Gimdos mioma
4.5 (90%) 2 votes

Gimdos mioma

ĮVADAS

Gimdos mioma- gėrybinis gimdos lygiųjų raumenų navikas, kurio augimą

reguliuoja lytiniai hormonai. Tiriant moteris vyresnes nei 30 metų, gimdos

mioma nustatyta 15-17 procentų tiriamųjų. Remiantis užsienio šaltiniais-

gimdos miomos sudaro 30 procentų visų ginekologinių susirgimų. Gimdos mioma

santykinai retai nustatoma 20-30 metų amžiaus moterims, tačiau susirgimo

rizika labai padidėja 35-40 metų moterims.

Nors pirmi klinikiniai susirgimo požymiai žymiai dažniau atsiranda

vėlyvam reprodukciniam periode ir premenopauzėje, galima manyti, kad naviko

vystymasis prasideda žymiai anksčiau. Literatūroje yra nuorodų į tai, kad

moterų sergančių gimdos mioma vidutinis nustatymo amžius yra 32,8 metai, o

nuorodos į aktyvų chirurginį įsikišimą iškyla žymiai vėliau, apie 44,4

metus. (A.Savickij, 2000).

Įtakojantys faktoriai. Tyrimo rezultatai leido nustatyti svarbią

(žvelgiant iš patogenezės ir rizikos faktorių susirgimo vystymuisi

charakteristikos) tendenciją: priklausomybės tarp naviko atsiradimo ir

įvairių mėnesinių funkcijos sutrikimų atsiradimo. Gauti epidemiologiniai

rodikliai nepatvirtino kai kurių autorių minties apie tiesioginę

priklausomybę tarp lytinio gyvenimo pradžios ir naviko atsiradimo.

Reprodukcinėje anamnezėje, sergančių gimdos mioma, atkreipiamas dėmesys į

gana didelį medicininių abortų skaičių, kas greta kitų įtakojančių

faktorių, gali įtakoti gimdos miomų atsiradimą.

Tarp pacienčių, sergančių gimdos mioma, santykinai didelis somatinių

susirgimų skaičius. Širdies- kraujagyslių sistemos susirgimų pasitaiko du

kartus dažniau, o anemijų dažnis 20 kartų didesnis nei bendroje

populiacijoje. Išskiriamas žymiai didesnis procentas pacienčių, sergančių

lytinių organų uždegimais. Kai kurioms tiriamosioms nustatytas genetinis

polinkis gimdos miomos atsiradimui.

Ginekologijoje gydymo objektas yra moters lytiniai organai. Ryšys su

lytiniu gyvenimu, su daugybe psichologinių, socialinių ir etinių problemų

sunkina gydytojo, slaugytojos ir kitų komandos narių darbą. Žinomas

A.Majerio (A.Mayer) posakis : “Daugiau sielos ginekologijai“. Šie

reikalavimai keliami ir mūsų laikais.

Vienas pagrindinių gimdos miomos gydymo būdų yra operacija.

Chirurginė intervencija į žmogaus kūną visada sukelia emocinį atsaką

(Massler, Deaneson. 1978). Šio atsako dydis proporcingas operuoto organo

reikšmingumui. Moterims gimdos amputacija sukelia vieną didžiausių emocinių

stresų. (1 paveikslas)

Gydytojo pasiūlymas amputuoti gimdą pacientėms reiška vieno iš

pagrindinių organų praradimą. Dauguma pacienčių bijo operacijos, nes

nežino, kas jų laukia. Nustatyta, kad 90 procentų ligonių, besigydančių

chirurgijos skyriuose , nori viską detaliai žinoti apie savo ligą ir apie

60 procentų yra tos nuomonės, kad chirurgo aiškinimas buvo nepakankamas.

Tokios informacijos stoka- palanki dirva emociniams sutrikimams atsirasti.

Todėl nenuostabu, kad daugeliui ligonių galima padėti išvengti

psichoemocinių sutrikimų arba gerokai jų sumažinti paprastu aiškinimu ir

įtikinėjimu (J.Ališauskas,1995).

Šie skaičiai parodo bendravimo priešoperaciniame periode ir

psichologinio paruošimo svarbą. Slaugytojos vaidmuo, ruošiant pacientę

operacijai, yra labai svarbus. Greta fizinio, psichologinio paruošimo labai

svarbią vietą priešoperaciniame periode užima pacientės mokymas.

