Gamtinės aplinkos tinkamumo rekreacijai tyrimai
5 (100%) 1 vote

Gamtinės aplinkos tinkamumo rekreacijai tyrimai

GAMTINĖS APLINKOS TINKAMUMO REKREACIJAI TYRIMAI

TURINYS

I dalis TERMINAI………………………………………………………………………………………………………….3

1. sk. REKREACINĖS TERITORIJOS…………………………………………………………………………..3

2. sk. REGIONINIS PARKAS…………………………………………………………………………………………6

3.sk. RAJONAVIMAS( ZONAVIMAS)…………………………………………………………………………..9

II dalis ŽOLINĖS DANGOS TYRIMŲ METODIKA…………………………………………………….11

III dalis ŽALGIRIŲ MIŠKO TINKAMUMO REKREACIJAI TYRIMŲ PROGRAMA..18

1 sk. ŽALGIRIŲ MIŠKO GEOGRAFINĖ PADĖTIS IR PLANAS………………………………..19

2.sk. ŽALGIRIŲ MIŠKO ISTORIJA…………………………………………………………………………….20

3.sk. ŽALGIRIŲ MIŠKO GAMTINIAI REKREACINIAI IŠTEKLIAI…………………………21

4.sk. ŽALGIRIŲ MIŠKO SANITARINIS- HIGIENINIS IR SOCIALINIS-EKONOMINIS FONAS…………………………………………………………………………………………………………………………24

5.sk. ŽALGIRIŲ MIŠKO SAUGOTINŲ VIETŲ TYRIMAS …………………………………………26

6.sk. REKREACIJOS GALIMYBĖS ŽALGIRIŲ MIŠKE……………………………………………..29

IŠVADOS……………………………………………………………………………………………………………………..31

LITERATŪROS SĄRAŠAS………………………………………………………………………………………….32

PRIEDAI………………………………………………………………………………………………………………………33

I dalis TERMINAI

1. sk. REKREACINĖS TERITORIJOS

Rekreacinė teritorija – specialiai išskirta ir sutvarkyta natūrali arba dirbtinė gamtinė aplinka poilsiui ir masiniam turizmui, atitinkanti dabartinius biologinius, socialinius ir psichologinius poilsiautojų poreikius. (Solovjovas A., Karpovas G., 1987).

Rekreacinė teritorija – teritorija, turinti nustatytas ribas ir skirta naudoti ar naudojama rekreacijai bei rekreacijos (turizmo) objektams ir įrenginiams statyti bei eksploatuoti. (Grecevičius P., 2002)

Vadovėlyje „Miškų tvarkymas rekreacinės paskirties teritorijose“ rekreacinės teritorijos išskiriamos dar išsamiau. Jos suskirstytos į rekreacinės paskirties žemių kategorijas:

Parkai – seni ir nauji parkai miestuose, gyvenvietėse, stambiose (esamuose arba buvusiose) sodybose, dendrariumai

Ilgalaikės poilsiavietės – sanatorijos, profilaktoriumai, poilsio namai ir stovyklos; kempingai ir palapinių mieteliai; vasaros estrados ir dainų slėniai; stadionai, baseinai, sporto bei atrakcionų aikštelės; masinių renginių aikštės.

Poilsio aikštelės – poilsiui ar kraštovaizdžiui paįvairinti skirti ne miško arba buvę mišku neapaugę plotai. Poilsio aikštelėmis taksuojamos:

 įrengtos arba neįrengtos (rezervinės) poilsio aikštelės;

 žaidimų aikštelės;

 apžvalgos aikštelės (renginių vietoje arba vaizdingoje vietovėje);

 laukymės – jaukios, bet nenumatytos poilsiui įrengtos miško aikštelės;

 vaizdingos aikštelės – labai estetiškos, su išraiškingais augalais, perspektyva ar reljefu laukymės, šia kategorija taksuojami taip pat skverai ir gėlynai.

Transporto aikštelės. Taip taksuojamos ir prieplaukos.

Paplūdimiai – tinkamos maudytis ir degintis saulėje pakrantės. Intensyviai naudojami paplūdimiai vadinami pliažai.

Paminklinės vietos:

 paminklinės aikštelės;

 memorialinės reikšmės sklypai;

 piliakalniai, pilkapiai ir senkapiai.

Landšaftiniai krūmynai.

