Gamybos veiksniai
5 (100%) 1 vote

Gamybos veiksniai

TURINYS

ĮŽANGA…………………………………………………………………………………………………………………………3

1. GAMYBOS VEIKSNIAI……………………………………………………………………………………4

1.1. Gamybos esmė……………………………………………………………………………………..4

1.2. Gamybos funkcija…………………………………………………………………………………5

1.3. Gamybos veiksniai………………………………………………………………………………..6

1.3.1. Gamybos veiksnys – žemė………………………………………………………..6

1.3.2. Gamybos veiksnys – kapitalas…………………………………………………..7

1.3.3. Gamybos veiksnys – darbas………………………………………………………8

1.3.3.1. Darbo samprata……………………………………………………………………..8

1.3.4. Gamybos ciklo sąvoka ir vaidmuo……………………………………………..9

2.KAŠTAI…………………………………………………………………………………………………………..10

2.1. Alternatyvūs kaštai ir pelnas…………………………………………………………………10

2.1.1. Privatūs ir visuomeniniai kaštai……………………………………………….10

2.1.2. Pelnas…………………………………………………………………………………..10

2.2. Trumpojo laikotarpio kaštai………………………………………………………………….11

2.2.1. Trumpas, ilgas ir labai ilgas laikotarpiai……………………………………11

2.2.2. Trumpojo laikotarpio gamybos funkcija……………………………………11

2.2.3. Trumpojo laikotarpio gamybos rezultatai………………………………….12

2.2.4. Mažėjančio rezultatyvumo dėsnis…………………………………………….13

2.2.5. Trumpojo laikotarpio bendrieji kaštai……………………………………….14

2.2.6. Vidutiniai trumpojo laikotarpio kaštai………………………………………15

2.2.7. Trumpojo laikotarpio ribiniai kaštai…………………………………………15

2.3. Ilgojo laikotarpio kaštai………………………………………………………………………..15

2.3.1. Gamybos funkcija ilguoju laikotarpiu……………………………………….15

2.3.2. Rezultatyvumo didėjimas dėl gamybos mastų……………………………16

2.3.3. Ekonomija dėl gamybos mastų…………………………………………………18

2.3.4. Ilgojo laikotarpio kaštai…………………………………………………………..18

2.3.5. Ryšys tarp ilgojo ir trumpojo laikotarpio kaštų…………………………..19

Išvados……………………………………………………………………………………………………………….21

Literatūra…………………………………………………………………………………………………………….22

ĮŽANGA

Ekonomikos teoriją sudaro ekonomikos teiginiai (principai, dėsniai, kriterijai, apribojimai, savybės). Jie suformuoti panaudojant ekonomikos kategorijas. Žmonės, pradedantys nagrinėti ekonomikos teoriją, paprastai nori turėti trumpą, aiškų ir lengvai suprantamą jos apibrėžimą. Keletą pateiksiu:

ekonomikos mokslas yra veiklos, susijusios su mainais ir piniginiais sandėriais tarp žmonių, rūšis;

ekonomikos teorija yra mokslas apie tai, kaip žmonės naudoja retus arba ribotus gamybos išteklius įvairioms prekėms gaminti ir skirstyti jas tarp žmonių, kad jie galėtų jas naudoti;

ekonomikos teorija yra mokslas apie tai, kaip žmonija susitvarko su savo uždaviniais vartojimo ir gamybos srityje.

Galima ekonomikos teoriją apibūdinti kaip mokslą apie žmonių tarpusavio santykius gamybos, mainų ir vartojimo srityje įvairiais žmonijos vystymosi etapais.

Ekonomikos teorijos tematika ne tik yra įdomi, bet ir sudėtinga, jos objektas – žmonių tarpusavio santykiai gamybos sferoje, o juos veikia labai daug įvairių veiksnių.

Šio darbo tikslas paaiškinti ekonomikos teoriją, supažindinti su gamybos veiksniais, jų esme ir funkcijomis taip pat su kaštais.

1. GAMYBOS VEIKSNIAI

1.1. Gamybos esmė

Žmogus stengiasi patenkinti įvairius savo norus. Šie žmogaus suvokti norai vadinami poreikiais. Poreikiai gali būti klasifikuojami pagal įvairius kriterijus. Paprasčiausia būtų poreikius suskirstysi į gyvenimiškai būtinus ir gyvenimiškai nebūtinus.

Poreikiai, kuriuos reikia patenkinti, norint išgyventi, vadinami egzistavimo poreikiai (maisto, drabužių, gyvenamojo būsto). Kai patenkinami egzistavimo poreikiai, kyla nauji norai, vadinami prabangos poreikiai. Riba tarp egzistavimo ir prabangos poreikių yra santykinė. Ji priklauso nuo gyvenimo lygio, kultūros, profesijos, visuomeninės padėties ir t.t.

