ĮMYGIO DIVERSANTAS
GINTARAS PATACKAS
Pirma knyga, 1976 m.
Gintaras Patackas dabar yra išleidęs šešias poezijos knygas. Tarkim, jūs jas visas gerai prisimenate arba neseniai perskaitėte iš naujo. Kuri iš jų aiškiausiai kalba apie poeto pasaulėjautą, pilietinius ir kūrybinius tikslus, apie tai, ką esam įpratę vadinti programa?
Atsakyčiau netikėtai. Pirmoji.
Būtina pabrėžti,— kalbu apie įprastą programos supratimą. Nes tradiciškų kūrybos siekių. tikslų ir būdų eliminavimas irgi gali būti suvokiamas kaip programa.
G. Patacko eilėraščiai į viešumą išėjo aštunto dešimtmečio pradžioje, 1972 m. Po ketverių metų pasirodė pirmas jo rinkinys ,,Atleisk už audrą“. Debiutantui buvo dvidešimt penkeri.
Esu trejetu metų vyresnis už poetę. Jaučiuosi tos pačios kartos. Galvoju, kaip ryžosi mus pradėti tėvai. Pokario naktimis, pilnomis šūvių, baimės, nežinios. Matyt, kantraus tikėjimo gyvybės galia būta daugiau nei mums dabar gali atrodyti. Neišmanau apie genus. Bet ar jie buvo nepriklausomi nuo tų naktų šiurpo, motinų krūpčiojimo, nuo jų gudraus atsargumo, ryžto ir nevilties mišinio, kuriuo buvom maitinami…
Gimė ir mokėsi Kauno priemiestyje.
G. Patacko mokykla technokratinė (1973 m. baigė Statybos fakultetą Kauno politechnikos institute). Žodį,
įvaizdį, eilutę, strofą, visą kompoziciją jis jautė kaip gimęs humanitaras. Turbūt tai gamtos dovana. G. Patacko humanitarinė saviaukla nebuvo itin nuosekli ir utilitariška. Įtikėtina manyti, kad vaizdo metamorfozių ir klasikinių formų dermės jis mokėsi iš T. Venclovos (,,Kalbos ženklas“, 1972). Tarp poetų, skatinusių kūrybos potraukį, .pats mini V. Mykolaitį – Putiną. T. S. Eliotą, D. Tomą, P. Celaną.
G. Patacko pasakojimai šiek tiek peno tokiam mitui teikia. Įsivaizduokime Kauno priemiesčio gyvenimą — namus su daržais, su priestatais gyvuliams. Įsivaizduokime tų gatvelių vaikus — Gintaras prisimena, kaip pats naršė krūmus, ginkluotas špaga ir mediniu pistoletu. Skaitė, žinoma, „Tris muškietininkus“, fantastiką, detektyvus. Toliau vis daugiau, vis įvairesnę lektūrą, grožinę ir populiarią mokslinę. Turtinga pasirodė esanti tėvo knygų spinta — su ankstesnių laikų spaudiniais. Vaikas lankė literatų būrelį, jam sekėsi rašiniai, dalyvaudavo mokyklos olimpiadose, bet aukščiau ,,neprasimušdavo“.
Vaizduose, kuriuos formavo jo sąmonė, nėra jausmo ir minties plokštumų. Tik sankirtos, apytaka, tūriai. ,,Skausmo išnara, džiaugsmo kevalas —/ Ties baisia smegenų giria“,— taip kalba poetas pirmoje knygoje. Blėstančių iliuzijų žodžius G. Patackas kaskart palydi išminčiaus atodūsiu: viešpatie, kaip viskas kartojasi. Jis pradeda rinkinį gyvenimo praeinamybę ramiai stebinčio filosofo ištarmėm,— šitai nuplauks su migla, šitai išliks:
Vardai vėl miega žolėse,
Ir vėjai šlama virš pušynų
Tq savo liūdesį laukinį.
Nugrimzdo klaidos, o tiesa
Pro miegą kella galvą. sunkią.
Tuoj mūsų žvilgsniai susitiks. —
Kažkas užgims, kažkas išnyks,
Į vleną kūną susijungę.
Improvizuojantys lyrikai, o G. Patackas toks yra, nekartoja savo siužetinių jungčių. Bet turbūt yra kokie migloti dėsniai, veikiantys tartum autoriui nežinant.
Patacko mintys, požiūriai, nusiteikimai rinkinyje turi savo dinamiką. Pirmas knygas sudaro įvairaus laiko, paprastai bent penkmečio, eilėraščiai. Galima būtų spėti, kad ,,miego“, narsos, ,,dinamito“ ir šėlstančio kraujo motyvų tiesioginė jungtis priklauso vienam G. Patacko ankstyvosios kūrybos laikotarpiui. Rinkinio eilėraščių seka parodo, kad tolydžio lyrinis subjektas rezignuoja.
