Globalizacija ir karinė pramonė
5 (100%) 1 vote

Globalizacija ir karinė pramonė

TURINYS

ĮVADAS………………………………………………………………………………………….3

` I. GYNYBOS PRAMONĖS POVEIKIS VALSTYBĖS POLITIKAI TEORIJOS PROBLEMA…………………………………………………………………………………….4

1. 1. KARO PRAMONĖS ANALIZĖS MODELIAI…………………………………………….5

1. 2 .NACIONALINIS SAUGUMAS VS. KOOPERACINIS SAUGUMAS:

SINTEZĖS GALIMYBĖS………………………………………………………………………6

1. 3. HIPOTEZĖ: TRANSATLANTINIS BENDRADARBIAVIMAS IR INTERESŲ

KONVERGENCIJA……………………………………………………………………………………………………….7

II. JAV KARINĖS PRAMONĖS RAIDA: POLITIKA, EKONOMIKA IR

NACIONALINIS SAUGUMAS……………………………………………………………….7

2. 1. EKONOMIKOS GLOBALIZACIJOS IŠŠŪKIS JAV GYNYBOS EKONOMIKAI……..8

2. 2. GINKLŲ VARŽYBOS BIPOLINĖJE SAUGUMO SISTEMOJE…………………………9

2. 3. GINKLAVIMOSI POLITIKOS POKYČIAI PO ŠALTOJO KARO…………………….10

2. 3. 1. JAV GYNYBOS PRAMONĖS RESTRUKTŪRIZACIJA…………………………….10

2. 3. 2. JAV GINKLŲ EKSPORTO POLITIKOS BRUOŽAI………………………………….11

III. TRANSATLANTINĖ GINKLŲ RINKA: TARP KONKURIANCIJOS IR

BENDRADARBIAVIMO…………………………………………………………………….12

3. 1. JAV IR EUROPOS STRATEGINĖS VIZIJOS SKIRTUMAI……………………………12

3. 2. TRANSATLANTINĖ GINKLŲ PREKYBA IR “KALINIO DILEMA”…………………13

3. 3. RUSIJOS KARINĖ PRAMONĖ KAIP TRANSATLANTINIŲ SANTYKIŲ

VEIKSNYS………………………………………………………………………………………14IV. TRANSATLANTINIS KONKURENCIJOS POVEIKIS VRE ŠALIŲ GINKLŲ

ĮSIGIJIMŲ POLITIKAI……………………………………………………………………..14

4. 1. VRE ŠALIŲ GINKLAVIMOSI POLITIKOS YPATYBĖS……………………………..15

4. 2. LIETUVOS ĮSIGIJIMŲ POLITIKA………………………………………………………15

V. TRANSATLANTINĖS GYNYBOS PRAMONĖS ATEITIS…………………………..16

IŠVADOS………………………………………………………………………………………17

LITERATŪRA………………………………………………………………………………..18

Įvadas

Vieni mokslininkai globalizaciją laiko istoriškai nauju reiškiniu, kiti – tik nauja sąvoka, reiškianti verslo transnacionalizaciją, besiplečiantį išteklių bei gamybos veiksnių judėjimą.

Skirtumą tarp transnacionalizacijos bei globalizacijos galima paaiškinti išskriant kiekybine ir kokybine globalizacijos dimensijas.

Kiekybinė globalizacijos dimensija pirmiausia sietina su ekonominiais pokyčiais.

Ekonominius pasaulio pokyčius galima suskirstyti į mikro, bei makro .

Globalizacija, kaip dauguma kitų rinkos ekonomikos procesų, prasideda nuo savarankiškų ūkio subjektų veiklos.

Būtent jie užmezga ir palaiko gamybinius, prekybinius, mokslinius – techninius ryšius su užsienio partneriais, įkuria ar įsigyja kompanijas kitose valstybėse, jungiasi į tarptautinius aljansus ar sindikatus.

Esminis globalizacijos ypatumas mikroekonominiame lygyje – strateginė kompanijų orientacija, pasižyminti globaline charakteristika: siekdamos maksimizuoti pajamas, kompanijos visame pasaulyje ieško palankesnių veiklos sąlygų.

Taip formuojasi globalizacijos pagrindas, sukuriantis vyriausybinio palaikymo, t.y., makroekonominės politikos poreikį – tai, visų pirma, rinkų liberalizacija, prekybos barjerų panaikinimas.

