Geologijos konspektai
5 (100%) 1 vote

Geologijos konspektai

Geologija – vienas iš seniausių gamtos mokslų. Jos istorijoje skiriami trys svarbiausi periodai:

I – pradinių geologinių žinių kaupimo etapas

II – pirmųjų geologinių apibendrinimo etapas

III – mokslinės geologijos atsiradimo ir vystymosi etapas

I periodas

prasideda su žmonijos atsiradimu – t.y.su pirmais įrankiais, kuriuos padarė žmogus. Jau tada žmonės išmoko surasti ir panaudoti akmenis, molį, smėlį, įvairias rūdas, mineralus, paž. H2O. tam reikėjo elementarių žinių apie šių n. iškasenų slūgsojimą. Tuo metu visi geologiniai procesai : tokie kaip vulkanų išsiveržimai, žemės drebėjimai ir t. t. buvo laikomi Dievų pasireiškimu. Mitų ir legendų raštišku pavidalu jie pasiekė ir mus nuo senojo Babilono ir Egipto laikų. Pagrindinėmis dievybėmis buvo: Dangus, Žemė ir vanduo.

II periodas

siejamas su senosios Graikijos atsiradimu ir tęsėsi iki XVIII a. vidurio. Senovės Graikija yra laikoma visų mokslų lopšiu. Visi šie mokslai buvo jungiami į vieningą mokslą – natūrfilosofiją. Natūrfilosofija pasaulio atsiradimą siejo su :

1) vandeniu

2) oru (vėjas?)

3) ugnimi

4) žeme

5) su visų šių elementų deriniu (medis?)

Kai kurie natūrfilosofai priėjo išvados, kad žemė apvali, o Empedoklis teigė, kad Žemės viduje yra išlydyta masė, kuri sukelia vulkanų išsiveržimus.

Žymiausias natūrfilosofas – Aristotelis, kaip ir vėliau Ptolomėjus, žemę laikė visatos centru. Aristotelis teisingai manė, kad žemė pastoviai vystosi, teisingai vertino tekančią iš paž. H2O įtaką reljefo formavimui. Be to, jis pirmasis bandė klasifikuoti mineralus ir uolienas.

Senovės Romos natūrfilosofai parėmė ir toliau vystė senovės graikų idėjas. Antikos mokslo epocha tęsėsi nuo VII a. prieš m. e. iki V a. mūsų eros. t.y. ji baigėsi su Romos imperijos žlugimu.

Sekantis etapas V a. – XV a. viduramžiai, bažnyčios viešpatavimas Europoje. Viskas, kas prieštaravo bažnyčios mokymui buvo uždrausta, siautėjo inkvizicija.

Išimtimi šiuo metu buvo Rytai ir arabų kultūra. Šiuolaikinio Uzbekistano ir Tadžikistano vietoje dirbo tokie įžymūs mokslininkai, kaip A. R. Biruni ir A. A. Ibn Sina, kurie tęsė ir vystė antikos mąstytojų mintis.

Renesansas XV a. vidurys – XVIII a. vidurys – tai perėjimo iš feodalizmo į kapitalizmą etapas. Tuo metu pripažįstami antikos pasiekimai, o jų pagrindu daromi nauji atradimai, kurie sukūrė sąlygas geologijai tapti savarankišku mokslu. N. Kopernikas – heliocentrinė visatos sistema, J. Kepleris ir Galilėjus atrado dangaus mechanikos dėsnius, J. Niutonas atrado visuotinį traukos dėsnį, visų šių atradimų dėka.

E. Kantas XVIII a. viduryje sukūrė pirmą mokslinę kosmogeninę hipotezę.

Leonardo da Vinči pirmasis sugrįžo prie teisingo fosilijų aiškinimo ir Žemės reljefo vystymosi supratimo.

XVI a. viduryje G. Agrikola (Baner – vokietis) apibendrino visas to mąsto geologines žinias, pirmasis pasiūlė atskiras mineralų ir uolienų klasifikacijas.

XVII a. danas N. Steno suformulavo pagrindinius stratigrafijos, tektonikos ir kristalografijos principus.

