Gimstamumo skatinimo priemonės
5 (100%) 1 vote

Gimstamumo skatinimo priemonės

1121

Gimstamumo skatinimo priemonės

Pernelyg ilgai daugelyje straipsnių apie demografinį vystymąsi skleidžiama paviršutiniška ir klaidinga samprata, neva pasaulis dėl „eksponentinio“, netgi „šuoliuojančio“ gyventojų skaičiaus didėjimo artėjąs prie „demografinio sprogimo“. Tiesos apie dabartines demografines tendencijas nebeįmanoma neigti. Vis nedviprasmiškiau ir plačiau pripažįstama, kad pasaulis išgyvena demografinio nuosmukio laikotarpį, prasidėjusį 1968 metais. 51 šalyje gimstamumas jau yra žemiau kartų regeneracijos ribos. Be to, penkiolikoje iš šių šalių per metus miršta daugiau žmonių, negu gimsta.Daugelį metų statistikos duomenys rodo, kad gimstamumo mažėjimo tendencija jau dvidešimt metų pastebima daugelyje išsivysčiusių šalių – Šiaurės ir Vakarų Europoje, Kanadoje, Jungtinėse Valstijose, Japonijoje, Australijoje, Naujojoje Zelandijoje, – apima vis daugiau besivystančių šalių Pietų ir Rytų Europoje, Azijoje ir Karibų jūros regione. Tai savo ruožtu prisidėjo prie gimstamumo nuosmukio žemiau „kartų regeneracijos“ ribos 51 pasaulio valstybėje, kur gyvena 44 procentai pasaulio gyventojų.

Neseniai Lietuvos Statistikos departamentas paskelbė, kad gimstamumas Lietuvoje nuolat mažėja, ir dėl jo sumažėjimo per 2002 metus Lietuvoje sumažėjo tiek gyventojų, kiek jų gyvena Varėnoje.Gimstamumo mažėjimas tampa viena iš opiausiu problemų.

Gimstamumas Lietuvoje

Gimusių skaičius sumažėjo nuo 56,9 tūkst. 1990 m. iki 30 tūkst. 2002 m. Tačiau 2003 m. gimė 30,5 tūkst. kūdikių, t. y. apie 500 daugiau negu 2002 m. Pernai gimstamumo rodiklis (gimusių skaičius 1000–iui gyventojų ) padidėjo 2,3 procento. Suminis gimstamumo rodiklis (vidutinis vaikų, kuriuos moteris pagimdo per savo gyvenimą, skaičius) 2003 m. buvo apie 1,3. Toks žemas gimstamumo lygis nebeužtikrina demografinės pusiausvyros ir kartų kaitos. Vis daugiau vaikų gimsta tėvams, kurie yra neįregistravę santuokos. 2000 m. tokie vaikai sudarė apie 23 procentus bendro gimusių skaičiaus, o 2003 m. – apie 30 procentų. [1]

Gyventojų skaičiaus prognozės

Statistikos departamentas parengė Lietuvos gyventojų skaičiaus 2005–2030 m. prognozes. Prognozuojamu laikotarpiu gyventojų mažės ir 2030 m. mūsų šalyje gyvens 3117,2 tūkst. žmonių, t. y. beveik 10 procentų mažiau negu 2004 m. pradžioje. Mažės 0–14 metų amžiaus vaikų ir 15–59 metų amžiaus gyventojų. Gausės senyvo amžiaus (60 metų ir vyresnių) žmonių. Tikėtina, kad artimiausiais metais gimstamumas didės dėl atidėtų gimdymų. Tačiau suminis gimstamumo koeficientas nesieks 2,1, t. y. nebus užtikrinta kartų kaita. Manoma, kad 2005–2030 m. mirtingumo lygis mažės lėtai. Mirtingumo mažėjimą lems ekonomikos augimas, socialinių sąlygų ir sveikatos priežiūros įstaigų veiklos pagerėjimas, sveikesnis gyvenimo būdas. Tikėtina, kad 2030 m. vyrų vidutinė gyvenimo trukmė bus 73, moterų – 83 metai. Palyginti su 2002 m., vyrų tikėtina gyvenimo trukmė pailgės apie 7, o moterų – 5 metus. Specialistų vertinimu, 2005–2030 m. išliks nedidelis neigiamas migracijos saldo.[2]