Be materialinių (kūno), išskirtini ir nematerialiniai (dvasiniai) poreikiai. Jie vadinami kultūriniais, socialiniais poreikiais.

Visa, kas tiesiogiai ar ne tiesiogiai tenkina poreikius, nepriklausomai nuo jų pobūdžio, ekonomikos moksle vadinama prekėmis. Prekėms
nepriskirtini neriboto kiekio daiktai – oras, saulės šviesa ir kt. Prekės, kurių yra mažiau, palyginti su poreikiais, vadinamos riboto kiekio prekėmis.tokių prekių yra dauguma, nes žmogaus poreikiai praktiškai yra neriboti: vystantis visuomenei poreikiai keičiasi – patenkinti poreikiai sąlygoja naujų atsiradimą.

Norėdamas patenkinti savo poreikius, žmogus turi dirbti. Veikla, nukreipta į masės nepakankamumo sumažinimą, vadinama gamyba. Čia gamyba suprantama plačiąja prasme, kaip įvairiarūšė veikla, skiriant techninę, ekonominę ir socialinę gamybą.

Techninė gamyba – tai prekių gamyba žmogaus darbu, įrankiais ir įrengimais.Ekonominis gamybos procesas apima prekybos, banko, draudimo bei transporto aptarnavimus. Socialinė gamyba apima mokslo, mokymo, sveikatos apsaugos sferą. Galima išskirti tris gamybos subjektus: įmonė, privatus namų ūkis ir valstybė. Įmonė nustato gamybos pobūdį bei apimtis. Privačiame namų ūkyje nustatomas vartojimas: rūšys ir apimtys. Valstybė – reguliuoja visuomeninio pobūdžio prekių gamybą bei tam tikrais teisiniai aktais reglamentuoja kitų dviejų gamybos subjektų tarpusavio sąveiką. Šių trijų gamybos subjektų ryšys pateiktas 1.1 paveiksle.

ĮMONĖ

VALSTYBĖ

PRIVATUS NAMŲ ŪKIS

1.1 pav. Gamybos subjektų sąveika

Matyti, kad visi gamybos subjektai yra žmonės – pavieniai arba susijungę į tam tikras organizacines struktūras, tačiau atliekantys skirtingas ekonomines funkcijas: gaminimą, vartojimą, procesų reguliavimą. Taigi žmogaus veikla yra vienas iš pagrindinių gamybos veiksnių, tačiau vien tik to nepakanka, kad gamyba vyktų.

1.2. Gamybos funkcija

Gamybos funkcija rodo maksimalią produkcijos gamybos apimtį, kurią įmonė gali pagaminti su tam tikru išteklių kiekiu. Tai galima išreikšti šia funkcija:

Q = (I1, I2….In) ,

čia: Q – produkto apimtis; I1, I2….In – gamybos išteklių panaudotas kiekis tam produktui pagaminti.

Gamybos ištekliai tam pačiam produkcijos kiekiui pagaminti gali būti jungiami daugeliu skirtingų būdų. Veiksmingiausiais būdas yra toks, kuriam reikia mažiausiai išteklių. Tačiau labiausiai domina išteklių produkcijos santykis ir vertinė išraiška, pigiausias tam tikros produkcijos pagaminimo būdas. Norėdami nustatyti tam tikros produkcijos gamybos išlaidas, turime žinoti išlaidų kiekį, kainą. Išlaidų funkciją galima apskaičiuoti:

Q = (K1I1, K2I2………KnIn) ,

čia: K1I1, K2I2………KnIn – panaudotų išteklių kainos, kurias įmonė turi sumokėti, kad gautų šiuos ištekliu ir tai priklausys nuo paklausos ir pasiūlos sąveikos išteklių rinkoje.

Kadangi gamybos funkcija užtikrina maksimalų produkcijos kiekį, kurį įmonė gali pagaminti, tai ji kartu parodo ir alternatyvius techniškai efektyvius gamybos metodų naudojimo rezultatus. Dažnai gamybos funkcijos matematine išraiška vadinama Kobo-Duglaso gamybos funkcija:

Q = k * Ka * Db,

čia: K – kapitalo ištekliai; D – darbo ištekliai; k – pastovus koeficientas; a,b – laipsnio rodikliai, tenkinantys santykį a + b = 1.

Kiekviena įmonė, firma ieško techniškai ir ekonomiškai efektyvių gamybos metodų. Keičiantis gamybos metodui keičiasi ir įmonės gaminamos produkcijos visuma, o keičiantis gamybos išteklių kainoms keičiasi ir gamybos išlaidos. Todėl įmonė turi efektyviai spręsti, kaip ir kada keisti esamą gamybos metodą, kad gamyba išliktų efektyvi.

