Ginčų dėl popiežiaus ir pasaulietinių valdovų įtaka europietiškai politinei tradicijai
5 (100%) 1 vote

Ginčų dėl popiežiaus ir pasaulietinių valdovų įtaka europietiškai politinei tradicijai

GINČŲ DĖL POPIEŽIAUS IR PASAULIETINIŲ VALDOVŲ ĮTAKA EUROPIETIŠKAI POLITINEI TRADICIJAI

Vakarų Europos Bažnyčia viduramžiais ėjo tarsi dviem skirtingais keliais: vienas jų vedė prie pasaulietinės valdžios, politinės įtakos; antrasis davė žemišką gyvenimą neigiančią vienuolijos tradiciją. Abu šie keliai buvo poliai, tarp kurių viduramžiais dažnai kildavo konfliktų.

Regioninių bažnyčių dvasininkai buvo pavaldūs pasaulietinei valdžiai. Stojimą į dvasininkijos luomą sankcionavo karalius arba atitinkamos žemės valdovai. Vyskupijos buvo skirstomos ir užimamos ne pagal kanonų teisę, o karaliaus teikimu. Jis ne tik siūlydavo kandidatūras, bet ir skirdavo vyskupus. Davę priesaiką, apdovanoti sritimis ir gavę feodalo teises, vyskupai buvo valstybių valdininkijos dalis. Pasaulietinės valdžios skverbimasis į dvasininkijos luomą Frankų valstybėje tūkstantmečio pabaigoje sukėlė didžiausią vokietijos imperijos ir Bažnyčios konfliktą, t.y. ginčą dėl investitūros.

Vakaruose viduramžių pradžioje atsirado daug ordinų. Pirma, jie lyg ir buvo paklusnūs Romai; antra, jie stengėsi atsiskirti nuo valstybinės valdžios, steigė savarankiškus, nuo tos valdžios nepriklausomus vienuolynus. Būtent šis vienolynų nusišalinimas nuo pasaulietinio gyvenimo, paskatino bažnyčios reformą X amžiuje. Prieky žengė Kliuni vienuolija. Ji siekė išvaduoti Bažnyčią iš valstybės įtakos, stojo už nepriklausomą nuo valstybės Bažnyčią. Labiausiai vienuoliai kritikavo Bažnyčios postų pardavimą, vyskupų skyrimą remiantis lenų privilegijomis, o ne kanonų teise.

Frankų imperijai galutinai subyrėjus, vienuolynai tapo švietimo ir moklo židiniais. Galima teigti, kad bažnytinės įtakos srityje atsidūrė ir visas visuomeninis gyvenimas, kuris viduramžiais buvo neatsiejamas nuo dvasinio gyvenimo.

Viduramžiai Krikščionybės pozicija buvo nauja tuo, kad pripažino dvilypę žmogaus prigimtį ir dvigubą žmogaus gyvenimo kontrolę, atitinkančią dvilypę to gyvenimo paskirtį. Krikščioniško požiūrio esmė buvo dvasinių ir žemiškųjų dalykų atskyrimas, todėl religinių ir politinių institucijų santykis iškėlė krikščioniui naują problemą. Krikščioniui religinės priedermės buvo aukščiausia pareiga, skirta paties Dievo, dvasinės dievybės ir dvasinio žmogaus prigimties prado ryšio rezultatas.

Krikščionis, tikėjęs, kad jo religija yra Dievo apreikšta tiesa , rodanti jam kelią į išganymą, kur kas aukštesnė už šio pasaulio likimą, gerai žinojo, kad ši religija jam skyrė pareigas, nuo kurių jo negali atleisti joks imperatorius ir kurių šviesoje turi būti pasverta ir įvertinta prisiimama pilietinio paklusnumo pareiga. Šis principas – kad kiekvienas žmogus yra dviejų valstybių pilietis – tam tikra prasme nebuvo senas, bet jo taikymas buvo naujas, nes krikščioniui: didžioji valstybė buvo ne paprasta žmonių šeima, o dvasios buveinė, tikroji Dievo karalystė, kurioje žmogus gaus amžinąjį gyvenimą ir likimą, neišmatuojamai pranokstantį tą gyvenimą, kurį jam gali pasiūlyti žemiškoji karalystė.

