Gamybos organizavimas
5 (100%) 1 vote

Gamybos organizavimas

Gamybos procesų klasifikavimas

Gamybos proceso organizavimas-moksliškai pagrįsta sistema, pagal kurią laiko ir vietos atžvilgiu derinamas darbas ir daiktiniai gamybos elementai atsižvelgiant į taikomą techniką ir technologiją, gaminamos produkcijos nomenklatūrą bei gamybos mastą ir siekiant gauti didžiausius rezultatus mažiausiomis sąnaudomis

Ši išsami klasifikacija padės suprasti ir analizuoti gamybą. Gali būti nustatomi penki procesų tipai:

• projektinė (project) gamyba;

• vienetinė (jobbing) gamyba;

• serijinė (batch) gamyba;

• srovinė (line) gamyba;

• nenutrūkstama (continuos flow) gamyba.

Proceso pasirinkimą nulems įmonės finansiniai ištekliai ir laipsnis, kuriuo ji siekia gaminti diferencijuotą (priešingai homogeniniam) produktą (žiūrėti lentelę).

• Projektinė gamyba yra naudojama didelio masto projektuose, parengtuose pagal vartotojų reikalavimus (tokiuose kaip naftos tanklaivis ar kelių, geležinkelių, tiltų, tunelių, kanalų, dokų ir pan. Statybos projektuose). Produktas yra unikalus ir surenkamas vietoje, naudojant kvalifikuotą darbo darbą ir lanksčius išteklius. Dėl uždavinio dydžio ir sudėtingumo, būtinas žymus planavimas. Kiekybiniai metodai, tokie kaip tinklo analizė, yra būtini sėkmingam projekto valdymui. Paprastai reikalinga išskaidyti visą projektą į atskims uždavinius, daugumai iš kurių yra sudaromos subkontrakto sutartys.

• Vienetinė gamyba yra taip pat susijusi su unikalių, nestandartizuotų prekių, kurios gaminamos pagal užsakymus, gamyba. Skirtingai nuo projektinės gamybos, gaminiai yra nedideli ir gaminami vienetinės gamybos įmonėse (kaip kad pagaminti pagal užsakymus kostiumai ar burientės). Vienetinės gamybos įmonė yra išdėstoma pagal procesą. Vadinasi, įrengimai, atliekantys tas pačias ar panašias operacijas, yra grupuojami kartu ir produktas juda nuo vienos darbo vietos į kitą. Universalūs Įrengimai yra kombinuojami su aukštos kvalifikacijos, lanksčia darbo jėga. Vienetinės produkcijos gamintojai ekonomiškai tvarko atsargų laikymą, kadangi jie neturi užbaigtų gaminių atsargų, tačiau jie susiduria su kitomis problemomis. Trumpi gamybos laikotarpiai pastoviai padidina gaminių savikainą- Specializuoti įrengimai tikriausiai nebus pilnai panaudojami ir uždelsimai tarp operacinių sekų reikš, jog bendra gamybos trukmė bus ilgesnė, negu perdirbimo trukmė.

• Serijinė gamyba Kaip leidžia suprasti pavadinimas, tai to paties pagrindinio produkto skirtingų modifikacijų (versijų) gamyba serijomis arba partijomis (kaip kad įvairių spalvų ar naudojant įvairius dažų tipus, įvairių rūšių kepinių ir pan.). Priešingai nuo ankstesnio proceso, čia yra tam tikras gamybos pasikartojimas gaminant sandėliui, o ne pagal užsakymus. Tačiau gamyba yra nutrūkstama. Santykinai trumpas gamybos laikotarpis sąlygoja aukštesnę gaminio savikainą, negu nenutrūkstamos gamybos atveju. Įrengimų perderinimai naujai produkcijos partijai gaminti ir tvarkymasis tarp partijų reiškia, jog ištekliai kartais yra nenaudojami.

Dėl šios priežasties, gamybos vadovai turi planuoti gamybos kalendorinius grafikus, siekiant mažinti pertvarkymus. Panaudojami įrengimai bus daugiau specializuoti, negu ankstesniuose procesuose, bet turi išlaikyti tam tikrąumversalumąskirtingoms partijoms.

