Gamybos išlaidų apskaitos informacija ir jos apdorojimas

TURINYS

ĮVADAS 2

1. GAMYBINIS PROCESAS 4

1.1. Gamybinio proceso skirtingumas ir vieningumas 4

2. GAMYBOS IŠLAIDŲ APSKAITA, ANALIZĖ IR SAVIKAINOS SKAIČIAVIMO SISTEMA 6

2.1. Kalkuliacinių objektų nustatymo principai 8

2.2. Analitinės gamybos išlaidų apskaitos tvarkymas 8

2.3. Tolimesnės veiklos analizė 8

2.4. Netiesioginių išlaidų paskirstymas 9

2.5. 202 sąskaitos – Nebaigta gamyba naudojimas 10

3. GAMYBOS VALDYMO INFORMACINĖS SISTEMOS…………………………………………..12

3.1. Įmonės informacinės sistemos……………………………………………………………………………12

3.2. Informacijos srautai…………………………………………………………………………………………..14

IŠVADOS 16

LITERATŪROS SĄRAŠAS……………………………………………………………………………………….17

ĮVADAS

Rinkos sąlygomis išskirtinis dėmesys skiriamas valdymo problemoms spręsti. Tam yra būtina patikima išlaidų apskaitos informacija. Pagrindinis išlaidų apskaitos tikslas – nustatyti produkcijos ir paslaugų kainas. Laiku pateikus informaciją apie gaminių savikainą įmonės vadovybė gali teisingai nuspręsti, kuriuos gaminius tikslinga gaminti, kokiomis kainomis juos parduoti, kad būtų gautas didesnis pelnas. Neabejotinai viena iš svarbiausių sudėtinių dalių pagamintos produkcijos savikainos apskaičiavimo sistemoje galima laikyti išlaidų paskirstymą. Be to išlaidų paskirstymas tarp išlaidų centrų sudaro palankias sąlygas išlaidoms kontroliuoti.

Daugumoje išlaidų apskaitos sistemų siekiama visas išlaidas paskirstyti kalkuliavimo objektams. Tačiau daugeliu atvejų negalima visų išlaidų tiesiogiai priskirti konkrečių gaminių savikainai dėl dviejų svarbiausių priežasčių:

 šito padaryti paprasčiausiai neįmanoma, nes tam tikros išlaidos būna bendros visiems gaminamiems produktams savo esme (pavyzdžiui, įmonės bendrąją finansinę apskaitą vedančių buhalterių atlyginimo išlaidų niekaip nepavyktų logiškai paskirstyti tarp keleto dešimčių ar net šimtų įmonėje gaminamų produkcijos rūšių);

 tai daryti būtų neracionalu, net jeigu ir įmanoma, dėl per didelės apskaitinio darbo apimties. Pavyzdžiui, teoriškai įmanoma tam tikrame siuvyklos ceche nustatyti, kiek siūlų sunaudota konkrečių marškinių siūlėms susiūti. Tačiau šių siūlų kaina visoje marškinių savikainoje bus tokia maža, kad netikslinga imtis tokių apskaičiavimų. Taip darant būtų pažeistas apskaitos vedimo optimalumo principas, švaistomas darbo laikas beverčių duomenų apskaičiavimams.

Įmonių valdymo apskaitos specialistai dažniausiai susiduria su pridėtinių ir kompleksinių išlaidų paskirstymo problemomis. Nors šių išlaidų priskyrimo gaminiams metodikos yra skirtingos, tačiau paskirstymo tikslai yra tie patys.

Gamybos pridėtinės išlaidos yra visos gamybos išlaidos, išskyrus tiesiogines medžiagas ir tiesiogines darbo išlaidas. Tai netiesioginių medžiagų ir netiesioginio darbo išlaidos, kuras ir elektros energija, sunaudota įmonės reikalams, pastatų nuoma, įrengimų remontas, pastatų ir įrengimų nusidėvėjimas ir kt.

Jeigu įmonė gamina tik vienos rūšies gaminį, prie tiesioginių išlaidų galima priskirti visas jam pagaminti patirtas išlaidas: naudojamų mašinų ar įrengimų nusidėvėjimą, kurą ar kitokią energiją jų naudojimui, taip pat šilumą, vandenį ir t.t.. Tačiau, jei tie patys įrengimai ar mašinos yra naudojami skirtingiems gaminiams, tai tokios išlaidos taps pridėtinėmis išlaidomis. Tarp gaminamų produktų jos paskirstomos specialiais skaičiavimais. Literatūroje šios išlaidos vadinamos įvairiai: bendros gamyklinės, gamybinės pridėtinės, netiesioginės gamybinės išlaidos. Kadangi šių išlaidų, neatlikus specialių skaičiavimų, neįmanoma priskirti kalkuliavimo objektams, todėl jas dar vadina paskirstomosiomis. Kai kurie autoriai jas vadina tiesiog bendromis išlaidomis.

Apskaita yra valdymo įrankis ir kiekvienas vadybininkas turi ja naudotis. Tvarkant apskaitą kiekviena įmone traktuojama kaip savarankiškas verslo objektas, galintis imtis ekonomines veiklos. Apskaitos vadybininkas laiko atskira įmone ir atskiria ją tvarkydamas apskaitą nuo jos darbuotoju, finansuotoju ir savininku. Visos sąskaitos, kuriose kaupiama informacija, priklauso tik įmonei ir rodo tik tuos įvykius, kurie turi įtakos tos įmones veiklai.

