Gamtinės aplinkos tinkamumo rekreacijai tyrimai
5 (100%) 1 vote

Gamtinės aplinkos tinkamumo rekreacijai tyrimai

1121314151617181

GAMTINĖS APLINKOS TINKAMUMO REKREACIJAI TYRIMAI

TURINYS

I dalis TERMINAI………………………………………………………………………………………………………….3

1. sk. REKREACINĖS TERITORIJOS…………………………………………………………………………..3

2. sk. REGIONINIS PARKAS…………………………………………………………………………………………6

3.sk. RAJONAVIMAS( ZONAVIMAS)…………………………………………………………………………..9

II dalis ŽOLINĖS DANGOS TYRIMŲ METODIKA…………………………………………………….11

III dalis ŽALGIRIŲ MIŠKO TINKAMUMO REKREACIJAI TYRIMŲ PROGRAMA..18

1 sk. ŽALGIRIŲ MIŠKO GEOGRAFINĖ PADĖTIS IR PLANAS………………………………..19

2.sk. ŽALGIRIŲ MIŠKO ISTORIJA…………………………………………………………………………….20

3.sk. ŽALGIRIŲ MIŠKO GAMTINIAI REKREACINIAI IŠTEKLIAI…………………………21

4.sk. ŽALGIRIŲ MIŠKO SANITARINIS- HIGIENINIS IR SOCIALINIS-EKONOMINIS FONAS…………………………………………………………………………………………………………………………24

5.sk. ŽALGIRIŲ MIŠKO SAUGOTINŲ VIETŲ TYRIMAS …………………………………………26

6.sk. REKREACIJOS GALIMYBĖS ŽALGIRIŲ MIŠKE……………………………………………..29

IŠVADOS……………………………………………………………………………………………………………………..31

LITERATŪROS SĄRAŠAS………………………………………………………………………………………….32

PRIEDAI………………………………………………………………………………………………………………………33

I dalis TERMINAI

1. sk. REKREACINĖS TERITORIJOS

Rekreacinė teritorija – specialiai išskirta ir sutvarkyta natūrali arba dirbtinė gamtinė aplinka poilsiui ir masiniam turizmui, atitinkanti dabartinius biologinius, socialinius ir psichologinius poilsiautojų poreikius. (Solovjovas A., Karpovas G., 1987).

Rekreacinė teritorija – teritorija, turinti nustatytas ribas ir skirta naudoti ar naudojama rekreacijai bei rekreacijos (turizmo) objektams ir įrenginiams statyti bei eksploatuoti. (Grecevičius P., 2002)

Vadovėlyje „Miškų tvarkymas rekreacinės paskirties teritorijose“ rekreacinės teritorijos išskiriamos dar išsamiau. Jos suskirstytos į rekreacinės paskirties žemių kategorijas:

Parkai – seni ir nauji parkai miestuose, gyvenvietėse, stambiose (esamuose arba buvusiose) sodybose, dendrariumai

Ilgalaikės poilsiavietės – sanatorijos, profilaktoriumai, poilsio namai ir stovyklos; kempingai ir palapinių mieteliai; vasaros estrados ir dainų slėniai; stadionai, baseinai, sporto bei atrakcionų aikštelės; masinių renginių aikštės.

Poilsio aikštelės – poilsiui ar kraštovaizdžiui paįvairinti skirti ne miško arba buvę mišku neapaugę plotai. Poilsio aikštelėmis taksuojamos:

 įrengtos arba neįrengtos (rezervinės) poilsio aikštelės;

 žaidimų aikštelės;

 apžvalgos aikštelės (renginių vietoje arba vaizdingoje vietovėje);

 laukymės – jaukios, bet nenumatytos poilsiui įrengtos miško aikštelės;

 vaizdingos aikštelės – labai estetiškos, su išraiškingais augalais, perspektyva ar reljefu laukymės, šia kategorija taksuojami taip pat skverai ir gėlynai.

Transporto aikštelės. Taip taksuojamos ir prieplaukos.

Paplūdimiai – tinkamos maudytis ir degintis saulėje pakrantės. Intensyviai naudojami paplūdimiai vadinami pliažai.

Paminklinės vietos:

 paminklinės aikštelės;

 memorialinės reikšmės sklypai;

 piliakalniai, pilkapiai ir senkapiai.

Landšaftiniai krūmynai.

Lietuvoje yra gana didelė rekreacinių teritorijų įvairovė, todėl rekreantai gali pasirinkti sau patinkančią teritoriją, kad patenkintų rekreacinius poreikius.

Lietuvos Respublikos Aplinkos ministro įsakyme “Dėl rekreacinių teritorijų naudojimo, planavimo ir apsaugos nuostatų patvirtinimo“ išskiriama tokia rekreacinių teritorijų struktūra:

Rekreacinių teritorijų sistemą sudaro:

1. rekreacinės sritys ir rajonai;

2. rekreacinės vietovės:

3. . gyvenamosios vietovės, turinčios kurorto statusą;

4. rekreacinio funkcinio prioriteto zonos ir jų dalys;

5. miestų ir kitų gyvenamųjų vietovių bendro naudojimo želdynai, taip pat ir parkų teritorijos ir kitos, skirtos visuomenės bendram naudojimui teritorijos;

6. miškai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka priskirti IIB (rekreacinių miškų) grupei;

7. paviršinio vandens telkiniai, Lietuvos Respublikos teritorijos bendrajame plane, apskričių ir savivaldybių teritorijų planavimo dokumentuose priskirti rekreaciniams ištekliams;

8. kitos (rekreacinės) pagrindinės tikslinės paskirties žemės sklypai, naudojami rekreacinės infrastruktūros įrengimui ir eksploatavimui.

