GAMYBOS VEIKSNIŲ RINKOS. AKTYVŲ RINKA
Kad vyktų gamybos bei paslaugų kūrimo procesas, firmos turi įsigyti gamybos veiksnius: darbą, kapitalą ir žemę. Jie iš esmės yra namų ūkių nuosavybė. Todėl namų ūkiai (pasiūlos subjektai) ir firmos (paklausos subjektai) susitinka gamybos veiksnių rinkoje. Veikiant paklausos ir pasiūlos dėsniams, čia sudaromi atitinkami sandoriai. Jų turinį lemia pati rinka: nuo monopolijos iki tobulosios konkurencijos.
TOBULOSIOS KONKURENCIJOS GAMYBOS VEIKSNIŲ RINKOS
Tobulosios konkurencijos gamybos veiksnių rinka – tai rinka, kurioje esti daugybė gamybos veiksnių pardavėjų ir pirkėjų. Vienas pirkėjas arba pardavėjas negali pakeisti tam tikro gamybos veiksnio kainos rinkoje. Darbo jėgos paklausa: gamybos veiksnių paklausa vadinama išvestine paklausa, nes ją lemia firmos gamybos apimtis ir gamybos veiksnių našumas. Išvestinė paklausa (derived demand) pasireiškia tuomet, kai prekė ar paslauga vartojama dėl jų sugebėjimo gaminti kitą prekę ar paslaugą. Ribinės darbo produkto pajamos (MRPL marginai revenue product of labour) – tai pajamų padidėjimas, gaunamas pasamdžius papildomą darbuotoją (kitiems veiksniams galioja „ceteris paribus“). Ribines darbo produkto pajamas galima išreikšti ir taip: MRPL=MPLxMR; čia MPL – ribinis darbo produktas (produktas, kurį sukuria papildomas darbo jėgos vienetas); MR – ribinės pajamos (pajamos, gautos pagaminus ir pardavus papildomą produkto vienetą). Lygybė tinka bet kuriai konkurencinei gamybos veiksnių rinkai, nepaisant to, konkurencinė ar ne vartojamųjų prekių rinka. Kokia bebūtų prekių rinka, ribinės darbo produkto pajamos parodo, kiek firma gali mokėti samdydama papildomą darbo jėgos vienetą. Tenkinant pelno maksimizavimo sąlygą gamybos veiksnių rinkoje – MRPL=w, kartu tenkinama ir pelno maksimizavimo sąlyga prekių rinkoje. Taigi firmos pelno maksimizavimas trumpuoju laikotarpiu reiškia, kad pasirenkamas toks bet kurio kintamojo gamybos veiksnio (nagrinėjamuoju atveju – darbo) kiekis, kuriam esant gamybos veiksnio rezultato ribinės pajamos lygios jo vieneto kaštams. Darbo jėgos pasiūla: Kai gamybos veiksniu tampa darbas, atitinkamus sprendimus priima ne firmos, o žmonės. Šiuo atveju gamybos tikslas yra naudingumo, o ne pelno maksimizavimas. Pusiausvyra konkurencinėje gamybos veiksniu rinkoje: Konkurencinė gamybos veiksnių rinka yra pusiausvira, kai kaina išlygina pasiūlos ir paklausos apimtis. Išvada yra tokia: jei prekių ir gamybos veiksnio rinkos yra tobulos konkurencijos, ištekliai naudojami efektyviai. Ekonominė renta (economic rent) – tai gamybos veiksnio teikiamų pajamų ir jo reprodukcijos sąnaudų skirtumas, susidarantis visuomet, kai iš gamybos veiksnio gautos pajamos viršija būtinąsias jo tolesnio funkcionavimo sąnaudas. Renta susidaro tik tada, kai pasiūla neelastinga darbo užmokesčio lygio atžvilgiu. Kai pasiūla visiškai neelastinga, visos gamybos veiksnio pajamos yra ne kas kita kaip ekonominė renta. Vienu iš absoliučiai neelastingos gamybos veiksnio pasiūlos pvz galima laikyti žemę.
MONOPSONINĖS GAMYBOS VEIKSNIŲ RINKOS
Monopsonija (monopsony) – tai tokia rinkos būklė, kai yra tik vienas pirkėjas arba jų grupė, priimanti bendrus sprendimus. Monopsoninės galios šaltiniai gali būti labai įvairūs. Firmos ypatingo aktyvumo rezulutatas. Jeigu firma perka išteklius, kurių neperka kitos firmos, tai šio gamybos veiksnio rinkoje ilgainiui ji tampa monopsonininke. Susitarimai tarp firmų, kurių rezultatas – karteliai. Jie apriboja gamybos veiksnio vartojimą ir sudaro galimybes pirkti tą patį gamybos veiksnį už tokią kainą, kuri yra žemesnė už konkurencine. Jeigu firmos perka didelius gamybos veiksnių kiekius, jos įgauna pranašumą prieš kitus pirkėjus ir tampa monopsonininkėmis.
