REFERATAS
KALBOS IR KLAUSOS SUTRIKIMAI
Darbo vadovas:
N. Leikus
KĖDAINIAI
2003
TURINYS
ĮVADAS 3
KALBOS SUTRIKIMAI 4
KALBA, ARTIKULIACIJA IR BENDRAVIMAS 4
VAIKO KALBOS RAIDA 5
ANKSTYVASIS STIMULIAVIMAS 6
KLAUSOS SUTRIKIMAI 7
KLAUSOS SUTRIKIMŲ PRIEŽASTYS 7
KLAUSOS SUTRIKIMŲ PASEKMĖS 8
VAIKAI 9
NAUDOTA LITERATŪRA 10
ĮVADAS
Daugelis mūsų gana anksti įgyja nuostabų gebėjimą žodžiais perduoti savo mintis, norus, idėjas taip, kad kiti suprastų.
Vaikų, kurių proto raida dėl įvairių priežasčių yra kitokia negu ta, kurią mes vadiname normalia, kalba dažnai lavėja šiek tiek kitaip. Be to, protiškai atsilikusių suaugusiųjų kalba ir artikuliacija taip pat gali būti labai skirtingos – nuo visiško nekalbėjimo iki sklandžios kalbos, kuri nerodo protinio atsilikimo.
Kurtiesiems rega yra svarbiausia kalbos suvokimo priemonė. Bendraujant paprastai naudojama gestų kalba, kartu burnos judesiai “skaitoma” iš lūpų.
KALBOS SUTRIKIMAI
KALBA, ARTIKULIACIJA IR BENDRAVIMAS
Kalba – tai įvairios taisyklės, kurios rodo:
·kokius žodžius galima vartoti;
·ką reiškia žodžiai;
·kaip žodžius galima junkti į sakinį.
Artikuliacija – tai įvairūs lūpomis, liežuviu, gomuriu atliekami judesiai, kurių dėka ištarti garsai suformuoja pagal mūsų kalbos taisykles sudarytus žodžius. Kad mums tai pavyktu, reikia žinoti, kaip veikia artikuliacijos organai ir ką su jais daryti.
Galiausiai bendravimas – tai mažiausiai dviejų asmenų pokalbis, kuris yra tarsi žaidimas keičiantis vaidmenimis, tai yra pašnekovai nuolat keičiasi kalbančiojo ir klausiančiojo vaidmenimis. Svarbiausia – kad tave suprastu. Jei abu pokalbio dalyviai, keisdamiesi vaidmenimis, nesuteiktų žodžio vienas kitam ir nesiklausytų vienas kito, nebūtų jokio pokalbio.
Mes vienas apie kitą sužinome įvairiausiais būdais: kalbėdami ir nekalbėdami, žvilgsniais, mimika, gestais ir kt.
Kartais šis, vadinamasis nežodinis, arba alternatyvusis, bendravimas būna labai išraiškingas ir iškalbingas, ypač tuomet, kai, priešingai mūsų žodžiams, jis išreiškia,ką iš tikrųjų manome!
VAIKO KALBOS RAIDA
Bendravimas ir kalba ima lavėti vos tik vaikui atėjus į šį pasaulį. Jos pagrindas – tarp suaugusiojo ir vaiko užsimezgęs dialogas. Akivaizdu, kad dar vaisius išmoksta atpažinti motinos balsą. Į supančią aplinką vaikas reaguoja džiaugsmu ar nepasitenkinimu, ir suaugusysis išmoksta suprasti, iššifruoti įvairius vaiko išraiškos būdus, tokius kaip riksmą, gugavimą, judesius ir kt. Taip vaikas ir suaugusysis pradeda keistis informacija, kuri skatina formuotis vaiko bendravimo įgudžius. Vaikas išreiškia “atsakymą”, kurį suaugusysis iššifruoja.
Protiškai atsilikę vaikai
Nuo pat gimimo protiškai ar kitaip atsilikusių vaikų kalbos raida labai skiriasi. Kai kurie mėgdžioja savo bendraamžius, ištardami pirmuosius pavienius žodžius, tačiau vėliau daro ilgą pertrauką ir vėl atnaujina savo raidą tik sulaukę trijų – keturių metų. Dažnai šios sulėtėjusios raidos priežastis esti nepakankamas kalbos suvokimas, kuris yra artikuliacijos mokymosi pagrindas. Kiti vaikai yar labai tylūs ir pradeda kalbėti gerokai vėliau negu jų bendraamžiai. Kai kurie vaikai beveik viską supranta, mažų mažiausiai bent kasdienes situacijas, tačiau bendravimui pasirenka ženklus ir gestus, kuriuos lengviau įsisamoninti negu artikuliaciją. Dar yra grupė vaikų, kurie greitai išmoksta žodžius, žino, kaip juos ištarti ir kokiame kontekste pavartoti, tačiau iš tikrųjų nesuvokia, ką tie žodžiai reiškia.
Juk ir mes visi, gyvenantys šioje visuomenėje, vertinami bei gerbiami daugiausia dėl mūsų gebamų atlikti veiksmų. Protiškai atsilikęs vaikas privalo augti jausdamas, kad “aš esu geras, net jei aš daug ko negaliu padaryti”. Čia atsiskleidžia aplinkinių gebėjimas klausytis bei suprasti. Dažnai nuo to priklauso vaiko savimonės formavimasis.
Bendravimas su aplinka
Visi vaikai nuo pat gimimo jaučia savotišką vidinę varomąją jėgą išreikšti save, kad susilauktų aplinkinių dėmesio. Vienintelė išimtis yra autistiški vaikai. Kad vaikas išmoktų kalbėti, jis turi su kuo nors kalbėtis. Tai akivaizdu ir labai svarbu.