Rekreacinių teritorijų, rekreacinės veiklos ir rekreacinių išteklių naudojimo planavimas vykdomas šiais dokumentais:

1. turizmo ir rekreacijos schemomis ir kitais specialiaisiais planais
(projektais):

2. rekreacinių sričių, rajonų planavimo schemomis;

3. rekreacinių vietovių (tarp jų rekreacinio funkcinio prioriteto zonų ir kt.); specialiojo planavimo schemomis (projektais);

4. turizmo trasų ir jų tinklų schemomis (projektais);

5. rekreacinių žemės sklypų detaliaisiais planais;

6. bendrojo planavimo dokumentais (sprendiniais, susijusiais su rekreacijos ir turizmo organizavimu);

7. kitų rūšių specialiojo planavimo dokumentais (sprendiniais, susijusiais su rekreacijos ir turizmo organizavimu);

8. strateginio planavimo dokumentais (jų rekreacijos ir turizmo vystymo nuostatomis).

Rekreacinių teritorijų planavimo tikslai priklauso nuo valstybės ir visuomenės bei privačių asmenų poreikių ir nustatomi priklausomai nuo rengiamo teritorijų planavimo dokumento rūšies bei lygmens. Svarbiausi rekreacinių teritorijų planavimo tikslai yra šie:

1. patenkinti visuomenės rekreacinius poreikius, atsižvelgiant į valstybės, visuomenės, žemės savininkų bei naudotojų interesus;

2. užtikrinti racionalų rekreacinių išteklių naudojimą bei apsaugą;

3. nustatyti prioritetines teritorijos turizmo ir rekreacijos vystymo kryptis ir rekreacinių teritorijų vystymo strategiją nacionaliniu, regioniniu, savivaldybių ir vietiniu lygiu, rekreacinės veiklos specializaciją (kurortinė, poilsinė, pažintinė, pramoginė, gydomoji, sportinė, kultūrinė, kaimo turizmas ir kt.);

4. nustatyti rekreacinių teritorijų ribas, kitą (rekreacinę) žemės sklypų pagrindinę tikslinę naudojimo paskirtį, teritorijos tvarkymo reglamentą ir/ar rekreacinių išteklių naudojimo bei apsaugos režimą, šių teritorijų naudojimo būdą bei pobūdį, servitutus;

5. rekreacinių teritorijų tvarkymo principus ir priemones (taip pat numatyti vietas rekreacinės infrastruktūros vystymui, galimas atskirų objektų statybos zonas ir vietas, nustatyti galimas turizmo trasas ar jų dalis, želdinių bei teritorijos pertvarkymo priemones, kitas sąlygas).

Rekreacinės teritorijos gali būti tiek valstybinės, tiek privačios nuosavybės formos žemėje. Jos gali būti nustatomos miškų, vandenų, žemės ūkio ir kitos tikslinės paskirties žemės sklypuose ar jų grupėse, išskyrus konservacinės ir kitos paskirties sklypus, skirtus krašto apsaugai bei teritorijas, kuriose rekreacinė veikla draudžiama įstatymų ir kitų teisės aktų.

Rekreacinės sritys, rajonai išskiriami nustatant bendrus rekreacinio naudojimo interesus valstybės ir regionų lygmens bendruosiuose ir atitinkamos rūšies specialiuosiuose teritorijų planavimo dokumentuose, remiantis rekreacinių išteklių pobūdžiu pagal gamtinės aplinkos išteklių ir kultūros paveldo turtingumą, atsižvelgiant į aplinkos ekologinį atsparumą bei sveikumą, socialinės aplinkos saugumo, rekreacinės infrastruktūros išvystymo lygį bei rekreacinio aptarnavimo tradicijas.

Rekreacinės vietovės – tai rekreacinės teritorijos (žemės sklypų grupės), pasižyminčios rekreacinių išteklių koncentracija ir didelėmis rekreacinės plėtros galimybėmis, kurioms valstybės, regionų, savivaldybės (miesto ar rajono) lygmens bendruosiuose ir atitinkamos rūšies specialiuosiuose teritorijų planavimo dokumentuose (valstybinių parkų, biosferos rezervatų tvarkymo planuose (planavimo schemose)) nustatytas rekreacinio naudojimo prioritetas (www.valdos.net/get_file.php?)

2. sk. REGIONINIS PARKAS

Regioninis parkas – kompleksinės paskirties saugoma teritorija su rezervacine, sustiprintos apsaugos ir ūkinės veiklos zonomis, tam tikrai vietovei būdingas gamtos kompleksas (pvz., Birštono, Nemuno kilpų regioninis parkas, kur nepaprasto grožio kraštovaizdžiai, Kauno marių regioninis parkas – unikali vandens ir pakraščių gamta) Lietuvoje 409 911 ha plote yra įsteigta 30 regioninių parkų, užimančių 6,3 procentus šalies teritorijos, 53 procentus Lietuvos respublikos saugomų teritorijų ploto (Stravinskienė V., 2004).