1. GAMYBINIS PROCESAS

Gamybinio proceso apskaita yra vienas iš sudėtingiausių ir darbo imliausių apskaitos barų:

 gamybinis procesas yra įvairiašakis ir įvairiarūšis;

 net toje pačioje įmonėje gamybinis procesas yra daugiašakis ir įvairiarūšis;

 toje pačioje įmonėje išsidėstęs įvairiuose padaliniuose;

 gamybinio proceso apskaitai neretai yra rekomenduojami atskirom gamybos šakom atskiri sąskaitų planai;

 šiuolaikiniuose apskaitos metodiką reguliuojančiuose teisės aktuose gamybinio proceso apskaitai yra nustatytos tiktai bendrosios nuostatos;

 gamybinis procesas yra susietas su pagamintos produkcijos savikainos nustatymu, tačiau nei sąskaitų plano naudojimo paaiškinimuose nei kituose normatyviniuose aktuose visai nėra jokių konkrečių nuorodų;

 pavyzdiniame sąskaitų plane gamybinio proceso apskaitai skirtose sąskaitose nėra
pateiktos vieningos metodikos dėl išlaidų straipsnių fiksavimo.

1.1. Gamybinio proceso skirtingumas ir vieningumas

Gamybinio proceso skirtingumą sudaro tai, kad praktikoje yra traktuojamos atskiros gamybos šakos:

 pramonė;

 sunkioji pramonė;

 lengvoji pramonė;

 energetika;

 statyba;

 žemės ūkis;

 ir t.t..

Visos atskiros sustambintai pavadintos gamybos šakos yra skirstomos į dar smulkesnes Žinoma, jose gaminami gaminiai technologiniu požiūriu yra gana skirtingi. Jie gaminami iš skirtingų detalių ir medžiagų ir gana skirtinga pagamintoji produkcija – jų gaminiai. Iš čia ir iškyla kita problema, dėl ko dažnai teigiama, kad:

 jeigu yra skirtingos gamybos šakos, skirtingos sunaudojamos medžiagos ir skirtinga technologija, tai turi būti ir skirtinga apskaita;

 jeigu skirtinga apskaita, tai, kaip dažnai yra teigiama, turi būti naudojamas ir skirtingas tai gamybos šakai pritaikytas sąskaitų planas.

Šiuo metu visoms gamybos, prekybos ir kitoms ūkio verslo šakoms yra taikomas vieningas sąskaitų planas bei vieninga finansinė ir mokestinė atskaitomybė.

Naudojantis pavyzdiniu sąskaitų planu gamybos proceso apskaitai yra naudojamos šios balansinės sąskaitos:

 202 – Nebaigta gamyba;

 603 – Tiesioginės gamybos išlaidos;

 604 – Netiesioginės gamybos išlaidos;

 620 – Savos gamybos ilgalaikio turto savikaina;

 627 – Nebaigtų vykdyti sutarčių savikaina.

Kyla klausimas, ar užtenka šitų sąskaitų visų ūkio šakų gamybos išlaidų apskaitai, ar dar reikia kokių nors papildomų ir specifinių.

Kaip matome iš pateiktų sąskaitų sąrašo, tiktai 620 ir 627 sąskaitos savo pavadinimuose turi specifinių bruožų, o kitose to visai nematyti. Tačiau argi sąskaitos pavadinimas ką nors lemia. Specifiškumas gali būti nusakomas ir kitaip.

Galime samprotauti taip. Jeigu yra gamybinis procesas, yra gaminama ir kokia nors produkcija. Kiekvienam gamybininkui ar vartotojui iškyla klausimas, o kiek toji produkcija ar gaminys (mašina, staklės, agregatas ir t.t.) kainuoja. Tai reiškia, svarbu žinoti, kokia gaminio savikaina.

2. GAMYBOS IŠLAIDŲ APSKAITA, ANALIZĖ IR SAVIKAINOS SKAIČIAVIMO SISTEMA

Analizuojant ekonominę literatūrą ir mokslinius darbus, galima įsitikinti, kad turbūt daugiausia yra parašyta darbų produkcijos savikainos skaičiavimo ir analizės klausimais. Žinoma, dabartinėje atskaitomybėje, kadangi tai yra kiekvienos įmonės vidaus reikalas ir tam tikra komercinė paslaptis, duomenų apie produkcijos sudėties bei jos išlaidų struktūrą niekam pateikti nebereikia. O tai, žinoma, lėmė ir tą, kad daugelis įvairiausių įmonių šiuo metu per mažai kreipia dėmesio savikainos apskaičiavimui bei išlaidų analizei. Tačiau konsultuojant bendras su užsieniu firmas ir analizuojant jų veiklą, galima konstatuoti, kad jos iš tikrųjų yra labai suinteresuotos gaminamos produkcijos ar patarnavimų savikaina bei veiklos organizavimo išlaidų dydžiu ir efektyvumu.

Seminarų bei konsultacijų melu įmonių finansininkai dažnai klausia apie savikainos skaičiavimo modelį bei su tuo susijusias buhalterines sąskaitas. Iš tikrųjų, pavyzdinio sąskaitų plano naudojimo paaiškinimuose visai nekalbama apie savikainos skaičiavimą bei po to reikalingus apskaitos duomenų (likučių, realizuotos produkcijos bei nebaigtos gamybos) koregavimus. Kai kurie nurodymai, kuriais įmonės turi vadovautis, yra įrašyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. spalio 27 d. nutarimo Nr. 804 “Pajamų ir sąnaudų pripažinimo apskaitoje tvarka” 44 p. “Įmonės, atsižvelgdamos į gamybos specifiką, savarankiškai pasirenka produkcijos savikainos apskaičiavimo sistemą”.

To paties nutarimo 35 p. yra kalbama apie prekybos įmonių parduotų prekių savikainą, 36 p. – apie perdirbinio įmonių parduotų prekių savikainą (nors perdirbinio įmonės vykdo ir gamybinį procesą) bei 37 ir 38 p. yra nurodoma, kas lemia tiesiogines ir netiesiogines išlaidas.