Temos aktualumas. Gimdos mioma sudaro vieną didžiausių ginekologinių

susirgimų skaičių (apie 30 procentų). Dažniausias gydymo būdas- operacija,

kurios metu dalinai arba visiškai pašalinama gimda. Gimda moterims- tai

organas, įasmeninantis jų moteriškąją lytį, seksualumą, gebėjimą turėti

vaikų. Kai kurioms moterims dėl to atsiranda psichologinių problemų, nes po

gimdos pašalinimo jos nepagristai gali laikyti save nepilnavertėmis lytinio

gyvenimo partnerėmis. Kitas gali paveikti tai, kad nebegalės pastoti ir

gimdyti (Stankevičius,2002). Visa tai keičia moters gyvenimo kokybę. Todėl

labai svarbus yra kvalifikuotas pacientės priešoperacinis paruošimas.

Priešoperacinis mokymas apimantis tris pagrindinius klausimus: kas, kodėl

ir kaip bus atliekama, gali turėti didelės įtakos pacientės pooperaciniam

laikotarpiui. Slaugytojai reikia profesionalaus pasiruošimo ir takto, nes

nuo jos sugebėjimo padėti pacientei priklausys fizinis ir psichinis moters

sveikimas.

Šiame kursiniame darbe bus nagrinėjama mokslinė literatūra,

akcentuojanti priešoperacinio paruošimo svarbą, atsižvelgiant į ligos

sudėtingumą, ligos simptomų atpažinimą, diagnostinius tyrimus, padedančius

nustatyti gimdos miomą, operacinės rizikos faktorių nustatymą, operacijos

poveikį pacientės psichoemocinei būsenai, slaugytojos uždavinius ir

vaidmenį įgyvendinant visus priešoperacinio parengimo etapus.

1. TEORINĖ DALIS

1.1 Ligos apibrėžimas ir klasifikacija

Gimdos mioma (myoma

uteri)- tai gėrybinis, hormonams pavaldus gimdos

lygiųjų raumenų navikas. Etiologija ir patogenezė nėra visiškai aiški.

Gimdos mioma susiformuoja, kai pažeista pagumburio-pasmegeninės liaukos-

kiaušidės- gimdos sistema, nes tada sutrinka neurohumoralinė pusiausvyra.

Dažniausiai tai būna 30-50 metų moterims. Jau XXa pradžioje buvo

nurodyta, kad šie navikai pradeda augti, kai yra hiperestrogemija. Sutrikus

neurohumoralinei pusiausvyrai, išryškėja antros mėnesinių ciklo fazės

nepakankamumas. Dėl pakitusio estrogenų metobolizmo, androgeno ir

progesterono stokos pasireiškia gimdos hiperemija, raumenų hiperplazija ir

hipertrofija, endometriumo liaukinė hiperplazija, kiaušidžių žievinio

sluoksnio involiucija, folikulų atrezija, formuojasi hormoniškai neaktyvių

cistų.

Gimdos miomos genezei svarbūs ir organizmo imunologinio reaktyvumo

kitimai (ypač sergant lėtiniu gimdos priklausinių uždegimu), paveldėjimas.

Miomos mazgai susidaro iš jaunų gimdos sienos raumeninių skaidulų. Skiriami

keli miomos mazgų formavimosi etapai.:

I stadija– aktyvaus židinio susidarymas;

II stadija- greitas naviko augimas be diferencijacijos požymių;

III stadija – ekspansyvus diferencijuoto ir bręstančio naviko

augimas.

Histologinė gimdos miomos struktūra- leiomioma (veša lygieji

raumenys). Jeigu kartu veša lygieji raumenys ir jungiamasis audinys,

susidaro fibroleiomioma. Kartais miomos mazge esti endometriumo struktūrų,

kilusių iš endometriozės židinių. Toks mišrios histologinės struktūros

navikas vadinamas adeno leiomioma.

Klasifikacija

Pagal lokalizaciją mioma skirstoma:

1. Submukozinė (mazgai tuoj po gimdos gleivine);

2. Intramuralinė (giliai gimdos sienoje);

3. Subserozinė (po seroziniu dangalu);

4. Intraligamentinė (tarp gimdos raiščių lapelių iš

ektopinių miometriumo užuomazgų).