Knygoje „Lietuvos aplinkosaugos raida“ rašoma, kad regioninių parkų atsiradimą lėmė tai, kad ilgą laiką Lietuvoje egzistavusių kraštovaizdžio draustinių, įsteigtų vaizdingiems kraštovaizdžio kompleksams išsaugoti, rekreacinis bei ūkinis rėžimas neatitiko ir negalėjo atitikti draustiniams keliamų reikalavimų, nes šios polifunkciškai reikšmingos teritorijos negalėjo būti tvarkomos vien tik pagal konservacinius principus. Ieškant būdų vertingų gamtinių bei kultūrinių kompleksų degradavimui išvengti, siekiant išsaugoti gamtiniu, kultūriniu ir pažintiniu požiūriais turinčių regioninę vertę vientisų ekosistemų kraštovaizdį, suderinti kraštovaizdžio išsaugojimo bei rekreacinius, taip pat ūkinius interesus stambiose vertingose ekosistemose, šeštojo dešimtmečio pabaigoje Lietuvoje atsirado idėja sukurti regioninių parkų sistemą. Šio idėjos autorius – geografas P. Kavaliauskas dar 1970 metais pasiūlė įsteigti devynis regioninius parkus – Aukštadvario, Platelių, Ančios, Zarasų, Asvejos, Sartų, Anykščių, Daugų, Tytuvėnų. Vėliau šie pasiūlymai buvo plėtojami(1975, 1981, 1984 m. ), koreguojant siūlomų teritorijų regioniniams parkams steigti sąrašą ir pačių teritorijų plotus, tobulinant jų valdymo modelį. Pirmoji saugoma teritorija, atitinkanti regioninio parko statusą – Valstybinis Pavilnių gamtos parkas – buvo įsteigtas 1984 metais.

Pasikeitus ekonominei
socialiniai padėčiai Aplinkos ministerijos (tada departamento) užsakymu Vilniaus universiteto Kraštotvarkos grupė parengė Regioninių parkų steigimo programą (1990 m. ), pagal kurią regioninių parkų sistema turėjo būti suformuota per dešimt metų. Jos kūrimą paspartino prasidėjusi žemės reforma. Visi siūlyti regioniniai parkai buvo įsteigt 1992 m. rugsėjo 24 d. Aukščiausios Tarybos nutarimu. Tai buvo vienas svarbiausių žingsnių saugomų teritorijų sistemos kūrimo istorijoje. Pradėtas formuoti ir istorinių regioninių parkų tinklas. Pirmasis – mokslo visuomenės aktyvistų įsteigtas Dieveniškių istorinis regioninis parkas.

Lietuvos regioniniai parkai įsteigti gamtiniu, kultūriniu ir rekreaciniu požiūriais vertingiausioms ekosistemoms, reprezentuojančioms Lietuvos regionų kraštovaizdžio įvairovę, saugoti jų rekreaciniam bei ūkiniam naudojimui reguliuoti. Daugeliu atvejų jie labai svarbūs rekreacijai. Specifiniai regioniniai parkai, steigiami yra istoriniai regioniniai parkai, steigiami istoriškai vertingiausiems regioniniams etnokultūriniams kompleksams ir jų gamtinei aplinkai išsaugoti.

Lietuvos regioniniai parkai yra giminingi nacionaliniams parkams ir kartu su jais sudaro bendrą kompleksinės paskirties saugomų teritorijų kategoriją – valstybinius parkus. Regioninių parkų sistema glaudžiai susijusi su nacionalinių parkų sistema. Net pati regioninių parkų idėja Lietuvoje buvo plėtojama kartu su nacionalinių parkų sistemos projektavimu. Ir vieni, ir kiti Lietuvoje įsteigt tiek vertingam gamtiniam, tiek kultūriniam kraštovaizdžiui išsaugoti. Panašūs tiek jų steigimo tikslai, tiek jų kraštotvarkinė struktūra. Pagal gamtos ir kultūros vertybių išdėstymą, jų naudojimo galimybes nacionalinių ir regioninių parkų teritorijos skirstomos funkcinio prioriteto zonas , vienose jų prioritetą atiduodant vertybių išsaugojimui, kitose – poilsio organizavimui ir pan. bei nustatant skirtingą apsaugos ir naudojimo rėžimą.

Įstatymu ir teisės aktais numatyti skirtumai tarp nacionalinių ir regioninių parkų Lietuvoje nėra esminiai. Jei racionaliuose parkuose rezervatų išskyrimas yra privalomas, tai regioniniuose parkuose jų gali ir nebūti. Kitaip nei nacionaliniuose parkuose, regioniniuose gali egzistuoti kurortai, daugiau galimybių sportinės rekreacijos rūšims bei stacionariniam poilsiui plėtoti. Be to, jei nacionaliniai parkai steigiami nacionalinės reikšmės kraštovaizdžio vertybių, reprezentuojančių šalies regionus, apsauga.