XVII a. filosofai R. Dekartas ir G. Leibuicas suformulavo pirmąsias pažiūras apie žemės vystymąsi – iš pradžių žemė buvo išlydytas rutulys, kuris aušdamas pasidengė tvirta pluta, o kondensavęsi garai davė pradžią pasauliniam vandenynui. Jų manymu po žemės pluta yra išlydyta masė, kurioje atsiranda metalai. Žemės reljefas pagal juos atsirado dėl žemės plutos įgriuvų į tuštumas , o atsiradę pažemėjimai buvo užlieti vandens.

XVIII a. pirmoje pusėje anglas R. Hukas žemės reljefo susidarymą siejo su žemės drebėjimais, o italas A. L. Moro – su vulkaniniais išsiveržimais.

III periodas

nuo XVIII a. vidurio – geologijos virtimo savarankišku mokslu ir jos vystymosi etapas. Šio periodo pradžia siejama su 3 įžymių mokslininkų vardais:

Dž. Hettonas, A. G. Verneris, M. V. Lomonosovas.

Didelę reikšmę geologijos vystymuisi turėjo ir Ž. Biuffono darbai. Visi šie mokslininkai aiškiai pasisakė už gamtinės o ne dieviškosios žemės atsiradimo ir vystymosi priežastis.

Dž. Hittonas, M. V. Lomonosovas ir Ž. Biuffonas buvo plutonistinės idėjos šalininkai – visus žemėje vykstančius procesus ir uol. bei min. susidarymą siejo su žemės vidiniu karščiu.

A.G. Verneris buvo neptūnistinės krypties pradininkas, kuris visus žemėje vykstančius geologinius procesus siejo su ekzogenezės faktoriais ir ypač vandenynų veikla. Verneris buvo pirmosios kalnų mokyklos pasaulyje profesorius.

XVIII a. pabaigoje ir XIX a. pradžioje vyko svarbi kova tarp plutonistų ir neptūnistų. Šią kovą laimėjo plutonistai. Tam nemažai pasitarnavo ir A. G. Vernerio mokiniai.

XIX a. pirmoje pusėje atsiranda paleontologija ir biostrategrafija. Šių mokslų pradininkai yra anglas V. Smitas ir prancūzai Ž. Kiurje ir A. Bronjaras. Jie atkreipė dėmesi į tai, kad kiekvienas sluoksnis turi tam tikrą iškasamų org. kompleksą. Tai duoda galimybę gretinti sluoksnius skirtingose vietose ir nustatyti tų sluoksnių amžiaus skalę. Šių atradimų dėka buvo sukurta strategrafinė skalė. Intensivių tyrimų Anglijoje, Prancūzijoje, Belgijoje ir Vokietijoje buvo sudaryta strategr. Skalė visam dabartiniam fanerozojui.

Lygiagrečiai buvo tiriamos ir iškasamos organizmų liekanos – taip atsirado
paleontologija, tačiau nuo jos atsiradimo prasidėjo idėjinė kova dėl organinio pasaulio atsiradimo ir vystymosi priežasčių.

Ž. – B. Lamorkas ir jo pasiekėjai vystė evoliucionizmo teoriją – visas org. pasaulis vystėsi palaipsniškai, veikiant išorinės aplinkos sal. – ši teorija buvo pavadinta lamorkizmu.

Ž. Kiurė – yra katastrofinės teorijos pradininkas. Jo manymu kiekvieno stratergrafinio padalinio pabaigoje vyko katastrofa ir kito sekančiojo strategr. padalinio org. pasaulis pradėdavo vystytis iš naujo.

Pradžioje katastrofizmo idėjos vyravo geologijos moksle. Tačiau 1830 – 33 metais škotas Č. Lojelis paskelbė savo 3 tomų veikalą “ Principals of Geology”, kuriame įtvirtino lėtos evoliucijos idėjos žemės vystymąsi. Jis suformulavo aktualizmo principus – dabartis yra praeities pažinimo raktas. Jis rėmėsi 3 pgr. principais:

1) Jėgos keičiančios žemę visos jos istorijos bėgyje buvo vienodo pobūdžio ir intensyvumo – uniformizmo principas.

2) Šios jėgos veikia lėtai ir pastoviai.

3) Tokių lėtų pasikeitimų sumavimas per ilgą geologinį laiką labai smarkiai pakeičia žemę.

