Gimstamumas
5 (100%) 1 vote

Gimstamumas

112131

ĮVADAS

Mūsų valstybėje demografinės politikos veiksmingumą šiuolaikiniame etape lemia santuokos ir šeimos santykių būklė. Šeima – tai viena pagrindinių mūsų visuomenės ląstelių, kurioje bręsta asmenybė ir prasideda socializacijos procesas. Todėl vis svarbesnę teorinę ir praktinė reikšmę įgyja kuo efektyviausias socializmo galimybių panaudojimas toliau ugdant šeimą ir didinant jos vaidmenį formuojant jaunąją kartą. (CHARČEVAS, A., Vilnius 1982 m., 12 psl.).

Nuo paskutinio XX a. dešimtmečio pradžios, pasikeitus Lietuvos politinei situacijai, prasidėjus ekonominėms ir socialinėms transformacijoms, demografinė šalies raida keitėsi iš esmės. Visų demografinių procesų (gimstamumo, šeimos kūrimo, mirtingumo, migracijos) pokyčiai yra labai dinamiški, prieštaringi ir negatyvūs. Demografinė jų pasekmė – gyventojų mažėjimas, demografinės pusiausvyros praradimas išryškina socialines, ekonomines problemas, siekiui ją atgauti reikia tikslinių veiksmų. Demografiniai „rekordai“

Praėjęs dešimtmetis – XX a. paskutinis dešimtmetis į Lietuvos demografinės raidos istoriją įeis kaip negatyvių demografinių „rekordų“ laikotarpis. Pirmą kartą Lietuvos istorijoje taikiu periodu ir nesikeičiant šalies teritorijai gyventojų nuo 1992 m. pradėjo mažėti ir per pastaruosius trylika metų sumažėjo daugiau nei 280 tūkst. žmonių (1992 m. pradžioje Lietuvoje gyveno 3,706 mln. žmonių, o 2005 m. pradžioje – 3,425 mln.).

Mirtingumo lygiui ženkliai viršijant gimstamumo lygį vyksta sparti depopuliacija. Tai galima įvardinti kaip antrąjį neigiamą demografinės raidos „rekordą“. Panaši situacija yra buvusi per karus, badmečius, kai dėl išorinių veiksnių labai padidėdavo gyventojų mirtingumas. Tačiau šiuo atveju XX a. pabaigoje depopuliacija vyksta labai mažėjant gimstamumui. Suminis gimstamumo rodiklis sumažėjo nuo 2 vaikų. XX a. devintojo dešimtmečio pabaigoje iki 1,26 vaiko 2003 m. Tokį staigų, didelį savo mastais ir pasiektu labai žemu lygiu gimstamumo pasikeitimą galima įvardinti kaip trečiąjį šio periodo neigiamą demografinį „rekordą“. Būtent taip ženkliai sumažėjęs gimstamumo lygis ir lėmė kaip antrąjį „rekordą“ įvardytą demografinį „laimėjimą“ – ženklią depopuliaciją. Gyventojų reprodukcijos neto rodiklis sumažėjo nuo 0,97 1990 m. iki 0,60 2003 m. tam, kad būtų užtikrinta demografinė pusiausvyra ir karta keistų kartą, šis demografinis rodiklis turi būti artimas vienetui (STANKŪNIENĖ Vlada, Vilnius 2005 m., 281 psl.).