Regioninius parkus pagal bendrą jų kraštovaizdžio pobūdį galima sugrupuoti į šias grupes:

 upių slėnių parkai (9);

 ežerų duburių parkai (4);

 ežeringų girių parkai (3);

 įvairiatipių kraštovaizdžių kompleksų parkai (8);

 unikalių kraštovaizdžio kompleksų parkai (5).

(Jankevičius K., Stasinas J., 2000)

Gyvenu Šilutėje, todėl aprašysiu sau mieliausią ir arčiausiai esantį Nemuno deltos regioninį parką.

Nemuno deltos regioninis parkas yra vakarinėje Lietuvos dalyje, Šilutės rajone, Kuršių marių pakrantėje. Parkas, kurio teritorijos plotas 28,8 km2, apima dalį dešiniakrantės Nemuno deltos su Ventės ragu, Rusnės sala, Krokų Lankos ežeru, Aukštumalės, Rupkalvių, Medžioklės pelkėmis, Berštų, Leitgirių, Žalgirių miškais. Kuršių mariose saugomai teritorijai priklauso Kniaupo įlanka, avandeltos ir Ventės rago akvatorijos pakraščiai.

Nemuno deltos regioninis parkas įkurtas 1992 m. Nemuno deltos botaniniame-zoologiniame draustinyje (įsteigtas 1975 m.) prijungus vertingus aukštapelkių, užliejamų pievų, senvaginių ežerų ir miškų masyvus. Nuo 1997 m. suformuota parko direkcija, kurios tikslas – išsaugoti unikalų Nemuno deltos kraštovaizdį, jo gamtinę ekosistemą bei kultūros paveldo vertybes.

Nemuno deltos regioninio parko teritorija, išsiskirianti savo geomorfologine, hidrografine, botanine ir zoologine šlapžemių verte, nuo 1993 m. įrašyta į Ramsaro konvencijos tarptautinės svarbos teritorijų sąrašą.

Neatskiriama šios saugomos teritorijos dalimi tapo ir žmogaus veiklos sukurti dariniai – polderinių sistemų pylimai, sankasos, kanalai.

Nemuno deltos regioninio parko vidaus vandenis sudaro Kuršių marių akvatorija su Kniaupo įlanka ir tankus sausumos vandenų hidrografinis tinklas: Nemuno deltinis upynas, žiotinės protakos, lagūninis (Krokų Lanka) ir senvaginiai ežerai (žiogiai), polderiniai sausinimo kanalai, žuvininkystės tvenkiniai.

Botaninės parko vertybės susitelkusios Nemuno žemupio pakraščių smilgpievėse, aukštapelkėse, pamario pievose, atskirų šlapių miškų kvartaluose. 15 augalijos rūšių yra įtrauktos į Lietuvos raudonąją knygą.

Zoologine prasme Nemuno delta ypač vertinga ornitologiniu ir ichtiologiniu atžvilgiais. Nemuno delta yra viena svarbiausių vandens paukščių susitelkimo vietų visame Baltijos jūros regione.

Kultūrinę parko vertę sudaro Rusnės miestelio senoji dalis, Minijos kaimas, švyturiai ir senieji polderių inžineriniai įrenginiai.

Nemuno deltos regioninio parko teritorija pagal gamtos ir kultūros vertybes, jų pobūdį, apsaugos formas ir naudojimo galimybes skirstoma į funkcines zonas:

 Avandeltos gamtinis rezervatas Rusnės kraštovaizdžio draustinis

 Ventės kraštovaizdžio draustinis

 Žalgirių kraštovaizdžio draustinis

 Aukštumalės
draustinis

 Medžioklės telmologinis draustinis

 Žiogių hidrografinis draustinis

 Kniaupo zoologinis draustinis

 Krokų Lankos zoologinis draustinis

 Berštų botaninis-zoologinis draustinis

 Galzdonų botaninis-zoologinis draustinis

 Minijos botaninis-zoologinis draustinis–

 Ragininkų botaninis-zoologinis draustinis

 Minijos etnokultūrinis draustinis

 Rusnės urbanistinis draustinis

Rekreacinę parko dalį sudaro miško parkai ir rekreacinių įstaigų teritorijos. Rekreacinės teritorijos išskirtos Nemuno pakrantėse priešais Rusnės miestą ir poilsio stovyklų kompleksas žemiau Veižo žiočių. Tikslas – tvarkyti pakrantes pritaikant intensyviam lankymui, apnakvinti bei aptarnauti parko lankytojus.

Nemuno deltos regioniniame parke yra įrengti du pažintiniai takai: Aukštumalės botaninis-zoologinis ir Žalgirių botaninis–istorinis, įrengta vandens turizmo trasa Pakalnės upe, be to, labai vietos žmonių ir turistų gausiai lankomi apžvalgos bokšteliai (Ambrulaitis R., 2001).

