Gamtos išteklių naudojimo problemos
4 (80%) 2 votes

Gamtos išteklių naudojimo problemos

1. Įvadas

Žmogus naudojo ir naudos gamtos produktus, keitė ir keis aplinką pagal savo poreikius, interesus, tikslus. Viena ar kita gamtos turtų rūšis, vienokios ar kitokios gamtinės sąlygos nesukuria pačios gamybos, – jos tik sudaro prielaidas jai. Tačiau, kad praktinė gamybinė veikla būtų sėkminga, žmogus privalo skaitytis su šiomis prielaidomis. Pati veikla turi atitikti gamtinės aplinkos pobūdį tam tikroje vietoje, tam tikru laiku. Šia prasme gamtinė aplinka tarsi diktuoja žmogui savo sąlygas. Pirma, žmonės, naudodami esamus gamtos turtus, naudodamiesi esamomis gamtinėmis sąlygomis, kuria ir vartoja tam tikrus darbo įrankius, darbo proceso organizavimo formas, vysto atitinkamas liaudies ūkio šakas. Iš tikrųjų negalima verstis žvejyba ar laivininkyste ten, kur nėra jūrų, upių, ežerų, o kalnakasyba – kur nėra naudingųjų iškasenų. Vadinasi, tam tikros vietovės gamtinės sąlygos atitinkamai lemia žmonių praktinę gamybinę veiklą. Šią veiklą lemia ir gamtinių išteklių kiekis. Jie nėra beribiai, todėl nuolatos juos naudojant, praėjus ilgesniam laikui gali jų pristigti. Net natūraliu būdu atsinaujinantys – gamtos ištekliai tam tikromis žmogaus sukurtomis aplinkybėmis visiškai išsisemia. Gamtos turtų, jos išteklių įvairovė teigiamai atsiliepia visuomenės vystymuisi, o kurių nors išteklių išeikvojimas gali sukelti itin neigiamų, o kartais net tragiškų socialinių padarinių.

2. Gamtos vaidmuo istorinėje raidoje

K. Marksas ir F. Engelsas plačiai nagrinėjo gamtą kaip materialųjį agentą, įvairiapusiškai veikiantį žmogų, darantį tam tikrą poveikį jo vystymuisi, jo praktinei veiklai. Marksizmo klasikai apibrėžė gamtą, kaip visuomenės istorijos prielaidą, neatskiriamą jos vystymosi sąlygą. Tai pačios bendriausios ir plačiausios jų panaudotos gamtinės aplinkos charakteristikos. Pirmąja žmonijos istorijos prielaida jie laikė, gyvų žmogiškųjų individų egzistavimą, antrąja — gamtines (geologines, oro-hidrografines, klimatines ir kt.) sąlygas, kurias šie žmogiškieji individai atranda Žemėje

Studijuodami konkrečius socialinius – ekonominius reiškinius, marksizmo klasikai ieškojo ir objektyvių gamtinių jų egzistavimo prielaidų bei sąlygų. Ypatingą dėmesį jie skyrė gamtinės aplinkos, kaip būtinos visuomeninės gamybos sąlygos, analizei. Gamtinį visuomeninės gamybos determinuotumą K. Marksas savo darbuose pažymėjo daug kartų. Jis rašė, kad gamta — tai vartojamųjų verčių šaltinis, visų darbo priemonių ir darbo objektų rezervuaras, didžioji laboratorija, arsenalas, teikiantis darbo priemones ir darbo medžiagą. Žmogus nieko negali sukurti be gamtos, be išorinio, jutiminio pasaulio, kad gamta yra ta medžiaga, iš kurios ir kurios padedamas žmogus gamina sau produktus.

