GAMTA IR ŽMOGUSJau nuo seno žmogaus santykis su gamta labai glaudus : žmogus
neišskiria savęs iš gamtinės aplinkos, jis jautė ryšį su gamtos objektais,
naudojosi visais jos suteikiamais privalumais : maistas, gyvenamasis
būstas, rūbai. Aplinkiniai daiktai buvo suvokiami kaip kažkas nežemiško,
žmogų suprasti gamta buvo laikoma šventa, o medžiai, akmenys, kalnai, upės,
ežerai – gamtoje veikiančios dieviškosios galios, nuo kurių priklauso
žmogaus buitis. Buvo garbinami gamtos objektai, tarp jų ir medžiai. Jiems
teikė ypatingą reikšmę, nes juos laikė dievybių buveine auka įsikūnijimu
. Žemyna laikyta vaisingumo dievybe, žemės ir motina, teisingumo
vykdytoja, namų ir laukų globėja. Žemynos kultą skatino tikėjimas žemės ir
dangaus sąjunga. Žinių apie pagoniškąją lietuvių religiją randame jau
pirmosiose lietuviškose knygose – Martyno Mažvydo “Katekizmas”.
Ekologijos sąvoka į mūsų vartoseną atėjo palyginti neseniai – vos prieš
kelis dešimtmečius. Žmonių ryšys, santykis su gyvenamąją aplinka per amžius
suformavo jų dorovines nuostatas – etninis kultūros dalį. Pagaulus požiūris
į gamtą skatino mūsų protėvius rūpintis jos objektais, juos tausoti. Kaip
būtų gerai, jei šių laikų žmogus įstengtų susigrąžinti bent dalelę pasaulio
šventumo jausmo! Bet deja dabar žmonės per daug reikalauja iš gamtos.
Statumos gamyklos, fabrikai, naikinami miškai, gyvūnai.
Žmogus naikina gamtą, gyvybę, o greit ir pats žmonių, kurie susirūpino
gamtos likimu.
Visame pasaulyje jie steigia “Žaliųjų” judėjimus, organizacijas. Lietuvoje
taip pat yra visuomeninė aplinkosaugos organizacija – “Lietuvos Žaliųjų
judėjimas”. Žaliesiems” rūpi ateitis, todėl jie perspėja apie neatsakingas
žmogaus veiklos pasekmes, ieško žmogaus ir aplinkos darnos. Šiuo metu
Lietuvoje yra 4 valstybiniai, 5 nacionaliniai rezervai, 30 regioninių
parkų, 265 valstybiniai draustinai. Į Lietuvos raudonąją knygą įrašytos 194
rūšys, iš jų 92 gyvūnų, 82 augalų, 12 grybų, 7 kerpių rūšys. Saugomos
teritorijos Lietuvoje užima 754000 hektarų. Trečdalyje Lietuvos miškų
apribota ūkinė žmogaus veikla. Yra išleisti įsakymai, kurie gina ne žmogų,
o nuo , gyvūnus, augalus, visą gyvąją aplinką, kuri pati apsiginti negali.
Mes turime iš ko mokytis : mūsų liaudies dainos, papročiai, tikėjimas
atspindi protėvių pasaulėjautos darną. Mums reikia atgaivinti Simono
Dauganto apdainuotą lietuvišką būdą, pažadinti Antano Baranausko širdgėlą,
atskleisti M.K. Čiurlionio sielą, ugdyti Vydūno išmintį.
Lietuvių liaudies šeimos tradicijas, papročiai išreiškė pagarbą ir
meilę gyvajai gamtai, žemei. Daugelio švenčių apeigų veiksmai, išlikę dar
XX a. pradžioje, atspindi žmogaus pagarbą gamtai. Per Kalėdas – puošiama
eglutė. Iš žaliuojančio medžio šakų užgavėnėms pinami vaikinai. Paskutinį
prieš Velykas Verbų Sekmadienį bažnyčioje šventinamos verbos. Žinomas
paprotys gimus kūdikiui pasodinti medelį : mergytei – liepaitę, berniukui –
ąžuoliuką. Liaudies papročiams būdingas paukščių elgsenos sureikšminimas.
Tikėta, kad jie gali žmonėms išpranašauti laimę, nelaimę, vestuves, mirtį.
Lietuvių kalbos patarlės ir priežodžiai taip pat neapseina be