Pasaulis tampa pasauliu „be sienų“, taigi ir ekonomika tampa bendra, globali, kompanijoms sudaromos galimybės formuoti transnacionalinius verslo bei finansinius tinklus.

Verslui peržengus nacionalines ribas, valstybė jo efektyviai reguliuoti nebegali.

Todėl kuriamos tarptautinės ekonominės, teisinės, politinės institucijos, veikiančios tarptautinės teisės pagrindu.

Gynyba ir saugumas yra viena jautriausių šiuolaikinių politinių, kuri net ir demokratinėse šalyse nuo visuomenės yra slepiama „riboto naudojimo“ ar „visiškai slapta“ grifais. Gynybos pramonė yra ypač jautri sritis, nes čia susilieja politiniai, ekonomoniai bei kariniai politinio elito, pramonių grupių bei kariškių interesai ir gunybiniai valstybės užsienio politikos ir nacionalinio saugumo klausimai. Nacionalinė gynybos pramonė yra ir tarptautinio šalies prestižo reikalas – valstybė be galingos karo pramonės net negali pretenduoti į didžiosios valstybės statusą, nekalbant apie supervalstybę. Šiame sektoriuje sukasi dideli pinigai – vien 2000 metais visų pasaulyje sudarytų ginklų pardavimų sandorių vertė siekė 29 mlrd. JAV dolerių.

Vakarų liberalių demokratijų triumfas prieš sovietinę „blogio imperiją“ iš esmės paveikė ne tik tarptautinę saugumo aplinką, bet ir globalinę ginklų rinka. Nelikus konvencinės ir branduolinės Sovietų Sąjungos grėsmės, ir tikintis didelių taikos dividendų, Vakarų šalių vyriausybės nebegalėjo pateisinti ir išlaikyti Šaltojo karo lygio karinių išlaidų.

Terminas „gynybos pramonė“ darbe naudojamas nusakyti įmonių,

gaminančių karines technologijas, ginklų sistemas ar jų dalis, visumą, kitaip tariant ginklų rinkos pasiūlos pusę. Valstybių vyriausybės ir jų ginkluotosios pajėgos, siekiančios įsigyti tam tikras karines technologijas bei ginklus reprezentuoja tos pačios ginklų rinkos paklausos pusę. „Karinio-pramoninio komplekso‘‘ (KPK) terminas dėl kontraverisiškų teorinių šio fenomeno interpretacijų ir bendrai priimtų parametrų, nebuvo analizėje nėra naudojamas. Terminas „transatlantinis ryšys“ darbe naudojamas JAV ir Europos sąjungininkų bendradarbevimui saugumo srityje, kuri pirmiausia įkūnija NATO, apibrėžti. Kita svarbi tyrimo koncepsija – „kolektyvinis saugumas“ – reiškia suverenių valstybių tarpusavio saugumo užtikrinimą bendromis pastangomis. Kolektyviniam saugumui tyrime priešpastatomas „nacionalinis saugumas“ – t.y.,vienos valstybės siekis užtikrinti savo pačios saugumą bet kokiomis ekonominėmis, politinėmis ir karinėmis priemonėmis, neatsižvelgiant į kitų valstybių saugumą.

I . GYNYBOS PRAMONĖS POVEIKIO VALSTYBĖS POLITIKAI TEORIJOS PROBLEMA

Nepaisant daugybės studijų ginklų gamybos ir prekybos temomis, daugybės statistinių duomenų, nė viena bendrai paimta teorija, nusakanti ir aiškinanti karinės pramonės įtaka modernios valstybės politikai, iki šiol nėra sukurta.

Viena vertus, karinio pramonės komplekso fenomenas paprastai suprantamas kaip sudėtinė platesnės problemos, pavyzdžiui, galios politikos ar tarptautinio konflikto, dalis arba kaip viena tam tikros studijų krypties , pavyzdžiui saugumo ir strateginių studijjų ar politinės ekonomikos, sričių. Kita vertus, pati karinė pramonė yra pakankamai kontraversiškas politinis,socialinis ir ekonominis fenomenas, apimantis daug ir įvairaus lygmens ( sisteminio, tarpvalstybinio, subvalstybinio ) analizės vienetų: tarptautinė ginklų rinka, daugianacionalinės korporacijos, gynybos pramonės įmonės, vyriausybės ir verslo elitas, karinės struktūros. Galima išskirti dar daugiau šį fenomeną aiškinančių kintamųjų: valstybės valdymo forma, rinkos laisvė, ekonominis potencialas, ištekliai, užsienio ir gynybos politika, kariuomenės vaidmuo visuomenėje, vyriausybės ir verslo ryšiai, korupcijos lygis ir t.t. Taigi KPK fenomeną būtų sudėtinga paaiškinti viena bendra teorija ir jis beveik galėtų pretenduoti į atskirą studijų kryptį.

