Gelezies amzius Lietuvoje
5 (100%) 1 vote

Gelezies amzius Lietuvoje

Turinys

Periodizacija………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………..2Baltų arealas ir baltų kultūros iki V a. po Kr. Vidurio……………………………………………………………………………………………………………….2

Baltų arealas ir baltų gentys iki XIII a. pradžios……………………………………………………………………………………………………………………….3

Išvados………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………..5Literatūra…………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………….6

Periodizacija

Geležies amžius Lietuvoje skirstomas į ankstyvąjį, senąjį, vidurinį ir vėlyvąjį. Ankstyvajame geležies amžiuje Lietuvoje ir kaimyniniuose kraštuose pasigaminti geležies vietoje dar nemokėta. Ilgą laiką geležiniai dirbiniai buvo tik atvežtiniai. Todėl sunku apčiuopti ryškesnę chronologinę ribą tarp bronzos ir geležies amžių. Istoriografijoje šių epochų sandūra nusistovėjo ties sąlygine 550- 500 m. pr. Kr. data . kultūriniai pokyčiai tarp vėlyvojo bronzos amžiaus ir ankstyvojo geležies amžiaus taip pat nėra dideli brūkšniuotosios keramikos kultūroje šie laikotarpiai net neišskirti, kiek ryškesni pasikeitimai matomi vakarinėje Lietuvos dalyje, tačiau ir juos galima aiškinti natūralia kultūros raida. Turint galvoje laikotarpio archeologinių paminklų datavimo problemas, neretai sunku pasakyti, kuriai epochai – geležies ar bronzos – priklauso atskiras paminklas. Ankstyvasis geležies amžius baigėsi pirmajame amžiuje po Kr., kai iš Romos imperijos provincijų tiesiogiai ar per tarpininkus plūstelėjo metalai ir kitos prekės.

Senojo geležies amžiaus riba yra laikoma I a. po Kr. pradžia – V a. po Kr. pirmoji pusė. Laikotarpį nuo 1 iki 450 metų vieni tyrinėtojai- O. Tišleris, A. Besenbergeris – vadina „Vėlyvųjų Romos imperatorių laikais“, kiti – J. Puzinas, M. Michelbertas – „Senuoju geležies amžiumi“, P. Kulikauskas – „Giminės santvarkos irimo laikotarpiu. O M. Gimbutienė šį laikotarpį vadina – „Aukso amžiumi“, teigdama, jog „Šis laikotarpis yra šuolis ir materialios kultūros, kųribinės energijos požiūriu… Niekada vėliau baltų gentys didžiuliuose plotuose tarp Vyslos vakaruose ir Okos rytuose nepatyrė tokio klestėjimo“.

Vidurinysis geležies amžius kelia daug klausimų, pirmiausia – kada jis prasidėjo ir kada baigėsi. Anksčiau buvo sakoma, kad tai laikotarpis tarp V ir IX a. Dėl jo pradžios šiek tiek aiškiau- ji tik patikslinta, ir dabar manoma, kad tai V a. po Kr. vidurys . Būtent tuo metu visoje Lietuvoje pakito materialinės kultūros bruožai. Tačiau kebliau nusakyti laikotarpio pabaigą – čia vienos nuomonės nėra. Daugelis mano, kad riba – VIII – IX a. po Kr. sandūra . Pastaraisiais metais A. Tautavičius pagrįstai teigia, jog pokyčiai rodantys kito laikotarpio pradžią, ima ryškėti tik X a. po. Kr. viduryje. Tada turtingieji visuomenės nariai atsiskiria nuo gentainių ir apsigyvena tik jiems skirtuose mažuose piliakalniuose. Apie šį laikotarpį randasi stambūs centrai, statomi galingi piliakalnių gynybiniai įtvirtinimai. Vėlyvuoju geležies amžiumi laikomas laikotarpis nuo X a. po Kr. pirmosios pusės iki XIII a. pradžios.

Baltų arealas ir baltų kultūros iki V a. po Kr. Vidurio

Pirmaisiais dešimtmečiais po Kristaus prasidėjęs baltų genčių kristalizavimosi procesas iš esmės pakeitė etnokultūrinį Lietuvos veidą. Dvi stambios baltų šakos – Vakarų baltų pilkapių kultūra ir Brūkšniuotosios keramikos kultūra – ėmė pamažu kisti: kūrėsi naujos gyvenvietės, buvo diegiami nauji papročiai, klostėsi nauji ryšiai tarp genčių, ir jau tankiai gyvenamoje Lietuvoje susiformavo keletas savitų baltiškų kultūrų. Technologijos šuolis paskatino ir demografinį šuolį. Krašte pagausėjo gyventojų, jie tolygiai pasklido.