Gyventojų tarptautinė migracija XX a. pabaigoje

Per 1990-1995 m. Lietuvos gyventojų dėl migracijos sumažėjo beveik 60 tūkstančių. Bet tai dar nebuvo Lietuvos demografinio „išsivaikščiojimo“ pradžia. Jau Atgimimo metu, XX a. devintojo dešimtmečio pabaigoje, pradėjo mažėti atvykstančių į Lietuvą, ir pirmiausiai atvykstančių iš Rusijos. Migracijos neto pradeda mažėti. Pradeda mažėti atvykimų, o kartu ir gyventojų prieaugis dėl migracijos.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, šie atvykimų srautai sumažėjo iki minimumo, o išvykimų labai padaugėja. 1990 – 1995 m. oficialus neigiamas migracijos ryšių su Rytais (buvusia Sovietų Sąjunga) neto (atvykimai minus išvykimai) sudarė apie 50 tūkst. žmonių. Tai natūralūs klasikiniai postkolonizaciniai migracijos srautai. Šaliai atgavus nepriklausomybę reemigraciniai srautai pasuka į kilmės šalį. Šis srautas savo esme dar nereiškė lietuvių teritorinio „išsivaikščiojimo“, nors per keletą metų iš Lietuvos nuvilnijusi emigracinė banga ir sudarė „išsivaikščiojimo“ įspūdį bei buvo gyventojų mažėjimo pradžios priežastis.

Nuo dešimtmečio vidurio oficialios migracijos srautai ėmė keistis. Nuvilnijusios emigracinės bangos į Rytų Europą (dekolonizacinė) ir į vakarus (žydų) atoslūgio. Migracijos srautų mastai (tiek atvykimai, tiek išvykimai) sumažėjo iki minimumo. Emigracinis potencialas išsisėmė. Tačiau įvedus bevizį įvažiavimą į daugumą Europos, ir ne tik Europos, šalių režimą labai padaugėjo įvairių trumpalaikių išvykų (turistinės, smulkios prekybos, mokymosi, kvalifikacijos kėlimo ir pan.), kurių dažna virsta į ne legalią emigraciją, tikėtina – laikiną. Žinoma, dažniausiai vyksta jaunimas. Išvykimų mastai, įvairiais skaičiavimais, yra labai dideli. Taigi po nepriklausomybės atgavimo nuvilnijusią oficialios emigracijos bangą pakeitė nelegaliūs (galbūt laikinos) emigracijos srautai(STANKŪNIENĖ. V, JONKARYTĖ. A, MIKULIONIENĖ. S, MITRIKAS. A.A, MASLAUSKAITĖ. A, Vilnius 2003 m., 16 psl.).

Viena iš akivaizdžių šių migracijos srautų demografinių pasekmių yra šeimų kūrimo, vaikų gimdymo atidėjimas vėlesniam laikui, o kartu ir santuokų bei gimstamumo mažėjimas, šeimų nestabilumo didėjimas. Taigi šio tipo didžiulis migracinis jaunimo mobilumas yra viena iš santuokų nekūrimo ar atidėjimo vyresniam amžiui, gimstamumo mažėjimo priežasčių (STANKŪNIENĖ Vlada, Vilnius 2005 m., 285 psl.).

Lietuvos šeimos ir gimstamumo pokyčių XX a. pabaigoje prielaidos/veiksniai

I. SPECIFINIAI

1. Ekonominė socialinė transformacija/nestabilumai:

• Perėjimas prie rinkos santykių

• Ekonominės raidos nestabilumai/krizės

• Smukęs gyvenimo lygis per pirminį
transformacijų etapą ir krizių metu

• Pajamų diferenciacija, skurdo plitimas

• Nedarbas

• Masinė nebegali/laikina emigracija

2. Socialiniai praradimai (pokomunistinės visuomenės deprivacijos: prarastos socialinės garantijos):

• Užimtumo

• Išsilavinimo

• Minimalių (nors ir ribotų/lygiavinių) pajamų

• Būsto ir pan.

II. FUNDAMENTALIEJI

1. Individualizacija

2. Emancipacija

3. Individo laisvė

4. medicinos technologinė pažanga: modernioji kontracepcija

Tačiau reikėtų paminėti ir specifinius, tik pokomunistinėms šalims būdingus veiksnius. Juk šis periodas pasižymėjo ir socialiniais praradimais. Buvo prarastos kai kurios, nors ir minimalios, socialinės garantijos: garantija į darbą, į minimalias, nors ir lengvatines, pajamas, būsto garantija, nors ir jau sulaukus geroko brandaus amžiaus. Be to, reikia pripažinti, kad šiuo periodu buvo pažeistos ir kai kurių visuomenės sluoksnių garantijos įgyti norimą išsilavinimą. Visa tai daro ne mažą įtaką šeimos formavimui.( STANKŪNIENĖ V, Vilnius, 2003 m., p. 21).