Bažnyčios ir valstybės nepriklausomybė buvo suprantama kaip apimanti ir jų pagalbą viena kitai, nes abi yra Dievo paskirtos tvarkyti žmogaus gyvenimą šiame pasaulyje ir būsimajame. Bažnyčia ir valstybė nebuvo iš tikrųjų nepriklausomos, nes įteisinimo periodu bažnyčia turėjo didele dalimi priklausyti nuo imperatoriaus paramos, o vėliau padidėjusi jos galia galėjo kelti grėsmę pasaulietinės valdžios autonomijai.

DVIEJŲ KALAVIJŲ TEORIJA

Būdingas krikščionių mąstytojų požiūris, susiformavęs Bažnyčios Tėvų laikais, teigė, dvigubą organizacijų ir dvigubą žmonių visuomenės kontrolę, siekiant išsaugoti dvi dideles vertybių rūšis.

Dvasiniais interesais ir amžinuoju išganymu rūpinasi Bažnyčia, kuriai priklauso mokymo sritis, vadovaujama dvasininkų; žemiškieji arba pasaulietiniai interesai ir taikos, tvarkos bei teisigumo palaikymas priklauso pilietinei valdžiai, ir tiems tikslams pasiekti skirta magistratų veikla.

Ši koncepcija dažnai vadinama dviejų kalavijų, t.y. dviejų valdžių doktrina, kurią V a. pabaigoje pripažino popiežius Gelazijus I. Tai tapo ankstyvųjų viduramžių tradicija, kuri suteikė atramos tašką abiem pusėms, kai dėl popiežiaus ir imperatoriaus varžytuvių pasaulietinių ir dvasinių dalykų santykis tapo diskusijų tema. Dvigubai valdomos, vadovaujant giminiškoms hierarchijoms su skirtingomis jurisdikcijomis, visuomenės koncepcija, matyt, net ginčų laikais liko idealu daugumai nuosaikių pažiūirų žmonių, kuriems nepatiko kraštutiniai abiejų besivaidančių pusių reikalavimai.

Taigi ši koncepcija krikščioniui skyrė dvejopus įstatymus ir dvejopą valdžią. Šis krikščioniškos visuomenės dvilypumas iškėlė unikalią problemą, kuri apskritai gal labiau už visas kitas praturtino Europos politinę mintį. Ir pasibaigus laikotrarpiui, kai dviejų valdžių tarpusavio santykis buvo svarbiausias ginčų objektas, išliko tikėjimas dvasine autonomija ir teise į dvasios laisvę, be kurio naujųjų laikų idėjos apie individo privalumą būtų sunkiai suprantamos.

VIDURAMŽIŲ BAŽNYČIA –VALSTYBĖ

Taigi, XI – XII a.dėmesio centre buvo imperatorių ir popiežių kova dėl pasaulietinės ir bažnytinės valdžios ribų ir išeities taškas buvo
jau aprašytoji Gelazijaus dviejų kalavijų teorija, kurioje buvo apibendrinta Krikščionybės Tėvų doktrina. Skirtumas tarp dvasinių ir pasaulietinių dalykų, tarp sielos ir kūno interesų buvo ir pačios krikščionybės amžinas rūpestis. XI a. vyravo visuotinai pripažintas požiūris – kurio, tiesą sakant, aiškiai nebuvo atsisakyta ir vėlesniais amžiais, – kad žmonių visuomenei Dievo yra skirtos dvi valdžios – dvasinė ir pasaulietinė; pirmoji patikėta kunigams, o antroji pasaulietiniams valdovams, ir abi vadovaujasi dieviškuoju bei prigimtiniu įstymais. Nė vienai iš tų valdžių nebuvo priskiriama lemiama galia, nes abi buvo laikomos pavaldžiomis įstatymui ir vykdančiomis būtinas pareigas, kurias joms skiria Dievas, valdantis žmones ir gamtą. Vadinasi, iš esmės tarp šių valdžių negali kilti konfliktų, nors nuodėminga didybė arba valdžios troškulys gali paskatinti žmones, atstovaujančius šioms valdžioms, peržengti įstatymo nubrėžtą ribą. Kaip vieningingo dieviškojo plano dalys, abi šios valdžios privalo teikti viena kitai pagalbą ir paramą.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 982 žodžiai iš 3259 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.