Geografinės zonos
5 (100%) 1 vote

Geografinės zonos

„Geografinės zonos“

Ledynai(bendra)

Antarktidos klimatas atšiaurus, skurdi augalija ir gyvūnija. Didesnėje

žemyno dalyje apskritai nėra jokių gyvybės ženklų. Tiktai pakrantėse, kur

įšyla žemės paviršius, ištirpsta sniegas, auga samanos, kerpės, dumbliai.

Ledynai(gyvūnija)

Beveik nėra nuolat sausumoje gyvenančių gyvūnų. Tik vienas kitas vabzdys

ar paukštis. Trumpai vasarai į žemyno pakrantes suguža ruoniai, pingvinai,

jūros paukščiai. Albatrosai, kormoranai, žuvėdros, audrapaukščiai – tai tik

kelios gausesnių paukščių rūšys. Gyvūnams čia daug maisto, saugu veisti

jauniklius, paukščiams perėti.

Arktinė dykuma(bendra)

Dėl atšiauraus klimato augalija Arktyje labai menka. Todėl visai

pagrįstai ši sritis vadinama arktine dykuma. Ištisus metus milžiniški

plotai padengti sniegu ir ledu. Menka augalija tik salose ir žemynų

pakraščiuose. Tose vietose, kur vasarą atsidengia bent plonytis dirvožemio

sluoksnis, yra kerpių, samanų, žemų žolių.

Arktinė dykuma(gyvūnija)

Nepalyginti gausesnis Arktyje gyvūnų pasaulis.Ant plaukiojančių ledlaukių

ir sausumoje gyvena baltasis lokys. Tai didžiausias Žemėje sausumos

plėšrūnas. Baltas kailis daro ji beveik nematomą sniego fone. Baltieji

lokiai – puikūs plaukikai ir nardytojai. Storas, tankus riebaluotas kailis,

poodinis riebalų sluoksnis saugo nuo šalčio. Baltieji lokiai minta

ruoniais. Dažnos šių lokių palydovės Arktyje – poliarinės lapės.

Daugelis kitų sausumos gyvūnų priklauso nuo augalinio maisto. Vasarą jie

telkiasi arčiau vandenyno pakrančių. Žiemą, kai žemę padengia sniegas, o

vandenį sukausto ledas, traukiasi į pietus. Kanados salyne ir Grenlandijoje

kaimenėmis gyvena avijaučiai, nes taip lengviau apsiginti nuo priešų ir

iškęsti šaltą žiemą. Į arktines platybes vasarą užklysta šiaurinių elnių

bandos.

Vasarą, kai Arktyje žydi prie vėsaus klimato prisitaikę augalai, veisiasi

galybė vabzdžių. Jie ir gausūs jūros augalai bei gyvūnai privilioja į šias

platumas milijonus paukščių. Paukščiai peri ant uolų atokiose vietose

milžiniškomis kolonijomis. Tokios jų susitelkimo vietos vadinamos paukščių

turgumis. Be minėtų gyvūnų, Arktyje gyvena daug kitų.

Tundra(bendra)

Augalija čia skurdi. Tipiški šios zonos augalai – pažeme besidriekiantys

žemaūgiai berželių keružių ir gluosnių krūmokšniai. Storu patalu žemės

paviršių dengia samanos ir kerpės. Labiausiai paplitusi kerpė elninė šiurė

taip pavadinta pagrįstai, nes ji yra svarbiausias šiaurinių elnių maistas.

Gausu tundroje uogienojų. Žiemą žemaūgiai tundros augalai atsiduria po

sniegu, kuris apsaugo augaliją nuo iššalimo.

Į pietus nuo tundrų plyti miškatundrės, kuriose atsiranda žemaūgių

medžių, vešlesnės žolės.

Ūkininkavimo sąlygos tundrose ir miškatundrėse žmogui nėra palankios,

todėl natūrali augalija išsilaikė neblogai.

Tundra(gyvūnija)

Griežtos ribos tarp poliarinės dykumos ir tundros gyvūnijos nėra.

Plotuose, kur tankesnė augalija, gausiau ir gyvūnų. Be lemingų, pelėnų ir

poliarinių lapių, vienur kitur yra šiaurės elnių, baltųjų kiškių. Tundroje

gyvena labai daug rūšių paukščių. Dauguma jų atskrenda tik vasarai. Visą

vasarą trunka poliarinė diena, ir paukščiai intensyviai maitinasi.

Pastebėta, kad šiaurėje tos pačios rūšies paukščiai deda daugiau kiaušinių

ir susilaukia kur kas daugiau jauniklių, negu vasarojantys pietesnėse

platumose. Baltosios pelėdos, baltosios kurapkos, pro Lietuvą pavasarį ir

rudenį praskrendančios ir sustojančios pailsėti žąsys, antys, taip pat

narūnėliai, žuvėdros, kormoranai, gagos – tai vis šiaurės paukščiai.

Pastaraisiais dešimtmečiais sumažėjo gagų, medžiojamų dėl itin šilto pūko,

naudojamo medžiotojų, alpinistų, keliautojų drabužiams. Dešimtys tūkstančių

šiaurės paukščių susirenka sunkiai prieinamose stačiose pajūrio uolose,

sudaro ten kolonijas, vadinamas „paukščių turgumis“.