3.sk. RAJONAVIMAS( ZONAVIMAS)

Rajonavimas, tiriamos teritorijos (akvatorijos) suskirstymas į tokias dalis (taksonus), kurios atlinka mažiausiai du požymius (kriterijus): teritorinių vienetų elementų tarpusavio ryšį. Geografijoje rajonavimas būna gamtinis, visuomeninis ir bendrasis (Vaitiekūnas S., 1994)

Lietuvos teritorijos agroekologinis zonavimas

Vykdant mokslinių tyrimų „Lietuvos respublikos teritorijos agroekologinis zonavimas“ programą, geografijos institute buvo atliktas kraštovaizdžio komponentų atsparumo ir jautrumo išoriniam (antropogeniniam) poveikiui vertinimas. Išskirtos trys agroekologinės zonos, kurias sudaro smulkesni agroekologiniai rajonai:

1. Vakarų zona;

1) Žemaičių aukštumos rajonas;

2) Nemuno deltos-Pajūrio žemumos rajonas;

3) Rytų Žemaičių plynaukštės rajonas;

4) Vakarų Žemaičių plynaukštės rajonas;

2. Vidurio zona;

1) Vidurio Lietuvos žemumos Nemuno žemupio rajonas;

2) Vakarų aukštaičių plynaukštės ir Nemuno vidurupio rajonas;

3. Rytų zona;

1) Aukštumų rajonas;

2) Pietryčių smėlėtosios lygumos rajonas.

(Česnuliavičius A., 1998 )

Yra ne tik agroekologinis teritorijos zonavimas, bet ir funkcinis pabadysiu panagrinėti Pajūrio regioninio parko teritorijos funkcinį zonavimą.

Pajūrio regioninio parko teritorijos funkcinis zonavimas

Pajūrio regioninio parko bei parko apsaugos zonos teritorija pagal gamtos ir kultūros vertybes, jų pobūdį, apsaugos formas ir naudojimo galimybes skirstoma į konservacinės apsaugos, ekologinės apsaugos, rekreacinio, gyvenamosios ir krašto apsaugos prioriteto bei parko buferinės apsaugos zonas.

Pajūrio regioninio parko konservacinę zonai priskirtos Plazės gamtinis rezervatas, Nemirsetos, Šaipių ir Olandų kepurės kraštovaizdžio, Karklės jūrinis, Kalotės botaninis -zoologinis ir Karklės etnokultūrinis draustiniai.

Ekologinės apsaugos prioriteto zonai priskirtos agrarinės teritorijos nepasižyminčios gamtos ar kultūros paveldo vertybėmis, tačiau atliekančios svarbias geoekologines, pirmiausia kraštovaizdžio ir vandenų apsaugos, funkcijas. Išskirtą bendros ekologinės apsaugos zoną parke sudaro Karklės- Dargužių – Kalotės agrarinės žemės ūkio naudmenos.

Rekreacinio prioriteto zonai priskirtos Karklės, Nemirsetos Bendikų ir Kukuliškų rekreacinės teritorijos bei Karklės ir Nemirsetos pliažų zonos.

Gyvenamosioms zonai priskirtos Kalotės ir Zeigių (sodininkų bendrijos) gyvenviečių teritorijos. Šiose teritorijose numatoma reglamentuota statyba ir inžinerinės infrastruktūros įrengimas bei želdynų formavimas.

Krašto apsaugos zonai priskirtos krašto apsaugos objekto Anaičiuose teritorija, kurioje yra įrengiamas vakarų Lietuvos ekstremalių situacijų gelbėjimo centras.

Parko buferinės apsaugos teritorijai priskirtos Bruzdeilyno – Grabių – Dargužių – Kunkių – Zeigių – Normantų agrarinės teritorijos iki Palangos plento bei Nemirsetos ir Anaičių agrarinės ir miško teritorijos tarp senojo ir naujojo Palangos plentų. Šioje teritorijoje reglamentuojama statyba ir inžinerinės infrastruktūros įrengimas, skatinamas želdynų formavimas agrarinėse teritorijos .(http://www.pajuris.info/lt/main/about/zones)

Vadovėlyje „Miškų tvarkymas rekreacinės paskirties teritorijose“ rašoma, kad kiekvienoje didesnėje rekreacinėje teritorijoje (miško parkuose, valstybinių parkų rekreacinėse zonose ir kitur) gali būti išskiriamos rekreacinės pazonės pagal vyraujančias poilsio rūšis ir formas bei rekreacinio naudojimo, remiantis rekreacinių poreikių vertinimo rezultatais.

Tikslinga išskirti aktyvaus, pasyvaus naudojimo ir soliarijų pazones (zonas). Zonavimo pagrindas – atskirų rekreacijos rūšių ir formų ekologinis agresyvumas.

Pazonėse dar gali būti išskiriamo intensyvaus ir saikingo naudojimo bei rezervinės dalys. Esant reikalui gali būti išskiriamos ir kitokios pazonės arba jų dalys

II dalis ŽOLINĖS DANGOS TYRIMŲ METODIKA

Žolės yra plačiausiai Žemėje paplitę žiediniai augalai ir sudaro apie 20 procentų visos pasaulio augalijos. Yra maždaug 9000 žolių rūšių. Trys rūšys – ryžiai kviečiai ir kukurūzai – aprūpina pagrindiniu maistu didžiąją žmonijos dalį(Gamtos enciklopedija, 1999)

Lietuvos geografinė padėtis, gausūs krituliai, gana ilgas vegetacijos
ir tankus upių tinklas sudaro palankias sąlygas pievų augalijai. Dauguma Lietuvos pievų yra antinės kilmės, atsiradusios iškirstų miškų, pelkių, nusausintų šlapių vietų ir užleistų dirvonų vietoje. Natūralios pievos plyti didesnių upių slėniuose ir paežerėse. Čia kasmet užliejant pavasario potvyniui, formuojasi savita pievų augalija.

