Globalizacija
5 (100%) 1 vote

Globalizacija

TURINYS

1. APLINKOS UŽTERŠTUMO MAŽINIMO PROGNOZĖS 3

2. BENDRŲ GLOBALINIŲ PROBLEMŲ EKONOMINIAI ASPEKTAI 5

2.1. GLOBALINIŲ PROBLEMŲ ESMĖ 5

2.2. PASAULIO EKONOMIKOS MILITARIZAVIMAS – SVARBIAUSIA GLOBALINĖ PROBLEMA 9

3. GLOBALINĖS PASAULIO ENERGETIKOS PROBLEMOS 11

4. DEMOGRAFINĖ ŽMONIJOS PROBLEMA 13

5. GLOBALINĖS ŽEMĖS ŪKIO IR MAISTO PROBLEMOS 17

6. GLOBALINĖ EKOLOGINĖ PROBLEMA 20

7. GLOBALINĖ ATLIEKŲ PROBLEMA 25

8. TRIUKŠMO IR VIBRACIJOS PROBLEMOS 27

9. GLOBALINIŲ PROBLEMŲ VERTINIMAS IR PROGNOZAVIMAS 28

10. LITERATŪRA 34

1. APLINKOS UŽTERŠTUMO MAŽINIMO PROGNOZĖS

Negrįžtamai praėjo laikai, kada gamta sugebėdavo pati neutralizuoti žmogaus ūkinės veiklos sukeltus negatyvius padarinius. Pastaruoju metu aplinka teršiama tiek, kad gamta pati savaime apsivalyti negali. Dėl to sutrinka joje nusistovėjusi pusiausvyra, atsiranda sunkiai sprendžiamos ekologinės problemos. Kai kuriose net aukštai išsivysčiusiose šalyse dėl didelio užterštumo nuodingais teršalais, dujomis jau džiūva miškai, rūgštūs lietūs ir kartu su krituliais iškrentančios nuodingos medžiagos pražudo nemažą žemės ūkio produkcijos dalį: žūsta ištisi pasėliai, kenksmingų teršalų paveikti augalai duoda menką derlių, o neretai net subrendę ir nuimti javai, daržovės ir vaisiai kenkia ne tik žmonių sveikatai, bet netinka net pašarui. Ganomi užterštose ganyklose ir šeriami netinkamais pašarais gyvuliai taip pat duoda nekokybišką ar net kenksmingą žmogui produkciją. O tai ne tik ekonominis nuostolis liaudies ūkiui, tai turi neigiamą globalinę ekologinę reikšmę: žūsta miškai, dėl ko kenčia visa augalija, upės ir ežerai, dirvožemiai. Žalieji mūsų planetos plaučiai sunaudoja angliarūgštės dujas, atstato deguonį ir tuo gerina gyvenimo sąlygas žmonėms ir visa kam, kas kvėpuoja oru. Tą elementarią tiesą, atrodo, žino visi…

Taigi šiuo metu gamtai neišvengiamai būtina žmogaus pagalba, reiškia, taip pat būtinos ir atitinkamos sąnaudos. Ir labai gaila, kad pražūtingus savo neapdairios ūkinės veiklos padarinius visuomenė pamatė gal kiek ir pavėluotai. Kai kuriose pasaulio šalyse susigriebta: buvo imtasi energingų priemonių, nepagailėta didelių lėšų ir ekologinė pusiausvyra buvo atstatyta. O daugelyje šalių, nors ir gerai suvokiamas gamybos pragaištingas poveikis aplinkai ir žmogui, vis dar nesiimama reikiamų priemonių.

Jau minėto Pasaulio stebėjimo instituto duomenimis, mūsų kaimyninėje Lenkijoje daugiau kaip ketvirtadalis visų žemės ūkio gamybai naudojamų plotų buvo užkrėsta nuodingais cheminiais junginiais. Tokiose žemėse auginant maisto produktus, tiesiogine prasme buvo nuodijami juos vartojantys žmonės. Panašių dalykų buvo ir kitose Vidurio Europos centralizuotos ekonomikos šalyse, net ir Lietuvoje, kuriose ekonomika buvo vystoma nepaisant ekologinių reikalavimų, tarsi imdama iš aplinkos “ekologinį kreditą”. O juk žinoma, kad kreditą būtina grąžinti, o vėluojant dar reikia mokėti palūkanas… Skaičiavimai rodo, kad vien tik Rytų Europos ekologinei būklei stabilizuoti būtinos dešimčių milijardų JAV dolerių investicijos.

