XIII a. pirmoje pusėje susikūrusi Lietuvos valstybė – Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė ( LDK ) – XIV a. pradžioje įžengė į kokybiškai naują etapą. Išsiplėtė jos teritorija, nusistojo didžiojo kunigaikščio valdžia, reziduojanti nuolatine sostine tapusiame Vilniuje. Valdant didžiajam kunigaikščiui Gediminui, aukščiausioji valdžia tapo paveldima tėvo linija – po tėvo mirties sostą paprastai užimdavo jo sūnus. Tai buvo vienas svarbiausių Lietuvos perėjimo iš vadinamosios barbariškosios valstybės į teisinį ankstyvojo feodalizmo valstybės laikotarpio etapų. XIV a. pradžia svarbi dar vienu aspektu. Dėl XIII a. pabaigoje prasidėjusio nuolatinio ilgo lietuvių karo su Vokiečių, arba Kryžiuočių, ordinu reikėjo pertvarkyti senąsias ir parengti naujas užsienio politikos kryptis. Naujosios politikos realumas lėmė Lietuvos valstybės ir lietuvių tautos likimą. Žiūrėdami iš kelių šimtmečių perspektyvos, matome, kad tokia politika buvo rasta. Svarbiausias jos įrodymas – lietuvių tauta gyvuoja ir dabar.
Valstybė – kaip ir dabar, taip ir anksčiau, – tai žmonės, jų organizacija. Nuo jos valdovo asmeninių savybių, realios padėties suvokimo viduriniaisiais amžiais labiau negu nuo dabartinių valstybės vadovų priklausė visos šalies, jos pavaldinių likimas. Kaip jau minėta, tuomet Lietuva turėjo vakaruose stiprų priešą – kryžiuočius, kurių svarbiausias tikslas buvo užkariauti Lietuvą ir panaikinti jos valstybingumą. Žinoma, Lietuvos istorija XIV a. pradžioje tai ne vien didžiųjų kunigaikščių valios pasireiškimas, o visų pirma jos žmonės, gyvenantys ankstyvojo feodalizmo epochoje. Ankstyvosios klasinės visuomenės sąlygomis Lietuvoje luomai palyginti buvo lygūs, menkai susiskaidę, buvo daug potencialių šalies gynėjų. Tai buvo ypač svarbu, turint pašonėje tokį grobuonišką kaimyną. Kita vertus, pati valstybė buvo nevienalytė: didysis kunigaikštis valdė tik savo valdas, vadinamąjį domeną (Pietryčių Lietuvą), dalis valstybės teritorijų (Aukštaitija, Panemunės žemės) jam buvo pavaldžios, kita dalis (Žemaitija) – tik pakluso. Toks valstybės etninis, politinis nevienalytiškumas mažino valdovo galimybes, dažnai kliudė įgyvendinti jo įžvalgius planus.
Rašytiniai šaltiniai nė karto nepamini asmeninio Gedimino dalyvavimo visoje šioje kovoje. Didžiojo kunigaikščio Vytenio ir jo brolio Gedimino vardu čia veikia didžiūnai Manstas, Sudargas, Mažonas ir kt.
Tolesni įvykiai parodė, kad šis nutylėjimas šaltiniuose nėra atsitiktinis. Ir tapęs didžiuoju kunigaikščiu (nuo 1316 m.) Gediminas nedalyvavo kariniuose lietuvių žygiuose, išskyrus tik du kartus: 1329 m. Livonijoje ir 1331 m. bendroje lietuvių – lenkų operacijoje prieš Vokiečių ordiną.
Atsisakęs vadovauti Lietuvos kariuomenei, Gediminas ėmėsi koordinuoti kovas su kryžiuočiais diplomatiniais keliais. Šioje srityje joks kitas Lietuvos valdovas nepralenkė Gedimino.