• Srovinė gamyba yra geriausiai suvokiama surinkimo linijos (konvejerio), gaminančio automašinas ar elektros prekes pavyzdžiu. Specialūs (ar specializuoti) įrengimai bus naudojami procese ir, kadangi reikalingos didelės kapitalo investicijos, būtina pasiekti aukštą panaudojimo lygį. Tai reikalauja gana standartizuoto produkto, gaminamo sandėliui (o ne pagal užsakymą) aukštų pardavimo lygių. Srovinė gamyba yra susijusi su nediferencijuoto marketingo strategija (tuo tarpu, kai vienetinė ir serijinė gamyba reiškia, kad produktas yra pritaikomas patenkinti tam tikrų vartotojų ar rinkos segmentų poreikius). Darbo jėga yra specializuota, bet žemos kvalifikacijos ir atliekanti pasikartojantį darbą. Gamykla išdėstoma pagal proceso nuoseklumą, siekiant mažinti judėjimo laiką ir išlaidas. Srovinėje gamyboje privaloma daug investuoti į žaliavų atsargas, siekiant išvengti atsargų trūkumo, bet palaikyti nebaigtos gamybos atsargas žemame lygyje. Didelis srovinės gamybos pranašumas yra, kad, esant ilgam gamybos laikotarpiui, gaminio savikaina bus labai žema.

• Nenutrūkstama gamyba vykdoma, kai specializuojamasi gaminti vieną produktą ištisą parą, Tokios gamybos pavyzdžiai yra chemikalų gamyba ar naftos išskaidymas. Vadinasi, jei srovinė gamyba apima atskirų objektų gamybą, nenutrūkstama gamyba gali būti naudojama gaminti skystiems produktams gaminti. Dauguma srovinės gamybos charakteristikų yra tolygiai pritaikomos, bet yra vienas esminis skirtumas. Pagrindinė darbo jėgos užduotis nenutrūkstamoje gamyboje yra vykdyti stebėjimo ir priežiūros procesą, todėl labiau yra reikalinga kvalifikuota darbojėga.

GAMYBOS ORGANIZAVIMAS

I. PRAMONĖS ĮMONĖ

Pramonės Įmonė apibūdinama kaip organizacinė ir technologinė visuma, kuri naudodama įvairaus pobūdžio išteklius gamina tam tikrą produkciją ar teikia paslaugas, skirtas vartotojams. Jas galima klasifikuoti į žaliavas ir žemės ūkio produktus, gatavas vartotojų prekes, tarpinio vartojimo prekes ir įrengimus.

PAGRINDINIAI ĮMONĖS BRUOŽAI


organizacinė vienybė, nes įmonė -tam tikru būdu organizuotas kolektyvas, turintis vidinę struktūrą ir valdymo tvarką;

-tam tikras gamybos priemonių kompleksas; įmonėje sujungiami įvairūs ištekliai, gaminant prekes ir paslaugas, siekiant gauti pelną;

-atskiras turtas; įmonė turi nuosavą turtą, kurį savarankiškai naudoja t.t. tikslams;

-turtinė atsakomybė; įmonė visiškai atsako savo turtu už įvairius įsipareigojimus;

-įmonė santykiauja su kitais objektais ir subjektais, turėdama savo pavadinimą;

-operatyvinis ūkinis ir ekonominis savarankiškumas; įmonė pati vykdo įvairius sandorius ir operacijas, pati prisiima riziką, pati gauna pelną (ar patiria nuostolius), naudodama pelną siekia palaikyti stabilią finansinę būklę ir toliau tobulinti, plėsti gamybą.

ĮMONE KADP SISTEMA Pramonės įmonė yra sudėtinga gamybinė, techninė, ekonominė ir socialinė sistema, susidedanti iš daugybės stniktūrmių padalinių. Įmonės turi savo speciflką, kurią lemia gaminamos produkcijos pobūdis, taikomos technikos ir technologijos ypatybės, darbo ir gamybos organizavimo skirtumai.