Taiga(bendra)

Ši zona išplitusi piečiau tundrų ir miškatundrių. Šiuos miškus įprasta

vadinti taiga. Joje vyraujantys medžiai – europinė eglė ir paprastoji

pušis. Eglė reiklesnė dirvai ir drėgmei, gali augti paunksnėje, todėl

eglynuose beveik visuomet yra tamsu. Pušys -šviesiamėgiai augalai ir ne

tokie reiklūs, kaip eglės. Todėl Norvegijoje, kur klimatas švelnus ir

pakanka drėgmės, vyrauja eglės, o Suomijoje, kurioje klimatas labiau

žemyninis, – pušys. Miško paklotėje paprastai auga samanos, mėlynės,

bruknės ir kt.

Spygliuočių miškų zonoje vyraujantys nederlingi šauriniai dirvožemiai

mažai tinka žemės ūkiui. Nuo Skandinavijos kalnų iki Uralo šie miškai auga

ištisine juosta. Juose gyvena nedaug žmonių, todėl, lyginant su kitais

miškais, taiga yra mažiau paveikta žmogaus ūkinės veiklos.

Taiga(gyvūnija)

Taigoje yra daug gyvūnų. Čia gyvena lokiai, lūšys, briedžiai, iš paukščių

– kurtiniai, jerubės. Labiausiai taiga garsėja kailiniais žvėreliais.

Sabalų, kiaunių, voverių, žebenkščių, šermuonėlių, lapių kailiai yra

svarbus pajamų šaltinis. Rytų Sibire sutinkamas stambiausias pasaulyje –

sibirinis tigras.

Mišrieji ir plačialapiai miškai (bendra)

Mišrieji miškai

Jie išplitę į pietus nuo spygliuočių miškų ir siaura juosta nusidriekia

nuo Norvegijos iki Uralo kalnų. Šioje miškų juostoje yra ir Lietuva.

Mišrieji miškai yra tarpinė juosta tarp spygliuočių ir plačialapių miškų,

todėl juose drauge auga ir spygliuočiai, ir plačialapiai medžiai.

Plačialapių medžių (ąžuolų, liepų ir kt.) čia yra gerokai mažiau nei

smulkialapių (beržų, drebulių). Beržai ir drebulės išplito šioje zonoje po

to, kai buvo iškirsti anksčiau augę. plačialapiai medžiai. Šiuose miškuose,

lyginant su taiga, vešlesnė bei įvairesnė žolinė augalija.

Mišrieji miškai gerokai daugiau nukentėję, nuo žmonių ūkinės veiklos nei

spygliuočiai. Šių miškų pasikeitusi ne tik rūšinė sudėtis, bet ir daug jų

yra iškirsta, jie nesudaro ištisinės dangos.

Plačialapiai miškai

Ši geografinė zona užima didžiausius plotus Europoje. Vakarų ir Vidurio

Europoje jie driekiasi plačia juosta, tačiau tolstant į žemyno gilumą ir

keičiantis klimatui ji siaurėja. Plačialapiams miškams būdingi klevai,

liepos, kaštonai ir kiti medžiai. Labiausiai paplitę, ąžuolai, skroblai ir

bukai.

Bukas – drėgmę ir šilumą mėgstantis medis, todėl auga ten, kur iškrinta

pakankamai kritulių, t. y. jūrinio (arba tarpinio) klimato srityse (Europos

rytuose bukai neauga). Bukai auga tankiai, todėl jų girios yra gana

tamsios. Ąžuolas, atvirkščiai, labiau pakantus šalčiams, todėl paplitęs

rytinėje Europos dalyje. Ąžuolai mėgsta šviesą, todėl ąžuolynai kiek

retesni, šviesesni. Bukų ir ąžuolų mediena labai patvari, todėl nuo seno

naudojama įvairiems dirbiniams gaminti.

Plačialapių miškų pomiškyje daug krūmų: lazdynų, gudobelių ir kt. Vešli

žolinė augalija.

Plačialapiai Europos miškai labai paveikti žmogaus ūkinės veiklos.

Dirvožemiai čia derlingi, todėl nuo seno žmonės kirto šiuos miškus, o jų

vietoje, suarę dirvas, vertėsi žemės ūkiu. Dėl to plačialapių miškų plotai

Europoje labai sumažėjo, o kai kur jų neliko visai. Dabar daugelis iškirstų

miškų atsodinami (dažniausiai pušimis).

Mišrieji ir plačialapiai miškai (gyvūnija)

Mišriuosiuose ir plačialapių miškuose daug stambiųjų žvėrių ir kailinių

žvėrelių būdavo sumedžiojama viduramžių riterių ir karalių medžioklėse.

Nemažai jų išnaikinta per Pirmąjį ir Antrąjį pasaulinį karą. Šiuose

miškuose paplitę daugelis taigos „gyventojų“: lūšys, lapės, vilkai,

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1240 žodžiai iš 4118 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.