Geležis
GELEŽIES AMŽIUS, žmonijos istorijos laikotarpis, prasidėjęs II t-mečio pr. m. e. pabaigoje, atradus geležį ir ėmus iš jos gaminti darbo įrankius ir ginklus. Įvairiose šalyse truko nevienodą laiką; apėmė daugiausia pirmykštės bendruomenės santvarkos irimo, klasinės visuomenės ir valstybės susidarymo periodą. Pavadintas XIX a. vid. danų archeologo K. Tomseno.
Anksčiausiai žmonės pradėjo vartoti meteorinę geležį. Iš jos gamintų papuošalų aptikta IV t-mečio pr. m. e. pradžios egiptiečių kapuose. Manoma, kad II t-metyje pr. m. e. geležį iš rūdų mokėjo gaminti hetitai ir sudaniečiai. XVIII-XVII a. geležinių daiktų turėjo babiloniečiai. Ilgą laiką geležis buvo retas ir brangus metalas; iš jos buvo gaminami tik prabangos daiktai. XII-IX a. Mažojoje Azijoje, Egipte, Palestinoje, Sirijoje, Irake, Mesopotamijoje, Užkaukazėje, Indijoje pradėta gaminti geležinius darbo įrankius ir ginklus. Šis laikotarpis ir laikomas pradžia. Į Europą geležies dirbiniai pateko iš Mažosios Azijos ir Egipto. Pirmieji europiečiai, išmokę iš rūdos pasigaminti geležį buvo graikai ir kiti Egėjo pakrančių ir salų gyventojai (XII-XI a.). XI-X a. geležies dirbinius vartota Makedonijoje ir Rytų Italijoje, vėliau Pietų Italijoje, Etrūroje, Vilanovos kultūros srityse. VIII-VII a. prasidėjo daugelyje kitų Europos kraštų, tačiau tuo metu geležies rūda ir geležiniai daiktai (papuošalai, darbo įrankiai, ginklai) daugiausia buvo importuojami. Gekežies gamyba buvo karo paslaptis; metalurgai dažniausiai buvo kviečiami iš svetur (daugiausia iš Graikijos). Sunkus (akšta lydymosi t-ra) ir paslaptingas geležies gamybos būdas atsispindi daugelio tautų mituose. Visose Europos tautose atsirado dievai kalviai (slavų-Svarogas, suomių-Ilmarnenas, germanų-Vilandas, keltų-Sucelis, etruskų-Sefalajus). IV-II a. geležies dirbinius pradėta gaminti visoje Europoje.
Europoje skiriama 5 laikotarpiai: ankstyvasis (VII-V a. pr. m. e.; Halštato kutūra), vėlyvasis (apie 500 m. pr. m . e.- mūsų eros pradžia; La Teno kultūra), romėniškasis (I-IV a.), tautų kraustymosi laikotarpis (V-VII a.), ankstyvųjų viduramžių laikotarpis (VIII-XIII a.). Kai kuriuse kraštuose egzistavo vietinės vieno ar kito laikotarpio kultūros.
Anksčiausia juodoji metalurgija paplito Halšato kultūros kraštuose (Europos viduryje, vakaruose ir pietvakarių dalyse). Ankstyvajam būdinga tiek geležies, tiek žalvario dirbinių gamyba ir vartojimas. Halštato kultūra apėmėdabartinės Austrijos, Albanijos, Jugoslavijos, Šiaurės Italijos, iš dalies Čekoslavakijos teritorijas; jos kūrėjai buvo senovės ilyrų. Darbartinės Vokietijos ir Šiaurės Prancūzijos teritorijose gyvenusios keltų gentys taip pat šiai kultūrai būdingus įrankius ir ginklus. Halštato yra artimos pradžios Apeninų, Balkanų ir Pirėnų pusiasaliuose gyvenusių genčių (etruskų, italikų, iberų, ligurų) sukurtos vietinės kultūros ir kiek vėliau Oderio ir Vyslos baseinuose egzistavusi lužitėnų kutūra. Ankstyvojo laikotarpio gyventojų svarbiausi verslaibuvo žemdirbystė ir gyvulininkystė. Pradėjus vis plačiau vartoti geležį, ėmė sparčiai tobulėti žemdirbystės įrankiai, o tai spartino pirmykštės bendruomeninės santvarkos irimą. Europoje atsirado ir paplito raštas, buvo sukurtas graikų epas. Išliko šio laikotarpio degintinių ir griautinių kapų (Italija), kapų su geležiniais kalavijais (Graikija). Daugumos kapų įkapės negausios, tačiau labai įvairios: keramikos dirbiniai, žirgų aprangos reikmenys, vežimų su apkaustais liekanos, geležiniai ir žalvariniai įrankiai, auksiniai ir sidabriniai papuošalai. Pilkapių, kuriuose, manoma,buvo laidojami genčių vadai ir kunigaikščiai, aptikta Čekoslavakijoje, Prancūzijoje, Šveicarijoje, Vengrijoje, Vokietijoje. Daugelyje Europos kraštų jau buvo statomos tvirtovės, o prie jų miesto tipo gyvenvietės. Šių tvirtovių griuvėsių yra išlikę Didžiojoje Britanijoje, Italijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje.