Dažniausai būna gimdos kūno, retai- gimdos kaklelio (cervikalinio),

intraligamentinė miomos. Daugybinės miomos vadinamos miomatoze (2

paveikslas).

Gimdos mioma ir nėštumas. Miomos pažeista ir nėščios moters gimda yra

panašios. 0,1-5 procentų nėščiųjų būna gimdos mioma. Kai mioma nedidelė (2-

3cm) nėštumo eiga dažniausiai normali ir moterys pagimdo laiku. Nėščiosioms

nustatoma atitinkamų neurohumoralinės pusiausvyros sutrikimų. Nuodugniai

tiriant miomos augimą per pirmąjį trimestrą, pastebėta, kad smarkiausiai

miomos auga iki 10 savaitės. Esant miomoms, kurių tūris didesnis kaip

200cm3, komplikacijų gali kilti dažniau nei tada kai miomos tūris yra

mažesnis nei 100cm3. Nėštumo laikotarpiu, gimdant ir po gimdymo galimos

įvairios komplikacijos, kurios priklauso nuo miomos dydžio ir

lokalizacijos. Apie 30 procentų tokių nėščiųjų gresia persileidimas ar

priešlaikinis gimdymas. Tai dažniausia komplikacija. Be to gana dažnai per

anksti nuteka vaisiaus vandenys, būna vaisiaus hipotrofija ir hipoksija,

kas trečiai gimdančiajai- gimdos veiklos anomalijų, nereta netaisyklinga

vaisiaus padėtis ir pirmeiga. Dėl miomos moteris gali pati nepagimdyti.

Ankstyvuoju pogimdyminiu laikotarpiu dažnesni hipotoniniai kraujavimai,

lėtesnė gimdos involiucja. Pogimdyminio laikotarpiu ypač pavojinga gimdos

nekrozė. (M.Čigriejienė, 2001)

1.2 Simptomai, lydintys sergančias gimdos mioma

Mažos miomos gali nesukelti jokių požymių. Gimdos miomos klinika

priklauso nuo ligonės amžiaus, ligos trukmės, miomos lokalizacijos, kitų

ligų. Simptomai:

1. Mėnesinių ciklo sutrikimai. Ligonės dažniausiai skundžiasi

sutrikusiu mėnesinių ciklu (ilgomis ir gausiomis

mėnesinėmis). Todėl pasireiškia hipovolemija, pohemoraginė

anemija su jai būdingais simptomais. Aciklinį kraujavimą

sukelia submukozinė mioma. Iš lytinių organų kraujuoja 40-60

procentų moterų, sergančių gimdos mioma.

2. Skausmas. Skausmą dažniausiai sukelia gimstanti submukozinė

mioma. Jis gali būti labai įvairus: sąrėminis, kai

submukozinė mioma sužadina gimdos susitraukimus, maudžiantis

apatinės pilvo dalies, staiga užeinantis- dėl miomos

degeneracijos, uždegiminių endometriumo pakitimų, stiprus-

prasidėjus aseptinei nekrozei. Kartu būna pilvaplėvės

dirginimo reiškinių (kai kraujuoja į miomos kapsulę, apsisuka

subcerozinė mioma, plyšta miomos kraujagyslė ir prasideda

vidinis kraujavimas).

3. Spaudimo į gretimus organus simptomai. Mioma gali sukelti

spaudimo į gretimus organus simptomų. Tai būdinga

cervikalinei, intraligamentinei ir subserozinei miomai. Kai

mioma spaudžia šlapimo pūslę, susilaiko šlapimas, dažnai

šlapinamasi, nelaikoma šlapimo. Jei intraligamentinei mioma

spaudža
šlapimtakį, būna stiprus skausmas, gali prasidėti

hidronefrozė, pielitas. Mioma, spaudžianti tiesiąją žarną,

sukelia skausmą, obstipaciją, meteorizmą, pasunkina

tuštinimąsi. (3paveikslas)

1.3 Diagnostika

Paprastai mioma nustatyti nesunku. Be būdingos anamnezės,

diagnostikai padeda kiti tyrimo būdai. Didesnės miomos apčiuopiamos

palpuojant priekinę pilvo sieną. Tiriant pro makštį, apčiuopiama gimdos

kaklelio mioma, disluokojanti gimdos kanalą ir defomuojanti makštinę gimdos

kaklelio dalį. Per bimanualinį tyrimą apčiuopiama apskritų, kietų,

pavienių arba dauginių subserozinių ir intramuralinių mazgų. Kiti tyrimo

būdai:

1. Apžvalginė mažojo dubens rentgenograma. Ji padeda nustatyti

sukalkėjusias miomas.