Iki karo Lietuvoje vyravo natūralios žemyninės ir užliejamos pievos. Pokario metu dėl intensyvios ūkinės veiklos natūralių pievų plotai sparčiai mažėjo. Per pastaruosius 30 metų netekome ypač daug pirminių natūralių užliejamų pievų/ Apie 30000 ha Nemuno. Jūros, Minijos žemupių pievų tapo sukultūrintos arba paverstos polderiais. Dar 1956 metais pievos dengė 19,6 procentai teritorijos, o 1980 metais – vos 6,5 procentai. Melioruojant žemes ir didinant ganyklų bei ariamos žemės plotus, buvo sunaikinta pusė visų pievų. Didesnių žemyninių pievų masyvų jau nebeliko. Šiuo metu vargu ar turime daugiau kaip 3 procentus natūralių žemyninių pievų (Valodka H., Balčiauskas L., 2001).

Lietuvos pievose auga apie 550 augalų rūšių, iš kurių net 70 įrašyti į Lietuvos raudonąją knygą (Lietuvos raudonoji knyga, 1992). Iš 54 Lietuvoje saugomų bendrijų net 14 auga žemyninėse ar užliejamose pievose. Pastaruoju metu, atlikus biologinės įvairovės inventorizaciją atskiruose rajonuose, dalis pievų pateko į savivaldybių draustinius (Valoka H., Balčiauskas L., 2001).

Tipišką žolinį augalą sudaro trumpų šakelių ir stiebų kupstas. Nupjauti stiebai užauga aukšti ir viršūnėje sukrauna mažyčių žiedų kupetėles. Kiekvienas lapas susideda iš vamzdiškos makšties, kuri apgriebia stiebą, ir ilgo, siauro lapalakščio. Naujos šakelės (ūgliai) išauga ties žemės paviršiumi, o kartais driekiasi žeme ir išsišaknija kitur. Po žeme auga daugybė kuokštinių susipynusių šaknų. Žoliniai augalai dažniausiai auga arti vienas kito, sudarydami velėną.

Žolei nekenkia nei kai ją rupšnoja gyvūnai, nei kai šienaujama. Naujos šakelės išauga iš pumpurų, esančių ties žemės paviršiumi. Kai žolės lapai nuskabomi arba nušienaujami, šie pumpurai lieka nepažeisti. Kiekvienas lapas pamate turi krūmijimosi bamblį ir auga toliau, jeigu netenka viršutinės dalies. Ant stiebų esantys bambliai leidžia stiebams atsitiesti, kai būna sutrypti(Gamtos enciklopedija, 1999).

Žolių šaknys suformuoja tankų kilimėlį, kuris sutvirtina birų arba sausą dirvožemį.

Rekreantus labiau vilioja miškai, tačiau gamtine įvairove pasižymi ir augalija apaugusios kalvos, šlaitai, pievos. Dauguma Lietuvoje augančių augalų labiau mėgsta atviras vietas. Didelė jų dalis auga pievose, šlaituose ir pelkėse. Mat ten nėra medžių ardo, kuris miške tam tikru mastu suvienodina augimviečių aplinkos sąlygas ir kartu mažina žemesnių ardų biologinę įvairovę. Pievose rūšinė augalų sudėtis ir atskirų rūšių gausumas net ir nedideliame plote tiesiog mozaikiškai įvairuoja priklausomai nuo edafotopo sąlygų. Žinoma, tokia rūšių įvairovė būna tik natūraliuose pievose.

Natūralios pievos Lietuvoje išliko kai kurių upių slėniuose, kur pavasario potvynių vandenys kliudo įruošti sėtines pievas ir ganyklas. Užliejamuose upių slėniuose plytinčios pievos vadinamos salpinėmis. Pagrindinius pievų plotus sudaro žemyninės pievos, kuriuos dar skirstomos sausumines ir žemumines.

Šie trys pagrindiniai pievų tipai turi savitas augalų rūšių grupuotes, kuriuos tik iš dalies įsiterpia į skirtingų tipų pievas, išskyrus gal tik salpines pievas, kuriose ekologinės sąlygos net ir nedideliu atstumu įvairuoja ir jose galima rasti beveik visus mūsų pievų augalus (Lekavičius A., Logminas V., Rakauskas P., Smaliukas D., 1987).

Norint sužinoti , kuri žolinė danga labiausiai tinkama rekreacijai, reikia ją patyrinėti. Nuo rekreantų mindžiojimo daugiausia kenčia gyvoji dirvožemio danga – žolinė augalija: kerpės, samanos, žolės ir krūmokšniai. Ją nuskurdinus arba sunaikinus, gali žūti visa ekosistema. Ši augalija turi didelę įtaką teritorijos mikroklimatui ir reguliuoja mikrobiologinius procesus. Nuo žolinės augalijos priklauso dirvožemio ir priežemio oro sluoksnio temperatūros bei drėgmės režimas. Ji reguliuoja paviršinį vandens nuotėkį ir iš garinimą, taip pat dirvožemio fizines-chemines savybes ir biologinį aktyvumą. Žoliniai augalai yra geri aplinkos sąlygų indikatoriai. Jie yra vienas iš svarbiausių teritorijos estetines ir sanitarines-higienines savybes nulemiančių ekosistemos elementų.