Gimstamumas ir jo kitimo priežastys

Gyventojų gimstamumas yra svarbiausias veiksnys atskirų valstybių gyventojams gausėti, o globaliniu mastu – vienintelė galimybė žmonijai išlikti. Todėl šiam veiksniui pasaulio mokslininkai skiria ypač didelį dėmesį, ieškodami būdų ir priemonių, kaip apsaugoti tautų ir tautelių išnykimą, kaip reguliuoti racionalų gimstamumą, ilginti gyvenimo trukmę, mažinti mirtingumą ir pan. Gimstamumo demografinis tyrimas yra siejamas su gyventojų atsinaujinimu arba reprodukcija. Gimstamumas tai masinis procesas, kurį reikia skirti nuo moterų individualaus vaikų gimdymo šeimoje arba be jos.

Demografijoje gyventojų gimstamumas ir mirtingumas vadinamas natūraliu gyventojų judėjimu. Natūralusis gimstamumas tradiciškai suprantamas kaip vaikų gimimas santuokoje, moters ir vyro bendrame gyvenime be pašalinio dirbtinio įsikišimo. Vaiko gimimas nėra tik biologinis reiškinys. Jis yra sąlygojamas daugelio socialinių veiksnių. Todėl mokslininkai patį kūdikio gimimą traktuoja kaip biosocialinį reiškinį.

Dabartinės Lietuvos ribose gyventojų skaičius visada didėjo tik dėl gimstamumo, nes imigracija, kad ir kokia ji kuriais nors istoriniais periodais būtų buvusi didelė, niekada neviršijo natūralaus gyventojų prieaugio (VAITEKŪNAS Stasys, Vilnius, 2006 m., 229 psl.).

XX-XXI a. riboje prasidėjo demografinių procesų dramatiniai pokyčiai. Pradėjo staigiai mažėti gimstamumas ir didėti mirtingumas. Visa tai vedė į demografinę krizę, kurios išraiška- gyventojų depopuliacija. Ji prasidėjo 1994 m. jau atkurtoje Nepriklausomoje Lietuvos valstybėje. Tais metais mirusiųjų buvo 4,1 tūkst. daugiau nei gimusiųjų. Dar didesnė depopuliacija dėl sumažėjusio gimstamumo prasidėjo XXI a. pirmaisiais metais, kai gimstamumas sumažėjo iki mažiau nei 10 gimimų 1000 – iui gyventojų.) (VAITEKŪNAS Stasys, Vilnius, 2006 m., p. 234).

Labai svarbus gimstamumo rodiklis yra tas skaičius vaikų, kurį pagimdo vidutiniškai moteris per savo vaisingumo laikotarpį. Didžiausias moterų vaisingumas buvo 1923 m., kai viena ištekėjusi moteris pagimdydavo vidutiniškai po 4 vaikus. Tačiau nuo trečiojo dešimtmečio vidurio vaisingumas pradėjo mažėti ir tebemažėja iki šiol. Moterų vaisingumo lygis 1970 m. buvo 2,39, 1980 m. – 1,99, 200 m. – 1,39, o 2003 m. nukrito iki 1,26 (Demografijos metraštis, 2004, p. 43). Taigi galima sakyti, kad per paskutinį šimtmetį moterų vaisingumas sumažėjo daugiau kaip 3 kartus. Miestų moterų vaisingumas buvo ir lieka mažesnis nei kaimų. 1971 m. viena miesto moteris gimdė vidutiniškai po 2,14, o kaimo – 2,85 vaikų. 2003 m. šie rodikliai sumažėjo atitinkamai iki 1,08 ir 1,75. Toks mažas gimstamumo lygis jau nebeužtikrina kartų kaitos. Demografiniu požiūriu dabartinis moterų vaisingumas, kurio tendencijos yra ilgalaikės, gali vesti prie dramatiškų tautos išlikimo pasekmių, nes Lietuvoje prasidėjo susiaurinta

gyventojų reprodukcija, depopuliacija (VAITEKŪNAS Stasys, Vilnius, 2006 m., p. 235).