Nustoti gaminti arba nors kiek sumažinti gamybos apimtis ir tuo sustabdyti taršą šios šalys negali. O didinant gamybą neišvengiamai didės ir aplinkos tarša, jei nebus nedelsiant imamasi reikiamų jos mažinimo priemonių. Bet priemonės kainuoja nemažus pinigus.

Šiuo metu pasaulyje pripažinta, kad pavojingiausia teršimo forma yra nuodingos gamybos atliekos, kurioms kol kas dar dėmesio skiriama mažai. Šią taršą drąsiai galima pavadinti ateities tarša, kurios neutralizavimo kaštai guls ant būsimų kartų pečių. Joms reikės grąžinti daugelio šalių dabartinių gyventojų iš gamtos paimtus kreditus ir su nemažomis palūkanomis…

Mūsų paminėti dirvožemių teršimo procesai – lokalinė tarša. Gi vandens ir atmosferos oro tarša iš lokalinio ir regioninio lygio greitai pereina į globalinį, kas labiausiai jaudina ne tik tų šalių, kuriose vyksta tarša, gyventojus, bet ir kaimynus. Jau esame rašę, kad atmosferos oras ir vanduo nepripažįsta valstybinių sienų. Tad globalinės taršos reiškiniai pagrįstai kelia vis didėjantį visų planetos gyventojų susirūpinimą ir verčia su nerimu žvelgti į ateitį.

Klimatologai tvirtina, kad penki šilčiausi šio šimtmečio metai neatsitiktinai vienas po kito teko aštuntojo dešimtmečio laikotarpiui. Jie teigia, kad dar neseniai moksline hipoteze laikytas procesas jau reiškiasi realiai. O tos realybės prognozės verčia susimąstyti. Šio atšilimo priežastis – aplinkos tarša, neracionalaus gamtos turtų naudojimo rezultatas. Sudeginant iškasamus neatkuriamus gamtos turtų išteklius, kasmet atmosferon patenka per penkis milijardus tonų anglies dvideginio. Jei žmonija kiekvienais sekančiais metais tų išteklių degins tik trim procentais daugiau, kaip tai buvo daroma iki šiol, tai į atmosferą išmetamas anglies dvideginio kiekis padvigubės jau dvidešimt pirmojo amžiaus pradžioje. Mokslininkų taip pat apskaičiuota, kad išliekant tokiai dvideginio didėjimo atmosferoje tendencijai, vidutinė oro temperatūra Šiauriniame Žemės pusrutulyje iki 2000-jų metų gali pakisti 0,5 laipsnio pagal Celsijų. Atrodytų, kad toks temperatūros pakitimas didesnių padarinių sukelti
neturėtų, tačiau taip nėra.

Jeigu tai tęsis ir toliau, tai, mokslininkų požiūriu, Žemės atmosferos oro vidutinis atšilimas dviem laipsniais sukeltų didžiulių permainų. Pradėtų tirpti poliariniai ledynai ir gana greitai pakiltų pasaulio vandenynų lygis. Žemė netektų labai didelės sausumos teritorijos. Tokio užtvindymo pasekmės butų katastrofiškos. Gal ši perspektyva yra šiek tiek perdėta, bet tokios daugiau kaip pesimistinės prognozės orientuoja pasaulio visuomenę neatidėliotinai imtis operatyvių, veiksmingų ir efektyvių aplinkos apsaugos priemonių.

Iškyla visai pasaulio visuomenei gyvybiškai svarbus klausimas- dilema: ar ir toliau plėtoti dabarties energetiką ir tuo pačiu pasaulio ekonomiką pritaikyti prie pakitusio klimato, ar mažinti tradicinių energetinių išteklių vartojimą?