Nagrinėjant įmonę kaip socialinę ir ekonominę sistemą, pravartu atsiminti sistemos apibrėžimą ir jos savybes. Remiantis sistemų terija, sistemą turi sudaryti daugiau kaip vienas elementas, tam tikrais ryšiais susijęs su kitais elementais; joje turi vykti procesai ir ji turi turėti tokių savybių, kurių neturi atskiri elementai. Todėl sakoma, kad sistemoms būdingas unikalumas. Be to, joms būdingas atvirumas, nes kiekviena reali sistema yra kurios nors didesnės sistemos dalis-posistemis’Jos veikia viena kitą, keičiasi daiktiniais, energetiniais, uiformaciniais ištekliais. Joms būdingas didžiausio organizuotumo, dažnai originalumo siekimas.

Todėl akcentuotinas įmones visuomenims pobudis. Čia įgyvendinanii ir daugmaž seknungai derinami gana skirtingų grupių (darbdavių, akcininkų, darbuotojų), valstybės interesai, tenkinami jų ūkesčiai. Taigi, įmonė, siekdama savo tikslų, padeda arba trukdo spręsti visuomeninius politinius iždavinius. Su tuo glaudžiai susijęs didesnis ar mažesnis įmonės veiklos reglamentavimas, pasitelkiant skonominius ir teisinius svertus, etikos normas, kurių akcentai priklauso nuo viešpataujančios politinės sistemos. Visuomeninė politinė sistema lemia vieną svarbiausių įmonės požymių-nuosavybės formą.

Uždarą sistemą galima gauti tiktai dirbtiniu būdu, nutraukus jos ryšį su aplinka.Tokioje iistemoje ryški entropijos ir netvarkos tendencija. Dėl įmonę sudarančių elementų bei jų tarpusavio yšių įvairovės į įmonę galima žiūrėti ir kaip į mechaninę, ir kaip į informacmę, socialinę ir net mergetinę sistemą. Paprastai čia skiriamas socialinis, techninis ir ekonoininis posistemis.

Jei įmonė traktuojama kaip socialinė sritis, tai akcentuojami darbuotojų, akcininkų ir savminkų interesai, mėginama juos suderinti, siekiant didžiausio sistemos efektyvumo. Techninis posistemis Įmonė gali būti traktuojama kaip gamybinių veiksnių (darbo objektų, darbo priemonių ir darbo )visuma, leidžianti savininkui pasiekti savo tikslus (maksimizuoti pajamas, pakelti socialinį prestižą, pasiekti ekonominę valdžią). Ekonominis posistemis. Visų įmonėje vykstančių procesų efektyvumas įvertinamas ekonominiame posistemyje, čia vyksta pinigų apyvarta ir paskirstymas

ĮMONIŲ KLASIFIKAVIMO KRITERIJAI

Savarankiškai rinkos sąlygomis veikianti pramonės įmonė yra pagrmdinė nepriklausomos Lietuvos ekonomikos dalis. Perėjus į rinką, išsiplėtė ne tik įmonės juridinių įr organizacinių formų įvairovė, padidėjojų veiklos savarankiškumas, atsakomybė už veiklos rezultatus. Nepriklausomai nuo įmonės tipo, svarbiausias jos veiklos Įvertmimo kriterijus yra efektyvumas. Nuostolingai arba nepakankamai pelningai dirbanti įmonė bankrutuoja, padarydama žalą ne tik jos savininkams, kolektyvui, bet ir visos tautos ūkiui, visuomenei. Įmonė gali būti gerai organizuota ir valdoma tik tada, kaijos darbuotojai, ypač valdymo personalas yra gerai susipažinę su vadybos ir GO teorija ir praktika, naujausiais šios srities laimėjimais.

Įmonės gali būti klasifikuojamos pagal veiklos pobūdį dydį, teisinę padėtį, produkto tipą, gamybos vietą ir eilę kitų kintamųjų.

Įmonės veiklos pobūdis: Norint įvertinti šalies ūkio veiklą, planuoti bei palyginti atskirų šalių įmonės, panašias įmones reikia suskirstyti į grupes. Veiklos panašumas nustatomas pagal veiklos paskirtį ir naudojamus išteklius. Veiklos paskirtis gali būti gamybinė ir paslaugų.