Lietuvoje yra gana didelė rekreacinių teritorijų įvairovė, todėl rekreantai gali pasirinkti sau patinkančią teritoriją, kad patenkintų rekreacinius poreikius.

Lietuvos Respublikos Aplinkos ministro įsakyme “Dėl rekreacinių teritorijų naudojimo, planavimo ir apsaugos nuostatų patvirtinimo“ išskiriama tokia rekreacinių teritorijų struktūra:

Rekreacinių teritorijų sistemą sudaro:

1. rekreacinės sritys ir rajonai;

2. rekreacinės vietovės:

3. . gyvenamosios vietovės, turinčios kurorto statusą;

4. rekreacinio funkcinio prioriteto zonos ir jų dalys;

5. miestų ir kitų gyvenamųjų vietovių bendro naudojimo želdynai, taip pat ir parkų teritorijos ir kitos, skirtos visuomenės bendram naudojimui teritorijos;

6. miškai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka priskirti IIB (rekreacinių miškų) grupei;

7. paviršinio vandens telkiniai, Lietuvos Respublikos teritorijos bendrajame plane, apskričių ir savivaldybių teritorijų planavimo dokumentuose priskirti rekreaciniams ištekliams;

8. kitos (rekreacinės) pagrindinės tikslinės paskirties žemės sklypai, naudojami rekreacinės infrastruktūros įrengimui ir eksploatavimui.

Rekreacinių teritorijų, rekreacinės veiklos ir rekreacinių išteklių naudojimo planavimas vykdomas šiais dokumentais:

1. turizmo ir rekreacijos schemomis ir kitais specialiaisiais planais
(projektais):

2. rekreacinių sričių, rajonų planavimo schemomis;

3. rekreacinių vietovių (tarp jų rekreacinio funkcinio prioriteto zonų ir kt.); specialiojo planavimo schemomis (projektais);

4. turizmo trasų ir jų tinklų schemomis (projektais);

5. rekreacinių žemės sklypų detaliaisiais planais;

6. bendrojo planavimo dokumentais (sprendiniais, susijusiais su rekreacijos ir turizmo organizavimu);

7. kitų rūšių specialiojo planavimo dokumentais (sprendiniais, susijusiais su rekreacijos ir turizmo organizavimu);

8. strateginio planavimo dokumentais (jų rekreacijos ir turizmo vystymo nuostatomis).

Rekreacinių teritorijų planavimo tikslai priklauso nuo valstybės ir visuomenės bei privačių asmenų poreikių ir nustatomi priklausomai nuo rengiamo teritorijų planavimo dokumento rūšies bei lygmens. Svarbiausi rekreacinių teritorijų planavimo tikslai yra šie:

1. patenkinti visuomenės rekreacinius poreikius, atsižvelgiant į valstybės, visuomenės, žemės savininkų bei naudotojų interesus;

2. užtikrinti racionalų rekreacinių išteklių naudojimą bei apsaugą;

3. nustatyti prioritetines teritorijos turizmo ir rekreacijos vystymo kryptis ir rekreacinių teritorijų vystymo strategiją nacionaliniu, regioniniu, savivaldybių ir vietiniu lygiu, rekreacinės veiklos specializaciją (kurortinė, poilsinė, pažintinė, pramoginė, gydomoji, sportinė, kultūrinė, kaimo turizmas ir kt.);

4. nustatyti rekreacinių teritorijų ribas, kitą (rekreacinę) žemės sklypų pagrindinę tikslinę naudojimo paskirtį, teritorijos tvarkymo reglamentą ir/ar rekreacinių išteklių naudojimo bei apsaugos režimą, šių teritorijų naudojimo būdą bei pobūdį, servitutus;

5. rekreacinių teritorijų tvarkymo principus ir priemones (taip pat numatyti vietas rekreacinės infrastruktūros vystymui, galimas atskirų objektų statybos zonas ir vietas, nustatyti galimas turizmo trasas ar jų dalis, želdinių bei teritorijos pertvarkymo priemones, kitas sąlygas).

Rekreacinės teritorijos gali būti tiek valstybinės, tiek privačios nuosavybės formos žemėje. Jos gali būti nustatomos miškų, vandenų, žemės ūkio ir kitos tikslinės paskirties žemės sklypuose ar jų grupėse, išskyrus konservacinės ir kitos paskirties sklypus, skirtus krašto apsaugai bei teritorijas, kuriose rekreacinė veikla draudžiama įstatymų ir kitų teisės aktų.

