[pic]
[pic]
Apie mažąsias Europos valstybes skaitome ir girdime išties nedaug.
Dažnai pamiršta jas net pavaizduoti kontinento žemėlapyje, neretai juokia
ir pažemina. O jos egzistuoja. Andora, Lichtenšteinas, Malta, Monakas, San
Marinas – yra tokia pat Europos realybė, kaip ir Prancūzija ar Vokietija.
Mažųjų valstybių šeimoje yra savi nykštukai ir savi gigantai.
Mažųjų egzistavimą sąlygoja ir gina didieji. Gal ir tai yra mūsų europiečių
ženklas.Andora
Ši šali kaip jokia kita Europos yra išlaikiusi viduramžiško
valdymo tradicijas. Tikrasis jos pavadinimas – Andoros slėnis, valdymo
forma kunigaikštystė. 1287 metais Pirėnų kalnuose pasislėpusį slėnį sutarė
kontroliuoti dvi nelabai draugiškai nusiteikusios jėgos – dar nevieninga ir
ne itin stipri Prancūzija ir ispaniškoji Seo de Urchelio vyskupija. Šis
keistas karinis-politinis-bažnytinis kompromisas pradėjo aštuntąjį savo
gyvenimo šimtmetį, o Andoros slėnis ir šiandien turi du monarchus. Vienas
jų – dabartinis Seo de Urchelio vyskupas Chuanas Alanis(Juan M. Alani),
kitas, net sunku patikėti,.. Fransua Miteranas(Francois Mitterrand).
Prezidentas – socialistas yra ne kas kitas, o tik „supuvęs monarchas“!
Marksizmo klasikai linkėtų tokiam mirti iš gėdos, tačiau Miteranas dar
praeitais metais pasirašė Andoros Konstituciją, tituluodamas save šios
šalies kunigaikščiu.
Reali valdžia – tai 28 žmonių parlamentas – Generalinė Taryba. Kas
dveji metai renkama pusė parlamento narių. Būtent taip, dar neseniai
siūlyta rinkti ir Lietuvos parlamentą. Bet, kas tinka mažai Andorai, ne
visuomet gerai vidutinio dydžio Europos valstybei.
Andoros valstybinė kalba – katalonų. Patys kataloniečiai,
gyvenantys daugiausiai Ispanijoje, Andoros nelaiko kokia nors katalonų
tautybe ir mano, kad tikrosios Katalonijos sostinės yra milijoninė
Barselona , o ne vos 6000 gyventojų turinti Andora La Vella.
1993 metų kovo 14 dieną šalies rinkėjai (visuotinė rinkimų teisė
įvesta tik 1970m.) didele balsų dauguma priėmė sprendimą. Sprendimo esmė
yra ta, kas Andora pagaliau nori tapti normalia nepriklausoma valstybe.
Dabartinis premjeras Oskaras Ribamas nemano, kad Prancūzija ar
Ispanija vyskupystė norėtų kaip nors išplėsti savo suverenitetą Andoros
slėnyje, tačiau absoliuti nepriklausomybė (pasirodo, yra toks terminas!)
sukelia daug problemų pačiai Andorai. Aiškumo labiausiai reikia tuomet, kai
iškyla problemos, galioja šioje šalyje ar ne Europos Sąjungos standartai?
Jei šalis pagaliau taps valstybe su visais nepriklausomybės
atributais, turės arba stoti į Europos Sąjungą, arba kurti savus pinigus ir
naujus įstatymus. Pirmas kelias Briuselio biurokratams kelia daugybę
formalių problemų. Pats naujo nario priėmimas yra sudėtingas procesas, ir
nėra kokio nors mechanizmo ar formalaus pagrindo daryti kokias nors išimtis
Andorai, jei jų nenorima daryti nei Austrijai, nei Lichtenšteinui.
Pragyvenimo lygis Andoroje prilygsta Graikijai ir Portugalijai – Europos
Sąjungos autsaideriams, tad yra naivu manyti, kad kas patikės, jog narystės
proceso pagreitinimui yra kokia nors ekonominė būtinybė.
O iš tikrųjų Andora Europos Sąjungai labai tiktų. Viduramžiškas
šalies himnas šlovina Karolį Didįjį, o dabartinės Europos dvyliktukas nori
būti kažkuo, primenančiu Karolio Didžiojo ar Šventosios Romos imperiją.Lichtenšteinas
Net mažosios valstybės, kurios didžiausias ilgis – 25, didžiausias
plotas 10km, kaip ir Andora, specifiškas savo geografija, etnografija bei
istorija. Nuo Šveicarijos šalį skiria Reino aukštupys – visai natūrali,
nors ir nesunkiai įveikiama siena. Kas kita Austrija. Tarp jos ir
Lichtenšteino – aukštų kalnų grandinė. Fiziškai Šveicarija lyg ir arčiau,
bet vietinės kalbos dialektas artimesnis austrų-tiroliečių šnektai.
Viduramžių pabaiga Lichtenšteine galima laikyti 1719 metus, kai
kunigaikštystė pagaliau įgavo valstybės pavidalą. Tai buvo viena iš
daugelio to meto smulkių vokiškų valstybių ir atrodė šiame regione visai
normaliai. Nuo 1869 metų šalis deklaruoja amžiną neutralitetą. Koks
sąlygiškas jis bebūtų, Lichtenšteinas iki šios dienos formaliai
tebekariauja su…. Prūsija, seniai nebeegzistuojančia valstybe. Prieš
daugelį metų, sudarant taikos paktą, Lichtenšteiną tiesiog pamiršo įrašyti.
Iki 1 pasaulinio karo didžiausias mažosios kunigaikštystės draugas buvo
Habsburgų Austrija-Vengrija, bet po to – jau Šveicarija.
Prekybos, pašto ir nuomų sutartys pavertė šalį savotišku
Šveicarijos kantonu – šveicariški pinigai, bankai, šveicariška tvarka.
Tačiau lichtenšteiniečiai išsaugojo monarchiją ir dar daug kitų,
nepriklausomai valstybei priderančių dalykų.
Lichtenšteino politika pasiekė ir Vidurio Europą. Kunigaikščiams
priklauso nemažos žemės valdos dabartinės Čekijos teritorijoje – dar nuo