1.1. Karo pramonės analizės modeliai

Vis dėlto galima išskirti tris grupes teorinių modelių, kuriais bandoma moksliškai aprašyti ir paaiškinti gynybos pramonės vietą valstybės politikoje. Pirmoji mokykla, atsiradusi su Eisenhower‘io įspėjimu apie KPK nuodėmes demokratijai, naudojama „galios elito“ modelį. Labai panašus marksistinis modelis teigia, kad Amerikos karo mašina tarnauja kapitalizmo tikslams, siekiant užtikrinti ekonominę gerovę šalies viduje ir kovoti prieš socializmą išorėje. Tiesa, šioje teorijoje, skirtingi nei „galios elito“ modelyje, pabrėžiama ekonominės KPK galios funkcija. Kiek kitoks šių modelių variantas yra Koistnen istorinis KPK aiškinimas. Apibrėžia KPK kaip tam tikrą „neformalią ekonominės ir politinės mobilizacijos karui struktūra“. Svarbus žingsnis į priekį nuo marksistinės ir galios elito teorijų Koistinen modelyje yra nacionalinio saugumo kaip pagrindinio kintamojo aiškinant istorinę KPK raidą Amerikoje įvedimas.

Antra grupė gynybos pramonę aiškinančių modelių mažiau remiasi teorine dedukcija ir labiau pasikliauja kiekybine indukcine metodologija. Šiai grupei galima priskirti Rosen empirinių studijų, „testuojančių karinio – pramoninio komplekso teoriją“, kompiliaciją.

Šiuolaikiniams bihevioristams gynybos pramonė yra viena iš platesnės tyrimų darbotvarkės dalių. Tai yra svarbus kintamasis ginklų prekybą nagrinėjančioje literatūroje, kurioje taikomi kiekybiniai – statistiniai metodai. Šios srities analitikai ieško tam tikrų valstybinių elgesio modelių pasaulinėje ginklų prekyboje, matuodami koreliaciją tarp tokių statistinių kintamųjų kaip karinės išlaidos, ginklų gamyba, importas ir eksportas, konfliktų skaičius ar ekonominis augimas.

Trečią teorinių modelių grupę reikėtų sieti su strateginėmis ir saugumo studijomis. Buzan modelis remiasi prielaida jog karinė technologija yra itin svarbus nepriklausomas kintamasis, veikiantis tarpvalstybinius santykius. Šiuose modeliuose, karinė pramonė aiškinama kaip saugumo funkcija. Šios teorijos tiksliau nei elitarizmas ar kiekybiniai modeliai atskleidžia transatlantinių ryšių gynybos pramonės srityje problemą.

1.2. Nacionalinis saugumas vs. kooperacinis saugumas:sintezės galimybės

Pagal neorealistinę tarptautinių santykių paradigmą, nacionalinis saugumas yra gyvybiškai svarbus valstybės suvereniteto elementas, todėl tiek šalies užsienio, tiek ekonominė politika yra priklausoma nuo saugumo interesų. Bet koks ekonominis bendradarbiavimas tarp valstybių veda į tarpusavio priklausomybę, kuri tapusi nevaldoma gali kelti grėsme saugumui.

Cohen apibrėžia kooperacinį saugumą kaip strateginę sistemą, sudarančią apie liberalių demokratinių valstybių branduolį, tarpusavy susijusių formaliais ir neformaliais aljansais bei institucijomis, kurias apibūdina bendros vertybės ir atviras ekonominis, politinis bei gynybinis
Šiame modelyje valstybės saugumo interesus išreiškia keturi žiedai: 1) sistemos vidinis žiedas – individo saugumas ir žmogaus teisių apsauga valstybių viduje; 2) kolektyvinio saugumo žiedas – taikos ir stabilumo užtikrinimas kolektyvinėje erdvėje; 3) kolektyvinis gynybos žiedas – abipusės gynybos garantijos išorinės agresijos atveju; 4) išorinis žiedas – stabilumo plėtra už strateginės sistemos ribų. Pagrindinė šio modelio prielaida yra ta, kad valstybė gali siekti saugumo kaip kolektyvinės vertybės net jeigu tam tikrais atvejais tektų paaukoti nacionalinius interesus, o tokia prielaida visiškai atmetama neorealistinėje sampratoje.