Demografiniai rodikliai Baltijos šalyse

2003 m. išankstiniais duomenimis, Lietuvos ir Latvijos gyventojų skaičius sumažėjo 0,5 procento, o Estijos – 0,4 procento. Estijoje 1000–iui gyventojų teko 9,7, Latvijoje – 9,1, o Lietuvoje – 8,8 gimusiųjų. Mirtingumas šiose šalyse didesnis negu Lietuvoje (Estijoje 1000–iui gyventojų teko 13,5, Latvijoje – 14,1, Lietuvoje – 11,9 mirusiųjų). Dėl didesnio mirtingumo Latvijoje ir Estijoje beveik vieneriais metais mažesnė vyrų ir moterų tikėtina vidutinė gyvenimo trukmė. [3]

Lietuvoje nuo pat Nepriklausomybės atkūrimo mažėjantis gimstamumas į neviltį varo šalies pedagogus: kuo mažiau vaikų, tuo daugiau darbo nerandančių mokytojų. 2003 metai teikia vilčių – kūdikių Lietuvoje gimė daugiau, tačiau demografai vis tiek prognozuoja niūrią ateitį. Kai kurie demografai mano, kad greitai visoje planetoje gyventojų skaičius ims mažėti. Austras Wolfgangas Lutzas sako, kad pastaruosius penketą metų gimstamumas mažėjo daugelyje pasaulio dalių. XX am. šeštajame dešimtmetyje kiekviena pasaulio moteris vidutiniškai gimdydavo 5 kartus. Dabar šis skaičius – 2,7. Demografai seniai prognozavo, kad Žemės gyventojų augimo tempai ims lėtėti, bet šis procesas vyksta sparčiau, nei buvo tikėtasi. Per pastarąjį dešimtmetį kasmetinis žmonių skaičiaus padidėjimas nuo 90 mln. nukrito iki 78 mln. Daugiausia prie to prisidėjo gimstamumo mažėjimas besivystančiose šalyse ir labai išaugęs mirtingumas dėl AIDS Afrikoje. Įvertinę šias tendencijas, specialistai dabar mano, kad Žemės gyventojų skaičius amžiaus viduryje turėtų pasiekti 10-11 milijardų ir toliau nesikeisti. Bet dalis Jungtinėms Tautoms dirbančių demografų tvirtina, kad žmonių galį net mažėti. Jeigu ši tendencija pasitvirtins, tai žmonių Žemėje bus daugiausia (apie 7,7 mlrd.) 2040 metais, o vėliau jų skaičius tik mažės. Europoje, kuri ir toliau sensta, jau dabar kas penktas gyventojas yra vyresnis nei 60 metų. W.Lutzas prognozuoja, kad šimtmečio pabaigoje pusė europiečių bus vyresni nei šešiasdešimties. Neigiami ekonominiai tokio proceso padariniai būtų milžiniški. Gali būti, kad gerėjanti sveikatos apsauga leis kiek
sušvelninti senstančios visuomenės bėdas. Bet daug kas baiminasi, kad tautų energija išseks, neliks naujų idėjų ir dinamiškumo, ir žmonija pasidarys pilka bei konformistiška.

Panagrinėkime, dėl ko mažėja gimstamumas, juo labiau, kad ši problema būdinga ne tik Lietuvai, bet daugumai vakarietiškų visuomenių. Taigi, kodėl? Pirmas atsakymas, kuris ateina į galvą, tai – ekonominis nuosmukis. Taip, bet ekonominis nuosmukis ar pakilimas gimstamumo pokyčius lemia netiesiogiai. Juk turime ir kitokių pavyzdžių. Žinome, kad po karų, esant net visiškai sugriautai ekonomikai, dažniausiai būna gimstamumo augimas. Tačiau po karų žmonių nuotaikos būna optimistinės, o tas ir skatina gimstamumo didėjimą. Naivu gimstamumą grįsti tik ekonomika, – jis mažėja ir išsivysčiusiose šalyse, o kai kuriose skurdžiose valstybėse gimstamumą tenka net riboti. Olandijos bei Didžiosios Britanijos mokslininkai po atliktų tyrimų padarė išvadą, jog gimstamumas yra atvirkščiai proporcingas vidutinei gyvenimo trukmei. Kitaip tariant, pati gamta reguliuoja, kad ten, kur yra stichinių nelaimių, epidemijų ar bado grėsmė, t.y. didelė mirties rizika, gimtų pakankamai vaikų, o tuomet, kai žmonės yra saugūs, jų vaisingumas nesulaikomai mažėja. Todėl gimstamumo mažėjimą reiktų greičiau sieti ne su ekonominiu nuosmukiu, o su jo sukeltomis pesimistinėmis visuomenės nuotaikomis.

