Gintaro žaliavos šaltiniai
Labai gintaringi paleogeno amžiaus sluoksniai paplitę tik Sambos pusiasalyje. Jie slūgso 6 – 7 m. žemiau dabartinio jūros lygio po 60 – 80 m. nuogulų danga. Taigi pirmykštis žmogus net negalėjo numanyti apie jų egzistavimą. Aukščiau stūksantys kai kurie neogeno sluoksniai taip pat šiek tiek gintaringi, tačiau jie niekur gerai neatsidengia nei paviršiuje, nei jūros pakrantės skardžiuose. Be to, juose esančio gintaro vargu ar būtų užtekę net saviems reikalams. Ledynmečio laikotarpio nuogulose gintaro randama tik atsitiktinai ir nedaug, kaip ir dabar Platelių, Lūksto, Vištyčio, Dusios ežerų pakrantėse bei kitose Žemaitijos ir Pietų Lietuvos vietose. Taigi, matyt, vienintelis gintaro žaliavos šaltinis tuo metu iki pat XVIII amžiaus buvo Baltijos jūra.
Nors Baltijos jūros lygis paleolito ir mezolito metu (prieš 10 – 4 tukst. m., t.y. vėlyvojo ledynmečio pabaigoje – ankstyvajame poledynmetyje) daug kartų keitėsi, tačiau beveik visą laiką buvo gerokai žemesnis už dabartinį. Gintaringos paleogeno nuogulos Sembos pusiasalio pakrantėse tuo metu nebuvo ardomos, taigi ir gintaro didesnio kiekio nei jūroje, nei jos pakrantėse dar negalėjo būti. Nėra jo ir to laikotarpio Baltijos jūros nuogulose. Kadangi Rytų Pabaltyje nebuvo gintaro žaliavos, nerandame čia ir mezolitinių gintaro dirbinių.
Neolito metu, atitinkančiu Baltijos jūros vystymosi Litorinos fazę (5000 – 900 m. prieš mūsų erą), atšilo ir padrėgnėjo klimatas, sparčiai pradėjo kilti jūros lygis. Maždaug 3000 – 2500 m. prieš mūsų erą jis pasiekė maksimumą, t.y. buvo 5 – 6 m. aukštesnis už dabartinį. Užlietose pajūrio žemumose susidarė daug seklių įlankų, lagūnų, ežerėlių, kurių pakrantėse kūrėsi gyventojai. Kildama jūra aktyviau ardė gintaringas nuogulas Sembos krantuose. Daug išplauto gintaro jūros pakrančių srovės gabeno šiaurės link, barstydamos krantuose, klodamos įlankose ir lagūnose, kur buvo ramesnis vanduo. Jūrai slūgstant, šios įlankos virto sekliais, užankančiais ežerėliais. Jie, taip pat jūros pakrantė to meto gyventojams ir buvo svarbiausias gintaro žaliavos šaltinis. Daug jų būta Priekulės, Palangos, Šventosios, Liepojos, Rygos įlankos pakrantės apylinkėse ir kitur. Didesnis gintaro sąnašynas tuo metu susidarė dabartinių Kuršių marių šiaurinės dalies vietoje, kur tyvuliavo palyginti gili, rami, pusiau izoliuota jūros įlanka.
Su litorininės transgresijos pradžia sutampa ir su pirmųjų neolitinių gintaro dirbinių pasirodymo Rytų Pabaltyje data.
Kiek kitokia gintaro gavybos istorijos pradžia Vakarų Pabaltyje nulėmė skirtingos gintaringų nuogulų slūgsojimo sąlygos. Paleogeninių ir neogeninių gintaringų sluoksnių, analogiškų Sembos pusiasalio sluoksniams, čia nėra. Visi dabar žinomi gintaro telkiniai (Izedomo saloje, Jutlandijos vakarinėje pakrantėje, Fano saloje ir kitur) koncentruojasi vėlyvojo ledynmečio ledo tirpsmo vandens suplautose sąnašose, slūgsančiose žemės paviršiuje. Taigi gintaru čia galėjo naudotis jau paleolito gyventojai. Litorininė transgresija beveik visas sąnašas išplovė, iš karto atidengdama ir atiduodama didžiąją buvusių gintaro atsargų dalį. Štai kodėl čia gintaras pradėtas rinkti ankščiau ir intensyvi prekyba vyko tiek neolito, tiek žalvario amžiaus laikotarpiais. Tačiau jau žalvario amžiaus antroje pusėje gintaro atsargos ėmė sekti; pasipildyti Sembos pusiasalyje išplaunamu gintaru jos negalėjo dėl priešingos vyraujančių jūros srovių krypties. Dėl to prekybos su Pietų kraštais centras geležies amžiaus pradžioje iš Jutlandijos persikelia į Rytų Pabaltijį, kur gintaro atsargos praktiškai nemažėjo.