Intensyviai lankomose teritorijose pirmiausia išnyksta jautrios žolės, o jų vietoje atsiranda kiek atsparesnės, bet mažiau naudingos pamiškių ir pievų žolės, o dar vėliau ir piktžolės. Pagausėja šviesiamiegių žolių rūšių. Vyrauja varpinės žolės.

Gausiai lankomose teritorijose daroma nemaža žala ir žolinės dangos gyvūnijai. Suplūktuose dirvožemiuose pablogėja sąlygos dirvožemio faunai egzistuoti (Riepšas E., 1981).

Sudaryti žolinėje dangoje augančių augalų sąrašą – nelengva užduotis net ir patyrusiam floristui. Kadangi žoliniai augalai yra aplinkos indikatoriai, tai juos ištyrinėjus, galima išsiaiškinti; ar žolinė danga tinkama rekreacijai. .

Tyrimui galima pasirinkti patogiausią laiką, kai yra daugiausia žydinčių augalų. Reikia
pažinti ir nežydinčius augalus, jų juvenilines formas bei daigus. Samanoms pažinti dažnai tenka pasitelkti į pagalbą ir mikroskopą.

Žolyno rūšinė sudėtis kiekybinis atskirų rūšių santykis nustatomas įvairiais metodais. Juos galima suskirstyti į subjektyvius ir objektyvius. Subjektyviu metodu augalų kiekybiniai rodikliai vertinami „iš akies“. Objektyviu metodu atskirų rūšių santykis fitocenozėje nustatomas sveriant, skaičiuojant individų skaičių arba matuojant jų projekcinį padengimą. Atskirų rūšių kiekybinis santykis gali būti vertinamas naudojant įvairius rodiklius: absoliučius – svorio (masės) vienetus, individų skaičių, santykinius – procentais išreikštą dalį bendroje žolyno masėje, dengiamą ploto dalį, pastovumą bendrijoje, arba žymint šiuos rodiklius simboliniais ženklais (Rimkus K., 2003).

Fitocenotinių tyrimų pradžioje vyravo du bendrijų aprašymų metodai. Vieno iš jų metu vizualiai apžiūrint bendriją buvo sudaromas pilnas rūšių sąrašas ir pažymimas individų gausumas skaitmenimis bei tam tikrais simboliais. Šiam metodui atstovauja Drudės skalė. Ja vertinamas individų gausumas.

Antrajam metodui naudojamas 1909 metais pasiūlytas Raunkjero metodas, kuris remiasi rūšies dalyvavimo tiriamuose ploteliuose apskaita – yra ar nėra. Ploteliai išdėstomi kokia nors tvarka arba atsitiktinai. Rezultatai rodo rūšies dalyvavimo procentą, tai yra procentą plotelių, kuriuose rūšis rasta.

Šie metodai turėjo ir savo privalumų ir pastebimų trūkumų. Tyrimai lengvai ir greitai atliekami. Dabar atliekai patobulinti kiekybiniai tyrimai. (Rimkus K., 2003).

Rūšies individų kiekis – matas rodantis augalų skaičių ploto vienete. Gali būti skaičiuojamas visas augalas arba jo dalys, pavyzdžiui, ūgliai. Rūšies individų skaičiavimas tiriamuose ploteliuose skiriamas prie objektyvių metodų, tačiau reikalauja labai daug darbo laiko. O visiškai išvengti subjektyvumo taip pat nelengva. Greičiau šios rodiklius galima įvertinti subjektyviu metodu, individų gausumą nustatant vizualiai ir žymint simboliais ar skaičiais.

Padengimas išreiškiamas santykiniais skaičiais, rodančiais kokią paviršiaus dalį projekcijoje užima tos rūšies augalai. Kadangi žolės išsidėsto keliuose aukštuose, tą pačią ploto dalį gali padengti kelių rūšių individai. Tuomet bendra žolynų sudarančių rūšių padengimų suma gali viršyti 100 procentų. Neviršija tik ten, kur žolynas retas. Šiam subjektyviam metodui įvertinti naudojama Brauno-Blankės skalė. Ji talpina savyje dvi požymių rūšis – gausumą ir padengimą. Naudojami 7 vertinimai.

Objektyvių metodų pavyzdys gali būti taškinių kvadratų metodas. Jo esmė ta, kad žymėdami, ar tame taške rūšis yra, ar nėra ir skaičiuodami taškus, kuriuose rūšis rasta, gauname jo dengimo ploto procentą. Tyrimams šiuo metodu naudoja plonus plieninius virbus, laikydami, kad jų diametras yra taško dydžio kvadratas. Registruojami tie augalai, kurių dalys liečia vertikaliai ar pasvirusiai į žolyną įsmeigtą virbalą. A Rasinas siūlo suporintų virbalų įrankį, darant juo ne mažiau kaip 200 dūrių.

Derliaus svoris – tai žolyno produkcijos kiekis ploto vienete. Tiriamo plotelio žolynas nupjaunamas, frakcionuojamas ir atskirų rūšių augalai sveriami. Tai tiesioginis derliaus nustatymas.

