Globalizacija
5 (100%) 1 vote

Globalizacija

Turinys

Įvadas …………………………………………………………………………..2.

1. Globalizacijos samprata…………………………………………..3..

2. Globalizacija visose sferose……………………………………….

2.1 Globalizacija politikoje……………………………………………3.

2.2 Globalizacija ekonomikoje……………………………………….5

2.3 Globalizacija socialinėje kultūrinėje aplinkoje…………….9

Išvados……………………………………………………………………….11

Literatūra…………………………………………………………………….12

Įvadas

Šiuolaikiniame pasaulyje, kuris yra apibrėžiamas, kaip postmodernybės epocha, stebimi vis labiau ir labiau ryškėjantys pokyčiai. Išryškėja modernios visuomenės bruožai, vienas iš šių bruožų tai kultūrinė, tiek ekonominė, tiek monetarinė, tiek ir technologinė globalizacija.

Globalizacija aprėpia ne tik ekonomiką, bet ir mokslą, švietimą, technologijas, kultūrą, valdymą. Tai nėra naujas reiškinys, tačiau dabartinėje eroje įgauna išskirtinių bruožų. Globalizacija sukelia įvairių socialinių, politinių, ekonominių ir kultūrinių pasekmių. Naujos rinkos, naujos technologijos, nauji dalyviai bei naujos taisyklės kaip niekada anksčiau stipriau bei greičiau susieja viso pasaulio žmones. Globalizacija vieniems žmonėms atveria didžiules pasirinkimo galimybes, kitiems – apriboja jas, sukuria naujus pavojus žmogaus saugumui tiek turtingose, tiek skurstančiose šalyse, atskiria ir suskaldo visuomenes. Globalizacija atspindi plačiai paplitusį požiūrį, kad pasaulis ekonominių ir technologinių jėgų yra sulydomas į bendrą socialinę erdvę ir kad procesai, vykstantys viename regione, gali turėti didžiulę įtaką kito Žemės rutulio regiono žmonėms ar bendruomenėms. Šiame darbe panagrinėsime, kas tai yra globalizacija ir koks jos poveikis įvairioms sferoms: tiek politikai, ekonomikai, kultūrai ir kt.

1.Globalizacijos samprata

Tarptautinių žodžiu žodyne nurodyta, kad žodis „globalus“ reiškia – visuotinis, visa apimantis, visiems bendras. Kilusi iš mažai žinomų rašytinių prancūzų ir anglų kalbomis 7- ajį dešimtmetį, globalizacijos sąvoka šiandien vartojama visose pagrindinėse pasaulio kalbose (3,p.25). Tačiau jai trūksta tikslaus apibrėžimo. Globalizacija atspindi plačiai paplitusį požiūrį, kad pasaulis ekonominių ir technologinių jėgų yra sulydomas į bendrą socialinę erdvę ir kad procesai vykstantys, viename regione, gali turėti didžiulę įtaką kito Žemės rutulio regiono žmonėms ar bendruomenėms (3, p.25). Nėra vieningai priimto ir naudojamo globalizacijos apibrėžimo. Įvairūs autoriai skirtingai apibrėžia šį procesą. „ Globalizacija visų pirma gali būti suprantama, kaip visų šiuolaikinio socialinio gyvenimo aspektų ( nuo kultūrinio iki kriminalinio, nuo finansinio iki dvasinio ) tarpusavio ryšio plėtotė, gilėjimas ir greitėjimas pasauliniu mastu.

Keli globalizacijos apibrėžimai:

Globalizacija tai anksčiau neregėto mąsto negrįžtama rinkų, valstybių bei technologijų integracija įgalinanti individualius asmenis, įmones ir valstybes pasiekti ir (ar) paveikti bet kurią pasaulio vietą, greičiau, stipriau, giliau ir pigiau nei kada nors anksčiau… tai laisvos rinkos ekonomikos, kapitalizmo išsiplėtojimas į praktiškai visas pasaulio valstybes ( 4, 1999).

Globalizacija yra pasaulinė, prieš tai buvusių valstybinių, ekonomikų integracija į vieną pasaulinę ekonomiką, paremta laisva prekyba bei laisvu kapitalo judėjimu, o taip pat ir laisvu arba nekontroliuojamu populiacijos (darbo jėgos) judėjimu. Tai efektyvus valstybių sienų ištrynimas ekonominiais tikslais. Tarptautinė prekyba (pagrįsta lyginamuoju pranašumu) tampa tarpregionine prekyba (pagrįsta absoliučiu pranašumu). Tai kas buvo daug tampa vienu.“ (www.geocities.com )

2.1. Globalizacija politikoje

„Globali politika“ yra terminas, sėkmingai užfiksuojantis politinių santykių sklidimą erdvėje ir laike, politinės galios ir politinės veiklos plėtrą už modernių nacionalinių valstybių ribų. Politiniai sprendimai ir veikla vienoje pasaulio dalyje gali sparčiai išsišakoti per visą pasaulį ( 3, p.73) Politikoje pasaulis tarsi susitraukė. Po šaltojo karo daugiau nei 400 milijonų žmonių įsitraukė į tarptautinį bendradarbiavimą. Šaltojo karo pabaiga panaikino kliūtis buvusios Sovietų Sąjungos bei Rytų Europos žmonių įsitraukti į tarptautinį bendradarbiavimą, Taip pat įsitraukė į šį bendradarbiavimą ir Lietuva. Labiau laikomasi demokratinės santvarkos principų bei Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos normų ( 4, 1999 ) . Nacijos, tautos ir organizacijos yra susietos daugelio komunikacijos formų ir priemonių, kurios gali kirsti šalių sienas. Mikroelektronikos, informacinių technologijų ir kompiuterių revoliucija faktiškai sukūrė momentinius ryšius, kurie kartu su telefono, televizijos, kabeliniu ir satelitiniu perdavimo ryškiai paveikė politinės komunikacijos pobūdį. Naujos komunikacijos formos leido individams ir grupėms įveikti geografines ribas, ankščiau trukdžiusias bendrauti. Jų dėka tapo įmanoma dalyvauti daugelyje
socialinių ir politinių veiklų, kurios anksčiau nebuvo tiesiogiai prieinamos ( 3, p.73 ).