Pirmasis kelias neišvengiamai pareikalautų milžiniškų išlaidų statyti užtvankas, dambas ir kitokius įrenginius, galinčius apsaugoto žmones nuo potvynio, o tiksliau – tvano. Ne visų šalių ekonomika galėtų atlaikyti tokias išlaidas. O gal geriau tas užtvankas, dambas statyti naujoms hidroelektrinėms?

Todėl labiau tinkamas galėtų būtų antrasis kelias. Alternatyvių energetinių išteklių, pirmiausia atkuriamų išteklių, naudojimas, tradicinių išteklių naudojimo apribojimai ir ekonominiai suvaržymai, visos eilės naujų, dar nenaudotų, mažai žinomų ir dar nežinomų ekologinių ir ekonominių aplinkos apsaugos priemonių taikymas, specialistų apskaičiavimais, sumažintų energetinių išteklių sunaudojimą du-tris kartus.

Pramonės, ypač karo pramonės ir atominės energetikos sukeliamos ozono skylės, radiacija ir kitokios pasekmės – globalinės problemos, kurias mūsų karta dar tik pradeda spręsti, dažniausiai užkasa į žemę, o visą jų sprendimo našta dar daugiau užgula būsimų kartų pečius…

Suprasdama visa tai, žmonija stengiasi imtis veiksmingų priemonių šioms globalinėms problemoms spręsti. Viena iš priemonių – aplinkos monitoringas, kaip sistemingas aplinkos ir jos komponentų būklės bei kitimo stebėjimas ir antropogeninių pokyčių vertinimas bei prognozė. Aplinkos monitoringas dažniausiai vykdomas antropogeninio poveikio vietose, taip pat atliekant gamtotvarkos projektus.

Aplinkos monitoringas Lietuvoje dažnai vadinamas ekologiniu monitoringu, bet tai ne tikslus terminas, nes ekologinis monitoringas apima tik ekosistemų ir jų komponentų fizinius, cheminius ir biologinius parametrų matavimus bei modelių kūrimą. Remiantis modeliais apskaičiuojamos kritinės antropogeninio poveikio apkrovos. Tai – didžiausia teršalų dozė, kuriai veikiant dar neatsiranda negrįžtamų ekosistemų ir jų elementų pokyčių. Sukurti modeliai kartkarčiais tikslinami, nes keičiasi sąlygos, atskiros šalys turi savo modelius, kad galima būtų juos palyginti ir nustatyti prognozių tikslumą.

2. BENDRŲ GLOBALINIŲ PROBLEMŲ EKONOMINIAI ASPEKTAI

Plečiantis ekonominiams valstybių ir regionų ryšiams vis labiau suvokiamas pasaulio ūkio bendrumas. Bet kuri ekonominė sistema remiasi ir vystosi tam tikrų ekologinių sąlygų rėmuose. Vertinant pasaulinį ūkį tokiu aspektu, suprantama, tampa būtinybe spręsti daugelį ekonominių problemų globaliniu mastu. Perfrazuojant galima būtų pasakyti: veikiant lokaliai būtina mąstyti globaliai…

Ši tema skiriama svarbiausių globalinių dabarties problemų nagrinėjimui, ypač jų sprendimo ekonominiams ir socialiniams aspektams. Visų mūsų bendra ekologinė sistema – Žemė, visa biosfera mus jungia vis tvirčiau. Todėl būtina giliau susipažinti su klausimais, kurie jaudina visą dabarties žmoniją, pabandyti apžvelgti tolesnes jos ekonominės raidos galimybes ir perspektyvas.

2.1. GLOBALINIŲ PROBLEMŲ ESMĖ

Mokslo ir technikos revoliucija, milžiniškas industrijos plėtojimas ir bendrai visa žmogaus veikla, tarsi milžiniškos geologinės jėgos, keičia mūsų Žemės veidą. Įsitikinome, kad mūsų naudojami gamtos turtai nėra begaliniai. Planetos vandenynai, miškai ir kalnai, šiaurės ledkalniai ir karštos dykumos, net giliai po žeme slypinčios naudingos iškasenos ir visa, kas žemėje gyva, yra glaudžiai tarpusavyje susiję ir reikalauja protingo, apgalvoto ir darnaus elgesio, kad naudodami viena negadintume kito.