Rekreacinės sritys, rajonai išskiriami nustatant bendrus rekreacinio naudojimo interesus valstybės ir regionų lygmens bendruosiuose ir atitinkamos rūšies specialiuosiuose teritorijų planavimo dokumentuose, remiantis rekreacinių išteklių pobūdžiu pagal gamtinės aplinkos išteklių ir kultūros paveldo turtingumą, atsižvelgiant į aplinkos ekologinį atsparumą bei sveikumą, socialinės aplinkos saugumo, rekreacinės infrastruktūros išvystymo lygį bei rekreacinio aptarnavimo tradicijas.

Rekreacinės vietovės – tai rekreacinės teritorijos (žemės sklypų grupės), pasižyminčios rekreacinių išteklių koncentracija ir didelėmis rekreacinės plėtros galimybėmis, kurioms valstybės, regionų, savivaldybės (miesto ar rajono) lygmens bendruosiuose ir atitinkamos rūšies specialiuosiuose teritorijų planavimo dokumentuose (valstybinių parkų, biosferos rezervatų tvarkymo planuose (planavimo schemose)) nustatytas rekreacinio naudojimo prioritetas (www.valdos.net/get_file.php?)

2. sk. REGIONINIS PARKAS

Regioninis parkas – kompleksinės paskirties saugoma teritorija su rezervacine, sustiprintos apsaugos ir ūkinės veiklos zonomis, tam tikrai vietovei būdingas gamtos kompleksas (pvz., Birštono, Nemuno kilpų regioninis parkas, kur nepaprasto grožio kraštovaizdžiai, Kauno marių regioninis parkas – unikali vandens ir pakraščių gamta) Lietuvoje 409 911 ha plote yra įsteigta 30 regioninių parkų, užimančių 6,3 procentus šalies teritorijos, 53 procentus Lietuvos respublikos saugomų teritorijų ploto (Stravinskienė V., 2004).

Knygoje „Lietuvos aplinkosaugos raida“ rašoma, kad regioninių parkų atsiradimą lėmė tai, kad ilgą laiką Lietuvoje egzistavusių kraštovaizdžio draustinių, įsteigtų vaizdingiems kraštovaizdžio kompleksams išsaugoti, rekreacinis bei ūkinis rėžimas neatitiko ir negalėjo atitikti draustiniams keliamų reikalavimų, nes šios polifunkciškai reikšmingos teritorijos negalėjo būti tvarkomos vien tik pagal konservacinius principus. Ieškant būdų vertingų gamtinių bei kultūrinių kompleksų degradavimui išvengti, siekiant išsaugoti gamtiniu, kultūriniu ir pažintiniu požiūriais turinčių regioninę vertę vientisų ekosistemų kraštovaizdį, suderinti kraštovaizdžio išsaugojimo bei rekreacinius, taip pat ūkinius interesus stambiose vertingose ekosistemose, šeštojo dešimtmečio pabaigoje Lietuvoje atsirado idėja sukurti regioninių parkų sistemą. Šio idėjos autorius – geografas P. Kavaliauskas dar 1970 metais pasiūlė įsteigti devynis regioninius parkus – Aukštadvario, Platelių, Ančios, Zarasų, Asvejos, Sartų, Anykščių, Daugų, Tytuvėnų. Vėliau šie pasiūlymai buvo plėtojami(1975, 1981, 1984 m. ), koreguojant siūlomų teritorijų regioniniams parkams steigti sąrašą ir pačių teritorijų plotus, tobulinant jų valdymo modelį. Pirmoji saugoma teritorija, atitinkanti regioninio parko statusą – Valstybinis Pavilnių gamtos parkas – buvo įsteigtas 1984 metais.

Pasikeitus ekonominei
socialiniai padėčiai Aplinkos ministerijos (tada departamento) užsakymu Vilniaus universiteto Kraštotvarkos grupė parengė Regioninių parkų steigimo programą (1990 m. ), pagal kurią regioninių parkų sistema turėjo būti suformuota per dešimt metų. Jos kūrimą paspartino prasidėjusi žemės reforma. Visi siūlyti regioniniai parkai buvo įsteigt 1992 m. rugsėjo 24 d. Aukščiausios Tarybos nutarimu. Tai buvo vienas svarbiausių žingsnių saugomų teritorijų sistemos kūrimo istorijoje. Pradėtas formuoti ir istorinių regioninių parkų tinklas. Pirmasis – mokslo visuomenės aktyvistų įsteigtas Dieveniškių istorinis regioninis parkas.

