Kiekviena gamybos šaka apibūdinama gaminamos produkcijos nomenklatūra, vykstančių technologinių procesų ypatybėmis, specifinėmis darbo sąlygomis. Todėl gamybiniai procesai yra skirtingi ir jų sudėtingumas pirmiausia priklauso nuo gaminamos produkcijos sudėtingumo. Sudėtingi gamybiniai procesai skirstomi į dalis, ir juos vykdo įvairūs gamybiniai padaliniai. Pagrindiniai gamybiniai procesai vyksta įmonėse, nes jos yra savarankiški gamybiniai techniniai vienetai, galintys gaminti ir realizuoti produkciją.
Bet kuriame darbo procese darbininkas, naudodamas darbo priemones (įrengimus, prietaisus, įrankius), veikia darbo objektus (pradines žaliavas, medžiagas pusfabrikačius) – paverčia juos gatavu produktu.
Gamybos procesus galima suskirstyti į dvi dalis:
1. procesai, keičiantys darbo objektų formas, dydžius ir savybes ( technologiniai procesai);
2. procesai, nekeičiantys darbo objektų (ne technologiniai procesai).
Vadinasi, „technologinis procesas yra gamybos proceso sudėtinė dalis. Bet kokių gaminių ar detalių gamybos technologinis procesas skirstomas į daugelį operacijų, kuri kiekviena savo ruožtu skirstoma į daugelį perėjimų“ .
Išsiaiškinus gamybinės įmonės gaminamos produkijos nomenklatūrą atsižvelgiant į jos sudėtingumą, galima suprojektuoti kokias gamybinių procesų rūšis taikyti norimam gaminiui pagaminti.
Gamybos procesų rūšys
Priklausomai nuo paskirties bendrame gamybos procese, išskiriamos šios trys procesų rūšys:
1. pagrindiniai;
2. pagalbiniai;
3. aptarnavimo.
Pagrindiniai procesai – tai procesai, kurių metu keičiamos įvairios darbo objektų savybės: forma ir matmenys (apdirbant metalą arba medį pjovimu, gaunamos detalės), vidinė struktūra, fizinės bei cheminės savybės (terminis apdirbimas, rauginimas), išvaizda (dažymas chromavimas, cinkavimas) arba atskirų darbo objektų padėtis vienas kito atžvilgiu (surinkimo procesai). Pagrindinių procesų tiesioginis rezultatas – gatavi gaminiai, patarnavimai.
Pagalbiniai procesai sudaro sąlygas normaliai, be sutrikimų vykti pagrindiniams procesams. Pagalbinių procesų produkcija nerealizuojama: ji naudojama įmonės vidaus reikalams, sakysim, įrankių gamyba įmonės reikalams, įrengimų remontas, garo, suspausto oro gamyba.
Aptarnavimo procesai padeda nenutrūkstamai vykti pagrindiniams ir pagalbiniams procesams, juos aptarnauja. Prie šių procesų priskiriamos, pavyzdžiui, transporto bei sandėliavimo operacijos, kokybės kontrolė, darbo vietų aptarnavimas.
Be abejo, kiekvienoje įmonėje svarbiausią vaidmenį vaidina pagrindiniai procesai. „Bet būtų neteisinga menkinti pagalbinių ir aptarnavimo procesų vaidmenį: jų tinkamai neorganizavus, pagrindinis gamybos procesas sklandžiai vykti negalės“ .
Kad gamybos procesai veiktų kuo sklandžiau ir efektyviau jie yra organizuojami laikanti tam tikrų organizavimo principų. Kiekviena įmonė to siekia ir tai yra bene pagrindinis jų tikslas.
Gamybos proceso organizavimo principai
Pramonėje sukauptasis patyrimas leidžia suformuluoti principus, kurių turi būti laikomasi, racionaliai organizuojant gamybos procesą. Praktikoje ir literatūroje išskiriami šie gamybos organizavimo principai:
proporcingumas, nenutrūkstamumas ir ritmingumas;
specializavimas;
sroviškumas;
automatizavimas bei mechanizavimas;
gamybos proceso lankstumas;
gamybos integravimas;
Kartu reikia pripažinti, kad konkretus principų taikymas priklauso nuo gamybos apimties – vienarūšės produkcijos, partijų dydžio. Todėl principų sistema papildyta pusiausvyros principu garantuojančiu kokybę.
Proporcingumas, nenutrūkstamumas ir ritmingumas
Gamybos proporcingumas reikalauja, kad visų įmonės struktūrinių vienetų, darbo vietų gamybiniai pajėgumai būtų trapusavyje suderinti, užtikrintų nepertraukiamą darbą.