MONOPOLINĖS GAMYBOS VEIKSNIŲ RINKOS
Jeigu gamybos veiksnių pirkėjai gali turėti monopsonijos galią, tai šių veiksnių pardavėjai gali turėti monopolijos galią. Gamybos veiksnių rinkose monopolijų nėra daug. Pagrindinės: 1. Monopolijos galia nustatant darbo užmokesčio tarifus. Profsąjunga traktuojama kaip darbo jėgos pardavimo monopolininke. 2. Kita monopolinė situacija – abipusė monopolija darbo rinkoje. Tokia situacija susidaro tada, kai darbo jėgos pirkėjai turi monopsonijos galią. Rinka, kurioje monopolininkas prekiauja su monopsonininku, vadinama abipuse monopolija (bilateral monopoly). Tokia abipusė monopolija darbo jėgos rinkoje gali susidaryti, jeigu profsąjungos ir firmos derasi dėl darbo užmokesčio dydžio.
AKTYVŲ RINKA
Aktyvai (assets) – konkrečiam subjektui priklausantis fizinis turtas, finansinės vertybės bei turtinės teisės, turinčios ekonominę vertę. Gamybos veiksnių rinkoje esantis kapitalas – tai fizinis kapitalas turtas (pastatai, mašinos, irenginiai). Todėl kapitalo paklausa gamybos veiksnių rinkoje – tai fizinio kapitalo – gamybos priemonių, kurias firmos nori įsigyti, paklausa. Palūkanos (interest) yra pinigų kiekis, sumokamas už naudojimąsi skolintais pinigais. Kitaip tariant, tai yra pinigų kaina. Palūkanas galima apibrėžti ir kaip kompensaciją skolintojams už tai, kad jie sutinka nenaudoti pinigų dabar. Palūkanų ir paskolintų pinigų sumos santykis, išreikštas procentais, sudaro palūkanų normą (rate of interest). MTP(laiko pirmumo ribinė norma) nurodo keitimo (substitucijos) tarp C1 ir C2 ribinę
normą. Taigi išilgai bet kurios abejingumo kreivės MTP apibrėžiamas taip: . Diskontavimas (discount) tai esamosios (dabartinės) vertės nustatymas pajamoms, kurios bus gautos ateityje. Diskontuota (esamoji) būsimųjų pajamų vertė nustatoma iš formulės: . cia DPV – diskontuota (esamoji) pajamų vertė; r1 – po l metų iš kapitalo gaunamos pajamos; r2 – po 2 metų iš kapitalo gaunamos pajamos; rt – po t metų iš kapitalo gaunamos pajamos; t – palūkanų norma; Tobulojoje paskolų rinkoje renkamasi pagal diskontuotas (esamąsias) vertes. Jeigu kapitalų DPV bus lygios, tai rinkoje juos parduos už tą pačią kainą. Kiekviena firma stengiasi maksimizuoti savo pelną. Todėl ji veikia taip, kad maksimizuotu grynųjų pinigų įplaukų DPV, kuri savo ruožtu maksimizuoja ir kiekvieno akcininko akcijų rinkos kainą. Vertybinių popierių esamosios vertės nustatomos analogiškai. Vertybinis popierius (securities) dokumentas, teikiantis jo turėtojui kokią nors turtinę teisę. Vertybinius popierius išleidžia valstybė arba privačios firmos. Svarbiausios vertybinių popierių rūšys yra akcijos ir obligacijos. Akcija (share) – vertybinis popierius, kuris pažymi, kiek investuota lėšų į akcinę bendrovę (firmą). Akcijos savininkas turi teisę gauti dalį firmos pelno, kuris vadinamas dividendu. Akcija yra nuosavybės titulas, todėl ją įsigijus tampama firmos bendraturčiu kartu su kitais akcininkais. Akcijų savininkas dalį jų ar visas gali parduoti (jeigu nori). Akcijų kaina nustatoma iš formulės: . čia rt – pajamos, gaunamos per t metų; i – palūkanų norma. Obligacija (bond) – vertybinis popierius, suteikiantis teisę jos turėtojui gauti iš anksto nustatytas metines pajamas. Obligacijų turėtojai nėra firmos savininkai, o tik jos kreditoriai, t.y. skolina pinigus firmos savininkams. Obligacijų turėtojai gauna nustatytąsias pajamas, o akcininkų dividendai svyruoja. Obligacijos yra terminuotos. Pasibaigus terminui, skolininkai turi jas išpirkti, sumokėdami nominaliąją kainą. Obligacijų turėtojai gali jas parduoti kam tik nori. Kaina nustatoma iš DPV formulės: . čia V0 – obligacijos nominalioji vertė. Jei obligacija neterminuota, formulėje paskutinio nario nėra. Firmai apsispręsti padeda daugybė kriterijų, tarp kurių – grynosios diskontuotos vertės kriterijus, kitaip dar vadinamas būsimųjų pajamų grynąja diskontuota verte (DPV1) . čia i – investicijos; ∏1, ∏2 > ∏20 atitinkamas pelnas (gamykla veiks 20 metų); R – pajamos, gautos likviduojant gamyklą. Jei DPVj > O, firmai apsimoka investuoti.