Getė
5 (100%) 1 vote

Getė

Tais laikais, kai gyveno Getė dar nebuvo griežtų ribų tarp atskirų disciplinų, viena mokslo šaka lengvai pereidavo į kitą ir ne specialistai dažnai sėkmingai įsijungdavo į didįjį atradimų srautą.

Toks Pristlis,su kuriuo Getė susidūrė per savo optinius darbus, teologas, pamokslininkas disidentų parapijose savo mažytėj privačioj laboratorijoj atranda deguonį, amoniaką, chloro vandenilį, anglies dvideginį ir tampa žymiausiu Lavuazje pirmtaku. Ruso rašo savo botaniką. Optikas praktikas Dolondas Londone padaro svarbų atradimą — iš įvairių stiklo rūšių sudėtus achromatinius lęšius — ir tuo padeda žengti visai naują žingsnį astronomijoj. Heršelis, muzikos mokytojas ir vargonininkas, tampa vienu didžiausių savo laikų astronomų. Spaustuvininkas Franklinas išranda žaibolaidį; popieriaus fabrikantas Montgolferas kyla su pirmaisiais balionais į orą, o Getės akyse ir Veimaro vaistininkas bando pakilti su tokiu balionu, tik šis nenori skristi, nes yra kvadratinės formos. Grafas Rumfordas, dėl kurio aforizmų optikos tema Getė karštai ginčijasi, kariškis, valstybės vyras, socialinių reformų vykdytojas, išradėjas, gerokai prisidėjo prie šilumos teorijos vystymo. Tokiame pasaulyje gyvena Getė. Jo pasąmonėj tebėra gyva senoji alchemikų mokykla, kurios veikalus kadaise studijavo su panele Kletenberg. Jis užsidegęs atradėjo aistra, kurią mato visur klestint; tai kodėl gi jis, turėdamas tokią ,,gerą galvą” negali padaryti vieno didžiausių šimtmečio atradimų? Kaip tik yra aptikęs vieno jų pėdsakus. Spalvų pasaulio dar niekas iki šiol neaprašinėjo ir nesuvokė jo esmės. Dabar jis įmins tą mįslę.

Ir čia jam padeda atsitiktinumas. Getė pasiskolino iš vieno Jenos profesoriaus keletą prizmių, ketindamas kada-ne-kada paeksperimentuoti. Įkišo jas į stalčių ir užmiršo. Profesorius primena skolą ir pagaliau atsiunčia žmogų paimti prizmių. Getė negaišdamas įteikia jam tuos nušlifuotus stiklelius. Bet paskutinę akimirką, tiesiog ant slenksčio, paima vieną prizmę į rankas. Iš jaunystės kažkur šmėkso prisiminimas, kad, pažiūrėjus pro prizmę, galima pamatyti margiausią spalvų žaidimą. Viename name kompendijume jis skaitė Niutono tvirtinimą, kad prizmės pagalba šviesą galima išskaidyti į atskiras spalvas. Jis greit nukreipia prizmę į sieną. Siena balta, kambarį buvo neseniai liepęs išbaltinti. Ir žiūrėk: nematyti jokio margo spalvų žaidimo! Jis mato tik sienos baltumą. Jo galvoj žaibiškai sušvinta mintis Niutono teorija klaidinga. Šviesos negalima išskaidyti ir išskirstyti į dalis. Ji yra vientisa: ,,Paprasčiausia, nedaloma, homogeninė substancija, kokią žinome. Ji iš nieko nesusideda. “Juoba iš margų šviesų.“ Taip jis glaustomis tezėmis rašo savo ,patyrimų“ pradžioj. Šią akimirką jį labiausiai jaudina tai, kad padarė esminį atradimą: skaidytojai ir skirstytojai, kurių jis seniai negali pakęsti, klysta. Niutonas, didžiausias šimtmečio autoritetas, neteisingai stebėjo ir padarė neteisingas išvadas. Kas spręsdamas kardinalinį klausimą, gali įrodyti, kad visa teorija, visa mokyklinė išmintis klaidingai mąsto, klaidingai žiūri, tas atliko Koperniko žygį. Tas kaip Kolumbas atrado naują žemę. Getė vėliau tikrai lygins save su Kolumbu.

Nuo to įvykio prasideda kelis dešimtmečius trukusi, kaskart vis piktesnė jo kova su Niutonu.

Prizmių jis dabar nebegrąžina. Pasilieka jas ir išleidžia pasiuntinį, mandagiai atsiprašydamas. Kovai su nekenčiamu Niutono spektru, kurį jam nuolatos, visi primena, jis susikuria savo labai vaizdingą ir poetišką kalbą. Pagal lotyniškąją žodžio prasmę spektrą vadina ,,šmėkla“. Jis dėlioja klastingus šlifuotus stiklelius, iš langų stiklo pasidirba didelę sodo prizmę su mediniu stovu ir tuo būdu išeina pagaliau į gryną orą. Jis piešia, tapo, iš kartono karpo lenteles ir klijuoja ant jų savo pavyzdžius. Ir tučtuojau, nelaukdamas kol tyrinėjimai pasistūmės į priekį, pradeda publikuoti, ką yra patyręs, mat, jam neapsakomai skubu. Jis baisiausiai nekantrus.