Pirmiausia reikėtų aptarti gamybinių ir paslaugų įmonių ypatumus. Gamybinėse jmonėse gaminamos prekės, kurios toliau pačių gamybinių įmonių arba per paslaugų įmones pateikiamos vartotojams. Paslaugų įmonės pačios materialinių vertybių negamina. Jos aptamauja vartotojus įvainose srityse: mokymo, kvalifikacijos kėlimo, buitmio aptamavimo, prekybos ir kt. Pramonės įmonių vadyba turi savo specifiką. Tačiau pagrindiniai vadybos principai tinka ir kitoms gamybinėms bei paslaugų įmonėms, skiriasi tik konkrečios priemonės.

Įmonių grupavimas pagal vienącnq kriterijų

Kriterijus Įmonių grupės

Darbo/veiklos pobūdis Gamybinės įmonės

Paslaugų įmonės

Juridinis tipas Individualiosios (personalinės įmonės, tikrosios ūkinės bendnjos,
(pasitikėjimo) ūkinės bendrijos, akcinės įr uždarosios akcinės bendrovės, investicinės bendrovės, žemės ūkio bendrovės, kooperatinės bendrovės.

Naudojamos žaliavos Gavybmės pramonės įinonės Apdirbamosios pramonės įmonės

Gatavos produkcijos paskirtis Gamybos priemonių-A grupės Įmonės

Vartojimo reikmių-B grupės įmonės

Technologinis panašumas Mašinų gamybos, baldų, lengvosios pramonės ir kt.įmonės

Dydis Mažos, vidutinės įr stambios įmonės

Specializacijos lygis Technologinės, daiktinės ir detalinės specializacijos lygis

Savarankiškumas Savarankiškos įmonės

Įeinančios į koncemus, konsorciumus, asociacijas ir kitus jungmius įmonės

Labai dažnai įmonę priskirti kokiam nors konkrečiam tipui neįmanoma, išimtis-juridinis tipas, kuris įforminamas teisiškai. Šiandieninė įmonės veikla dažniausiai neapsiriboja vieno tipo gaminių gamyba, jos veikla diversifikuota-užsiimama įvairiarūše gamyba, prekyba, paslaugomis. Diversifikuotų įmonių padaliniai dažniausiai specializuoti tam tikros produkcijos gamybai ir juos žymiai lengviau priskirti tam tikram įmonių tipui.

Rinkos sąlygomis ypač svarbu išskirti mažas, vidutines ir stambias įmones. Pastaruoju metu ypač padaugėjo mažų įmonių lyginamoji dalis. Pagrindinės jų atsiradimo priežastys-privatizavimo procesas, naujų įmonių kūrimas, rinkos poreikis. Ir kt. Stambios įmonės sunkiau prisitaiko prie nuolat kintančių rinkos situacijų. Šiuo požiūriu lankstesnės mažosios ir vidutiniosios įmonės. Tačiau stambiose įmonėse galima efektyviau panaudoti naujausius technologinius įrengimus, technologijas, jos labiau pajėgios fmansiškai. Mažosios įmonės turi daugiau savarankiškumo, bet yra priklausomos nuo stambių įmonių veiklos.

ĮMONĖS EKONOMINĖ PUSIAUSVYRA

Visi įmonėje atliekami darbai gali būti skirstomi į techninius-produkto gamybos ir rinkos-produkto pardavimo (pripažinimo) darbus. Skiriamos trysjų atlikimo fazės:

1. Aprūpinimas (gamybos paruošimas); čia įmonė aprūpinama reikiama darbo jėga, gamybos priemonėmis (plotu, pastatais, įrengimais) ir gamybos objektais (medžiagomis, žaliavomis, pusgaminiais, energija), sukuriami nauji gaminiai, technologijos.

2. Gamyba siaurąja prasme; čia gamybos objektai perdirbami į gatavus gaminius specialiai organizuotoje gamybos sistemoje.

