Globalinis šiaurės ir pietų sąlytis
5 (100%) 1 vote

Globalinis šiaurės ir pietų sąlytis

TURINYS

ĮVADAS 3

1. ŠIAURĖS IR PIETŲ SINTEZĖ ISTORIJOS KONTEKSTE 5

1.1. Imperijos transformacija į nacionalinę valstybę 5

1.2. Globalizacijos procesas pagal F.Brodel‘į remiantis kapitalizmo teorija ir I.wallerstein‘o pasaulio sistemomis. 8

2. INTERNACIONALIZACINIS PASAULIO SUSILIEJIMAS 13

2.1. Kolonizacija- tiltas į globalizaciją 13

2.2. Atvira ir uždara visuomenė 16

2.3 Vakarų ir Rytų mentalumo raida ir sklaida 19

IŠVADOS 22

LITERATŪRA 23

ĮVADAS

Temos aktualumas ir įdirbis. Yra skirtingų nuomonių apie globalizacijos proceso pradžią. Vieni autoriai globalizacijos pradžią sieja su XX amžiumi, kiti globalizacijos pradžią laiko XV amžių- Didžiųjų Geografinių atradimų laikotarpį. Geografinių atradimų pasekmė – kolonializmas, sujungė žemynus ir privertė ne vieną tautą keliaklupsčiauti prieš užkariautojus. Kolonizacija ir lėmė tokius globalizacijos procesus kaip kultūrinių, ekonominių, socialinių, politinių idėjų sklaidą bei šių idėjų skirtingą įtaką atskiriems pasaulio regionams.

I. Wallerstein‘o teigimu kolonizacija trukusi ne vieną šimtą metų padalijo pasaulį į atskiras dalis: centrą, periferijas ir pusiau periferijas. Periferijos būdavo pietinės valstybės ( Lotynų Amerika, vėliau Afrikos valstybės), o centrui priklausė šiauriau esančios valstybės Anglija, Prancūzija, Olandija. Pusiau periferinės tarnavo kaip buferiai tarp centro ir periferijos (Ispanija, Italija, Portugalija, Vokietija).

Daugelio autorių, nagrinėjančių Šiaurės ir Pietų sąlytį globalizacijos aspektu, labiau akcentuoja to proceso pasekmes, bet ne priežastis. Pagrindiniai autoriai ir jų darbai, kuriais remiamasi yra: F.Brodel‘io „Kapitalizmo dinamika“, I. Wallerstein‘o pasaulio sistemų teorija, K.Poperio „Atvira visuomenė ir jos priešai“, G.Soroso „Demokratijos garantija“ bei E.Saido „Orientalizmo“ idėjomis. Remiantis skirtingų autorių įžvalgomis siekiama globalizacijos pasekmes tarp Šiaurės ir Pietų plačiau apžvelgti iš įvairių pozicijų. Deja, žymių lietuvių autorių darbų šia tema rasti nepavyko.

Mokslinė problema kokia istorinė struktūrų kaita nulėmė globalinį Šiaurės ir Pietų sąlytį.

Temos objektas – istorinių struktūrų kaita lėmusi šiaurės ir Pietų sąlytį.

Temos tikslas – atskleisti istorinių struktūrų kaitą, kurios lėmė Šiaurės ir Pietų globalinį sąlytį.

Uždaviniai : 1. Aprašyti Šiaurės ir Pietų sintezę istorijos kontekste remiantis imperijos transformacija į nacionalinę valstybę.

2. Išryškinti globalizacijos sukeltas pasekmes pagal F.Brodel‘io „Kapitalizmo dinamiką“ ir pagal I.Walerstaino pasaulio sistemų teoriją.

3. Analizuoti internacionalizacinį pasaulio susiliejimą atviros ir uždaros visuomenės bei Vakarų ir Rytų mentalumo raidos ir sklaidos pavyzdžiu.

Tyrimo metodo pasirinkimas kursiniame darbe lemia viso darbo apimtį, validumą, parodo ar tas darbas atitinka universalius moksliškumo kriterijus. Nagrinėjant šio kursinio darbo temą bus naudojami aprašomieji ir lyginamieji metodai.

