Geografiniai duomenys apie vokietiją
5 (100%) 1 vote

Geografiniai duomenys apie vokietiją

1121

Geografiniai duomenys

Vokietijos Federacinės Respublikos plotas 356 945 kv.km

Atstumas nuo šiauriausio šalies taško (Sylt sala) iki labiausiai į pietus nutolusio taško (Allgauer Alpen) 876 km

Atstumas nuo labiausiai į vakarus nutolusio šalies taško (Selfkant) iki rytinio taško (Lausitzer Neise) 640 km

VFR sienos ilgis 3758 km

Šalys, turinčios bendras sienas su Vokietija Danija, Lenkija, Čekija, Austrija, Švedija, Liuksemburgas, Prancūzija, Belgija, Nyderlandai

Jūros iš šiaurės vakarų – Šiaurės jūra, iš šiaurės rytų – Baltijos jūra

Ilgiausios upės Reinas (865 km), Elbė (700 km), Dunojus (647 km), Mainas (524 km), Vėzeris (440 km)

Didžiausi ežerai Bodeno (538,5 kv.m), Müritco (110,3 kv.m), Chymzė (82 kv.m)

Salos R. Fryzų salos, Helgolando salos (Šiauries jūra), Fėmano sala (Baltijos jūra), Riugeno sala, Usedomo sala

Kraštovaizdis Vokietijos šiaurėje – žemuma, centre – kalnagūbris, pietvakariuose – Reino aukštupis, pietinėje dalyje – Bavarijos Alpės

Aukščiausias kalnas Wettersteingebirge (2962 m)

Žemės panaudojimas, % žemės ūkis – 54,7 %; miškai – 29,2 %; pastatų užimami plotai – 5,8 %; transportas – 4,6 %; vandens telkiniai – 2,2 %; pramonė – 0,7 %; laisvalaikis, pramogos – 0,6 %

Naudingosios iškasenos akmens anglis, rudoji anglis, druska, geležies rūda, varis, gamtinės dujos, nikelis, nafta

Duomenys apie Vokietijos gyventojus

Gyventojų skaičius 82 110 000

Etninės grupės vokiečiai – 91,09 %; kitų šalių piliečiai – 8,91Turkijos – 28,87%;Jugoslavijos – 9,84 %;Italijos -8,37 %;Graikijos – 4,97 %Lenkijos – 3,88%Kroatijos – 2,86%Bosnijos ir Herzegovinos – 2,60%Austrijos – 2,53%JAV – 1,51%Makedonijos – 0,63%Slovenijos – 0,25%

Užsieniečiai 7 321 000

Gyventojų tankumas vidutiniškai 230 g/kv.km

Labiausiai apgyvendintos federacinės žemės Berlin (3937 g/kv.km),Hamburg (2251 g/kv.km),Bremen (1683 g/kv.km)

Gyventojų sudėtis pagal amžių iki 6 metų – 5,80 %;6 – 15 metų – 10,03 %;15 – 25 metų – 21,0 %25 -45 metų – 31,41% 45 – 65 metų – 45 – 65%65 metų ir vyresni – 15,93%

Gyventojų prieaugis 1999 metais 0,99%

Gimstamumas 1999 m gimė 766 973 žm.

Mirtingumas 1999 m mirė 844 112 žm.

Labiausiai paplitusios religijos evangelikų tikėjimas – 35,7%;katalikų tikėjimas – 34,7 % gyventojų

Kitos religijos naujoji apaštalų bažnyčia, stačiatikiai, Jehovos liudininkai, judėjų tikėjimas, islamas

Vidutinė gyvenimo trukmė 76 metai

Labiausiai apgyvendinti Vokietijos miestai (Gyventojų skaičius, tūkstančiais gyventojų)

Vokietijos istorijos apžvalga

Vokietijos istorijos pradžia galima laikyti 843 metus, kai Karolio Didžiojo įpėdiniai pasirašė Verdeno sutartį, pagal kurią Romos imperija buvo suskaidyta į tris dalis. Teritorija į Rytus nuo Reino iki Elbės ir Dunojaus atiteko Liudvikui I Vokiečiui. Nuo to laiko ši imperijos dalis, vadinama Rytų Frankonija, tapo daugiau ar mažiau savarankiška ir vėliau vietoj jos susikūrė Vokietija.