Č. Lojelio uniformizmas turėjo trūkumų – pirmiausia tai, kad jis nepripažino dialektikos, laikydamas žemėje veikiančias jėgas pastoviomis, vienodos kiekybės ir kokybės. Jis nepripažino žemės atšalimo, kuris turėjo vykti pagal Kanto ir Laploso kosmogeninę hipotezę.

Galutinį smūgį katastrofistams sudavė Č. Darvino evoliucijos teorija. Pradėjus naudoti paleontologinį metodą stratigrafijoje ir sukūrus fanerozojaus stratigrafinę skalę atsirado galimybė geologiniam kartografizmui. Pirmieji geol. Žemėje atsirado dar XVIII a. antroje pusėje, tačiau jie buvo grynai petrografiniai ir neturėjo istorinio turinio. V. Smitas. Tuoj po jo darbų geol. Kartografavimas daugumoje Europos šalių, o tik 30 – jų pradžioje Vakarų Europoje buvo kuriamos geologinės tarnybos.

Geol. Kartiravimo dėka išryškėjo kalnų raukšlių struktūra, kurios iki tol vyravusi tektoninė hipotezė nebegalėjo paaiškinti. 1829 m. pranc. geologas L. Eli de Boneonas pasiūlė kontrakcinę hipotezę, kuri įsivyravo 30 – 40 metais ir buvo pagrindinė tektoninė teorija visą antrąją XIX dalį.

XIX a. pirmoje pusėje sparčiai vystėsi mokslai apie žemės medžiaginę sudėtį. XVIII a. pabaigoje pranc. R. Ž. Gajuji ir Ž. B. Rome de Lilis sukūrė struktūrinės kristalografijos pagrindus, o XIX a. viduryje buvo nustatytos pagrindinės kristalų sistemos rūšys.

Tuo pat metu minerologijoje svarbiausias pasiekimas buvo cheminių mineralų klasifikacijos sukūrimas – švedai A. F. Kronštedtas, I. J. Bercelijus ir rusas V. B. Severginas.

XIX a. pirmoje pusėje pirmuosius žingsnius darė ir petrografija – R. Ž. Gajuji uolienas apibūdino kaip mineralų agregatais ir tuo pagrindu pateikė pirmąją uolienų klasifikaciją (1822 m.) Al. Bronjaras jau skyrė magmines, metamorfines ir nuosėdines uolienas. Didelį indėlį petrografijos atsiradimui davė ir vok. K.F.Naumanas, kuris paskelbė 1847 m geognozijos vadovėlį.

Tuo pačiu metu atsirado ir naudingųjų iškasenų mokslas, nuo kurio atsiradimo pradžios vyko arši kova tarp neptūnistų ir plutonistų aiškinant rūdinių gyslų atsiradimo priežastis. Abiejų šių krypčių atstovai negalėjo pilnai paaiškinti rūdinių gyslų atsiradimo priežasčių . šiuos prieštaravimus sėkmingai išsprendė L. Eli de Boneonas sukūręs hidroterminę teoriją.

XIX a. antroje pusėje geologijoje įsigali evoliucionistinės idėjos, kurioms pagrinda davė Č. Darvino veikalas “Rūšių kilmė”. Ypač tai pasireiškė paleontologijoje V. O. Kovalevskio ir belgo L. Doll’o darbai paleontologijoje ir istorinėje geologijoje – austras M. Naimaisas XIX a. pabaigoje kaip mokslas susiformuoja geoformologija – pradininkas amerikietis W. Devisas.

Tuo pat metu evoliucinę kryptį tektonikoje atstovavo geosinklinų mokslas, kurios pradininkas buvo amerikietis Dž. Dzua ir Dž. Hollas, XIX a. pabaigoje austras E. Žiusas suformulavo platformų sąvoką, o prancūzas E. Ogas atskyrė geosinklinę ir platformų savokas.

Visus to meto geologinius pasiekimus apibūdino E. Žiusas savo daugiatominiame veikale “Žemės veidas” (XIX a.).

XIX a. antroje pusėje iš mokslų apie žemės medžiaginę sudėtį į pirmą vietą iškilo petrografija – ypač atradus poliarizacinį mikroskopą – augalus.

