įtraukta 815 saugomų rūšių. Šį sąrašą sudaro, tvarko ir tikslina Aplinkos ministerija. Dabar rengiama nauja Raudonosios knygos sąrašo redakcija, nes pastaraisiais metais pagausėjo duomenų apie daugelio rūšių būklę. Dar vienas, bet visuomenei nelabai priimtinas būdas išsaugoti gyvūnijai yra zoologijos sodai. Lietuvoje, tiksliau Kaune taip pat yra zoologijos sodas. Daugelis žmonių mano, kad gyvūnai ten jaučiasi laimingi, tačiau taip nėra. Gyvūnai ten neturi pakankamai vietos, begalinis žmonių dėmesys juos trikdo, maisto ir pastogės trūkumai yra daugelio zoologijos sodų trūkumai. Gyvūnai soduose laikomi ne vien pramogai, bet juos stengiamasi veisti ir didinti jų populiacijas, tačiau nelaisvės sąlygomis tai yra ypatingai sunku. Bet kad ir kaip atrodytų žiauru, daugelis zoologijos sodų verčiasi iš gyvūnų ekspozicijų. Juk žmonės gyvūnus turi pamatyti ne tik literatūroje, bet ir realiame pasaulyje. Literatūra ir gamta buvo susieta vienas su kitu jau prieš daugybę metų. Daugelis poetų ir rašytojų savo raštuose parodė kaip glaudžiai liaudies žmogaus gyvenimas siejasi su gamta. Antano Baranausko „Anykščių šilelis“ lietuvių literatūros istorijoje lieka nepralenktas poetinis Lietuvos gamtos vaizdas, be galo giliai sukaupęs savyje daug tauriausių liaudies jausmų, įsikūnijęs didžią mūsų liaudies meilę gamtai ir gimtajai žemei, kupinas liaudies kūrybos elementų. Su didele poetine jėga, su apčiuopiamu konkretumu Antanas Baranauskas savo kūrinyje pavaizduoja senovės Lietuvos miško gyvenimą. Jaunas poetas į savo kūrinį sugebėjo įdėti tą giliausią gamtos jausmą, kuris skambėjo jau K. Donelaičio „Metuose“. Poetas stipriai jautė gimtojo krašto gamtą, mylėjo ją didele meile, giliai išgyveno subtiliausius jos garsus, spalvas ir kvapus. Nerasime mūsų poezijoje labiau niuansuotų gamtovaizdžių už tuos, kuriuos randame Anykščių šilelyje“. A. Baranauskas pirmasis lietuvių literatūroje atskleidė žmogaus ir gamtos bendravimą, liaudies žmogaus pasaulėvaizdį. Senovėje miškas buvo tarsi šventovė, kurios žmogus nedrįso niekinti. Visi gerbė miškus. Miškas buvo ištikimas lietuvių draugas net pačiomis sunkiausiomis dienomis – bado metais. Gamtoje žmonės ieškojo prieglobsčio, paguodos, džiaugsmo. (…) miškas lietuvį kaip tiktai galėjęs, Taip visados raminęs, visados mylėjęs: Žvėrim, paukščiais ir vaisiais dengęs ir penėjęs.“ Prisimenant Simono Daukanto veikaluose nupieštą senovės Lietuvos gamtos peizažą ir jį palyginus matome du skirtingus paveikslus. Senovėje girios buvo tankios, be tarpkrūmių kurios niūksojo kaip jūra. Pušynus, beržynus, eglynus, ąžuolynus buvo išvagoję upeliai ir upės. Visas kraštas kaip viena giria niūksojo. 1564-1566 m. matininkai pačiuose Žemaičiuose paliko girias nematuotas todėl, nes žmogus tenai įlįsti neįstengė. Tačiau laikas nestovi vietoje, jis nenuilstamai bėga pirmyn. Bėga metai, kiti… Viskas keičiasi. Ir žmonių požiūris į tuos pačius dalykus jau kitoks. Žmogus įsibrovė į šventovę kaip miško savininkas. Sunaikino pačią šauniausią krašto brangenybę (mišką) dėl pinigų. Pradėjo kirsti medžius, niokoti viską, ką taip saugojo protėviai. Visi supranta kokią įtaką žmogui turi gamta ir atvirkščiai. Gamta žmogui suteikia viską, kad išgyventume: miškas- kurui ir pastogei, maisto šaltinis, o be oro, kurį jis gamina, gyvybė žemėje nebūtu galima. Upės ir jūros teikia mums maistą, vandenį, kurio mums labai reikia, patogų transportą. O ką teikia mums pati žemė ir jos gelmės, net sunku įsivaizduoti. Bet yra ir atvirkštinis procesas. Žmogus gamtai neša vien pražūtingas nelaimes. Dėl žmonių medienos poreikių nyksta „žemės plaučiai“ –atogrąžų miškai, upės ir oras teršiami neapsakomais kiekiais, vyksta žemės erozija ir žmonija greit išnaudos visus žemės gelmių turtus. Taigi mano manymu žmogus yra neatskiriama gamtos dalis. Žmogus ir gamta tai vienas dalykas. Žmogus, naikindamas gamtą, naikina ir save.

Šiuo metu Jūs matote 100% šio straipsnio.
Matomi 1151 žodžiai iš 1155 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.