Turinys
Įvadas
1. Gamybos funkcija. Trumpasis ir ilgasis laikotarpis:
1.1. Gamybos funkcija;
1.2. Trumpasis lakotarpis:
1.2.1. Kaštų funkcija;
1.2.2. Trumpojo laikotarpio bendrieji, kintamieji ir pastovieji kaštai;
1.2.3. Trumpojo laikotarpio vidutiniai ir ribiniai kaštai;
1.2.4. Vienodų kaštų tiesė;
1.2.5. Trumpojo laikotarpio kaštų minimizavimas.
1.3. Kaštai ilguoju laikotarpiu:
1.3.1. Masto ekonomija;
1.3.2. Firmos ilgojo laikotarpio bendrieji kaštai;
1.3.3. Firmos ilgojo laikotarpio vidutiniai kaštai;
1.3.4. Ilgojo laikotarpio ribiniai kaštai;
Išvados
Literatūros sąrašas
Įvadas
Kaštai pirmiausia asocijuojasi su išlaidomis. Tai yra pinigai, išleisti siekiant tam tikro tikslo. Verslo įmonėse pinigai išleidžiami mokesčiams apmokėti, išmokėti palūkanas, įrenginiams pirkti, skoloms, materialinėms gėrybėms, žaliavoms, kurui, darbo užmokesčiui ir panašiems tikslams. Tokie kaštai vadinami eksplicitiniais arba aiškiais kaštais.
Alternativieji kaštai ir pelnas. Realūs kaštai matuojami ne vien išlaidomis, bet ir įvertinant prarastą naudą palyginus resursų panaudojimo alternatyvą su atmesta. Tai yra alternativieji kaštai. Pavizdžiui, studentas, pasirinkdamas studijas, skaičiuoja ne tik pinigines išlaidas, kurios neišvengiamos mokymosi metu, bet ir prarastus pinigus už atlyginimą, kurį jis gautų vietoje studijų pasirinkęs darbą.
Į gamybos alternatyviuosius kaštus verslininkas, turintis savo kapitalą, įmonės pastatus ir pats vadovaujantis verslui, įtrauks ne tik buhalterinius kaštus, bet ir negautas pajamas, kurios jam tektų:
1) atlyginimo už darbą, parsisamdžius svetimoje firmoje atlikti tas pačias funkcijas,forma;
2) rentos forma, žemės sklypą ir darbo objektus, t.y. nuosavybę išnuomojus kitam verslininkui už tam tikrą mokestį;
3) palūkanų forma, investavus lėšas bei santaupas į alternatyvų verslą.
Taigi įmonės savininkas palygina galimus išteklių panaudojimo būdus, alternatyvas. Jeigu jis nutaria turimus įmonės išteklius panaudoti įkurtame versle, šių resursų sąnaudos nėra aiškūs kaštai, nes už juos nėra užmokama ir jie neįrašomi į buhalterines knygas. Tačiau ir šie ištekliai yra riboti, juos galima panaudoti įvairiais būdais, todėl matuotini prarastų alternatyvų verte. Verslininkui tai numanomi, suvokiami arba implicitiniai kaštai. Kartu tai reškia, kad alternatyvieji kaštai apskritai imant, nepriklauso nuo jų naudotojo (verslininko). Kad ištekliai būtų panaudoti naudingiausiai ( nesvarbu, kurioje įmonėje jie naudojami) rūpinasi išteklių savininkas. Todėl paskolindamas lėšas ar santaupas, savininkas ims tokio dydžio mokesčius, kurie galėtu būti padengti verslininko pajamomis tik geriausiai panaudijus tuos išteklius. Atskiras verslininkas galbūt nesugebės to padaryti, tačiau išteklių švaistymas jo įmonėje nesumažins alternatyvių kaštų. Jis išteklių savininmui priverstas mokėti tiek, kiek pakanka, kad pastarasis sutiktų bendradarbiauti.
Alternatyvinis požiūris į lėšas bei santaupų panaudojimą paaiškina galimus nesusipratimus tarp buhalterių ir ekonomistų. Pirmieji remiasi buhalterių kaštų samprata, o pastarieji kaštus vadina ekonominiais, neatmesdami alternatyvų įvertinimo.
Įmonė atsižvelgdama į alternatyvų išteklių panaudojimą, įvertina sąnaudas. Tai yra jos privatūs kaštai. Tačiau įmonės veikla turi pasemes ir platesnėje sferoje, kuriuos ji nekontroliuoja. Tos pasekmės vadinamos išoriniais įmonės veiklos efektais ir gali būti palnkios, tiek nepalankios visuomenei. Reikia pažymėti, kad realūs bet kurio produkto kaštai apima ne tik įmonės kaštus, bet ir tuos neigiamus išorinius efektus, kuriuos apmoka visuomenė ir kurie vadinami visuomeniniais kaštais. Ryškiausi visuomeninių kaštų pavyzdžiai darbinėmis sąlygomis – gamtos užterštumas kaip įmonės veiklos pasekmė.
Pelnas . tikslesnis kaštų aiškinikas komplikuoja iš pirmo žvilgsnio paprastą pelno supratimą. Pelnas paprastai suprantamas kaip skirtumas tarp įmonės gaunamų lėšų ir kaštų. Tačiau jeigu kaštai nėra tapatūs su išlaidomis, pelno ir kaštų skirtumas tampa sąlyginis.
Iš pajamų atėmę buhalterinius kaštus, gausime vienokį pelną, o atėmę ekonominius kaštus – kitokį. Be to, atimdami ekonominius kaštus, į jų sudėtį įtraukiame pajamas, kurias verslininkas gautų už savo darbą svetimoje įmonėje, ir palūkanas už nuosavą kapitalą, jeigu jis nebūtų naudojamas savame versle, bet būtų paskolintas kitiems, o šį ekonominių kaštų dalis pirmuoju pelno apskaičiavimo būdu būtų priskirta pelnui. Taigi, nors pelno terminas buitine prasme visiems suprantamas, jis turi keletą gana tiksliai apibrėžiamų prasmių.
1. Gamybos funkcija. Trumpasis ir ilgais laikotarpis
Firma norėdama pagaminti numatytą produkcijos kiekį, naudoja įvairius gamybos veiksnių derinius, kuriuos keisdama gali gauti skirtingus rezultatus. Siekdama kuo didesnio pelno, ji turi optimaliai suderinti visus veiksnius.
1.1. Gamybos funkcija
Laisvai pasirinkti gamybos veiksnių derinį retai kada įmanoma. Jau pati gamybos technologija sąlygoja tam tikras jų proporcijas. Gamybos veiksnių kombinacija, reikalinga produkto vienetui pagaminti, vadinama technologija. Ji vienais atvejais gali būti imli kapitalui, kitais atvejais –
imli darbui.