1. ŠIAURĖS IR PIETŲ SINTEZĖ ISTORIJOS KONTEKSTE

1.1. Imperijos transformacija į nacionalinę valstybę

Atsiradus moderniai nacionaliniai valstybei ir visam civilizuotam pasauliui įsitraukus į tarpvalstybinę sistemą, buvo sukurtas pasaulis, organizuotas ir suskirstytas į vidaus ir užsienio sferas- teritoriškai apribotą nacionalinės politikos „vidinį pasaulį“ ir diplomatijos, karinių ir saugumo reikalų „išorinį pasaulį“. (Helld ir kt., 2002) Bet prieš susiformuojant naujai sistemai turi griūti senoji. Senąja šiuo atveju laikytina imperinė sistema.

Terminas „imperija“ buvo atrastas tik XIX s.viduryje (Koebner ir Schmidt). Klausimas kyla kodėl taip sunku ir kodėl taip vėlai buvo įvardytas procesas, kuris tęsėsi dvidešimt amžių. Bet vis dėl to šiuo atveju yra svarbiausia tai, kad prieš atrandat terminą „imperiją“, imperializmas buvo suprantamas kaip legalus ir administracinės visumos procesas. (Rajan, 2004,p.18)

Imperinės sistemos arba imperijos, ilgus amžius lėmė valstybių formavimosi istoriją, ypač dydį ir puikybę. Pavyzdžiui, Kinija aiškias institucines formas išsaugojo gana ilgai. Kad išsilaikytų, jos turėjo sukaupti ir sukoncentruoti prievartos priemones. Kai šios galimybės išseko, imperinės sistemos subyrėjo. Visos tradicinės imperijos vystėsi ekspansijos dėka, pradėdamos nuo gana ribotos galios ir valstybės. (Helld,2002, p.56)

Imperijos apėmė daugybę skirtingų kultūrų ir nevienalyčių bendruomenių bei visuomenių. Imperijos buvo valdomos, bet joms nebuvo vadovaujama t.y. imperatorius viešpatavo apibrėžtoje socialinėje ir geografinėje erdvėje, bet neturėjo administracinių priemonių- institucijų, organizacijų, informacijos, personalo – nuolat administruoti savomis paskelbtas teritorijas. Pagrindinis mechanizmas žmonėms ir teritorijoms susieti ir integruoti buvo karinės jėgos panaudojimas. Kadangi karinė ir politinė valstybių galia periferijose (Afrika,Lotynu Amerika, Azija) buvo silpnesnė, šios periferijos galėdavo sutapti su vietinėmis politinės valdžios sistemomis ar kitų imperijų periferijomis. (Helld,2002, p.57)

Šešioliktojo amžiaus pradžia yra vadinamojo
Vakarų išlikimo – istoriniu procesu, pagrindusių pagrindinių moderniosios Europos institucijų atsiradimą ir raidą, technologijų ir energijos išteklių, nukonkuravusių jau turimus, atsiradimą ir vėlesnių Europos pasauliniu imperijų kūrimosi- pradžia. Europos imperijų įsikūrimas abiejuose Amerikos žemynuose šešioliktąjį ir septynioliktąjį šimtmečius ir Okeanijos aštuonioliktąjį ir devynioliktąjį šimtmečius atvedė šiuos anksčiau atskirus žemynus ir regionus į naują ir prieštaringą pasaulinių santykių sferą. (Helld,2002, p.451)

1850-1945 m. Europos galia įsiskverbė beveik į visus pasaulio kampelius, kurių anksčiau ji nesiekė (Afrikos Sub Sacharos regionas) arba iš kur buvo išstumta (Rytu Azija).(Helld,2002, p.454)

Imperinės ir politinės struktūros už Vakarų ribų šioje epochoje išliko visiškai nepakitusios. Prie jų prisijungė plintantis Japonijos imperializmas Rytuose. Bet visose šiose imperinėse formacijose, sklindančios Vakarų kultūros idėjos ir pasauležiura pradėjo formuoti jegas ir judejimus , kurie galejo iš vidaus susprogdinti šias imperines mašinas į gabalus. Prireikė Antrojo pasaulinio karo, tam kad susilpnėtu Japonija ir didžiosios Europos valstybės ir kad jų imperijos galu gale sugriūtų. (Helld,2002, p.457)

Liberalių pažiūrų mokslininkai ir istorikai imperiją laikė kompleksiniu procesu, kur imperinės sistemos galingumas vedė į nacionalinės valstybės, demokratijos ir kapitalizmo sukūrimą. (Pomper, 2005p.27)

Dvidešimtojo amžiaus pabaigoje imperijos – kažkada principinė politinio valdymo pasaulyje forma- užleido kelią pasaulyje paplitusiai nacionalinių valstybių sistemai, apgaubtai daugiašalių, regioninių ir globalinių valdymo bei reguliavimo sistemų. (Helld,2002)

Pagrindiniai galios pasidalijimai, Europos žemyne vykę prieš tūkstantį metų (Prancūzijos karalystė, Germanų imperija, Lenkijos kunigaikštystė), padėjo sumažinti jo politinę fragmentaciją ir pasidalijimą(Helld,2002, p.57), o tai skatino naujos valdymo formos atsiradimą.