I- V a. kapų rasta daugiau nei 250 plokštiniuose kapinynuose ir pilkapynuose. Tarp jų bendra – tai humacija, mirusiųjų orientavimo pasaulio šalių atžvilgiu paprotys, gana turtingos įkapės. Tačiau be šių panašumų būta ir skirtumų, kuriais remiantis Lietuvoje skiriamos 6 kultūrinės sritys. Tai – Vakarų Lietuvos plokštinių kapinynų, Nemuno žemupio plokštinių kapinynų, Pilkapių , Centrinės Lietuvos plokštinių kapinynų, Užnemunės laidojimo paminklų ir vėlyvoji Brūkšniuotosios keramikos kultūra.

Vakarų Lietuvos plokštinių kapinynų kultūra atsirado nykstant Vakarų baltų pilkapių kultūrai. Jau I a. po. Kr. Lietuvos pajūryje pakito laidosena – įsigalėjo plokštiniai kapai, kuriuose mirusieji buvo laidojami nedeginti. Tačiau išliko gajos vakarų baltų pilkapių tradicijos: dar II a. kai kur būta pilkapių, o naujosios tradicijos kapas juosiamas akmenų vainiku ir jungiamas su gretimais kapais. Pamažu iš pailgų akmenų vainikų susidarydavo bičių korį primenantis tinklas. Tokių kapinynų
arealas šiaurėje siekia Šventąją, rytuose – Salantų apylinkes ir Jūros upės aukštupį, pietuose – Minijos žiotis. Naujausiais duomenimis, šiame areale yra 37 laidojimo paminklai ir dauguma jų tyrinėti. Išskirtinis šios kultūros laidosenos bruožas – molinis indas, padėtas prie mirusiojo galvos ar peties. Gausu šios kultūros kapuose Romos imperijos imperatorių, ypač Antoninų ir Severų dinastijų, monetų. Panašiai kaip ir Sambijoje, greta žmogaus kartais buvo laidojamas žirgas. I- VI a. kapų su akmenų vainikais srityje jau randame susiformavusias dvi gentis: šiaurinėje dalyje – kuršius, pietinėje – lamatiečius.

Nemuno žemupio plokštinių kapinynų kultūros arealas šiaurės rytuose siekia Ančios upės dešinįjį vidurupį, žemyn upe iki Šešuvies, Šešuvės baseinu iki santakos su Jūra. Šiaurinė riba – Jūros vidurupis, o nuo čia į pietus abiem Jūros baseino pusėmis iki santakos su Nemunu. Ties Jūros žiotimis paminklų randama tik dešinėje Jūros ir Nemuno pusėje. Vakariau Nemunu paminklai „persikelia“ per jį ir žiotimi Tilžės apylinkėse. Nemuno žemupio kultūra yra pačiuose Pajūrio žemumos pietryčiuose; rytuose ji ribojasi su Varšuvos žemuma, šiaurėje siekia pietinę Žemaičių aukštumos ribą. Iš žinomų 13 šios kultūros paminklų žymesnieji yra Dauglaukyje, Greižėnuose, Pumpėnuose, Palumpiuose, Vilkyšiuose, Šaukėnuose. Duomenys rodo, kad jau nuo I a. po Kr. Vidurio mirusieji laidojami nedeginti. Kapai be akmenų vainikų, juose maža miniatiūrinių puodelių, ir tai juos skiria nuo Lietuvos pajūrio kapų. Kartais dedami akmenys abipus mirusiojo galvos, o tai šią kultūrą suartina su Centrinės Lietuvos kultūra. Kitas būdingas laidosenos bruožas – ryški mirusiųjų erdvinio orientavimo priešprieša; vyrai laidojami galvomis šiaurės kryptimi, moterys – pietų. Įkapės panašios kaip Lietuvos pajūryje. Tačiau yra skirtumų: šioje kultūroje itin gausu kūginių antkaklių su pakabučiais. Kitos būdingesnės įkapės – įmovinis kirvis, ietigaliai, trimitinės antkaklės, akinės, profiliuotos ir laiptelinės segės, rečiau Romos imperijos monetos. Manoma, kad šios kultūros žmonės yra skalvių protėviai. Tai liudija, kad abiejų ribos praktiškai sutampa.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1078 žodžiai iš 3494 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.