„Geografinės zonos“
Ledynai(bendra)
Antarktidos klimatas atšiaurus, skurdi augalija ir gyvūnija. Didesnėje
žemyno dalyje apskritai nėra jokių gyvybės ženklų. Tiktai pakrantėse, kur
įšyla žemės paviršius, ištirpsta sniegas, auga samanos, kerpės, dumbliai.
Ledynai(gyvūnija)
Beveik nėra nuolat sausumoje gyvenančių gyvūnų. Tik vienas kitas vabzdys
ar paukštis. Trumpai vasarai į žemyno pakrantes suguža ruoniai, pingvinai,
jūros paukščiai. Albatrosai, kormoranai, žuvėdros, audrapaukščiai – tai tik
kelios gausesnių paukščių rūšys. Gyvūnams čia daug maisto, saugu veisti
jauniklius, paukščiams perėti.
Arktinė dykuma(bendra)
Dėl atšiauraus klimato augalija Arktyje labai menka. Todėl visai
pagrįstai ši sritis vadinama arktine dykuma. Ištisus metus milžiniški
plotai padengti sniegu ir ledu. Menka augalija tik salose ir žemynų
pakraščiuose. Tose vietose, kur vasarą atsidengia bent plonytis dirvožemio
sluoksnis, yra kerpių, samanų, žemų žolių.
Arktinė dykuma(gyvūnija)
Nepalyginti gausesnis Arktyje gyvūnų pasaulis.Ant plaukiojančių ledlaukių
ir sausumoje gyvena baltasis lokys. Tai didžiausias Žemėje sausumos
plėšrūnas. Baltas kailis daro ji beveik nematomą sniego fone. Baltieji
lokiai – puikūs plaukikai ir nardytojai. Storas, tankus riebaluotas kailis,
poodinis riebalų sluoksnis saugo nuo šalčio. Baltieji lokiai minta
ruoniais. Dažnos šių lokių palydovės Arktyje – poliarinės lapės.
Daugelis kitų sausumos gyvūnų priklauso nuo augalinio maisto. Vasarą jie
telkiasi arčiau vandenyno pakrančių. Žiemą, kai žemę padengia sniegas, o
vandenį sukausto ledas, traukiasi į pietus. Kanados salyne ir Grenlandijoje
kaimenėmis gyvena avijaučiai, nes taip lengviau apsiginti nuo priešų ir
iškęsti šaltą žiemą. Į arktines platybes vasarą užklysta šiaurinių elnių
bandos.
Vasarą, kai Arktyje žydi prie vėsaus klimato prisitaikę augalai, veisiasi
galybė vabzdžių. Jie ir gausūs jūros augalai bei gyvūnai privilioja į šias
platumas milijonus paukščių. Paukščiai peri ant uolų atokiose vietose
milžiniškomis kolonijomis. Tokios jų susitelkimo vietos vadinamos paukščių
turgumis. Be minėtų gyvūnų, Arktyje gyvena daug kitų.
Tundra(bendra)
Augalija čia skurdi. Tipiški šios zonos augalai – pažeme besidriekiantys
žemaūgiai berželių keružių ir gluosnių krūmokšniai. Storu patalu žemės
paviršių dengia samanos ir kerpės. Labiausiai paplitusi kerpė elninė šiurė
taip pavadinta pagrįstai, nes ji yra svarbiausias šiaurinių elnių maistas.
Gausu tundroje uogienojų. Žiemą žemaūgiai tundros augalai atsiduria po
sniegu, kuris apsaugo augaliją nuo iššalimo.
Į pietus nuo tundrų plyti miškatundrės, kuriose atsiranda žemaūgių
medžių, vešlesnės žolės.
Ūkininkavimo sąlygos tundrose ir miškatundrėse žmogui nėra palankios,
todėl natūrali augalija išsilaikė neblogai.
Tundra(gyvūnija)
Griežtos ribos tarp poliarinės dykumos ir tundros gyvūnijos nėra.
Plotuose, kur tankesnė augalija, gausiau ir gyvūnų. Be lemingų, pelėnų ir
poliarinių lapių, vienur kitur yra šiaurės elnių, baltųjų kiškių. Tundroje
gyvena labai daug rūšių paukščių. Dauguma jų atskrenda tik vasarai. Visą
vasarą trunka poliarinė diena, ir paukščiai intensyviai maitinasi.
Pastebėta, kad šiaurėje tos pačios rūšies paukščiai deda daugiau kiaušinių
ir susilaukia kur kas daugiau jauniklių, negu vasarojantys pietesnėse
platumose. Baltosios pelėdos, baltosios kurapkos, pro Lietuvą pavasarį ir
rudenį praskrendančios ir sustojančios pailsėti žąsys, antys, taip pat
narūnėliai, žuvėdros, kormoranai, gagos – tai vis šiaurės paukščiai.
Pastaraisiais dešimtmečiais sumažėjo gagų, medžiojamų dėl itin šilto pūko,
naudojamo medžiotojų, alpinistų, keliautojų drabužiams. Dešimtys tūkstančių
šiaurės paukščių susirenka sunkiai prieinamose stačiose pajūrio uolose,
sudaro ten kolonijas, vadinamas „paukščių turgumis“.