3. Pardavimai; parduodant įvertinamas įmonėje pagamintų gaminių naudingumas. Paprastai tarp api-ūpinimo ir gamybos ir gamybos-pardavimo yra laukimo-sandėliavimo fazė (Žr. pav.)

Racionali įmonės veikla galima tik pasiekus visų fazių veiklos pusiausvyrą.

Įmonės ekonominė pusiausvyra užtikrinama, kai aprupinimo fazė kiekvienu momentu atitirika gamybos fazę, o gamybos fazė- pardavimų fazę. Tačiau tokio apibendrinto apibrėžimo nepakanka, nes ši pusiausvyra gali būti užtikrinama įvairiai. pasirenkant realų realizavimo variantą, reikia vadovautis ekonomiškumo principu, mažų mažiausia, pajamos turi padengti išlaidas.

Įmonės ekonominę pusiausvyrą veikia:

a) aplinka-jos nuolatinis kitimas, verčiantis be paliovos koreguoti įmonėje vykstantį procesą. Tai dinaminis problemos aspektas;

b) konkreti įmonės procesų (aprūpmimo, gamybos, pardavimų) realizavimo forma įmonėje. Tai svarbus problemos aspektas. Visada galima pasirinkti, ar kurti naują gaminį, parduoti pagamintą patiems ar pavesti tai specializuotai organizacijai.

Tarp būtinumo nuolat keistis, tobulėti ir noro išlaikyti stabilią struktūrą, laikytis senų tradicijų, visada yra prieštaravimas.

II PRAMONĖS ĮMONĖS VIETOS PASIRINKIMAS

Pagrindinis strateginis sprendimas, priimamas anksčiausiose gamybos planavimo stadijose yra įmonės vietos/ gamybos vietos pasirinkimas. Klaidos, padarytos šiame etape gali būti nuostolingos, nes:

– nuo pasirinktos vietos priklausys statybos kaštai, turintys įtakos būsimo įmonės gaunamo pelno dydžiui;

-simku ir fmansiškai nuostolinga perkelti įmonę prasidėjus gamybai;

– prarandamas konkurencinis pranašumas dėl aukštesnių gamybos įr pateikimo kastų.

Pasirinkimas gali būti subjektyvus (individualios preferencijos, darbuotoju požiūris, vyriausybės poveikis (paskatos ar mokesčiai) ir kt. ir objektyvus, tik atlikus kmopščią analizę, įmonės plėtotės galimybes, rinkos pasikeitimus, žaliavų ir medžiagų išteklius ir kt. Vakarų Europos šalyse, JAV įmonių statybos vietą parenka specialios kompanijos. Pav. JAV viena stambi komparuja yra parengusi įmonės vietos parinkimui vadinamąją „septynių žingsnių“ metodiką. Ja grindžiamas naujos įmonės poreikis: remiantis biznio poreikiais, pasiūloma geriausia įmonės statybos geografinė vieta; numatomi gaminamos produkcijos reikalavimai; reikalingi įrengimai ir pastatai; komunalmiai patamavimai; darbuotojų skaičius; transporto paslaugos įr kt.; parenkamas įmonei statyti miestas; smulkiai analizei pateikiami keli variantai; atliekam optimalaus parinkimo ir pačios įmonės statybos varianto analizė. Mūsų sąlygomis įmonės statybos vietas parenka pačių įmonių vadovai, savininkai, talkinant mokslo, projektavimo organizacijoms bei miestų savivaldybių atstovams.

Galima svarstyti vietos pasirmkimo problemą kaip pritaikomą dviem pagrindinėms situacijoms, t.y. naujo verslo ir esamo verslo atveju. Teoriskai naujas verslas turi daugybę galimų vietų pasirinkimo altematyvų. Jau veikianti įmonė,
augant paklausai, gali pasirinkti tarp šių altematyvų: plėsti esamą įmonę; įkurti įmonės filialus kitose vietose; perkelti įmonę į kitą vietą.

Pasirenkant gamybos vietą atsižvelgiama į šiuos veiksnius: šalies; regiono; konkrečios vietos veiksnius.