2. Histerografija- padeda diagnozuoti submukozines miomas.

3. Pneumoginekografija- padeda diferencijuoti subserozinę miomą

nuo kiaušidžių naviko.

4. Laparaskopija- diagnozuojamos subserozinės miomos, jos

atskiriamos nuo kiaušidžių navikų, kiaušidžių ir kiaušintakių

endometriozės.

5. Histeroskopija- padeda nustatyti submukozinės miomos ir jas

atskirti nuo endometriumo polipų, vidinės endometriozės,

liaukinės- cistinės hiperplazijos, endometriumo vėžio.

6. Ultragarsas- nustatomas miomos dydis, lokalizacija, mioma

atskiriama nuo kiaušidžių cistomos.

7. Ekoskopija- nuo gimdos miomos reikia skirti uždegiminį gimdos

priklausinių tumorą, kurį sudaro supūliavę gimdos

priklausiniai, suaugę su gimda ir žarnų kilpomis.

Diferencijai dažniausiai naudojama ekoskopija.

8. Onkocitologinis tyrimas, kolposkopija, biopsija. Miominėje

gimdoje gali būti gimdos kaklelio vėžio metastazių.

Diferencijuojant būtinas onkocitologinis tyrimas,

kolposkopija, prireikus biopsija.

9. Probinė abrazija- kai yra mioma, visada reikia daryti probinę

abraziją, kuri parodys,ar nėra endometriumo vėžio.

10. Histologinis tyrimas. Greitai augančią miomą, ypač

klimakteriniu ir poklimakteriniu laikotarpiu, reikia skirti

nuo gimdos sarkomos. Diagnozė paaiškėja, histologiškai

ištyrus pašalintą gimdą.

1.4 Gydymo būdai

Gydymo būdas priklauso nuo miomos augimo pobūdžio, lokalizacijos,

mėnesinių ciklo sutrikimų, nukraujavimo laipsnio, ligonės amžiaus, kitų

ligų. Skiriami gydymo būdai:

1. Konservatyvus. Konservatyviai gydoma, kai miomos dydis

nekinta ir ji ne didesnė kaip iki 10-11 savaičių nėštumo. Kai

yra hiperestrogemija, 15-25 ciklo dieną skiriama gestagenų,

mažinančių hiperestrogenemiją. Jei mioma ne submukozinė,

rekomenduotina vakuuminė aspiracija. Jei yra proliferacijos

fazė, gydyti ją reikia ilgiau. Premenopauziniu laikotarpiu,

kai vyrauja hiperestrogenemijia, skiriami hormoniniai

preparatai. Prieš skiriant hormoninį gydymą, būtina funkcinės

diagnostikos būdais įvertinti moters kiaušidžių funkciją.

Gydyti hormonais galima iki 6-8 mėnesių. Prieš hormonų

terapiją skiriamas vertingas maistas, prireikus antianeminis

gydymas.

2. Operacinis.

Operacijos pagal atlikimo laiką skirstomos į:

1) Planines. Operacijos atliekamos neribojant

priešoperacinio pasiruošimo ir jo atidėjimas nebūna

pacientei žalingas. Indikacijos planinei operacijai

yra šios: įvairaus dydžio miomos, trikdančios

mėnesinių ciklą, greitai augančios, spaudžiančios

gretimus organus ir sutrikdančios jų funkciją.

2) Skubios. Jos atliekamos pirmosiomis atvykimo į

ligoninę minutėmis ar valandomis. Skubių operacijų

paruošimas neturi trukti ilgiau 3-4 valandų.

Indikacijos skubiai operacijai: miomos mazgo nekrozė,

apsisukusi submukozinės miomos kojytė, gimstanti

submukozinė mioma, gausus kraujavimas.

Pagal siekiamą operacijos tikslą skirstomos:

1) Konservatyvios miomos operacijos- šalinama tik organo

dalis arba mioma. Šis operacijos būdas išsaugo

mėnesines ir reprodukcinę moters funkciją. Labai

svarbus momentas yra psichinės traumos išvengimas.