G. Sorbi, 1858 buvo sukurtos str. – minerologinių, magminių uolienų klasifikacija – prof. A. Mišel Levi ir A. Fukė (1879), F. Cirkelis (1866) ir G. Rozenbušas (1873), F. J. levinson – Lessingas (1897). Vystomas buvo ir metamorfizmo mokslas, išskirti jo svarbiausi tipai.

Minerologijoje – plačiai vystomi mineralų sintezės darbai, intensyviai tiriami silikatai, buvo tobulinama cheminių mineralų klasifikacija – Dž. Dena, P. Grafas.

Kristalografijoje E. S. Fiodorovas parodė, kad yra tik 230 simetrijos elementų, teododolitinį stalelį, kuris leido nustatinėti feldšpatus pagal optines savybes. Be to, jis sukūrė kristalocheminę analizę.

Toliau vystomas mokslas apie rūdines naudingąsias iškasenas: B. Kotta, 1859 (vok.) paskelbė šių naudingųjų iškasenų telkinių sąvadą.

XIX a. antroje pusėje atsiranda ir hidrologija, prancūzas I. Drasi, 1856 ( paž. H2O dinamika).

Tuo pat laiku pradeda vystytis ir geofizika ( gravimetrija ir
Kartografavimo vystymasis iškėlė būtinybę koordinuoti įvairių šalių geologinius darbus. Tuo tikslu 1878 m. Paryžiuje įvyko pirmoji Tarptautinė Geologinio Kongreso sesija.

XX a. pradžia – 50 – ieji metai – šio etapo išskyrimą lemia eilė svarbių atradimų fizikoje ir chemijoje: gamtinio radioaktyvumo atradimas, rentgeno spindulių atradimas, atomų struktūrų išaiškinimas, Mendelejevo periodinės elementų sistemos atradimas ir t. t. šie atradimai stimuliavo kristalochemijos ir geochemijos atsiradimą ir turėjo įtakos kitų geologinių mokslų evoliuciją.

Rentgeno struktūrinės analizės dėka kristalochemija atsiskyrė nuo kristalografijos. U. G. ir U. L. Braggi ir G. V. Vulfo. Darbai leido išaiškinti įvairių mineralų kristalų ir cheminių elementų vidinę sandarą. O tai leido sukurti struktūrinę mineralų klasifikaciją – N. U. Belovas

Geochemijos pradininkas yra laikomas rusas V. I. Vernadskis ir F. U. Klarkas ( Data of Geochemistry, 1908) – atskirų elementų kiekiai žemės planetoje vadinami klarkais. Geochemijos vystymui daug pasitarnavo švedas V. M. Goldšmitas ir rusas A. E. Fersmanas. Vėliau nuo geochemijos atsišakojo.

Biostratigrafijos tyrimuose XX a. pradžioje buvo pradėta taikyti mikropaleontologija, palinologija, o vok. A. Oppelis dar 1856 – 8 m. aukštų viduje pradėjo skirti zonas ir davė jų terminų pagrindimą.

Pradedant A. Grassley ( 1838 ) darbais atsiranda facijų mokslas, kuris XX a. kuris tampa atskiru mokslu.

XX a. pradžioje iš petrografijos atsiskiria litografija – vok. I. Volteris ( 1893 – 4), amerikietis W. Tvenchofelis, A. D. Archangelskis, N. M. Strachovas.

Į atskirus išsiskiria anglies geologija, naftos geologija ir dujų geologija.

Tuo metu labai intensyviai vystosi petrografija ir ypač rūdynų naudingųjų iškasenų petrografija. Toliau buvo tobulinama magminių uolienų klasifikacija, sprendžiami pirminės magmos ir magminės diferenciacijos klausimai.

Metamorfizmo moksle buvo atrastos giluminės metamorfizmo zonos – amerikietis Č. R. Van Ckaizas, vokietis W. Grubenmannas (1904) ir lietuvis J. Lukoševičius (1908). 1920 m. suomis P. Eskola išvystė mokslą apie metamorfizmo facijas.

XX a. pradžioje rūdinių naudingųjų iškasenų moksle atsirado nauja kryptis metalogenija – L. de Lone.