Palanki demografinė situacija galėtų būti laikoma, kai gimstamumo rodikliai užtikrina nors paprastą gyventojų reprodukciją ir yra apie 2,1-2,5, t.y. kai kiekviena moteris pagimdo vidutiniškai ne mažiau kaip 2 vaikus. Čia būtina prisiminti, kad ir tai, kad dalis moterų yra nevaisintos. Nevaisingumo koeficientas Lietuvoje yra apie 15-17 %. Iš 2001 m. gyventojų surašymo duomenų galima suskaičiuoti, kad tais metais 19,9 % moterų, vyresnių kaip 49 metai, buvo negimdžiusių (Gimstamumas, 2004, p. 12-13). Dar 24,3 tūkst. Moterų nepasakė, gimdė jos ar ne. Prisiminus, kad ne visos moterys išteka, galima teigti, kad negimdo kas penkta moteris.

Šiuo požiūriu ypač svarbus yra gyventojų reprodukcijos neto (grynasis) koeficientas, rodantis vidutinį vienos moters pagimdytų mergaičių (būsimų motinų) skaičių. Šis koeficientas taip pat katastrofiškai mažėja. 1970 m. jis buvo lygus 1,709 ir reiškė, kad viena moteris po savęs palieka daugiau nei vieną dukrą – būsimą motiną. Daugiau kaip per 30 metų jis sumažėjo beveik perpus ir 2003 m. buvo tik 0,600. Taigi tikėtina, kad XXI a. pradžioje gimusios mergaitės, pasiekusios motinystės amžių, gimdys dar mažiau vaikų, taip pat ir mergaičių, kurios savo ruožtu, jei
kokie nors svarbūs dalykai, kurie paveiktų demografinius procesus, vėl gimdys mažiau vaikų (Demografijos metraštis, 2004 m, p. 43).

Gimstamumas nuo XX a. pradžios kito visose moterų amžiaus grupėse. Atkreipia dėmesį keletas faktų. Pirmiausia tai gimstamumas tarp 15-19 metų mergaičių, moterų. Nuo šeštojo dešimtmečio jis nuolatos didėjo. Beveik gimstamumo „Sprogimu“ galima laikyti 1988-1997 m., kai jis staiga nuo 34 % (1988 m.) padidėjo iki 45,8 % (1992 m.). 20-24 metų moterų grupė, 1990 m. pasiekė gimstamumo maksimumą – 1000-iui šios amžiaus grupės moterų teko daugiau nei 168 gimimai. Toks gimstamumo staigus padidėjimas mažiau paveikė vyresnio amžiaus grupių moteris. Vėliau visose grupėse gimstamumas staiga pradėjo mažėti (Demografijos metraštis, 2001, p. 24).

Įvairios statistinės medžiagos analizė rodo, kad gimstamumo mažėjimas yra ilgalaikė tendencija. Todėl ji kelia ne tik demografams bei kitų specialybių mokslininkams. Jie ieško gimstamumo mažėjimo priežasčių ir būdų jam didinti. Priežastis nustatyti yra sudėtingas, nes gimimas visada yra labai individualus moters arba sutuoktinių susitarimo reikalas. Daugelis sociologinių apklausų rodo didžiulį apklaustųjų nuomonės ir realybės neatitikimą. Vyrai ir moterys apklausų metu paprastai pasisako už didesnį vaikų skaičių, kaip labai svarbią šeimos vertybę, bet patys nesiruošia turėti to „idealaus“ skaičiaus, kurį patys nurodo. Socialinės statistikos duomenų analizė, jų lyginimas iš dalies parodo pagrindines priežastis, kodėl mažėja

Šiuo metu Jūs matote 53% šio straipsnio.
Matomi 1744 žodžiai iš 3270 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.