1.3. Gamybos veiksniai

Norint pagaminti naujų prekių, reikalinga planinga žmogaus veikla – darbas, kuriuo jis galėtų keisti gamtos teikiamas dovanas. Taigi žmogus tik darbu sukuria materialines vertybes savo poreikiams tenkinti, naudodamas gamtoje esančias medžiagas. Todėl gamtiniai ištekliai ir sudaro antrą pagrindinį gamybos veiksnį. Tačiau tai galima padaryti, turint gamybos priemonių (pastatų, įrengimų, įrankių, prietaisų ir kt.) , kurios yra naudojamos gamybos procese ir vadinamos – kapitalu. Taigi bet kurio produkto gamyboje svarbūs trys pagrindiniai veiksniai: darbas, gamtiniai ištekliai ir kapitalas.

Priklausomai nuo gamybos pobūdžio ir masto skiriasi jos veiksnių įtakingumas. Paanalizavę visus veiksnius galime suskirstyti į tris pagrindines veiksnių grupes, ekonomistų vadinamas gamybos veiksniais arba ekonominiais ištekliais: gamtinius išteklius arba žemę; darbą arba darbo jėgą; kapitalą arba gamybos priemones. Įmonės, firmos pasirenka tokį ekonomių išteklių derinį, kuris tai leidžia padaryti, patiriant mažiausias sąnaudas. Paskutinių metu dažnai akcentuojamas ir dar vienas – ketvirtas – gamybos veiksnys – kvalifikacija.

1.3.1. Gamybos veiksnys – žemė

Kada kalbame apie žemę, ją reikia suprasti kaip gamybos veiksnį – gamtinius išteklius. Žemė yra natūralus gamtos veiksnys, duotas gamtos ir pati savaime nėra žmogaus veiklos rezultatas. Žemė gamybos procese gali dalyvauti trimis aspektais.

1. Žemė kaip naudojimosi veiksnys. Vykdančią funkciją, nuolat naudojama, ją regeneruojant, pvz., miškų ūkyje, žemės ūkyje.

2. Žemė kaip gyvasis veiksnys. Šiuo atveju žemė atlieka žaliavų davėjo funkciją ir šiuo atveju negali būti regeneruojama, pvz., kalnakasyba.

3. Žemė kaip radimosi vietos veiksnys. Čia žemė išnaudojama kaip gamybos radimosi vieta. Ji gali būti skiriama laisva ir apribota radimosi vieta, kai gamyba gali
vykdoma tik tam tikrose klimatinėse ar tam tikras savybes turinčiose žemės. Ypač tai pasakytina apie žemės ūkį bei gamybinę pramonę.

Bet kurios rūšies gamtiniai ištekliai yra gamybos pagrindas, nes pati gamyba yra ne kas kita, kaip gamtos teikiamų turtų pritaikymas visuomenės poreikiams. Tokių gamtinių išteklių mums teikia žemė arba dirva. Dirvos teikiamos medžiagos yra dvejopos: atsinaujinančios nors ir sunaudotos, o kitos – nebeatsinaujinančios. Peržengus tam tikrą ribą gamta pradeda nykti, ir išgauti iš jos turtus darosi vis kebliau ir brangiau. Vėliau gali atsitikti, kad tokios darbo ir pinigų išlaidos duos mažėjantį rezultatą.

Mažėjantis žemės derlingumas – tai tokia ekonominė situacija, kai, esant tam tikram darbo ir kapitalo kiekiui, kiekvieno papildomo žemės sklypo įtraukimas į gamybą duoda vis mažesnį derliaus prieaugį. Tai atsitinka dėl to, kad naudojamos vis mažesnio derlingumo žemės, kurių įdirbimui reikia didesnių sąnaudų.

Mažėjančio rezultatyvumo dėsnio esmė ta, kad, pridėjus daugiau kintamųjų sąnaudų prie pastoviųjų sąnaudų, išeiga iš pradžių didėja, tačiau šį procesą tęsiant, pasiekiamas toks taškas, kai iš sąnaudų vieneto išeiga ima mažėti. Šis dėsnis galioja ne tik gamtiniams ištekliams, bet ir darbui bei kapitalui.

Nuo gamtinių išteklių priklauso šalies ekonominė plėtra, t.y. gamyba. Esant pakankamiems ištekliams, sparčiau plėtojasi gamyba, nes nereikia papildomų lėšų jiems įsigyti.

Žemė ypatingoms reikšmės turi ir kaip gamybos vieta. Vietovė yra patogi pirmiausia tada, kai arti yra gamybai reikalingų žaliavų ir medžiagų, netoli rinka ir kt.

1.3.2. Gamybos veiksnys – kapitalas

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1442 žodžiai iš 4800 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.