Visiškas gamybos nenutrūkstamumas pasiekiamas retai, dažniausiai tik aparatiniuose procesuose. Tačiau, jei visiško nenutrūkstamumo pasiekti negalima, reikia stengtis, kad pertraukos gamybos procese būtų kuo trumpesnės ir kad jų būtų kuo mažiau. Tada sutrumpėja gamybos ciklas, sumažėja nebaigtos gamybos likučiai, ir įmonei reikia mažiau apyvartinių lėšų.
Gamybos nenutrūkstamumas lengviau pasiekiamas tada, kai maža darbų nomenklatūra, o daug dirbinių. Todėl ankstesneme etape susiformavo orientacija į masinę gamybą. Inžinieriniu organizaciniu požiūriu čia lengviausia pasiekti racionalumą. Tačiau pasikeitusios sąlygos verčia atsisakyti masinės gamybos, ir todėl nenutrūkstamumo užtikrinimas pasiekiamas organizuojant lanksčią gamybą.
Pasikeičia ir perteklinių gamybinių pajėgumų vaidmuo. Siekiant lanksčios gamybos, prisitaikymo prie kintančios aplinkos, pertekliniai gamybiniai pajėgumai yra neišvengiami.
Proporcingumas ir nenutrūkstamumas labai glaudžiai susiję ir sąlygoja dar vieną gamybos organizavimo principą – gamybos ritmingumą.
Gamybos ritmingumas pasiekiamas tada, kai bet kuriuo laikotarpiu kiekvienoje darbo vietoje, kiekviename padalinyje ir apskritai įmonėje pagaminamas vienodas arba nuolatos didėjantis produkcijos kiekis.
Ritmingas darbas sudaro sąlygas visiškai apkrauti įrengimus, panaudoti visą darbo jėgą, išvengti prastovų mėnesio pradžioje ir šturmavimo mėnesio pabaigoje. Ritmingas darbas sudaro sąlygas gerinti produkcijos kokybę,
išvengti broko ir pasiekti geresnių techninių ekonominių rodiklių.
Gamybos specializavimas
Gamybos specializavimas įmonės viduje labai priklauso nuo bendrojo įmonės specializavimo.
Specializuojant gamybos procesą, visi gaminiai, daliniai procesai ir operacijos pagal tam tikrus požymius paskirstomi atskiriems įmonės struktūriniams vienetams ir atskiroms darbo vietoms. Priklausomai nuo požymių, pagal kuriuos visi gamybos objektai paskirstomi atskiriems struktūriniams vienetams, išskiriamos įvairios specializavimo formos.
Daiktinė specializavimo forma. Jai būdinga tai, kad atskiri struktūriniai vienetai specializuojami įvairiais įrengimais, ir įvairiais technologijos procesais gaminti sąlyginai baigtus objektus: gaminius, agregatus, surinkimo vienetus arba detales. Sakykime, staklių įmonėje formuojami dalijimo stalelių, korpusinių detalių mechaninio apdirbimo ir kiti padaliniai. Tobuliausia daiktinio specializavimo forma yra detalinė specializacija .
Ši specializavimo forma turi nemaža privalumų: ji labai supaprastina operatyvinį valdymą ir padidina atskirų struktūrinių vienetų vadovų atsakomybę už gamybinių programų vykdymą; čia nereikia daugelio transporto operacijų, dėl to sutrumpėja gamybos ciklas. Daugelio įmonių patyrimas rodo, kad ši specializavimo forma sudaro sąlygas didinti darbo našumą ir mažinti produkcijos savikainą. Bet daiktinė specializavimo forma labiausiai tnka masinėje ir gamyboje didelėmis serijomis, nes vienetinėje ir gamyboje mažomis serijomis dėl mažo vienodų gamybos objektų skaičiaus sunku tolygiai ir visiškai apkrauti įrengimus.
Technologinei specializavimo formai būdinga tai, kad atskiri struktūriniai vienetai specializuojami apdirbti labai įvairius objektus, kuriuos sieja tam tikros operacijos. Mašinų gamybos įmonėse pagal šią specializavimo formą organizuojamos liejyklos, kalvės, terminiai, galvaniniai, o dažnai ir mechaniniai bei surinkimo cechai. Specializuojant pagal technologijos principą, pavyzdžiui, mechaninio cecho barus, organizuojami tekinimo, frezvimo, gręžimo, šlifavimo ir panašūs barai.