Marksizmo klasikai ne tik pastebėjo ir konstatavo visuomenės, jos gamybinių jėgų vystymosi priklausomybę nuo objektyviai egzistuojančių gamtinių sąlygų, bet ir atskleidė šios priklausomybės mechanizmą. K. Marksas, analizuodamas šį mechanizmą, atkreipė dėmesį į visuomenės vartojamų gamtos turtų įvairovę. Kaip tik ši įvairovė sudaro natūralų visuomeninio darbo pasidalijimo pagrindą. Kuo įvairesni gamtos turtai, tuo gali būti įvairesnės ir gamybos šakos, aukštesnė jų specializacija ir darbo našumas, platesni mainai ir prekyba. Tačiau šių gamtinių sąlygų (gamtos turtų įvairovės) poveikis visuomenės vystymuisi nėra tiesioginis. Turtinga gamta tampa visuomenės pažangos veiksniu tik tada, kai yra daugelis atitinkamų socialinių sąlygų ir visų pirma tam tikras materialinės gamybos išsivystymo lygis. K. Marksas „Kapitale“ rašė, jog atsiribojus nuo esamo didesnio ar mažesnio visuomeninės gamybos išsivystymo lygio, paaiškėja, kad darbo našumas yra susijęs su jo natūraliomis sąlygomis, kurias sudaro žmogus, kaip gamtinė būtybė ir aplinkinė gamta. Istorijos raidoje nuolat kintant gamybinių jėgų išsivystymo lygiui, kinta ir aplinkos komponentų, gamtinių sąlygų bei aplinkybių vaidmuo ūkinei – gamybinei žmogaus veiklai. K. Marksas rašė, jog ekonominiu požiūriu išorines gamtines sąlygas galima suskirstyti į dvi klases: į gamtos turtus, kaip gyvybę palaikančias priemones (žuvų gausumą vandens telkiniuose, dirvožemio derlingumą ir pan.), ir gamtos turtus, kaip darbo – priemones (akmens anglį, miškus, metalą ir pan.). Ankstyvosiose kultūros ir istorijos pakopose lemiamą vaidmenį visuomenės gyvenime vaidino pirmieji, o vėlesnėse pakopose -antrieji gamtos turtai. Paaiškindamas tai, K. Marksas lygino to meto Angliją su Indija, o antikos laikų Korintą ir Atėnus su Juodosios jūros pakrančių šalimis.

Gamtos išteklių stoka pradeda nepalankiai veikti tolesnę praktinę veiklą. Žmogus priverstas ieškoti naujų gamtos išteklių, kurti naują technologiją jiemsišgauti ir pan. Žmogus privalo keisti ir tai, ką gamina, ir tai, iš ko gamina, ir tai, kaip gamina. Žodžiu, gamtos išteklių išeikvojimas sukelia pakitimus gamybos procese, visuomenės gamybinių jėgų organizavime ir jų funkcionavime.

3. Gamtos išteklių problema

Gamtos išteklių problema ypač paaštrėjo mūsų dienomis. Mokslo ir technikos pažanga leido sukurti galingas gamtos turtų eksploatavimo priemones. Visai dar neseniai kai kurie gamtos ištekliai atrodė begaliniai, o dabar jie jau baigiasi.
Pasaulio spauda plačiai rašo apie naftos ir akmens anglies išteklių ribas, apie gėlo vandens stygių kai kuriuose Žemės rutulio rajonuose, apie įvairių floros ir faunos išteklių kritinę padėtį, apie dirvožemį, kurį negailestingai eksploatuojant galima ne tik nualinti, bet ir sunaikinti. Intensyvus gamtos turtų naudojimas, kai stengiamasi iš jos „išspausti“ kuo – daugiau, pasidaro pavojingas visuomenei. Reikia pereiti prie racionalaus gamtos išteklių naudojimo ir jų atkūrimo. Taip šiandieną apibrėžiamas vienas iš pagrindinių gamtosaugos tikslų. Taigi žmogaus praktinę – gamybinę veiklą, kaip pažymėjo marksizmo klasikai, visuose jos istorijos etapuose gerokai nulėmė ir gamtinis veiksnys – gamtinės sąlygos, gamtos turtai, jų kiekis ir įvairovė. Si priklausomybė tebėra reikšminga ir mūsų dienomis. Maža to, ji darosi dar sudėtingesnė. Išryškėja naujas aktualus anksčiau žmogaus menkai tesuvoktas ir patirtas minėtos priklausomybės aspektas. Šiandieną ypač plačiai kalbama apie žmogaus praktinės – gamybinės – veiklos priklausomybę nuo gamtinės aplinkos dėsniu; apie pavojingus visuomenei šių dėsnių pažeidinėjimo padarinius, apie būtinybę – suderinti žmogaus praktinę – gamybinę veiklą su gamtinės aplinkos dėsnių reikalavimais. Sis žmogaus ir gamtos sąveikos aspektas neliko nepastebėtas marksizmo klasikų, nors tada, kai jie gyveno, jis – nebuvo toks ryškus ir toks socialiai reikšmingas kaip dabar.