Nuo penkioliktojo iki aštuonioliktojo amžiaus Europoje galima išskirti dvi vyraujančias politinio režimo formas : „absioliutines“ monarchijas Prancūzijoje, Prūsijoje, Ispanijoje, Austrijoje, Rusijoje ir Švedijoje bei “konstitucines” monarchijas ir respublikas Anglijoje ir Olandijoje. Būtina atkreipti dėmesį į absoliutizmą, suvaidinusį lemiamą vaidmenį formuojant moderniąją politiką ir tarpvalstybinę sistemą. (Helld,2002, p.59)

Tiesioginės modernaus politinio pasaulio , t.y. pačios nacionalinės valstybės sistemos ištakos buvo europinis absoliutizmas ir jo inicijuota tarpvalstybinė tvarka. Sutelkdamas politinę ir karinę galią savo rankose ir siekdamas sukurti centralizuotą valdžios sistemą, absoliutizmas sudarė sąlygas pasaulietinės ir nacionalinės valdžios sistemai atsirasti. Valdžios koncentracija išjudino daugelį labai svarbių politnių bendruomeninių istorijai procesų. Absoliutizmas padėjo inicijuoti valstybių kūrimo procesą, dėl kurio mažejo socialiniai, ekonominiai ir kultūriniai skirtumai pačiose valstybėse ir didėjo skirtumai tarp valstybių, t.y. jis padėjo sudaryti politines bendruomenes , turinčias aiškų ir augantį identiteto – nacionalinio identiteto – pojūtį. (Helld,2002, p.59)

Tarpvalstybinės sistemos prigimtis ir forma kristalizavosi “tarptautinių” ir “nacionalinių” sąlygų bei procesų sankirtoje. Būtent šioje sankirtoje ir buvo nulemtas valstybės pavidalas – jos dydis, išorinė forma, etninė sudėtis, organizacinė struktūra , materialioji infrastruktūra. (Helld,2002)

Taigi, nacionalinės valstybės atsirado absoliutizmo dėka. Su teiginiu, kad absoliutizmas lėmė nacionalinės valstybės gimimą sutinka ir A.Negri knygoje “Imperija” (“Empire”). Nors absoliutizmas ir buvo pažangesnė valdymo forma, bet vis dėl to stabdė perėjimą prie nacionalinės valstybės. Iki Didžiųjų revoliucijų eros (Anglijos, Amerikos, Prancūzijos) nebuvo alternatyvaus modelio, kuris galetų pasipriešinti absoliutizmui.

Pasak Hardt’o ir Negri, po Didžiųjų revoliucijų tautos identiškumas labiau nei dieviškasis karaliaus vaidmuo, teritoriją ir žmones laikė idealia abstrakcija. Ši nauja abstrakcija buvo suformuota naujo kapitalistinio produktyvumo iš vienos pusės ir seno absoliutinio administracinio aparato iš kitos.

Svarbiausia , kad karališkasis horizontas transformavosi į nacionalinį. Tauta iš pasyvaus veikėjo perėjo į aktyvų. Pasak šių dviejų mąstytojų, tauta yra ideologinis sutrumpinimas, kurį bando išlaisvinti nepriklausomybės ir modernybės koncepcija iš antagonizmo.

Vis dėl to, tuo metu sąvoka tauta buvo viena iš dviejų Ž.Ž.Ruso hipotezių – „bendra valia“ ir „bendruomenės poreikiai“ (pastarasis labiau atspindėjo kapitalistinius rinkos reguliavimo modelius). Pradiniame nacionalinės valstybės taške tai buvo daugiau ar mažiau liberalų ir priimtina biurgeriams. Bet XIX ir XX a. tautos sąvoka buvo vartojama įvairiuose ideologiniuose kontekstuose, ir galiausiai buvo suprasta, kad tauta vienintelė turi variklį galinti valstybę vesti vystymosi ir modernizacijos link.