Iš pradžių iškilo kelios hercogystės: Lotaringija, Frankonija, Švabija, Tiūringija, Saksonija ir Bavarija. Jų hercogai buvo nepriklausomi savo giminių valdose, tačiau hercogystes vienijo priešų grėsmė (slavų, vengrų, vikingų). 911 metais, mirus Liudvikui IV Vaikui, išnyko Karolingų dinastija, ir karaliumi buvo išrinktas Konradas I, artimas Karolingų giminaitis, Frankonijos hercogas. Tačiau jam nepavyko įtvirtinti savo valdžios už hercogystės ribų. Gulėdamas mirties patale savo įpėdiniu jis paskelbė buvusį savo priešą, Saksonijos karalių Henriką I. Tiesa, karaliumi jį pripažino ne visi hercogai, tačiau 919 metai, kai Henrikas I pakilo į sostą, laikomi pirmosios vokiečių imperijos įkūrimo metais. Nepaisant daugelio silpnųjų pusių, ši imperija išliko per šimtmečius ir buvo politiškai reikšminga vidurio Europos dalis. Saksonijos hercogai imperijai vadovavo tik šimtmetį, tačiau tas laikotarpis yra itin svarbus Vokietijos viduramžių istorijos etapas. Henrikui I pavyko pasekti tai, ko nepasiekė jo pirmtakas: jis privertė nusilenkti savo valdžiai hercogus ir sujungė vokiškas gentis į karaliją „Regnum Teutonicum“. Henrikas I nukeliavo toli į rytus, sutramdė nuolat karaliją puolančius vengrus, nukariavo slavų Brenaburgą, heveliečių sostinę, ir pasiekė net Prahą, priversdamas čekų kunigaikštį prisiekti jam ištikimybę. Jo sūnus Otonas I, vienintelis Vokietijos karalius, kuris buvo vadinamas „Didžiuoju“, toliau kūrė savo pirmtako pradėtą karaliją. Jis prijungė Bavariją, paskirdamas jos kunigaikščiu savo brolį Henriką. Kitas hercogystes taip pat atidavė valdyti giminaičiams. Tvirtindamas valstybę pasinaudojo ir Bažnyčios herarchais, teikdamas jiems didelių privilegijų ir dalydamas žemes. 955 metais įvykus mūšiui ties Lechfeldu, Otonas sutramdė ilgai plėšikavusius ir pavojų jaunai karalijai kėlusius vengrus. Otonas įtvirtino karališką valdžią ir 962 buvo karūnuotas Romoje kaip imperatorius. Tai buvo vakarietiškos Romos imperijos (das Heilige Römische Reich Deutscher Nationen), pradžia, nes nuo to laiko teisė į Romos imperijos karūną perėjo vokiečių karaliams, o jų likimai glaudžiai siejosi su Italija ir popiežiumi. Permainingi imperatoriaus ir popiežiaus santykiai, reti susitarimai ir daug dažnesni nesutarimai, būdingi visam viduramžių laikotarpiui.

Po saksų dinastijos į valdžią atėjo
frankų-salų giminė. Abu pirmieji šios giminės karaliai sustiprino Vokietijos įtaką. 1033 Konradas II prijungė Burgundiją, kuri tapo trečiąja Šventosios Romos Imperijos dalimi. Jo sūnus Henrikas III tęsė tėvo darbus, ir visų pirma pradėjo reformuoti bažnyčią Italijoje. Jis pašalino tris tarpusavyje konkuruojančius popiežius ir paskyrė popiežiumi Bambergo vyskupą. Tačiau jam mirus 1056 metais, politinė situacija staiga pasikeitė. Į sostą atėjo jo sūnus Henrikas IV, kuris, būdamas 6 metų, priklausė nuo kunigaikščių. Atėjo laikas Italijos popiežiui išsivaduoti iš Vokietijos globos. 1073 popiežiumi tapo Grigalius VII, bažnytinės reformos šalininkas. Prasidėjo dramatiška kova su imperatoriumi Henriku IV. Grigalius norėjo išlaisvinti popiežiaus instituciją nuo bet kokios pasaulietiškos įtakos. Prasidėjo popiežiaus ir imperatoriaus ginčai dėl teisės skirti vyskupus. Grigalius protestavo prieš Milanui paskirtą Henriko arkivyskupą, tad Henrikas Wormso susirinkime nušalino popiežių nuo valdžios. Vokietijos kunigaikščiai Henriko nepalaikė. Popiežiui jį išvarius, kunigaikščiai net nusprendė jį pašalinti, jei jis per metus neišsisuks nuo viduramžiais tokios svarbios bažnyčios bausmės. Henrikas 1077 nuvyko į viršutinę Italiją, kur Kanosos pilyje gyveno Grigalius. Po žeminančios atgailos jaunasis valdovas buvo atleistas nuo bausmės, tačiau popiežiaus ir imperatoriaus kova nepasibaigė. Ši kova gerokai sukrėtė vokiečių monarchiją, leido išaugti didikų galiai. Henriko IV įpėdinis Henrikas V pasiekė kompromisą (Wormso konkordatas, 1122 m.), kuris nebuvo naudingas nei imperatoriui, nei popiežiui. Pasisekė vokiečių kunigaikščiams ir Italijos miestams, kurie tais neramiais laikais galėjo sustiprinti savo valdžią. Konkordatas davė kapituloms teisę rinkti vyskupus ir abatus; karaliui palikta teisė prieš įšventinimą dovanoti išrinktajam leną.