Lietuvos regioniniai parkai įsteigti gamtiniu, kultūriniu ir rekreaciniu požiūriais vertingiausioms ekosistemoms, reprezentuojančioms Lietuvos regionų kraštovaizdžio įvairovę, saugoti jų rekreaciniam bei ūkiniam naudojimui reguliuoti. Daugeliu atvejų jie labai svarbūs rekreacijai. Specifiniai regioniniai parkai, steigiami yra istoriniai regioniniai parkai, steigiami istoriškai vertingiausiems regioniniams etnokultūriniams kompleksams ir jų gamtinei aplinkai išsaugoti.

Lietuvos regioniniai parkai yra giminingi nacionaliniams parkams ir kartu su jais sudaro bendrą kompleksinės paskirties saugomų teritorijų kategoriją – valstybinius parkus. Regioninių parkų sistema glaudžiai susijusi su nacionalinių parkų sistema. Net pati regioninių parkų idėja Lietuvoje buvo plėtojama kartu su nacionalinių parkų sistemos projektavimu. Ir vieni, ir kiti Lietuvoje įsteigt tiek vertingam gamtiniam, tiek kultūriniam kraštovaizdžiui išsaugoti. Panašūs tiek jų steigimo tikslai, tiek jų kraštotvarkinė struktūra. Pagal gamtos ir kultūros vertybių išdėstymą, jų naudojimo galimybes nacionalinių ir regioninių parkų teritorijos skirstomos funkcinio prioriteto zonas , vienose jų prioritetą atiduodant vertybių išsaugojimui, kitose – poilsio organizavimui ir pan. bei nustatant skirtingą apsaugos ir naudojimo rėžimą.

Įstatymu ir teisės aktais numatyti skirtumai tarp nacionalinių ir regioninių parkų Lietuvoje nėra esminiai. Jei racionaliuose parkuose rezervatų išskyrimas yra privalomas, tai regioniniuose parkuose jų gali ir nebūti. Kitaip nei nacionaliniuose parkuose, regioniniuose gali egzistuoti kurortai, daugiau galimybių sportinės rekreacijos rūšims bei stacionariniam poilsiui plėtoti. Be to, jei nacionaliniai parkai steigiami nacionalinės reikšmės kraštovaizdžio vertybių, reprezentuojančių šalies regionus, apsauga.

Regioninius parkus pagal bendrą jų kraštovaizdžio pobūdį galima sugrupuoti į šias grupes:

 upių slėnių parkai (9);

 ežerų duburių parkai (4);

 ežeringų girių parkai (3);

 įvairiatipių kraštovaizdžių kompleksų parkai (8);

 unikalių kraštovaizdžio kompleksų parkai (5).

(Jankevičius K., Stasinas J., 2000)

Gyvenu Šilutėje, todėl aprašysiu sau mieliausią ir arčiausiai esantį Nemuno deltos regioninį parką.

Nemuno deltos regioninis parkas yra vakarinėje Lietuvos dalyje, Šilutės rajone, Kuršių marių pakrantėje. Parkas, kurio teritorijos plotas 28,8 km2, apima dalį dešiniakrantės Nemuno deltos su Ventės ragu, Rusnės sala, Krokų Lankos ežeru, Aukštumalės, Rupkalvių, Medžioklės pelkėmis, Berštų, Leitgirių, Žalgirių miškais. Kuršių mariose saugomai teritorijai priklauso Kniaupo įlanka, avandeltos ir Ventės rago akvatorijos pakraščiai.

Nemuno deltos regioninis parkas įkurtas 1992 m. Nemuno deltos botaniniame-zoologiniame draustinyje (įsteigtas 1975 m.) prijungus vertingus aukštapelkių, užliejamų pievų, senvaginių ežerų ir miškų masyvus. Nuo 1997 m. suformuota parko direkcija, kurios tikslas – išsaugoti unikalų Nemuno deltos kraštovaizdį, jo gamtinę ekosistemą bei kultūros paveldo vertybes.

Nemuno deltos regioninio parko teritorija, išsiskirianti savo geomorfologine, hidrografine, botanine ir zoologine šlapžemių verte, nuo 1993 m. įrašyta į Ramsaro konvencijos tarptautinės svarbos teritorijų sąrašą.

Neatskiriama šios saugomos teritorijos dalimi tapo ir žmogaus veiklos sukurti dariniai – polderinių sistemų pylimai, sankasos, kanalai.