Daugiašalės sutartys apima vis daugiau sričių, galima teigti, kad daugiašaliai susitarimai saisto atskirų šalių vyriausybes. Globalizaciją politikoje skatina ir naujos institucijos, įsikūrusios per penkiasdešimt metų, JTO, TVF, PPO yra įgaliotos paveikti vyriausybę taip, kad jos laikytųsi tarptautinių įsipareigojimų. Steigiamos galingos regioninės organizacijos, tokios kaip ES ar Pietryčių Azijos valstybių asociacija, šiuo metu yra globalus tarpvyriausybinis tinklas, stiprinami nevyriausybinių organizacijų saitai ( www.skrynia.lt ). Dar visai neseniai Lietuva irgi įstojo į kelias tokias tarptautines organizacijas, į NATO ir į ES. Tokioje globalioje erdvėje pasikeičia politikos vykdymo strategija bei pats politikos supratimas. Yra labai daug nuomonių, kurios apibūdina tokią globalizacijos įtaką politikai bei valdymui. „Globalios politikos“ idėja meta iššūkį įprastinėse „politikos“ sąvokose įsitvirtinusiam tradiciniam skirstymui į vietinę ir tarptautinę, vidaus ir užsienio, teritorinę ir neteritorinę politiką. Taip pat ji išryškina tarpusavio sąveikų, peržengiančių valstybių ir visuomenių ribas, gausą ir sudėtingumą globalioje santvarkoje. Nors vyriausybės bei valstybės ir išlieka galingi veikėjai, dabar jos dalijasi globalią areną su kitomis organizacijomis ir institucijomis ( 3, p.73 ). Šiandien globali politika įsitvirtinusi ne tik tradicinėse geopolitinėse srityse, apimančiose saugumą ir karinius reikalus, bet paliečia ir įvairius ekonomikos, socialinius ir ekologinius klausimus. Tarša, narkotikai, žmogaus teisės, terorizmas priklauso vis didėjančiam ratui transnacionalinės politikos sprendžiamų problemų, kurios išeina už teritorinės jurisdikcijos ir egzistuojančių globalios politikos kontrolės rėmų. Norint sėkmingai jas išspręsti būtinas tarptautinis bendradarbiavimas. Globalus valdymas apima ne tik formalias institucijas ir organizacijas, per kurias nustatomas (arba ne ) ir palaikomos pasaulio tvarką valdančios taisyklės ir normos, t.y. valstybės institucijos, tarpvalstybinis bendradarbiavimas ir kt., bet ir visas tas organizacijas bei spaudimo grupes – nuo multinacionalinių korporacijų ( MNK ), transnacionalinių socialinių judėjimų iki daugybės nevyriausybinių organizacijų – kurių siekiami tikslai ir uždaviniai yra susiję su transnacionalinėmis teisės normomis ir valdymo sistemimis.( 3, 73p.)

Pagal Zbigniew Brzezinski , kad „ kovos tarp Jungtinių Valstijų ir SSSR pabaiga sutampa su esmine tarptautinės politikos prigimties transformacija ( 2, p.91). Ši transformacija, kurią spartina šių laikų ekonomikos ir komunikacijų poveikis, susijusi su tautinės valstybės primato silpnėjimu ir daug glaudesnėmis tiek nacionalinės, tiek pasaulinės ekonomikos ir politikos sąsajomis. Tarptautinius reikalus vis labiau lemia vidaus tendencijos, nepaisančios sienų ir reikalaujančios kolektyvinių veiksmų iš vyriausybių, kurios pamažu praranda galimybes veikti „ suteneriai“. Ištiktųjų, kaip mano Z.Brezezinski ( 2, p.93 ), kad pasauliui būdinga stiprėjanti ideologinio homogeniškumo tendencija, kai biurokratiškai valdomas viršnacionalinis kapitalizmas tampa visuotine socialine sistema. Tokiame pasaulyje valstybių sienas peržengiantys biurokratiniai ir finansiniai saitai, sustiprinti transnacionalinių visuomenės informavimo priemonių nulemtų politikos tendencijų, palaipsniui nuvertina tradicines išimtinio valstybės „suvenerumo“ idėjas. Pasaulis nepaisant globalinio politinio proceso, vis dar yra susiskirstęs į lyderius ir sekančius iš paskos. Politinių permainų greitį ir pobūdį nustato valstybės, kurias būtų galima pavadinti katalizuojančiomis, jos daro įtaką savo artimiausiom kaimynėms, tolimesnes skatina sekti jomis ir tik keli izoliuoti regionai lieka nepaveikti naujų politinių srovių ir idėjų. Fizinis ir psichologinis šių dienų pasaulio artimumas ir spartina, ir plečia šių katalizuojančių valstybių poveikį. Pasak Z.Bauman (www.skrynia.lt ), nacionalinės valstybės tampa vykdančiomis ir įgaliotomis atstovėmis tų jėgų, kuri jau nebesitiki politiškai kontroliuoti. Atskira valstybė greit nebeturės jėgų ir laisvės manevruoti taip, kad nejaustų tarptautinio spaudimo. Taigi suverinitetai taps nominalūs, o valdžia anoniminė.

Šiuo metu Jūs matote 34% šio straipsnio.
Matomi 1255 žodžiai iš 3716 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.