Jis dar keletą kartų mėgina konsultuotis su specialistais; iš teisybės tik nori susilaukti jų pritarimo. Rašo Lichtenbergui. Tai vienas iš talentingiausių protų, ordinarinis gamtos mokslų profesorius Getingeno universitete. Lichtenbergas jam pagarbiai ir išsamiai atsako. Getės straipsnis, jo nuomone, puikus, bandymai stebinantys, visa tai labai graži pradžia. Jis nė iš tolo nieko neatmeta, kaip Getė vėliau tvirtina, Lichtenbergas dėmesį atkreipia į savo paties stebėjimus, nurodo daugiau literatūros, kuri galėtų būti naudinga.

Štai jos, tos knygos. Jis perskaitė jas, kaip tvirtina Lichtenbergui, arba dar perskaitys. Jose “nieko ypatingo” nėra. Po to jis taria lemiamą sakinį: “Nors mes ir kaip būtumę linkę klausyti abejojimų ir prieštaravimų, vis dėlto mums labiau įgimta godžiai griebti tai, kas sutampa su mūsų vaizdiniais.” Lichtenbergas greit liaujasi mokęs nesukalbamą slaptąjį tarėją ir nebenori su juo bendradarbiauti, kaip pradžioj siūlėsi. Getė irgi nebesutaria su šiuo kietasprandžiu priešininku. Vėliau jis rūsčiai prikiša, kad Lichtenbergas, leisdamas autoritetingą savo pirmtako Erkslebeno fizikos vadovėlį, nepaminėjo jo, Getės. Faktas, kad jo pavardė liko nepaminėta Erkslebeno vadovėly, jam buvo daug
skaudesnis, negu bet koks jo poezijos kūrinių neįvertinimas.

Tačiau vistiek, jis siuntinėja savo spausdintas brošiūras, žadėdamas išleisti jų visą seriją, nors pasirodė tik dvi, antraštė “Straipsniai optikos klausimais”. Kaip anotacijoj sakoma, jis rašo ne tik žinovams. Jis daug tikisi iš dailiosios lyties, “kurios akys taip subtiliai jaučia visus spalvų niuansus”, į dailininkus, jaunimo mokytojus, kurie čia ras malonią priemonę sudominti savo auklėtinius, į gamtos mokslo mylėtojus. Jis žvaliai žengia pirmyn, įsitikinęs, kad reikia sekti paskui jį, ir įsigysi netikėtų žinių.

Čia jo tonas visai kitoks, negu brošiūroj apie augalų metamorfozę. Jis rašo su poetiniu polėkiu: Italija su savo harmoningu dangumi, gilia tyra mėlyne yra pasaka; jis piešia gražų pietų gamtos vaizdą ir apgailestaudamas sako turįs dabar nuleisti uždangą ir atsidėti ramesniam apmąstymui. Bet jame jau virpa slaptas įniršis. Jis kalbės apie abstrakčią teoriją. Bandymai yra sunkūs. Kai kas tvirtina, kad optikos problemų negalima spręsti be matematikos. Jis, priešingai, remiasi “tyra patirtimi”; žodį “tyras” jis nuolat vartos panašiai, kaip teologija kalba apie tyrą mokslą, visus kitus mokslus vadindama netyrais. Jis pasiryžęs nagrinėti šviesą ir spalvas, “į nieką neatsižvelgdamas”, taigi nekreipdamas dėmesio į matematines formules. Jau šimtą metų optikoje vyraujanti sustabararėjusi teorija, kurios niekas nėra tikrinęs; jis dabar ketinąs ją patikrinti. Ta teorija, lyg kokia vidury kelio riogsanti “tvirtovė”. Pirmas sąsiuvinys pasirodo Prancūzų revoliucijos metais, ir Getė, kuris jos nekenčia, čia energingai prisimena, kad atėjo laikai, “kada žmonės abejoja pasenusiomis teisėmis ir jas triuškina”. Jis šturmuos šią tvirtovę, šį žiurkių ir pelėdų lizdą, ir išvaduos belaisvius. Niutoną, savo pikčiausią priešą, dabar dar atsargiai vadina “mąsliu vyru”; netrukus jau vadins jį “Balu Izaoku” ir demaskuos kaip sąmojingą apgaviką. Jis kalba apie “švelnų empyriškumą”, kurio reikia laikytis darbe. Jis taipogi mėgsta žodį “nuoširdus”. Jis gyvena tarp dviejų polių — meilės ir neapykantos, ir vėliau poliariškumo principas nulems jo pasaulio aiškinimą.

Šiuo metu Jūs matote 37% šio straipsnio.
Matomi 1170 žodžiai iš 3159 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.