Konservatyvios operacijos- tai: miomos enukleacija,

miomos nusukimas per makštį. Šios operacijos daromos

jaunesnėms kaip 40 metų
moterims, kurios dar nori

gimdyti arba išsaugoti mėnesines. Tokios

konservatyvios miomų operacijos, kurios išsaugo tik

mėnesines, yra: gimdos dugno pašalinimas ir aukšta

gimdos amputacija.

2) Radikalios miomos operacijos- šalinamas organas.

Paprastai daromos vyresnėms kaip 45 metų moterims.

Tai: viršmakštinė gimdos amputacija, kai nepašalinami

sveiki (jei moteris nesutinka) priklausiniai,

viršmakštinė gimdos amputacija ir patologiškai

pakitusių priklausinių pašalinimas. Daroma ir gimdos

kaklelio diatermokonizacija, o paskui viršmakštinė

gimdos amputacija. (4paveikslas)

Pagal atlikimo būdą ginekologinės operacijos galima

suskirstyti į tris pagrindines grupes (Farmen, 1999):

1) Ginekologinė laparatomija- bendras pavadinimas

operacijos metodų, kurių metu atliekamas pjūvis pilvo

sienelėje ir operuojami vidaus reprodukcijos organai.

Laprotomijos metu yra galimybė: vidinių lytinių

organų ir kitų vidaus organų pilnavertei revizijai,

galimybė pašalinti reikiamą mazgo variantą.

2) Vaginalinė operacija- bendras pavadinimas didesnių

pilvo dalies operacijų atliekamų per makštį.

Vaginalinės operacijos atliekamos: kai reikia

pašalinti nedidelių matmenų auglį, esant specialioms

indikacijoms(gimdos ekstirpacijai vaginaliniu būdu,

esant gimdos iškritimui). Toks būdas taikomas tik

lengvesniais atvejais, kai nereikia apžiūrėti visos

pilvo ertmės. Jis netinka, jei yra didesnės

miomos(Koženiauskas, 1998).

3) Laparaskopinė operacija. Laporoskopija yra pilvo

ertmės organų apžiūrėjimas optiniu prietaisu –

laparaskopu. Tai diagnostinė ir gydomoji operacija.

Tokios operacijos metu galima pašalinti tik

nedidelius gimdos auglius (Dievaitis, Koženiauskas,

1995).

1.5 Operacinės rizikos faktoriai

Operacinė rizika- tai sergamumas ir mirtingumas dėl paruošimo

operacijai, anestezijos, operacijos ir pooperacinio laikotarpio

komplikacijų (Magrina,1986). Nors naudinga taikyti bendruosius operacijos

rizikos mažinimo principus, tačiau geriausių rezultatų pasiekiama tik tada,

kai kiekviena ligonė įvertinama individualiai.

Operacijos įtaka širdies ir kraujagyslių sistemai

Operacijos metu didžiausias krūvis tenka širdies ir kraujagyslių

sistemai. Svarbus būsimos operacijos sėkmingos baigties rodiklis yra

sveika širdis. Tačiau net ir nesant širdies patologijos, jei dėl kokių nors

priežasčių sutrinka normalus metabolinis ir fiziologinis organizmo atsakas

į operaciją, gali atsirasti intraoperacinių ar pooperacinių širdies ir

kraujagyslių sistemos sutrikimų.

Daugumai pagyvenusių ligonių yra didesnė ar mažesnė miokardo fibrozė.

Dėl endotrachėjinės narkozės, esant teigiamam spaudimui, padidėja

intratorakalinis spaudimas, o kartu mažiau veninio kraujo priplūsta į širdį

ir mažiau kraujo išstumiama. Po operacijos dažnai atsiranda ryški

hipoksemija, todėl gali sutrikti organų ir sistemų funkcijos, ypač tų

ligonių, kurios serga širdies ir kraujagyslių sistemos ligomis.

Daugelis anestetikų irgi slopina miokardo funkciją. Dėl to mažiau

veninio kraujo grįžta į širdį. Sumažėjus miokardo kontraktilumui, labai

sumažėja širdies išstumiamo kraujo kiekis ir dėl to išryškėja hipotenzija,

jei nevyksta pakankama kompensacija refleksinės tachikardijos dėka. Jaunas,

širdies ligų nenualintas organizmas lengvai kompensuoja šiuos pokyčius, tuo

tarpu pagyvenusioms ligonėms šie reiškiniai gali sumažinti kraujagyslių

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2273 žodžiai iš 7565 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.