Antonio Negri teigimu, Europos valstybių virtimas nacionalinėmis valstybėmis buvo kolonijalinių valstybių unifikacija.
savo ideologinėmis nuostatomis tautos atžvilgiu europiečiai bandė unifikuoti tokias tautas kaip kinų, brazilų, Indonezijos. Unifikacija yra dvigubas kardas, kurio vienoje pusėje progresas, o kitoje regresas.

Helld’as taip pat sutinka, kad nacionalinių valstybių sistemos konsolidacijos procesas nebuvo vienodas ir panašiai veikiantis kiekviename regione ar šalyje. Nuo pat pradžių šis procesas apmokėtas daugelio, ypač ne Europos, civilizacijų autonomijos ir nepriklausomybės kaina. Iš esmės tarp valstybinių santykių sistemos plėtrai buvo būdinga ir hierarchija, ir nelygybė , kai Europa prasiveržė į visą pasaulį (kolonizacija, kapitalizmo gimimas). Tarpvalstybinę sąveiką vis labiau formavo pačios Europos ekspansija, kurios šalys rėmėsi nacionaliniais interesais. (Helld, 2002)

Tyrinejimų pirmtakai buvo ispanai ir portugalai. Britų ir prancūzų įtaka didejo aštuonioliktajame amžiuje. Britai ypač vyravo devynioliktajame amžiuje. Kolonijos tapo nauju imperijų „karūnos brangakmeniais“. Imperijų ekspancija tapo ypatingu valstybių aktyvumo ir galios augimo šaltiniu.

Nors ankstyvasis modernus kolonializmas skersai išilgai apkeliavo daugelį pasaulio kraštų, o euroatlantinių jūrinių imperijų ekspansija suformavo tvirtus tarpregioninius ryšius, stiprėjančios politinių bendruomenių tarpusavio sąveikos istorinė takoskyra tikriausiai yra antroji devynioliktojo amžiaus pusė.

Vietoj teritorinių valstybių, išsiplėtusių per daugelį regionų ir besistengiančių pajungti juos vienai politinei sistemai, pradėjo skleistis nauja politinė santvarka.

Taigi, pasaulis jau nėra sudarytas iš „atskirų civilizacijų, jis jau nėra paprasčiausia tarptautinė valstybių asociacija, jis tapo iš esmės susietas globalios tvarkos, kuriai būdingos ryškios mainų , galios, hierarchijos ir nelygybės struktūros .

1. 2. Globalizacijos procesas pagal F.Brodel‘į remiantis kapitalizmo teorija ir I.Wallerstein‘o pasaulio sistemomis.

Globalinį Šiaurės ir Pietų sąlytį lėmė keletas istorinių struktūrų. Viena jų kapitalizmas, kuris tapo visuotinai pripažintu politinės ir ekonominės organizacijos būdu (Little,2000,p.70). Daugelis taip pat neabejoja, kad ne viena kapitalizmo forma turėjo ekspancinę logiką, tad šiuo atveju kapitalizmas yra sąsaja siejanti du pasaulius.

F.Brodel‘is pasinaudodamas kapitalizmu išryškina visuomenės ekonominio-socialinio gyvenimo internacionalizaciją ankstyvajame kapitalizmo etape. O I.Wallerstein‘o pasaulio sistemų teorija papildo F.Brodel‘io mintis. Wallerstein‘o teorijos pagrindinė savybė-kapitalizmas-padeda paaiškinti Vakarų Europos viršenybę prieš visą pasaulį XVa.- XVIIa. Wallerstein‘as kapitalizmą traktuoja kaip pasaulinę sistemą.

Pasak, F.Brodel‘io internacionalizacijos fenomeno atsiradimas istoriškai siejamas su tokiu naujų, globalinių socialinio-ekonominio vystymosi faktorių , kaip pasaulinė rinka ir tarptautinis darbo pasidalijimas raida. Šie faktoriai galėjo atsirasti ir vystytis tik dėka apibrėžtų ir ilgą laiką atitinkama linkme besivystančių socialinių ir politinių sociumo struktūrų. Šiuo atveju būtų galima išskirti kapitalizmo fenomeno evoliuciją, kur jaučiamas ekonomikos ir valstybės sąlytis. Kiekviena valstybė tai skatindama, tai varžydama plėtojo kapitalizmą, kuris vis giliau reiškėsi neutralioje politinėje ir socialinėje struktūrų erdvėje( Brodel,1994).