Žinome, kad kiekvienas žmonijos raidos etapas buvo susijęs su tam tikromis problemomis. Jei anksčiau jos būdavo vietinės reikšmės – dabar daugelis jų tapo globalinėmis. Tai pasaulio ekonomikos militarizavimas ir branduolinio karo grėsmė, spartus pasaulio gyventojų skaičiaus augimas, besivystančių šalių ekonominis atsilikimas, maisto problema, gamtinių išteklių ribotumas, aplinkos apsaugos ir kitos problemos.

Mes gyvename tokiu laikotarpiu, kai žmonija savo veiklą turi derinti su gamtos galimybėmis. Labai vaizdžiai yra pasakęs žinomas prancūzų okeanologas Žakas Ivas Kusto: “Kadaise gamta gąsdino žmogų, o šiandien žmogus gąsdina gamtą”… Žmogus, drąsiai žengdamas į veržlią mokslinės techninės pažangos epochą, praktiškai negalvojo apie galimus neriboto gamtos išteklių naudojimo padarinius. Jis negalvojo apie biosferos likimą, apie tą išorinį mūsų planetos apvalkalą, kuriame atsispindi visi žmogaus veiklos padariniai.

Žemė yra unikalus ir kol kas vienintelis mums duotas dangaus kūnas Saulės sistemoje. Jis taip pat yra vienintelė iš mums
žinomų planetų, turinčių Saulės energijos maitinamą biosferą, kaip gyvų organizmų ilgalaikės biocheminės veiklos rezultatą.

Žemės biosferos sudėtį, struktūrą ir energetiką lemia praeities ir dabarties procesai, taip pat ir gyvų organizmų veikla ilgoje geologijos istorijoje. Joje sąveikauja litosfera, atmosfera, hidrosfera, gyvoji organinė medžiaga ir kosminė energija, dėl ko susidaro bioorganinė planetos sistema su jai būdingomis įvairiomis organinėmis ir neorganinėmis medžiagomis.

Žmogus biosferoje atsirado palyginti neseniai – viename iš vėlyvesnių jos evoliucijos etapų ir iki dvidešimtojo amžiaus pradžios jo veikla buvo nežymi – lokalinė. Vieno nepilno šimtmečio bėgyje ji tapo globalinė ir dabar apima visą biosferą. Šiuo metu visos globalinės problemos kaip niekad susijusios su kiekvienu iš mūsų ir kartu visų Žemės gyventojų įvairiais gyvenimo santykiais. Globalinių problemų tarpusavio ryšiai darosi vis sudėtingesni, o tai verčia mus visus ieškoti naujų efektyvesnių ne tik atskirų šalių, bet ir jau viso pasaulio ūkio valdymo metodų.

Kiekviena iš globalinių pasaulio problemų, o kartu jos visos yra nepaprastai svarbios tolesnei žmonijos raidai ir jos likimui ir reikalauja neatidėliotinai jas spręsti, nes galima pavėluoti, o tai sudaro grėsmę žlugti civilizacijai arba degraduoti gyvenimo bei ūkinės veiklos sąlygoms mūsų planetoje. Ir dar kartą tenka pabrėžti, kad jos gali būti sprendžiamos tik suvienytomis visų pasaulio šalių ir tautų pastangomis.

Kaip apibūdinti globalines problemas? Matyti, kad tai dabarties pasaulio socialiniai reiškiniai ir procesai, kurie savo apimtimi ir reikšmingumu yra pasaulinio masto, susiję su gyvybiniais visų šalių ir tautų interesais ir kuriuos išspręsti įmanoma tik bendromis, sutelktomis pasaulio visuomenės jėgomis. Ir spręsti tas problemas reikia vardan žmogaus – žmonijos ir jos ateities.

Tačiau grįžkime prie pačių bendriausių mūsų biosferos problemų. Biosferos pokyčius lemia visatoje savaime vykstantys procesai ir procesai, sukelti žmogaus ūkinės veiklos. Žmogus nuolat keitė aplinką, ir neigiamos šio proceso pasekmės pirmiausia pasireiškė ten, kur gamtinės sistemos (oras, vanduo, dirvožemiai ir visa kita) buvo labiausiai paveiktos ir gyvybės grandžių ekologiniai pokyčiai didžiausi. Taip atsirado vietinės problemos, peraugančios į regionines, kurioms spręsti, kaip jau ne kartą esame pabrėžę, reikalingos valstybių ir tarptautinių organizacijų bendros pastangos.