Kiek gintaro galėjo būti išmetama tuo metu jūros pakrantėse, šiandien sunku pasakyti. Dabar jūros išmetamo gintaro per metus surenkama: Danijoje – 30- 50 kg, Vokietijoje – 100 – 150 kg, Lenkijoje – maždaug 200 kg, Lietuvoje – 600 – 800 kg, Latvijoje – 100 – 200 kg. Šie skaičiai orientaciniai, gerokai mažesni negu yra iš tikrųjų, nes daug gintaro surenka mėgėjai ir jis į apskaitą nepakliūva. Jūros išmetamo gintaro kasmet mažėja, nes dugno gintaringi sluoksniai jau gerokai nuardyti; be to, juos padengia iš eksploatuojamojo gintaro karjero į jūrą išmetamų dangos uolienų sluoksnis ir saugo nuo išplovimo. XIV – XV a. Kryžiuočių ordino užgrobtame pajūryje per metus buvo surenkama dešimtys tonų gintaro. Ypač buvo daug išmetama per audrą.
Gintaro panaudojimas
Kaip didžiai buvo vertinamas gintaras senovėje, ypač antikos laikais. Senovės meno pavyzdžių gausu daugelyje Europos muziejų; ypač daug jų Akvilėjos miesto muziejuje, nes čia buvo gintaro apdirbimo centras.
Žlugus Romos imperijai, ankstyvaisiais viduramžiais gintaras naudotas vien utilitariniams religiniams tikslams, iš jo gaminti vienodi seriniai rožančiai ir kryželiai, kartais kiti kulto atributai. Tikrų meno dirbinių iš to laikotarpio nežinome. Be to, daug gintaro naudota smilkymui ir medicinos reikalams – to laikotarpio gydimas nedaug skyrėsi nuo magijos.
Gintaro meninis apdirbimas atgimsta Renesanso epochoje ir ypač suklesti XVII a. – XVIII a. pradžioje. Iš to laikotarpio meno kūrinių išlikę nedaug dėl gintaro trapumo, dėl kartkartėmis Europą ištikdavusių negandų ir kitų priežasčių. Tačiau
tie meno kūriniai, kuriuos šiandien turime, yra nedaugelio muziejų puošmena, rodanti didelį juos kūrusių meistrų meninį išprusimą, subtilų skonį ir medžiagos specifikacijos jutimą. Atrandami labai sudėtingi gintaro apdirbimo metodai, išmokstama jį gerai šlifuoti, juo inkrustuoti metalą, dramblio kaulą, emalį, graviruoti, skaptuoti, pjaustyti, sukuria įvairių būdų ir priemonių medžiagai paryškinti, jos grožiui ir specifiniam spindesiui pabrėžti.
Pradėta nuo buitinių dirbinėlių, įvairių niekučių, daugiausia medžiojant antikos stilių, o vėliau imta gaminti beveik išimtinai laibai meniškus kūrinius: vazas, taures, lėkštes, veidrodžių rėmus, kvepalų flakonus, tabokines, pudrines, net spinteles ir daug kitų panašios paskirties daiktų, gausiai puoštų įmantriais raižiniais ir reljefais. Šiais daiktais buvo puošiami didikų rūmai ir bažnyčios, jie buvo viena populiariausių dovanų diplomatinių vizitų metu.
Tuo metu negaminta jokių papuošalų; M. Tichomirovos (1973 m.) nuomone, į gintarą žiūrėta ne kaip į juvelyrinę, o tik kaip į vertingą, tačiau vien dekoratyvinės paskirties medžiagą.
Dauguma garsiųjų meno kūrinių iš gintaro yra pagaminta Dancigo dirbtuvėse. Tai Lenkijos karaliaus Jono III Sobeskio karūna, išdrožta XVII a. iš vientiso gintaro gabalo, karaliui Vladislovui IV padovanotas karinio jūrų laivo modelis ir kiti dirbiniai. Stambiausias meno kūrinys iš gintaro buvo garsusis karo metais hitlerininkų pagrobtas iš Puškino „Gintaro kambarys“. Jį sudarė sieniniai pano ir raižytos skulptūrinės detalės, ištisai dengusios kambario sienas. Kambarį 1709 m. sukūrė Dancigo architektas A. Šliuteris ir meistras G. Tusas.