Antra priežastis – gimstamumo mažėjimas dėl visuomenės ir ypač medicinos išsivystymo. Tai – natūralus dalykas. Šiais laikais absoliuti dauguma pagimdytų kūdikių išgyvena, ilgėja žmonių gyvenimo trukmė, todėl jeigu išsilaikytų toks pat gimstamumas, kaip prieš keletą šimtų metų, būtų didžiulė gyventojų perprodukcija, Žemė paprasčiausiai negalėtų tiek išmaitinti. Todėl gimstamumas visų pirma ir mažėja labiausiai išsivysčiusiose šalyse. Šioms šalims, beje, būdinga ir dar viena priežastis – padidėjusi tėvų atsakomybė už vaikų ateitį. Juk šiuolaikinėje visuomenėje nepakanka užauginti pamaitintus ir aprengtus vaikus, reikia juos išleisti į mokslą, o ne tik išmokyti rašto. O kokį darbą šiuolaikinėje visuomenėje gali dirbti neturintis aukštos kvalifikacijos žmogus?Visiškai santuokai nepalankioje aplinkoje smarkiai sumažėjo santuokų skaičius. Tai reiškia, kad tuokiasi mažiau žmonių nei anksčiau. Kur kas padidėjo ir vidutinis motinystės amžius, ši tendencija auga ir toliau. Darbo įstatymai tikrai neskatina moterų noro harmoningai derinti šeimos gyvenimą ir profesinę veiklą. Tikros politikos šeimos atžvilgiu stoka galima paaiškinti, kodėl šeimos negali turėti tiek vaikų, kiek iš tiesų norėtų. Manoma, kad skirtumas tarp Europos moterų norimo vaikų skaičiaus ir jų turimų vaikų skaičiaus yra maždaug 0,6 vaiko moteriai[4].

Yra ir daugiau priežasčių, yra ir įvairių pasiūlymų, kaip išspręsti šią problemą. Dauguma šalių turi savo šeimos politiką, kuri sprendžia gimstamumo problemas. Vienos šalys (Kinija, Indija, Pakistanas) suka galvas, kaip sumažinti gimstamumą, kitos šalys (JAV) neturi gimstamumo politikos, o gyventojų skaičių reguliuoja, sugriežtindamos ar sušvelnindamos imigracijos taisykles. Vakarų Europa, kuriai būdingos nacionalinės valstybės, stengiasi didinti gimstamumą savo šalyse.Šioje srityje Vakarų Europos valstybės turi ilgą patirtį, todėl verta pasidomėti jų pasiekimais. Remiantis EUROSTAT duomenimis, 2000 m. suminis gimstamumo rodiklis Europos Sąjungoje išaugo nuo 1,45 (1999) iki 1,53. Gimstamumas išaugo devyniose šalyse, daugiausiai Prancūzijoje: nuo 1,77 (1999) iki 1,89. Gimstamumas sumažėjo Jungtinėje Karalystėje (1,64) ir Vokietijoje (1,34). [Suminis gimstamumo rodiklis (Total fertility rate, TFR) – vidutinis vaikų skaičius, kuriuos gyvus pagimdys moteris per savo gyvenimą, jei išsilaikys tokios pat gimstamumo tendencijos pagal amžių].

Prieš pažvelgdami į statistinius duomenis, pagalvokime, kaip mums atrodo, kokiose Vakarų Europos šalyse gimstamumas mažiausias, o kokiose – didžiausias? Natūrali mintis, kad Šiaurės šalyse gimstamumas mažiausias, o pietinėse – didžiausias. Tokį stereotipą mums nuolat perša įvairūs graudentojai dėl tautos išmirimo. Jie kaltina Šiaurės šalis dideliu ištuokų skaičiumi, gyvenimu nesusituokus, feminizmu, socializmu ir panašiu amoralumu. Na, o pietinės šalys – katalikiškos, turinčios gilias šeimos tradicijas – turėtų būti mums pavyzdžiu. Ar ne taip? O kaip yra iš tikrųjų? Žemiausias gimstamumas 2000 m. Europos Sąjungoje buvo Ispanijoje (TFR=1,22), antra nuo galo Italija (1,25), trečia – Graikija (1,30).

Šiuo metu Jūs matote 59% šio straipsnio.
Matomi 1461 žodžiai iš 2464 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.