Taiga(bendra)
Ši zona išplitusi piečiau tundrų ir miškatundrių. Šiuos miškus įprasta
vadinti taiga. Joje vyraujantys medžiai – europinė eglė ir paprastoji
pušis. Eglė reiklesnė dirvai ir drėgmei, gali augti paunksnėje, todėl
eglynuose beveik visuomet yra tamsu. Pušys -šviesiamėgiai augalai ir ne
tokie reiklūs, kaip eglės. Todėl Norvegijoje, kur klimatas švelnus ir
pakanka drėgmės, vyrauja eglės, o Suomijoje, kurioje klimatas labiau
žemyninis, – pušys. Miško paklotėje paprastai auga samanos, mėlynės,
bruknės ir kt.
Spygliuočių miškų zonoje vyraujantys nederlingi šauriniai dirvožemiai
mažai tinka žemės ūkiui. Nuo Skandinavijos kalnų iki Uralo šie miškai auga
ištisine juosta. Juose gyvena nedaug žmonių, todėl, lyginant su kitais
miškais, taiga yra mažiau paveikta žmogaus ūkinės veiklos.
Taiga(gyvūnija)
Taigoje yra daug gyvūnų. Čia gyvena lokiai, lūšys, briedžiai, iš paukščių
– kurtiniai, jerubės. Labiausiai taiga garsėja kailiniais žvėreliais.
Sabalų, kiaunių, voverių, žebenkščių, šermuonėlių, lapių kailiai yra
svarbus pajamų šaltinis. Rytų Sibire sutinkamas stambiausias pasaulyje –
sibirinis tigras.
Mišrieji ir plačialapiai miškai (bendra)
Mišrieji miškai
Jie išplitę į pietus nuo spygliuočių miškų ir siaura juosta nusidriekia
nuo Norvegijos iki Uralo kalnų. Šioje miškų juostoje yra ir Lietuva.
Mišrieji miškai yra tarpinė juosta tarp spygliuočių ir plačialapių miškų,
todėl juose drauge auga ir spygliuočiai, ir plačialapiai medžiai.
Plačialapių medžių (ąžuolų, liepų ir kt.) čia yra gerokai mažiau nei
smulkialapių (beržų, drebulių). Beržai ir drebulės išplito šioje zonoje po
to, kai buvo iškirsti anksčiau augę. plačialapiai medžiai. Šiuose miškuose,
lyginant su taiga, vešlesnė bei įvairesnė žolinė augalija.
Mišrieji miškai gerokai daugiau nukentėję, nuo žmonių ūkinės veiklos nei
spygliuočiai. Šių miškų pasikeitusi ne tik rūšinė sudėtis, bet ir daug jų
yra iškirsta, jie nesudaro ištisinės dangos.
Plačialapiai miškai
Ši geografinė zona užima didžiausius plotus Europoje. Vakarų ir Vidurio
Europoje jie driekiasi plačia juosta, tačiau tolstant į žemyno gilumą ir
keičiantis klimatui ji siaurėja. Plačialapiams miškams būdingi klevai,
liepos, kaštonai ir kiti medžiai. Labiausiai paplitę, ąžuolai, skroblai ir
bukai.
Bukas – drėgmę ir šilumą mėgstantis medis, todėl auga ten, kur iškrinta
pakankamai kritulių, t. y. jūrinio (arba tarpinio) klimato srityse (Europos
rytuose bukai neauga). Bukai auga tankiai, todėl jų girios yra gana
tamsios. Ąžuolas, atvirkščiai, labiau pakantus šalčiams, todėl paplitęs
rytinėje Europos dalyje. Ąžuolai mėgsta šviesą, todėl ąžuolynai kiek
retesni, šviesesni. Bukų ir ąžuolų mediena labai patvari, todėl nuo seno
naudojama įvairiems dirbiniams gaminti.
Plačialapių miškų pomiškyje daug krūmų: lazdynų, gudobelių ir kt. Vešli
žolinė augalija.
Plačialapiai Europos miškai labai paveikti žmogaus ūkinės veiklos.
Dirvožemiai čia derlingi, todėl nuo seno žmonės kirto šiuos miškus, o jų
vietoje, suarę dirvas, vertėsi žemės ūkiu. Dėl to plačialapių miškų plotai
Europoje labai sumažėjo, o kai kur jų neliko visai. Dabar daugelis iškirstų
miškų atsodinami (dažniausiai pušimis).
Mišrieji ir plačialapiai miškai (gyvūnija)
Mišriuosiuose ir plačialapių miškuose daug stambiųjų žvėrių ir kailinių
žvėrelių būdavo sumedžiojama viduramžių riterių ir karalių medžioklėse.
Nemažai jų išnaikinta per Pirmąjį ir Antrąjį pasaulinį karą. Šiuose
miškuose paplitę daugelis taigos „gyventojų“: lūšys, lapės, vilkai,