Gediminas pirmasis iš Lietuvos didžiųjų kunigaikščių suvokė krikščionybės suvokimo būtinybę. Suvokė ir sumaniai ja naudojosi kovoje su kryžiuočiais. Vakarų Europą sukrėtė Gedimino 1323 – 1324 m. išsiųsti laiškai popiežiui ir Vokietijos miestams. Juose didysis Lietuvos kunigaikštis apkaltino Vokiečių ordiną dėl Lietuvos nekrikšto: “…dėl brolių iš teutonų namo magistro žiaurių skriaudų ir nesuskaičiuojamų išdavysčių <…> mes, deja, lig šios dienos esame priversti pasilikti savo pirmatakių klaidoje”.
Štai ką apie išgirstus Vokiečių ordino darbus rašė kronikininkas Jonas Vintertūrietis: “Ir jeigu iš tikro taip yra, tikrajam tikėjimui jie daro žalą”. Smuko Vokiečių ordino autoritetas krikščioniškosios Europos akyse. Tai buvo žymiausias jaunos lietuvių diplomatijos, vadovaujamos Gedimino, laimėjimas. Tačiau ne vien dėl to būgštavo kryžiuočiai. 1324 m. pabaigoje į Rygą vyko popiežiaus legatai, turėję krikštyti Lietuvą, jei tai būtų įmanoma, ir net įkurti čia atskirą bažnytinę metropoliją. Tai būtų reiškę, kad vokiečių feodalų, kaip krikščionybės platintojų, misija baigta ir tolimesnis karo tęsimas, be abejonės, neturėtų paramos Vakarų Europoje. Su tuo jokiu būdu nenorėjo sutikti Vokiečių ordinas. Kryžiuočiams pavyko perimti pirmąjį (prieš 1323 m. gegužės mėn.) Gedimino laišką popiežiui. Suvokdami, kad bus pasiųsti ir kiti laiškai, kurie galbūt prasprūs pro jų šnipų rankas, kryžiuočiai pasirinko vienintelį teisingą kelią. Jie nuplėšė nuo laiško antspaudą ir leido šiam laiškui pasiekti popiežių. Toks laiškas viduramžiais neturėjo juridinės galios, kitaip tariant, falsifikatas. Mažai ką čia padėjo ir antrasis Gedimino laiškas. Avinjone aktyviai veikė Rygos arkivyskupas Frydrikas. Jis pagaliau įtikino popiežių, kad Lietuva rimtai nusprendusi priimti krikštą. Tačiau Vokiečių ordino pasėta įtarimo sėkla bei netvirta Avinjono popiežių padėtis, kur kiekvienas kurijos veiksmas buvo derinamas su Prancūzijos karaliais, leido kryžiuočiams laimėti laiko. Tada buvo suorganizuota opozicija prieš Gediminą Lietuvos viduje. Spaudžiamas aršiausių pagonybės gynėjų žemaičių ir stačiatikių rusų, Gediminas sprendė dilemą: priimti krikštą ir būti nuverstam nuo sosto ar laikinai paklusti opozicijos reikalavimams ir atidėti Lietuvos krikštą vėlesniam
laikui. Pasirinko antrąjį variantą. Todėl į Vilnių atvykusiems popiežiaus legatų pasiuntiniams buvo pareikšta, kad Gediminas nebeketina krikštytis. Tuo plačiai paskelbta Lietuvos krikšto akcija baigėsi.
Lietuvos 1323 –1324 m. krikšto pralaimėjimo priežastis geriausiai nusakė vienas Gedimino patarėjų, dominikonų ordino narys, brolis Mikalojus: “Man atrodo, kad jūs (Gediminas – A. N.) neišmintingai darote; jūs išsirinkote tėvu Rygos arkivyskupą, o jis pats negali apsiginti, <…> jei jūs norite tuo keliu eiti, tada jūs turite išsirinkti kitą, galingą karalių, pavyzdžiui, Vengrijos ir Čekijos karalių; jie galėtų jus apginti bei apsaugoti”.