G. Patackas palyginti ramiai atsisveikino su vaikystės iliuzijomis ir neaimanavo dėl to, kad plikų dėdžių pažadai neišsipildė. Bet savo pilietinio ir kūrybinio aktyvizmo vienišumą, šauksmą be atgarsio jis išgyveno itin skaudžiai.
G. Patackui artimi būdvardžiai ,,aštrus“, ,,staigus“. Šiai bendrijai priklauso įvaizdžių drastika, pašaipa, frazių trankumo įspūdis. Poetui atrodo, kad ,,apkurtusi dvasia“ sklandžių protingų žodžių jau nebesuvokia, kad reikia kalbėti visai kitaip, gal panašiai kaip A. Mikuta. Kad poezija suglobtų turgaus triukšmą ir negudrius kaimiečių pokalbius, kimią frazę, ištartą prie kiosko, ir girtuoklio spjūvį , „tau reikia balso, įžeisto ir liūdno, / ir rafinuoto priemiesčių žargono“. Pagaliau pati gyvybė jam atrodo esanti gaivališka, revoliucinga, maištinga jėga. „Vienintelis poezijos įsipareigojimas, G. Patacko supratimu, — ,,melstis gyvybei“, kuri yra didesnė nei šis regimas pasaulis“. Pats poetas, išvardijęs kūrybai būtinus pojūčius, išties ypatingai apibendrina: ,,Jų sumą aš norėčiau vadinti vienu vardu — jėga“.
Prigimties gaivališkumo motyvas atsišakoja, formuoja susiliečiančius vaizdus ir tropus, kuria savą prasmės lauką. Eilėraštis ,,Skausmas“, baigiamas tokia strofa:
…Už lempos šviesq, išminties garus
kilnoju taurę ir dažausi duonq,
už savo kūno tepalą raudona,
o kraujo skoni, žemiškai sūrus!
Taip kaitina skaitytojo vaizduotę G. Patackas. Jis vertina tikrą, intymią sielų draugystę, meldžiasi jos patvarumui. Bet paklūsta ir jauno kraujo šėlsmui, kalba apie geismo, nuotykio ir atvangos palaima:
Koks trumpas džiaugsmas vasaros nakties…
Nebeužtenka atsargumo rėmų,
Nebeužtenka įtampos ir blefų,
Kai nuo visatos amžinų problemų
Mes krentam prie mažyčių dekolte.
Mes žaidžiam monotonija. Sudie,
Laukinės žemės, purpurinės salos.
Sudie, sakau jums, vėtros ir korsarai,
Kai pirštuos skleidžiasi rausvi korsažai
Tarytum gėlės vasaros nakties.
—————————————-
Sekunde, mano drauge, patikėk,
Jog tavo amžiuj esame laimingi,
Kada beprotiškas alkūnės vingis
Krūties planetą baltą susitinka,
Apgaubus tamsai vasaros nakties.
,,Bodlero naktis“
Svarbu pabrėžti, kad visuotinio snaudulio pasaulis G. Patacko poezijoje nėra pasyvus.
G. Patacko poetinė kalba, įvaizdžių sistema neišsiskiria darniu nuoseklumu, vienąkart įsigalėjusia tvarka. ,,Šiam poetui apskritai būdingas polistilizmas“
Jo prigimčiai ir kūrybiniams principams artima improvizacija, jis nesvarstydamas neria į tas ertmes, kurias atveria staiga sušvitę paradoksai, jį traukia apytikrio apibrėžtumo tropai, viliojantys daugiareikšmės kalbos paslaptingumu. Tačiau tų įvaizdžių, apie kuriuos čia kalbėta, reikšmė pakankamai apibrėžta. Taigi jie apibrėžia ir poeto išgyvenimų centrą. Improvizuojama tiktai sistemos pakraščiais.
Retorika nėrą .G. Patacko kalba. Kalbėdamas eilėraščiais proza, poetas atidžiai apžiūrinėja skirtingas įvairiausių laikų situacijas ir negali atsistebėti, kokia tikslų, idėjų ir argumentų painiava supa tą paprastą laisvės sąvoką. Aiškumas randasi ir išsivadavimo galios sukyla tuomet, svarsto jis, kai klampynė įsiurbia mus iki kaklo. Ramių samprotavimų išvada iš esmės ta pati kaip ir aistringų monologų: ,,Kraštutinumas / (kurį įmanoma ištvert) — yra kartu ir pelkės / pakraštys“.