Žmogus nuo savo darbinės veiklos pradžios, nuo pirmųjų natūralios aplinkos pertvarkymo žingsnių buvo priverstas laikytis objektyvių gamtos dėsnių reikalavimų. Pertvarkant ir keičiant gamtinę aplinką, pagrindinį vaidmenį vaidino ir vaidina darbo įrankiai, technika. Pati technika tarnauja žmogaus tikslams, kada jos pobūdis (esmė) atitinka išorines sąlygas, gamtos dėsnių reikalavimus. Technika, atskleisdama aktyvų

žmogaus vaidmenį jo sąveikoje su gamta, kartu išreiškia ir žmogaus praktines veiklos gamtinį determinuotumą. Šiuo klausimu K. Marksas rašė, jog darbo priemonės yra daiktas arba kompleksas daiktų, kuriuos žmogus įterpia tarp savęs ir darbo objekto. Tačiau, kad šis daiktas ar daiktų kompleksas imtų veikti darbo objektą pagal subjektyviausius žmogaus interesus, poreikius, tikslus, žmogus privalo tinkamai panaudoti šių daiktų (darbo priemonių) objektyvias gamtines (chemines, fizines, biologines, mechanines ir kt.) savybes. Ir tik tada gamtos daiktai tampa jo veiklos organais, kuriuos jis prijungia prie savo .kūno ir, priešingai Biblijai, prailgina jo natūralius matmenis. Taigi iš pat pradžių žmogus susidūrė su pavieniais gamtos (fizikiniais, cheminiais, biologiniais, mechaniniais ir pan.) dėsniais, su griežtais šių dėsnių reikalavimais. Pasirodo, kad kiekviena, net pati elementariausia žmogaus praktinė veikla, yra neįmanoma, jeigu apsilenkiama su šių dienų reikalavimais. Kartu žmonės savo praktinėje veikloje ilgą laiką galėjo nepaisyti kur kas bendresnių gamtinės aplinkos kaip sistemos dėsnių, kurie mūsų dienomis yra vadinami ekologiniais.

Gamtinė sistema sėkmingai funkcionavo, tarsi rimčiau nereaguodama į žmogaus gamybinę veiklą, nepalankius jai šios veiklos padarinius nesunkiai užslopindama savo homeostazėje, visiškai pasikliaudama ilgame evoliucijos kelyje išugdytu savireguliavimo mechanizmu. Žinoma, tokia situacija negali tęstis amžinai. Nuolat besivystančios gamybinės jėgos pagaliau pasiekia tokį lygį, kai jų daromas poveikis natūraliai aplinkai ima viršyti gamtinės sistemos savireguliavimo mechanizmo pajėgumą. Pradeda ryškėti neigiami žmogaus gamybinės veiklos padariniai gamtai, o kartu ir pačiam žmogui, kaip neatskiriamai gamtos daliai. Žmogus priverstas tarsi naujai atrasti gamtą, – gamtą kaip sistemą. Tačiau praktika ėjo savo keliu, vertindama gamtoje tik tai, kas tiesiogiai naudinga žmogui, ko reikia jo gyvybiniams ar gamybiniams poreikiams tenkinti, visiškai nepaisydama gamtinės aplinkos, kaip vientisos sistemos, „poreikių“. O dabar ir pati praktika turi pripažinti, kad „visa mums prieinama gamta sudaro tam tikrą sistemą, tam tikrą visuminį „kūnų sąryšį“, kuriame „niekas nevyksta izoliuotai“, kuriame „kiekvienas reiškinys veikia kitą ir atvirkščiai“.

Žmogus, panaudodamas jam naudingus gamtos objektus, keisdamas ir pertvarkydamas jos sritis, paliečia ir gamtinės aplinkos, kaip sistemos, kai kurias grandis, kartu sukeldamas daugelį vienas kitą lydinčių reiškinių ištisame gamtiniame komplekse. Sudėtinga gamtinė sistema, joje vykstančios laike ir erdvėje ištęstos grandininės reakcijos kliudo žmogui numatyti savo didėjančios gamybinės veiklos padarinius gamtai. Dar Hėgelis pažymėjo, jog žmonės, praktinėje veikloje besivadovaujantys tik aklais savo poreikiais, nauda, neišvengiamai pažeidžia gamtos ribas, nualina ją, sunaikina. Beje, žmonės tokiame praktiniame santykyje su gamta vertina tik jos produktus, šių produktų naudingas savybes.