Tiesioginis svorinis metodas naudojamas tiksliniuose bandymuose, nediliuose plotuose. Jis tikslus, tačiau reikalauja daug darbo laiko, sunkiai pritaikomas dideliems plotams. Tokiais atvejais gali tikti paprastas ir greitai atliekamas E. Klapo pasiūlytas vizualinis svorinis metodas. Dirbant pagal šį metodą tiriamame plote atsitiktinai ar sistemingai išdėstoma keletas aprašomųjų aikštelių (25 kv. m.) registruojamos visos jose augančios žolių rūšys ir iš akis nustatomas jų dalis procentais bendroje žolės masėje. Taip vertinti galima tik įgudusia akimi. Lyginamaisiais tyrimais nustatyta, kad šiuo metodu gaunami gana tikslūs duomenys. Šis vizualinis metodas patogus dar tuo, kad jo rezultatus galima apdoroti įvairiais matematiniais būdais.

Dažnumas nustatomas palyginti lengvai, tačiau jo biologinės reikšmės aiškinimas – gan sudėtingas. Rūšies individų dažnumas bendrijoje – tai tikimybė aptikti juos tiriamuose laukeliuose. Ši tikimybė priklauso nuo tiriamų laukelių dydžio ir jo kiekio. Nustatant rūšies dažnumą, tiriamieji laukeliai išdėstomi atsitiktine tvarka ir kiekviename iš jų surašomos visos rastos augalų rūšys. Laukelių skaičius, kuriuose užregistruota rūšis, išreikštas procentais nuo bendro laukelių skaičiaus, rodo rūšies dažnumą. Tyrimo tikslumą iki norimo laipsnio iki norimo laipsnio galima gerinti didinant laukelių skaičių. Didinant laukelių dydį – didės ir juose randamų rūšių skaičius.

Dažnumą nustatyti nesunku, todėl šį metodą pamėgo geobotanikai. Tačiau jis turi ir vieną trūkumą, tai – kad naudojantis įprastu atsitiktinio laukelių išdėstymo metodu, negalime gauti tokių pat duomenų bendrijos ploto tinklo laukeliuose.

Rūšies dažnumą lemia ir individų skaičius, ir jų išsidėstymas. Registruojant tik rūšies buvimą, tikro įvertinimo negauname. Viena kuri nors augalų rūšis, atskiruose bendrijose augdama nevienodai gausiai, gali būti užregistruota kaip turinti vienodą dažnumą.

Šį metodo
galima sumažinti atsitiktinai išdėstytus didesnius laukelius padalinti į tam tikrą skaičių mažesnių laukelių. Subkvadratuose užregistruotas rūšies buvimas, žymimas procentais nuo visų tiriamo laukelio subkvadratų, parodo lokalinį rūšies dažnumą. Jis tiksliau koreliuoja su rūšies individų kiekiu ir leidžia lyginti rūšies dažnumą įvairiuose augalų bendrijose, naudojant statistinius metodus.

Ploto pasirinkimas tyrimams. Pievų bendrijų ribos išskiriamos subjektyviai, tyrėjui apeinant plotą. Apeinant pievą išskiriamos žolių bendrijos, kurias galima pavadinti tipiškomis. Išskiriamas plotas turi būti pakankamo dydžio, kad jame būtų visos rūšys, priklausančios šiai (tipiškai) bendrijai. Bendrija turi būti vienalytė, tai yra neturi būti svetimų bendrijai rūšių ar jų grupių intarpų. Bendrijoje turi vyrauti augimvietei charakteringos rūšys, bent tiek, kiek tai galima įvertinti vizualiai. Reikia vengti bendrijų tik „gražiausiose‘ vietose su gausia augalija ir patinkančiais augalais.

Tiriamų laukelių dydis ir išdėstymas. Augalų kiekybinės sudėties įvertinimas labai priklauso nuo tiriamųjų laukelių pasirinkimo. Jų forma nėra labai svarbi. Dažniausiai būna kvadrato, stačiakampio ar (rečiau( apskritimo formos. Daug svarbiau laukelių dydis ir skaičius. Laukeliai turi būti tokio dydžio, kad būtų įskaitytos visos bendriją sudarančios augalų rūšys. Mažinant laukelių dydį, jų reikia daugiau. Minimalus laukelių dydis dar priklauso nuo žolyno sudėtingumo. Praktiškai atliekama taip: pievos bendrijoje iš pradžių pažymimas 1 kv. m. (ar 0,25 kv. m.) plotas ir surašomos čia augančios augalų rūšys; paskui nuo to laukelio centro žymimas vis didesnis plotas, kaskart suregistruojant naujas papildomas rūšis tol, kol didinant plotą, naujų rūšių beveik neprisideda – tai ir bus tiriamasi fitocenozės reprezentacinis laukelis (minimalus bendrijos arealas). Tiriant Brauno-Blankės metodu pievų bendrijoms tirti dažniausiai pakanka (drėgnose pievose) 4 kv. m. arba (sausose pievose) 8 kv. m. laukelių. Bendrijoms charakterizuoti pasirinkus rūšies individų kiekio ar rūšies dažnumo rodiklius, laukeliai gali būti ir mažesni, tuomet svarbus tampa laukelių išsidėstymo metodas.

Šiuo metu Jūs matote 52% šio straipsnio.
Matomi 4577 žodžiai iš 8813 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.