Gintaro pažinimo ir panaudojimo
istorinė apžvalga
Gintaras yra viena iš tų negausių naudingųjų iškasenų, su kuriomis žmonija susipažino dar pirmykščiais laikais. Tik gintarui tarp jų priklauso išskirtinė vieta. Titnagas, obsidianas, jaspis, nefritas ir kiti akmenys buvo būtini ginklams, medžioklės ir darbo įrankiams gaminti; be jų žmogus nebūtų galėjęs išgyventi. O drėgname pajūrio smėlyje gulintis gintaras pirmykščio žmogaus dėmesį galėjo patraukti nebent vaiskumu, spalva, šiltu vidiniu spindiniu, primenančiu jo garbinamos ugnies ir saulės švy- tėjimą. Paslaptingas gintaro atsiradimas iš jūros, nesuprantamos jo savybės – dega, skleisdamas malonų aromatą, o paimtas į rankas visada atrodo šiltas – pirmykščiam žmogui, matyt ,darė didelį įspūdį. Apie gin- tarą buvo kuriamos legendos, jam priskiriamos magiškos gydančiosios ir saugančios nuo blogio savybės. Jis labai tiko papuošalams, amuletas, ritualiniams dirbiniams, susiejusiems visų pirma su saulės kultu, gaminti, nes net primityviomis priemonėmis gintarą buvo lengva apdirbti: drožti, gludinti, svidinti ir net gręžti. Daugelis seniausių gintaro dirbinių yra tikri meno kūriniai, rodantys aukštą jį naudojusių žmonių materialinės kultūros ir pasaulėjautos lygį.
Gintaro prekyba
Platus Baltijos gintaro paplitimas Europoje ir net toliau už jos, kur nebuvo ir negalėjo būti gintaro žaliavos šaltinių, rodo ypač didelę jo svar- bą prekybinių ryšių tarp Pabaltijo ir kitų Europos kraštų susidarymui ir raidai. Nuo neolito amžiaus, ypač žalvario ir ankstyvajame geležies am- žiuje, gintaras buvo svarbiausias mainų prekybos objektas; už jį Pabaltijo gyventojai gaudavo didžiąją dalį metalo žaliavos ir importo dirbinių. Tur- būt neapsiriksime, teigdami, kad tik gintaras padėjo Pabaltijo gyvento- jams palyginti anksti susipažinti su metalais ir jų apdirbimo technologija, nors jų žaliavos išteklių jie niekada neturėjo.
Apie gintaro prekybos kelius sprendžiama pagal rastuosius gintaro žaliavos ir dirbinių lobius bei importinių dirbinių paplitimą. Kartografuo- jant lobių radimo vietas, išryškėjo dėsningas jų išsidėstymas atskirais laikotarpiais tam tikruose rajonuose, daugiausia pagal stambiąsias Vidu- rio ir Pietų Europos upes. Tokių lobių rasta Sembos pusiasalyje, Lenkijoje ir daug kur kitur.
Antai 1867 m. Semboje rasta 50 l talpos statinė su gintaru, 1900 m. prie Gdansko–9 kg svorio lobis,1924 m.Rytų Prūsijoje prie Leižūnų–dau- giau kaip 3 centnerių gintaro lobis, o 1936 m. Vroclavo apylinkėse trijuose gintaro lobiuose ar sandeliuose rasta apie 3 tonas gintaro, kurio dalis buvo su gludinimo žymėmis. Daug gintaro žaliavos ir dirbinių lobių rasta Jutlandijoje, pagal Elbės, Reino, Dunojaus upes, ypač jų aukštupiuo- se, Šiaurės Italijoje.
Gintaro žaliavos šaltiniai
Labai gintaringi paleogeno amžiaus sluoksniai paplitę tik Sembos pu- siasalyje. Jie slūgso 6 – 7 m žemiau dabartinio jūros lygio po 60–80 m storio nuogulų danga. Taigi pirmykštis žmogus net numanyti negalėjo apie jų egzistavimą. Aukščiau slūgsantys kai kurie neogeno sluoksniai taip pat šiek tiek gintaringi, tačiau jie niekur gerai neatsidengia nei pavir- šiuje, nei jūros pakrantės skardžiuose. Be to, juose esančio gintaro vargu ar būtų užtekę net saviems reikalams. Ledynmečio laikotarpio nuogulose gintaro randama tik atsitiktinai ir nedaug, kaip ir dabar Platelių, Lūksto, Vištyčio, Dusios ežerų pakrantėse bei kitose Žemaitijos ir Pietų Lietuvos vietose. Taigi, matyt, vienintelis gintaro žaliavos šaltinis tuo metu ir iki pat XVIII amžiaus buvo Baltijos jūra. Kiek gintaro galėjo būti išmetama tuo metu jūros pakrantėse, šiandien sunku pasakyti.Dabar jūros išmetamo
Gintaro per metus surenkama: Danijoje – 30–50 kg, Vokietijoje – 100–150 kg, Lenkijoje – apie 200 kg, Lietuvoje – 600–800 kg, Latvijoje – 100–200 kg.Šie skaičiai orientaciniai, gerokai mažesni negu yra iš tikrųjų,
nes daug gintaro surenka mėgėjai ir jis į apskaitą nepakliūva. Jūros išmetamo gintaro vis mažėja, nes dugno gintaringi sluoksniai jau gerokai nuardyti; be to, juos padengia iš eksploatuojamo gintaro karjero į jūrą išmetamų dangos uolienų sluoksnis ir saugo nuo išplovimo. XIV- XV a. Kryžiuočių ordino užgrobtame pajūryje per metus buvo surenkama dešimtys tonų gintaro. Ypač daug buvo išmetama per audrą. Antai 1862 m. ties Palvininkais (dabar Jantarnas) per naktį surinkta 2 tonos audros išmesto gintaro, 1914 m. ties Riaušiais – 870 kg. Neolito ir žalvario am- žiais išmetamo gintaro kiekis turėjo būti kur kas didesnis, metinė pajūrio produkcija galėjo sudaryti 80 – 100 tonų.
Gintaro gavyba
Iki XIII a. pabaigos prekybos ir vietiniams poreikiams pakako vien Baltijos jūros išmetamo ir gyventojų pakrantėje surenkamo gintaro. XII – XIII a.,gaminant vis daugiau kulto atributų (rožančių) ir dailės dirbinėlių, padidėjo gintaro paklausa. Reikėjo ieškoti naujų jo gavybos būdų. Kry- žiuočių ordino teritorijoje gintaras pradėtas griebti tiesiog iš jūros ilga- kočiais graibštais. Šis darbas buvo dirbamas
naktį, aukštame krante arba medyje uždegus dervos statinę pakrantei apšviesti.
Nuo XVI a. gintaras buvo gaudamos iš jūros tinklais, o seklesnėse, ypač akmenuotose vietose, – kabliais ir grabštais iš valčių. Mėginta ginta- rą kasti paplūdimiuose.
1585 m. Sembos pusiasalio skardžiuose pradėta kasti gintarą iš neo- geninių sluoksnių. Atsitiktinai kasinėjimai vykdyti ir visą XVII a. Tačiau kasiniai buvo daromi be jokio plano ir gaunamo gintaro kiekis priklausė nuo kasėjo laimės bei nuojautos.