Tuo pat metu atsiranda dar du nauji mokslai inžinerinė geologija ir įšalotyra ( M. I. Sumginas, F. P. Savarenskis, K. Certagi).

50 – 60 metais dėl MTR įvyko lūžis ir geologijoje. Ypač ryškiai tai pasireiškė geotektonikoje – mobilizmas įveikė fiksizmą. Tam įtakos naujos kryptys – biogeochemija, hidrogeochemija, kosmochemija.

XX a. mokslu iš esmės yra laikoma geofizika, nors jos atskiros šakos atsirado jau anksčiau. Geofizikos dėka buvo nustatytos žemės sferos – buvo nustatytas žemės plutos storis, išskirta mantija, išorinis ir vidinis branduoliai, žemės magnetizmas. Žemės plutos tyrimams plačiai taikomi taikomosios geofizikos metodai – gravimetrija, magnetometrija, elektrožvalgyba ir seismožvalgyba.

XX a. pradžioje tektonikoje krizę patyrė kontrakcinė hipotezė. Jos vietoje atsirado eilė kitų – pulsacinė, poplūčio tėkmių ir urdacinė. Radikaliausią hipotezę – kontinentų dreifo – pasiūlė F. Teiloras ir A Vegeneris (1910 – 12 m. ) kuri geotektonikoje davė naują kryptį mobilizmą. Tuo pat metu atsiranda ir besiplečiančios žemės hipotezė. Pradžioje mobilizmo idėjos buvo populiarios, bet 30 –50 metai ėmė dominuoti fiksistai (vertikalių judėjimų hipotezė). Pradedant Dž. Džoli, 1926 pagrindiniu tektoniniu judėjimų šaltiniu buvo laikoma radioaktyvaus skilimo energija.

Tuo pačiu metu buvo išvystytas geosinklinų mokslas, išaiškinta orogenų ir platformų struktūra. G. Štilje ( vok.) tektonistas iškėlė raukšlėjimosi epochų ir fazių idėją.

Radioaktyvumo atsiradimas sąlygojo absoliutinės geochronologijos atsiradimą. Iki to žemės amžius buvo bandomas nustatyti šalutiniais metodais – žemės aušinimas, druskų kaupimasis pasauliniame vandenyne ir t. t. Pirmąją absoliutinę geochronologijos skalę 1948m. sudarė škotas A. Chalnisas.

TARPTAUTINIAI GEOLOGINAI KONGRESAI

Tarptautinis geologinis kongresas – tai tarptautinė mokslinė geologų sąjunga, kurios tikslas yra skatinti teorinius ir praktinius mokslų apie žemę tyrimus ir keitimąsi moksline informacija.

Tarptautinis geologinis kongresas buvo įkurtas 1875 m. pagal įstatus tarptautinio geologinio kongreso sesijos turi vykti kartą į 3 – 4 metus ir kiekvieną kartą kitoje šalyje.

Sesijos nr. metai Šalis Miestas

1 1878 Prancūzija Paryžius

2 1881 Italija Bolonė

3 1885 Vokietija Berlynas

4 1888 Anglija Londonas

5 1891 JAV Vašingtonas

6 1894 Šveicarija Ciurichas

7 1897 Rusija Peterburgas

8 1900 Prancūzija Paryžius

9 1903 Austrija Viena

10 1906 Meksika Mechikas

11 1910 Švedija Stokholmas

12 1913 Kanada Otava

13 1922 Belgija Briuselis

14 1926 Ispanija Madridas

15 1929 P. Afrikos sąj. Petronija

16 1933 JAV Vašingtonas

17 1937 TSRS Maskva

18 1948 Anglija Londonas

19 1952 Alžyras

20 1956 Meksika Mechikas

21 1960 Olandija Kopenhaga

22 1964 Indija Delis

23 1968 Čekoslovakija Praha

24 1972 Kanada Monrealis

25 1976 Australija Melburnas

26 1980 Prancūzija Paryžius

27 1984 TSRS Maskva

28 1988 JAV Vašingtonas

29 1992 Japonija Koto

30 1996 Kinija Pekinas

Kiekvieną sesiją skiriame

kokiai nors apibrėžtai tematikai ( Pvz.: 6 ir 9 sesijos buvo skirtos tektoninių dangų problemai Alpėse, 11 – poliarinių šalių geologijai, 12 – prekambro ir magmatizmo problemoms, 17 – Azijos geologijai ir t. t.