Universalių civilizacijos dėsnių persilaužimą , tokioms inovacijoms kaip kapitalas, rinka, pelnas, buvo matomas ne tik Europoje , bet ir Rytų šalyse. Stebimas kapitalizmo atsiradimas Japonijoje ir nunykimas Kinijoje. (Brodel,1994)

F.Braudel‘io pamąstymuose apie materialinį ir ekonominį gyvenimą galima padaryti lyginamąją analizę , sugretinant ne-Europą su Europa iškeliant mainų klausimą. Ir taip būtų galima nustatyti ar Europa buvo pažengusi į priekį lyginant su kitais kraštais. Tad analizę reikėtų pradėti nuo turgų, kurie užėmė garbingą vietą , netgi menkai susiformavusiose visuomenėse, pavyzdžiui Juodojoje Afrikoje. Bet Islamo šalyse miestai paliko kaimus be turgų, jie juos prarijo beveik kaip Europoje. (Brodel,1994)

Indijoje nėra nė vieno kaimo , kuris neturėtų savo turgaus , nes kaimo bendruomenės duokles atiduodamas natūra reikia paversti piniginėmis prievolėmis. Indija- tobuliausia mugių, didelių prekybinių ir religinių sambūrių šalis. Ši šalis turėjo ištisą kredito tinklą su musulmonų šalimis. Indijoje prekybinis gyvenimas yra pastovesnis todėl, kas jis rutuliojasi už nestabilaus elito sluoksnio ribų,saugių pirklių ir bankininkų kastoje. Būtinai reikėtų išskirti Kinijos turgūs, kur amatininkai nuolat keliauja iš vieno turgaus į kitą, kur klestėte klesti mugės ir biržos, tačiau jos yra antraeilės reikšmės. Aukštesnio lygio mainai yra pradedami kontroliuoti, todėl kinų mainai yra be jokių netikėtumų, nuglaistyti ir tai turėjo didelės neigiamos reikšmės kiniškojo kapitalizmo vystymuisi. Japonijoje ryškesni aukštesnio lygio mainai , kur stambus prekybos tinklas yra puikiai organizuotas.

Grįžkime prie Europos. Europoje sparčiai nyko paprastieji mainai ir vietoj jų steigėsi biržos, kreditų ėmimo formos. Tačiau jei hierarchizuotume išvardytas ekonomines sistemas, tai aukščiausias lygis būtų priskiriamas
islamo šalims ir kartu Europai, joms vos nusileistų Indija su išplėtota paskolų praktika rizikingiems sumanymams remti; žemiausiai stovėtų Kinija , pratusi gyventi savo pačios sąskaita.

Rytuose viena perspektyviausių kapitalizmui šalių buvo Japonija. Japonų feodalizmas buvo grindžiamas žemės pardavimu apibrėžtoms socialinėms kategorijoms. Visa tai skatino įvairių grupių ekonominius pasiekimus, laisvių ir privilegijų sau, lyginant su kita veikla siekį. Nors Japonija ir Kinija turi giminingą civilizaciją, tačiau jų socialinė visuomenės organizacija ir politinis valdymo aparatas gerokai skiriasi. Kinijoje buvo demonstruojamas biurokratinio aparato pastovumas ir ilgaamžiškumas, viskas buvo grindžiama stabilia centralizacija ir moralizavimo tradicija. Valstybė Kinijoje valdė ir perėmė viską : gynybą, sienų, kelių, kanalų statybą, miestų valdymą, mokesčių skyrimą, gamintojų kreditavimą ir t.t.

Tad tokiomis sąlygomis niekas, išskyrus valstybę, negalėjo kaupti kapitalo . Kapitalizmo nebuvo, bet Kinija turėjo solidžią rinkos ekonomiką su lokalinių rinkų grandine. Galime teigti, kad lokaliniame lygyje vyko gyvi mainai, remiami valstybės. Tačiau globaliniame lygyje viską reguliavo valstybė neleisdama kitiems būti turtingesniems už ją. Toks Vyriausybės mechanizmas turėjo ne ekonominį, bet socialinį- politinį atspalvį. (Brodel,1994)

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 2384 žodžiai iš 7736 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.