Vis labiau skaidantis vokiečių monarchijai, tolydžio augo ir jėgos, reikalavusios stiprios monarchijos atkūrimo, tačiau vienybės sėkmingai galėjo siekti tik tokia stipri asmenybė, kaip Fridrichas I Barbadosa, kilęs iš Švabijos kunigaikščių (Hohenštaufenų). Jis buvo tarsi riterių epochos simbolis, pagarsėjęs ir kaip stiprus politikas, ir kaip talentingas karo vadas. Jam valdant, suklestėjo ir vokiečių literatūra bei menas. Apie šio valdovo didybę kalba iki šių dienų išlikusios pilys bei miestų griuvėsiai. Fridrichas 6 kartus žygiavo į Italiją, ir čia, kovodamas su popiežiumi ir miestų bendruomenėmis, siekė atgaivinti imperiją. Jis laikė save krikščioniško pasaulio vadu, nepriklausomu nuo popiežiaus. Italijos miestuose jis atstatė imperijos autoritetą, paskirdamas jiems savus valdininkus. Vokietijoje Fridrichas sulaukė bažnyčios ir kunigaikštijų pripažinimo. Tačiau ir Fridricho valdymo laikais buvo įvairių nesklandumų. Kaip ir jo pirmtakai, Fridrichas turėjo kovoti su valdžios siekiančiais kunigaikščiais. Welfas Henrikas Liūtas, Bavarijos ir Saksonijos hercogas buvo pakankamai stiprus, kad galėtų imtis savarankiškos politikos. Fridrichas palaužė jo pasipriešinimą ir išvijo jį iš krašto.

Kai Barbadosui pavyko sužadėti sūnų su Normanų imperijos paveldėtoja, jo valdžia ir pripažinimas pasiekė savo apogėjų. Imperija buvo vieninga, kunigaikščių savarankiškumo siekis buvo apribotas, o Hohenštafenų valdos nusitiesė nuo Šiaurės jūros iki Sicilijos.

Tačiau toks imperijos suklestėjimas pasibaigė mirus Fridricho I Barbadoso sūnui Henrikui VI, kuris valdovo sostu džiaugėsi tik 8 metus. Niekada vėliau imperija neturėjo tokios įtakos Europoje ir nebuvo tokia vieninga. Ji tapo naujai susikūrusių Europos valstybių grandinės grandimi, o imperatoriaus valdžia nusilpo sustiprėjus kunigaikščių valdžiai.

Barbadoso anūkas Fridrichas II buvo priverstas visą gyvenimą kovoti su popiežiais dėl Italijos valdų. Taigi paskendo Italijos reikaluose, o pačią Vokietiją paliko diduomenės savivaldai. Po jo mirties vienas po kito žuvo kovodami jo įpėdiniai; šį laikotarpį galima vadinti viduramžių vokiečių imperijos pabaiga.

Prasidėjo laikai be imperatoriaus, kai teritorijų valdovai nevaržomi valdė savo žemes. Susiraizgiusios ir aiškiai neatribotos kunigaikščių teritorijos lėmė nesibaigiančius kivirčus ir kovas. Kovos vertė kunigaikščius sutelkti savo kariuomenes – riterius, kurių luomas ėmė garsėti plėšikavimu. Tačiau kultūrinis, visuomeninis ir ūkinis gyvenimas ne tik nesustingo, bet kai kuriais atžvilgiais net suklestėjo. Miestuose vystėsi pramonė ir prekyba, kūrėsi pirklių ir amatininkų sąjungos. Ne vienas Vokietijos miestas iki šiol gali didžiuotis katedromis ir rotušėmis, pastatytomis tais laikais ir bylojančiomis apie kunigaikščių praturtėjimą. Prasidėjo rytinių, daugiausia slavų, kraštų kolonizacija. Į tą kolonizacijos bangą įsijungė ir Vokiečių ordinas. Jis nukariavo Prūsų žemę, kuri tapo labiausiai į rytus nutolusia vokiečių kolonija.

1273 paveikti popiežiaus Grigaliaus X vokiečių kunigaikščiai išrinko karaliumi turtingą Elzaso grafą Rudolfą. Jam atėjus į valdžią prasidėjo Habsburgų dinastijos valdymo laikai ir naujoji imperijos epocha. Kad sustiprintų savo įtaką, karaliai siekė išplėsti savo patvaldystę (Hausmacht). Šį procesą pradėjo Rudolfas I, įsigijęs
Austrijos žemes. Kitą didelę patvaldystę rytinėje imperijos dalyje sukūrė Liuksemburgiečiai, įsigiję Bohemiją ir Moraviją. Įsigiję daugiau žemių, Habsburgai išsiplėtė visoje pietų Vokietijoje nuo Elzaso iki rytinių Alpių pakraščių.

Šiuo metu Jūs matote 52% šio straipsnio.
Matomi 1578 žodžiai iš 3026 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.