V.I. Vernadskis dar 1926 metais pirmasis suvokė kylantį antropogeninio poveikio mastą ir galimas to pasekmes. Jo “noosferos teorija” dabar suprantama kaip tvaraus, balansuoto, palaikomo ir nepertraukiamo vystymosi galimybė. Tai vienintelė galimybė žmonijai išlikti naudojant gamtinius resursus ir pertvarkant aplinką.

Mūsų amžius yra biosferos pereinamasis etapas į noosferą, t.y. gamtos ir visuomenės tarpusavio veiklos sferą, kur žmogaus veikla įgauna lemiamą vaidmenį. Žmonija tapo pagrindiniu planetos biogeocheminės jėgos veiksniu. Šis etapas ypač išryškėjo prasidėjus atominei ir kosminei erai.

Skiriame du biosferos struktūrinius tipus: kontinentinį ir vandenyninį. Sausumos arba kontinentinė biosfera užima apie 149 milijonus kvadratinių kilometrų, arba 29 procentus, vandenyninė – 361 mln. km2 – 71 planetos paviršiaus procentą. Dominuoja vandenyninė hidrosfera, kurioje sutelkta apie 1370 mlrd. km3, arba 98 procentai gamtinio vandens. Gėlas vanduo tesudaro tik apie du procentus hidrosferos gamtinio vandens.

Pagrindinis visų gamtinių ir daugelio antropogeninių procesų biosferoje šaltinis – Saulės energija. Naudodama Saulės energiją ir esančias Žemės plutoje medžiagas, augalija pagamina apie 180 mlrd. tonų sausos biomasės ir išgauna apie 300 mlrd. tonų deguonies. Be to, augalai sugeria ir išgarina apie 30 tūkst. km3 vandens, t.y. apie pusę viso vandens, kuris išgaruoja sausumoje.

Vandenynai ir jūros sukuria apie 43 procentus visos biomasės. Tropikų miškai – apie 29, pievos ir ganyklos – apie 10, vidutiniųjų zonų miškai – taip pat apie 10 procentų ir dirbamoji žemė sukuria tik 8 procentus visos biomasės, kuri yra viso gyvūnijos pasaulio, taip pat ir žmogaus, mitybos pagrindas. Deguonis, kurį gamina augalai, nuolat papildo atmosferą. Jis būtinas visiems gyviems organizmams, išskiriant tik kai kurias mikroorganizmų rūšis, kurios sudaro labai nedidelę planetos gyvosios medžiagos dalį. Deguonis naudojamas ne tik gyvųjų organizmų kvėpavimui, bet ir negyvosios gamtos oksidacijos procesams.

Iki šiol daug kas manė, kad biosferos biologiniai ištekliai neriboti ir tik paskutiniaisiais metais mokslininkai pradėjo nerimauti, kad mus supanti aplinka pavojuje. Žmogaus gamybinė veikla įgavo didžiulį, galima teigti “geologinį” mastą, išryškėjo realus pavojus, kurį sukelia pernelyg didelis biologinės materijos judėjimas. Techninė pažanga nutiesė visiškai naujus energijos bei materijos judėjimo kelius biosferoje, pažeidė per milijonus metų susiklosčiusią natūralią pusiausvyrą.

Kaip ne kartą yra pažymėjęs garsusis rusų akademikas A.Vinogradovas, plėtojantis žmonijos praktinėms techninėms galimybėms kas 7-10 metų padvigubėja elektros energijos gamyba. Kitaip tariant, dabar yra daug ir vis daugiau atsiranda veiksnių, verčiančių
domėtis ne tik gamtos apsauga plačiausiąja šio žodžio prasme, bet ir biosferos apsauga.

