XIIIa. I pusėje susikūrusi Lietuvos valstybė – Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (toliau LDK) – XIVa. Pradžioje įžengė į kokybiškai naują etapą. Išsiplėtė jos teritorija, nusistojo didžiojo kunigaikščio valdžia, reziduojanti nuolatine sostine tapusiame Vilniuje. Valdant didžiajam kunigaikščiui Gediminui, aukščiausioji valdžia tapo paveldima tėvo linija – po tėvo mirties sostą paprastai užimdavo jo sūnus. Tai buvo vienas svarbiausių Lietuvos valstybės perėjimo iš vadinamosios barbariškosios valstybės į teisinį ankstyvojo feodalizmo valstybės laikotarpio etapų. Lietuvos valstybė po Mindaugo ir Jogailos krikšto išgyveno keturias žmonių kartas. Gediminui valdant 1316 – 1341m. Lietuvą, joje vyravo pagoniškoji religija. Susidarė retos sąlygos gentiniam pagoniškajam tikėjimui valstybėje toliau plėtotis organizuotas visuomenės sąlygomis. Jei latvių mitologijoje vyravo moteriškasis pradas, tai galingiausios lietuvių tikėjimo dievybės buvo vyriškos.
Tiesa, tai pasakytina ir apie prūsų mitologiją, bet pastaruosius veikė jūra ir kaimyninės tautos, o to negalima pasakyti apie lietuvius iki susikuriant Lietuvos valstybei.
Vyriškasis pradas įsigalėjo kariauninkų, o vėliau ir kunigaikščių vadovaujamos visuomenės tikėjime, bet jis moteriškųjų dievybių nesunaikino, o tik nustūmė jas į antrąją vietą. Kažkur personifikuojamos gamtos gilumoje glūdėjo Žemyna ir Medeina, o žmogaus likimą lėmė Aušrinė ir Vėjų motina. Tačiau Aušrinė turėjo ir savo brolį Aušveitą. Laimė ir Giltinė lydėjo žmogų nuo gimimo iki mirties, o moralioji Austėja globojo bites ir buvo palanki doriems žmonėms. XIII – XIVa. Šaltiniuose Perkūnas įvardytas kaip valdovas, Dievų Rikis, nurodant jo hierarchinę, organizuojančią reikšmę. Greta žinomų dievų vardų (Perkūno, Žemynos, Žemininko ir pan.) tikriausiai autentiškai aprašyta visiška “mitologinė smulkmė”: kubile supiltus miltus prižiūrinčios dievybės, rūgimo, kerpių, ėriukų, šnabždėjimo, mėlynos spalvos, gal net šluotražio ir t.t., ir pan. dievai, nesudarantys jokios sistemos. Daugelis jų, atrodytų, nepramanytų ir mitologiškai verifikuojamų, nei anksčiau, nei vėliau neaptinkami nei šaltiniuose, nei tautosakoje.
Gamtos jėgų personifikacija sukūrė šventus miškus, vandenis, gyvūnus. Išsiskyrė kulto vietos – alkai ir kulto tarnų terpė. Jie būrė ateitį, gaudavo dievams skiriamas dovanas. Tačiau ši terpė nevirto žynių sluoksniu, neįgavo socialinio ir politinio vaidmens, nes kulto reiškėjais tapo kunigaikščiai. Tik krikščionybei paveikus, Vilniaus katedra buvo paversta pagonių šventykla. Pagonių tikėjimas nepasiekė religijos lygio, kulto tarnai netapo Bažnyčia, dievybių įvaizdžiai ir fragmentiniai jų veiklos bei santykių su žmonėmis siužetai neišaugo į mitus, juo labiau mitų ciklas.
Lietuviai, kaip ir visos tautos, turėjo savo dvasinę ir materialinę kultūrą. Dvasinė kultūra – tai visuomenės sukurtų dvasinių vertybių visuma tam tikru visuomenės raidos tarpsniu, o materialinė kultūra – materialinių vertybių visuma. Dvasinei kultūrai priklauso tikyba ir papročiai. Šaltiniuose gana nuodugniai aprašytos apeigos, dažniausiai – derliaus šventės ar mirusiųjų protėvių garbinimas, arba ir viena, ir kita drauge. Šventės metu rengiama sudėtinė vakarienė, į kurią žmonės renkasi dažnai iš trijų keturių kaimų. Jie aukoja gyvulius dievui Žemininkui, dėkodami už praėjusių metų sėkmę, ir drauge puotauja. Kita išlikusi pagoniška šventė vadinasi Ilgio švente. Toji šventė prasideda per Visus šventuosius, ir jai net didžiausias vargšas turi namuose turėti alaus. Prisimenant mirusiuosius, geriama kelias savaites. Anksčiau, pagonybės laikais, ta šventė būdavo švenčiama griaustinio dievo Perkūno garbei. Lietuviai buvo pagonys, tikėjo, kad žmogaus dvasia (siela), kūnui mirus, niekur neiškeliaujanti, o gyvenanti nematoma ir bendraujanti su gyvaisiais, kad dvasiai reikią tų pačių daiktų, kuriuos turėjo jos savininkas žemėje. Tikėta dvasių bendravimu su gyvaisiais, todėl buvo keliamos šermenys, o vėliau mirusieji prisimenami įvairiomis progomis, ypač per šeimų susibūrimo šventes. Lankydami kapus, žmonės savo mirusiems artimiesiems vėl palikdavo valgio, gėrimo. Tikėta, kad dėkingos artimųjų vėlės už tai gyviesiems padedančios.
Pasaulėjauta. Praktinė lietuvių pasaulėjautos pusė pasireiškė dangaus šviesulių susiejimu su metų laikų kaita ir žemdirbių susiklostymu. Gyvavo gana turtinga žvaigždžių bei žvaigždynų terminija, orientuotasi dangaus šviesulių pozicijose. Metai buvo skirstomi į mėnesius mėnulio kalendoriaus pagrindu, todėl atsirado papildomas išlyginantis mėnuo. Lietuvių pasaulėjauta, glaudžiai susijusi su gamta, sąlygojo svarbią žvėrių epo vietą žodinėje žmonių kūryboje. Šiandien sunku pasakyti, ar didžiausia kūrybos apimtis buvo lyriška, bet kaip tik ji geriausiai išlaikė laiko bandymus. Šiuo pagrindu klostėsi smulkaus karinio epo atmaina – dainos apie kunigaikštį Sudaitį, jo sugriautas pilis ir išžudytus kariauninkus. Labai populiarūs buvo žuvusio kario bei jo išpirkimo iš nelaisvės dainų ciklai.