Nemuno deltos regioninio parko vidaus vandenis sudaro Kuršių marių akvatorija su Kniaupo įlanka ir tankus sausumos vandenų hidrografinis tinklas: Nemuno deltinis upynas, žiotinės protakos, lagūninis (Krokų Lanka) ir senvaginiai ežerai (žiogiai), polderiniai sausinimo kanalai, žuvininkystės tvenkiniai.

Botaninės parko vertybės susitelkusios Nemuno žemupio pakraščių smilgpievėse, aukštapelkėse, pamario pievose, atskirų šlapių miškų kvartaluose. 15 augalijos rūšių yra įtrauktos į Lietuvos raudonąją knygą.

Zoologine prasme Nemuno delta ypač vertinga ornitologiniu ir ichtiologiniu atžvilgiais. Nemuno delta yra viena svarbiausių vandens paukščių susitelkimo vietų visame Baltijos jūros regione.

Kultūrinę parko vertę sudaro Rusnės miestelio senoji dalis, Minijos kaimas, švyturiai ir senieji polderių inžineriniai įrenginiai.

Nemuno deltos regioninio parko teritorija pagal gamtos ir kultūros vertybes, jų pobūdį, apsaugos formas ir naudojimo galimybes skirstoma į funkcines zonas:

 Avandeltos gamtinis rezervatas Rusnės kraštovaizdžio draustinis

 Ventės kraštovaizdžio draustinis

 Žalgirių kraštovaizdžio draustinis

 Aukštumalės
draustinis

 Medžioklės telmologinis draustinis

 Žiogių hidrografinis draustinis

 Kniaupo zoologinis draustinis

 Krokų Lankos zoologinis draustinis

 Berštų botaninis-zoologinis draustinis

 Galzdonų botaninis-zoologinis draustinis

 Minijos botaninis-zoologinis draustinis–

 Ragininkų botaninis-zoologinis draustinis

 Minijos etnokultūrinis draustinis

 Rusnės urbanistinis draustinis

Rekreacinę parko dalį sudaro miško parkai ir rekreacinių įstaigų teritorijos. Rekreacinės teritorijos išskirtos Nemuno pakrantėse priešais Rusnės miestą ir poilsio stovyklų kompleksas žemiau Veižo žiočių. Tikslas – tvarkyti pakrantes pritaikant intensyviam lankymui, apnakvinti bei aptarnauti parko lankytojus.

Nemuno deltos regioniniame parke yra įrengti du pažintiniai takai: Aukštumalės botaninis-zoologinis ir Žalgirių botaninis–istorinis, įrengta vandens turizmo trasa Pakalnės upe, be to, labai vietos žmonių ir turistų gausiai lankomi apžvalgos bokšteliai (Ambrulaitis R., 2001).

3.sk. RAJONAVIMAS( ZONAVIMAS)

Rajonavimas, tiriamos teritorijos (akvatorijos) suskirstymas į tokias dalis (taksonus), kurios atlinka mažiausiai du požymius (kriterijus): teritorinių vienetų elementų tarpusavio ryšį. Geografijoje rajonavimas būna gamtinis, visuomeninis ir bendrasis (Vaitiekūnas S., 1994)

Lietuvos teritorijos agroekologinis zonavimas

Vykdant mokslinių tyrimų „Lietuvos respublikos teritorijos agroekologinis zonavimas“ programą, geografijos institute buvo atliktas kraštovaizdžio komponentų atsparumo ir jautrumo išoriniam (antropogeniniam) poveikiui vertinimas. Išskirtos trys agroekologinės zonos, kurias sudaro smulkesni agroekologiniai rajonai:

1. Vakarų zona;

1) Žemaičių aukštumos rajonas;

2) Nemuno deltos-Pajūrio žemumos rajonas;

3) Rytų Žemaičių plynaukštės rajonas;

4) Vakarų Žemaičių plynaukštės rajonas;

2. Vidurio zona;

1) Vidurio Lietuvos žemumos Nemuno žemupio rajonas;

2) Vakarų aukštaičių plynaukštės ir Nemuno vidurupio rajonas;

3. Rytų zona;

1) Aukštumų rajonas;

2) Pietryčių smėlėtosios lygumos rajonas.

(Česnuliavičius A., 1998 )

Yra ne tik agroekologinis teritorijos zonavimas, bet ir funkcinis pabadysiu panagrinėti Pajūrio regioninio parko teritorijos funkcinį zonavimą.