Vėlyvojo laikotarpiu geležinių dirbinių gamyba suklestėjo. Be archeologinių paminklų, apie šį laikotarpį žinių pateikia ir rašytiniai šaltiniai (Herodotas,Cezaris). La Teno kultūra plito į vakarus nuo Reino iki Atlanto; apėmė Didžiosios Britanijos salas, dalį Ispanijos, Prancūziją, Šiaurės Italiją, plito Vidurio Europoje. Kai kada ji dar vadinama keltų kultūra, nes nes svarbiausi kūrėjai buvo senovės keltų gentys. Šiai kultūrai yra artimos tuo pačius laikotarpiu egzistavusios Prėnuose iberų, Balkanuose trakų ir dakų genčių vietinės kutūros. La Teno kultūros būdingiausias bruožas- tolesnis pirmykštės bendruomeninės santvarkos irimas, klasinės visuomenės susidarymas. Buvo statomi įtvirtinti miestai, pilys. Išlikusios tvirtovės: Bibraktas, Alezija (Prancūzija), Altenburgas (Vokietija). Gyventojai vertėsi gyvulininkyste ir žemdirbyste, miestuose klestėjo amatai, prekyba. Būdingiausi archeologiniai paminklai- laidojimo laukai, pilkapiai, aptinkama iš akmenų statytų kapų, kupolinių kapų. Mirusieji laidoti deginti ir nedeginti.Kapuose daug geležinių ginklų, paplitęs paprotys dėti į kapą kalaviją. Turtingųjų kapuose randama aukso, sidabro dirbinių, meniškų skulptūrėlių, keramikos. Vėlesniaisiais laikotarpiais Europoje kūrėsi vengrų ir feodalų valstybės. Geležies dirbinių gamyba dar labiau
paplito; imta vartotitobulesnius ginklus, žemdirbystės įrankius.
VII a. pr. m. e. geležies dirbinius pradėta gaminti Kinijoje, mūsų eros pradžioje Indokinijoje Indonezijoje. VI a. pr. m. e. geležies dirbinių būta Nubijoje, Libane. Kai kurios afrikos gentys. Į Ameriką, Australiją, Ramiojo vandenyno salas geležies dirbinius XVI-XVII a. atgabeno europiečiai.
BUVUSIOS TSRS TERITORIJOJE geležį anksčiausiai pradėjo vartoti Kaukazo,Užkaukazės ir Vidurio Azijos tautos. Aptinkama II tūkstantmečio pr. m. e. pabaigos geležies dirbinių Samtauro kapinyne (Rytų Gruzija, netoli Macchetos), Račėje (Vakarų Gruzija). NuoVII a. pr. m. e. iki pirmųjų eros amžių Juodosios jūros šiaurinių pakrančių stepėse gyvenusios skitų gentys jau vartojo geležį. Skitų miestų vietose rasta geležies metalurgijos ir kalvystės įrenginių fragmentų (Kamenkos piliakalnis, V a. pr. e.- II m. e. a.). Tuo pačiu laikotarpiu tarp Dono ir Uralo gyvenę sarmatai, vėliau alanai, valdę dideles Juodosios jūros šiaurinių pakrančių teritorijas, taip pat Dnepro aukštupio ir žemupio gentys gaminosi daug geležies dirbinių. VII-II a. pr. m. e. Kamos baseine ir prie Uralo plito Ananjino kultūra. Šią kutūrą Kamos baseine pakeitė Pjanyj Boro kultūra. Volgos – Okos aukštupyje ir iš dalies Padneprėje VII a. pr. m. e.- V m. e. a. susidarė Djakovo kultūra. Jos vakriniai kaimynai buvo baltai. II a. pr. m. e.- III m. a. e. Pietų Baltarusijoje ir Šiaurės Ukrainoje egzistavo Zarubinsų kultūra.