Šalies veiksniai, turintys įtakos pasirinkimui: atsižvelgiant į politinį stabilumą, teisinius reguliavimus, industrinį klimatą, kapitalo apribojimus, užsienio įmonių apmokestinimą, užsienio investicijų tendencijas, valiutos apribojimus ir kt

Regioniniai veiksniai yra: Artumas prie rinkų; artumas prie žaliavų ir tiekėjų; transportavimo ir ryšių paslaugos; bendra darbo pasiūla, kvalifikacija ir kaštai; klimatas; įmonės plėtros potencialas ir kt/

Konkrečios vietos veiksniai:

Reikiamos darbo jėgos pasiūla; Vadovų preferencijos; Komunalinės paslaugos (elektra dujos vanduo) ir gyvenimo sąlygos; Transporto paslaugos; Mokesčiai; Tinkamų vietų esamumas; Statybos kaštai; Plėtros perspektyvos; Gyvenimo sąlygos ir kt.

Tikriausiai negalima pagal kokį nors vieną veiksnį priimti sprendimą dėl įmonės statybos vietos.

parinkimo. Praktiškai naudojami du vietos įvertinimo metodai: įvertinimo planai ir kastų analizės.

Sakalas p. 132 Įvertinimo plano metodu kiekvienam veiksniui suteikiama tam tikra svarba.

Svarbiausiems veiksniams suteikiama didžiausia reikšmė, o antraeiliams mažiausia. Šiuo metodu įvertinimo apskaičiavimas pateikiamas 6.3 lentelėje.

Veiksniai Maksimalus galimas įvertinimas Amiestas B miestas C miestas

1. Atstumas nuo žaliavų šaltinio 400 300 250 150

2. Atstumas nuo rinkos 300 150 200 250

3. Darbopasiūla 275 150 225 175

4. Transportavimas 125 125 100 125

5. Vandens tiekimas 200 100 150 175

6. Energija 200 150 150 100

7. Atliekų pašalinimas 100 50 75 75

8. Žemės ir statybos kaštai 70 60 50 50

9. Klimatas 40 35 25 40

10. Mokesčiai ir įstatymai 40 35 25 40

11. Pati vieta 40 40 30 35

Iš viso 1800 1185 1295 1210

Kastų analizės metode kiekvienai altematyviai vietai nustatomi kmtamieji ir tiksuoti kastai analogiškiems veiksniams ir pasirenkama žemiausių kaštų vieta.

Kaštų palyginimo paskaičiavimas trims alternatyviems variantams___

Kaštai A miestas B miestas C miestas

Gamybos kaštai per metus:

Transportavimo kaštai:

Įvežamų medžiagų 100000 90000 85000

Išvežamų medžiagų 160000 165000 170000

Darbas 200000 225 000 250000

Energija 60000 65000 65000

Vanduo 30000 28000 32000

Kuras 60000 70000 65000

Gamybos pridėtmes išlaidos:

Renta įr išlaikymo kaštai 60000 55000 64000

Mokesčiai 10000 12000 14000

Draudimas 5000 5000 5500

Kitos išlaidos 5000 8000 8500

Iš viso: 690 000 723 000 759 000

Statybos kaštai:

Zemė 100000 50000 75000

Pastatai 1 500 000 1 250 000 1 600 000

Specialūs poreikiai 40000

Iš viso: 1 640 000 1 300 000 1 675 000

Pasirinkus tinkamiausią vietą vykdomi projektavimo ir statybos darbai. Naujos imonės statomos ir veikiančios rekonstruojamos pagal parengtus projektus. Projektų sprendimai turi užtikrinti:

• Sveikas ir saugias žmonių gyvenimo, darbo ir poilsio sąlygas;

• Aplinkos apsaugą ir statybos darną su gamta, tautos kultūros ir gamtos paveldo išsaugojimą;

• Efektyvų investicijų, taupų gamtos, žemės, energetikos, žaliavų ir darbo jėgos resursų naudojimą;

• Pastatų, statinių ir įrengimų, konstrukcijų ir medžiagų patikimumą bei optimalų ilgaamžiškumą.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2618 žodžiai iš 8682 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.