Pajūrio regioninio parko teritorijos funkcinis zonavimas

Pajūrio regioninio parko bei parko apsaugos zonos teritorija pagal gamtos ir kultūros vertybes, jų pobūdį, apsaugos formas ir naudojimo galimybes skirstoma į konservacinės apsaugos, ekologinės apsaugos, rekreacinio, gyvenamosios ir krašto apsaugos prioriteto bei parko buferinės apsaugos zonas.

Pajūrio regioninio parko konservacinę zonai priskirtos Plazės gamtinis rezervatas, Nemirsetos, Šaipių ir Olandų kepurės kraštovaizdžio, Karklės jūrinis, Kalotės botaninis -zoologinis ir Karklės etnokultūrinis draustiniai.

Ekologinės apsaugos prioriteto zonai priskirtos agrarinės teritorijos nepasižyminčios gamtos ar kultūros paveldo vertybėmis, tačiau atliekančios svarbias geoekologines, pirmiausia kraštovaizdžio ir vandenų apsaugos, funkcijas. Išskirtą bendros ekologinės apsaugos zoną parke sudaro Karklės- Dargužių – Kalotės agrarinės žemės ūkio naudmenos.

Rekreacinio prioriteto zonai priskirtos Karklės, Nemirsetos Bendikų ir Kukuliškų rekreacinės teritorijos bei Karklės ir Nemirsetos pliažų zonos.

Gyvenamosioms zonai priskirtos Kalotės ir Zeigių (sodininkų bendrijos) gyvenviečių teritorijos. Šiose teritorijose numatoma reglamentuota statyba ir inžinerinės infrastruktūros įrengimas bei želdynų formavimas.

Krašto apsaugos zonai priskirtos krašto apsaugos objekto Anaičiuose teritorija, kurioje yra įrengiamas vakarų Lietuvos ekstremalių situacijų gelbėjimo centras.

Parko buferinės apsaugos teritorijai priskirtos Bruzdeilyno – Grabių – Dargužių – Kunkių – Zeigių – Normantų agrarinės teritorijos iki Palangos plento bei Nemirsetos ir Anaičių agrarinės ir miško teritorijos tarp senojo ir naujojo Palangos plentų. Šioje teritorijoje reglamentuojama statyba ir inžinerinės infrastruktūros įrengimas, skatinamas želdynų formavimas agrarinėse teritorijos .(http://www.pajuris.info/lt/main/about/zones)

Vadovėlyje „Miškų tvarkymas rekreacinės paskirties teritorijose“ rašoma, kad kiekvienoje didesnėje rekreacinėje teritorijoje (miško parkuose, valstybinių parkų rekreacinėse zonose ir kitur) gali būti išskiriamos rekreacinės pazonės pagal vyraujančias poilsio rūšis ir formas bei rekreacinio naudojimo, remiantis rekreacinių poreikių vertinimo rezultatais.

Tikslinga išskirti aktyvaus, pasyvaus naudojimo ir soliarijų pazones (zonas). Zonavimo pagrindas – atskirų rekreacijos rūšių ir formų ekologinis agresyvumas.

Pazonėse dar gali būti išskiriamo intensyvaus ir saikingo naudojimo bei rezervinės dalys. Esant reikalui gali būti išskiriamos ir kitokios pazonės arba jų dalys

II dalis ŽOLINĖS DANGOS TYRIMŲ METODIKA

Žolės yra plačiausiai Žemėje paplitę žiediniai augalai ir sudaro apie 20 procentų visos pasaulio augalijos. Yra maždaug 9000 žolių rūšių. Trys rūšys – ryžiai kviečiai ir kukurūzai – aprūpina pagrindiniu maistu didžiąją žmonijos dalį(Gamtos enciklopedija, 1999)

Lietuvos geografinė padėtis, gausūs krituliai, gana ilgas vegetacijos
ir tankus upių tinklas sudaro palankias sąlygas pievų augalijai. Dauguma Lietuvos pievų yra antinės kilmės, atsiradusios iškirstų miškų, pelkių, nusausintų šlapių vietų ir užleistų dirvonų vietoje. Natūralios pievos plyti didesnių upių slėniuose ir paežerėse. Čia kasmet užliejant pavasario potvyniui, formuojasi savita pievų augalija.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 2703 žodžiai iš 8813 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.