Biosferos apsaugos problemos – nepaprastai sudėtingos, kompleksinės, susijusios su visomis žmonijos veiklos sritimis; trumpai tariant, su dviem pagrindiniais jos veiklos aspektais: planetos žalojimu ardant jos natūralų landšaftą – miestų statyba, kanalų kasimu, kelių tiesimu, miškų naikinimu ir gamybos atliekų bei įvairių ekologiškai kenksmingų medžiagų išmetimu į biosferą.

Šiuolaikiniai technologiniai procesai, kaip neišvengiami civilizacijos veiksniai, nebegali negriauti iki šiol vykusių ekologinių procesų. Žemėje, žymaus amerikiečių ekologo L.Brauno nuomone, – miestų ir pramonės atliekos pradėjo taip keisti gyvenamąją aplinką – orą, vandenį ir dirvožemį, jog vis daugiau gresia faunai ir florai, kurios būtinos žmogaus egzistavimui. Gamtos teršimas tapo grėsminga visos planetos problema, jis ypač pražūtingas išsivysčiusiose šalyse. Žemėje per paskutinį šimtmetį išnyko šimtai gyvulių, paukščių, žuvų ir kitų gyvūnų rūšių, ties išnykimo riba dabar yra dar apie tūkstantį rūšių. Biosfera pati nebegali apsivalyti ir nebeįstengia savo jėgomis atsikratyti naštos, kurią jai užkrovė žmogus.

Suprantama, kad tokių problemų neįmanoma išspręsti vienos, kad ir labai didelės ir galingos, šalies pastangomis, jas reikia spręsti viso pasaulio valstybių ir tautų bendromis jėgomis. Tai verčia visas šalis susitarti tarpusavyje, išnaudoti visas galimybes.

Skiriami trys globalinės problemos “žmogus ir gamta’ aspektai: techninis – ekonominis, kuris susijęs su gamos išteklių išsekimu Žemės rutulyje, ekologinis, kuris neatskiriamas nuo aplinkos teršimo ir egzistencinės pusiausvyros sutrikimo sistemoje “žmogus-gyvoji gamta” ir socialinius – politinius, nes šias problemas, kaip jau minėjome, reikia spręsti visos žmonijos pastangomis.

Gamtoje žmonės turi sudaryti tokias biologinės pusiausvyros sąlygas, kuriomis ji galėtų vystytis pagal žmonių kultūros reikalavimus. Tai vienas iš pagrindinių tikslų, kuriuos turėtų pasiekti ekologija – mokslas, iki šiol tyręs pusiausvyrą gamtoje, vykstant natūraliam evoliucijos procesui. Ekologija, kurios pagrindines problemas aptarėme ankstesniuose mūsų temos klausimuose, be abejo, taps viena iš pagrindinių biologijos mokslo šakų.

Biosferos problemos vis dažniau svarstomos daugelyje tarptautinių konferencijų ir simpoziumų, intensyvėja tarptautinis bendradarbiavimas sprendžiant atskirus jų klausimus, bet jis dar toli gražu nepatenkinamas.

Jungtinių Tautų Organizacijai globojant realizuojama daugiamečio tarptautinio bendradarbiavimo programa “žmogus ir biosfera”, daugelyje valstybių pradėjo veikti Pasaulinės sveikatos apsaugos organizacijos skyriai atmosferos užterštumui tirti ir matuoti. Dar 1972-siais metais Stokholme įvyko pirmoji pasaulinė aplinkos apsaugos konferencija, kurią organizavo Jungtinių Tautų Organizacijos Generalinė asamblėja, nuolat vyksta daug įvairių aukšto vyriausybinio lygio susitikimų, specialių institutų bei agentūrų atstovų pasitarimai.

Nors mūsų šalyje, išgyvenančioje didžiulius pokyčius, yra daugybė tvarkytinų reikalų, Lietuvos vyriausybė daug dėmesio skiria ir šiai problemai. 1992 metais buvo parengta Lietuvos aplinkos apsaugos programa, 1995 metais – naujoji trijų lygių programa, apimanti aplinkos apsaugos strategijos motyvavimą, metodologiją ir veiklos programą. Šią programą 1996 metais patvirtino Lietuvos Respublikos Seimas.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 2869 žodžiai iš 9394 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.