Visiškai pajungta pelno tikslams kapitalistinė gamyba negailestingai išnaudojo ne tik darbininką, bet ir gamtą. Ji ignoruoja gamtos „poreikius“, jos savitumą, vientisumą, jos sisteminę organizaciją. Ji skaldo gamtą į atskirus objektus ir naudoja juos nepaisydama jų ryšio su kitais. Gamta tampa tik naudingu daiktu ir niekuo daugiau. Taigi čia žmogaus su gamta vienybė pasireiškia
tuo, jog riboti santykiai tarp žmonių sąlygoja ir jų ribotus santykius su gamta.

Vertinant mūsų dienų globalinę ekologinę situaciją, galima pastebėti, jog ji susidaro todėl, kad žmonės savo gamybine – ūkine veikla ima pažeidinėti gamtos, kaip sistemos, dėsnius, kad pernelyg ekstensyviai naudoja jos išteklius. Antra vertus, šie pažeidimai auga, aštrėja ir darosi vis pavojingesni visų pirma ten, kur susidaro tam palankios visuomeninių santykių sistemos padiktuotos aplinkybės. Jeigu visuomeninių santykių sistema skatina nepaisyti ekologinių dėsnių reikalavimų, „spausti“ iš gamtos viską, kas tik įmanoma, tai net mokslo laimėjimai, atskleidžiantys šių dėsnių esmę ir rekomenduojantys atitinkamai nukreipti praktinę veiklą, mažai kuo gali padėti.

Privatinės nuosavybės sąlygomis objektyviai neįmanoma iki galo nuosekliai išspręsti ekologinės problemos, nes tam reikia vientisos, moksliškai pagrįstos planingai reguliuojamos gamtinių išteklių naudojimo ir socialinio vystymo sistemos. Todėl kapitalizmas ir planingas, racionalus visuomenės santykis su gamta yra nesuderinami. Žymus JAV biologas B. Komoneris rašo: „ …šiuolaikinė technologija, esanti privačioje nuosavybėje, negali ilgai gyvuoti, jeigu ji griauna visuomeninį turtą, nuo kurio priklauso,— ekosferą. Vadinasi, ekonominė sistema, kuri remiasi daugiausia privačiu bizniu, darosi vis labiau netinkama ir neefektyvi disponuoti šiuo gyvybiškai svarbiu visuomeniniu turtu. Todėl šią sistemą reikia keisti“.

Vadovaujantis gamtos sisteminio organizavimo dėsniais, reikia, kad žmogus palaikytų naujus santykius su natūralia aplinka, – santykius su gamta kaip visuma, neapribota tiesiogiai naudingais vien žmogui jos objektais, tuo, ką žmogus šiuo metu keičia joje ar pertvarko. Toks santykis su gamta yra įmanomas tik tada, kai ir gamybos procese jis įveikia siaurą, utilitarinį požiūrį. Naujo žmogaus santykio su gamta įtvirtinimas neatskiriamai susijęs su naujų gamybinių santykių, su naujų santykių tarp žmonių įtvirtinimu. Naujų žmogaus santykių su gamta atsiradimas ir įsitvirtinimas visiškai nereiškia, kad išnyksta prieštaravimai. Kol egzistuoja žmogus, egzistuoja ir jų tarpusavio kova, kaip istorinio vystymosi šaltinis.

3.1 Gamtos išteklių panaudojimas Lietuvoje

Lietuvoje nuo seno, atsižvelgiant į jos geografinę padėtį bei josios gamtą, populiariausi gamtos ištekliai būtų – mediena, vanduo, miško gėrybės bei gyvūnija. Industrializacijos periodu paplito, kaip ir visame pasaulyje, kiti gamtos ištekliai, kaip dujos, nafta, branduolinis kuras ir kt. Bet dar ir dabar Lietuvoje vieną esminių dalių užima -hidroenergetika.

Visame pasaulyje hidroenergijos dalis elektros balanse siekia 19 %, o kai kuriose šalyse, kur palankios tam sąlygos, net 50 % ir daugiau. Pavyzdžiu galima laikyti ir kaimyninę Latviją, kuri, pastačius Daugavos hidroelektrinių kaskadą (3 didėlės HE), gali patenkinti apie 50 % savo šalies elektros poreikių.

Kaip žinia, techniniai realūs hidroenergijos ištekliai šalyje yra apie 2,7 TWh per metus. Labai netolygiai jie pasiskirstę teritorijoje. Nemunui ir Neriai tenka apie 2,2 TWh (80 %), o visoms kitoms vidutinėms ir mažoms upėms, kurių priskaičiuojama 470 (ilgesnės kaip 20 km), tenka apie 0,5 TWh (20 %) hidroenergijos išteklų.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2076 žodžiai iš 6909 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.