Svarbiausia tarptautinio Geologinio kongreso dalis yra ekskursijos, kurios supažindina sesijos dalyvius su tos šalies, kurioje vyksta sesija, geologija.

Moksliniai pranešimai, perskaityti sesijoje arba atsiųsti, išleidžiami leidėjų, oficialiomis Tarptautinio geologinio kongreso kalbomis – rusų, anglų, vokiečių, prancūzų, italų ir ispanų.

Sesijose skiriama premija už geriausią mokslinį darbą. Premija buvo įsteigta 1897 m. žuvusio rusų geologo L. A. Spendiarovo premiją gavo ir mūsų šalies mokslininkai – A. P. Karpuckis, F. N. Černyševas, V. P. Baturinas.

1881 m. Bolonėje vykusioje Tarptautinio geologinio kongreso 2 – je sesijoje buvo priimta tarptautinė stratigrafinio susiskirstymo sistema, kurią pasiūlė Rusijos delegacija.

Tarptautinio Geologinio Kongreso veiklos dėka buvo galima sudaryti tarptautinius tektoninius ir geologinius žemėlapius panaudojant vieningus sutartinius ženklus, unifikuoti geologinę terminologiją.

GEOLOGIJOS VYSTYMASIS VU

Po Jėzuitų ordino uždarymo 1773m. universitete buvo įkurti nauji fakultetai – pradedama studijuoti gamtos mokslus.

Iki mineralogijos katedros įkūrimo , mineralogijos kursą epizodiškai skaitė prof. Ž. E. Žilibaris (1719 – 1814) J. G. Foisteris (1754 – 1794), po ilgokos pertraukos VU auklėtinis profesorius S. B. Junkzilas (1761 – 1847) – nuo 1797 iki 1803.

1803m. buvo įkurta mineralogijos katedra, kurios pirmuoju vedėju buvo R. Simonavičius (1769 – 1813). Simonavičius gimė Vitebsko gubernijoje, 1797 – 99m. buvo įrengtos anatomijos ir fiziologijos katedros viceprofesorius, 1799 – 1801m. universiteto, nuo 1801m. daktaras. 1801 – 3m. studijavo Fribergo kalnų akademijoje. 1803m. grįžo į Vilnių ir įkūrė mineralogijos katedrą, buvo jos vedėju iki mirties. 1806m. jis parašė pirmąjį Lietuvoje mineralogijos vadovėlį. Simonavičius buvo aistringas kolekcionierius – surinko apie 17 tūkst. Mineralų ir uolienų pavyzdžių, kurie 1832 m. uždarius universitetą buvo išdalinti kitiems universitetams.

Kartu su Simonavičiumi dirbo prof. S. B. Junzilas (1761 – 1847) – Lietuvos botaniko mokslo įkūrėjas. Be botanikos jis tyrinėjo Lietuvos reljefe naudingųjų iškasenų telkinius.

1813 – 1825m. mineralogijos katedros vedėju buvo profesorius F. Dževinskis (1788 – apie 1850). Jis baigė Vilniaus universitetą, nuo 1813m. dėstė mineralogiją ir buvo min. katedros vedėju. 1816m. išleido mineralogijos vadovėlį. 1817 – 19m. studijavo fiziką Paryžiuje, grįžęs buvo fizikos ir mineralogijos katedrų vedėju, vėliau išvyko profesoriauti į Maskvą, kur ir mirė.

Iki universiteto uždarymo mineralogijos katedros vedėju buvo I. Jokovockis (1794 – mirė 1847). 1824m. baigė VU, 1824 – 32m. dėstė mineralogiją. 1825 m. perrašė oriktognozijos ir geognozijos vadovėlį. 1830m. dalyvavo Eiokvaldo ekspedicijoje po Lietuva, Volynę ir Podolę, po kurios parašė ataskaitą apie geologinius ir geografinius stebėjimus. Caro valdžiai uždarius VU, Jakovickis 1832 – 5m. dirbo Vilniaus medicinos – chirurgijos minerologijos kabinete, o 1835 – 42m. dėstė zooterapiją.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 2744 žodžiai iš 8966 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.