Negalima teigti, jog nacionalinio saugumo užtikrinimas buvo vienintelė ir vyraujanti JAV vyriausybės strategija viso Šaltojo karo metu. Tol kol egzistavo konvencinės ir branduolinės Sovietų Sąjungos agresijos prieš Vakarų Europą galimybė, JAV taip pat negalėjo jaustis saugi – iš čia NATO kolektyvinės gynybos skėtis, tiesioginiais įsipareigojimais susiejęs JAV ir Europos sąjungininkes. Kita svarbi koncepcija, kuri buvo įtvirtinta pačioje NATO sukūrimo idėjoje ir organizacijos struktūroje – kolektyvinio saugumo garantijos Aljanso viduje.Iš tikrųjų Nato lyg ir įkūnija kooperacinio saugumo koncepciją: tai vienintelė organizacija, dengianti visus keturis kooperacinio saugumo sistemos žiedus: 1) Aljanso narės pripažįsta ir gina tas pačias liberaliosios demokratijos ir žmogaus teisių vertybes, 2) siekia užtikrinti kelią potencialiems konfliktams ir tik taikiu būdu sprendžia nesutarimus pačioje organizacijoje, 3) turi „kietąjį “pagal 5 straipsnį skydą, saugantį Aljanso nares nuo išorinės agresijos, 4) yra sukūrusi plataus bendradarbiavimo tinklą ir daug mechanizmų, tokių kaip Euroatlantinės Partnerystės Taryba, Partnerystė taikos labui, taikos palaikymo misijos, NATO – -Rusijos taryba plėtoti saugumą už NATO erdvės ribų.

1.3.Hipotezė: transatlantinis dendradarbiavimas ir interesų konvergencija

Nagrinėjant tarptautinio bendradarbiavimo ir konkurencijos problemas gynybos pramonės srityje, valstybės tampa pagrindiniu analizės vienetu, tačiau ne vieninteliu: svarbus ir transnacionalinių gynybos pramonės korporacijų – NATO ir ES vaidmuo. Be abejonės,šiuolaikinės globalizacijos sąlygomis, įvairaus pobūdžio tarptautinės transakcijos vyksta ne tik tarp valstybių vyriausybių, bet ir tarp verslo korporacijų (investicijos ir prekyba), atskirų vyriausybių įstaigų (tarptautiniai ryšiai tarp užsienio reikalų bei gynybos ministerijų), dialogas tarp pačių kariškių (per gynybos atašė instituciją, bendras pratybas bei tarptautines karines operacijas). Vis dėlto ginklai ir karinė įranga nėra įprasti rinkos produktai – ginklų rinka iš esmės skiriasi nuo kitų ekonomikos sektorių. Vyriausybė yra vieninteliai šių produktų pirkėjai ir daugeliu atveju – gynybos savininkai ir bendrasavininkai. Ginklų pirkimo ar pardavimo sandoris yra ar bent jau turėtų priklausyti jurisdikcijai. Valstybės kontroliuoja ir nevalstybinius ryšius šioje srityje: užsienio investicijos į gynybos sektorių, dvigubo panaudojimo technologijų eksportas paprastai gali vykti tik sankcionavus vyriausybei. Tokiu būdu tyrime keliama hipotezė, siejanti abiejų teorijų prielaidas: transnacionalinis dendradarbiavimas gynybos pramonės srityje tarp JAV ir Europos šalių atsiranda tada, kai sutampa jų nacionaliniai interesai. Šiuo atveju būtų galima teigti, jog nacionalinio saugumo ir kooperacinio saugumo teorijos ne tik neprieštarauja ir nepaneigia viena kitos, bet viena kitą papildo. Kooperacinio saugumo principų valstybės laikosi tuomet ir tose srityse, kuriose sutampa jų nacionaliniai interesai.

Šiuo metu Jūs matote 33% šio straipsnio.
Matomi 1734 žodžiai iš 5323 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.