Globalizacija ir Lietuvos ekonominė politika
5 (100%) 1 vote

Globalizacija ir Lietuvos ekonominė politika

http://www.geocities.com/vykintas/ Makroekonominės politikos analizė (2000 12 28)

Globalizacija ir Lietuvos ekonominė politika

Vykintas Pugačiauskas, 2000

Įvadas

Nėra didelių nesutarimų, kad globalizacija yra fundamentalus procesas, keičiantis pasaulio politikos, ekonomikos ir visuomenių struktūrą. Kita vertus, šio žodžio vartojimas tebelieka iki galo neaiškus, ir dažnai „globalizacija“ yra veikiau klišė, negu griežtai apibrėžtas terminas. Pradėtas vartoti penktojo dešimtmečio viduryje1, žodis „globalizacija“ naudojamas apibrėžti įvairiausius informacijos, ekonomikos ir kitus procesus, turint galvoje didejančią ūkių ir visuomenių integraciją bei intensyvėjančius savitarpio ryšius.

Globalizaciją galima apibrėžti kaip „pasaulinį bendrų gamybos, technologijos, vadybos šablonų, socialinių struktūrų, politinių organizacijų, kultūrų ir vertybių panašėjimą, procesą, kuris veda link bendrų supranacionalinių institucijų ir — galų gale — link vieningos visuomenės“.2 Šis procesas ir skiriasi nuo internacionalizacijos — intensyvėjančių ryšių tarp valstybių, kurios vis dėlto tebelieka pagrindiniai veikėjai — tuo, kad randasi valstybių sienas ir pasidalijimus pereinantys tinklai, vienokiu ar kitokiu laipsniu apjungiantys valstybes į bendriją, kur veikia vieningi principai ir vertybės. Šiame darbe globalizacija bus tiriama ekonominiu aspektu, kaip integracijos procesas, keičiantis pasaulinę ūkio struktūrą, darbo pasidalijimą, gamybos veiksnių judėjimo apimtis ir mastą.

Pasaulinių rinkų integraciją galima nagrinėti trimis aspektais: prekybos, transnacionalinių gamybos korporacijų ir tarptautinių finansų3. Finansų judėjimą reguliuoti nacionalinės vyriausybės jau yra sunkiai pajėgios dėl informacijos technologijų šuolio, tuo tarpu priešintis gamybos „transnacionalizacijai“ valstybės tebeturi pakankamai priemonių ir paskatų. Vis dėlto jautriausia globalizacijos arena išlieka tarptautinė prekyba, ir nors egzistuoja spaudimas liberalizuoti prekių importą ir eksportą jau vien dėl teorinių paskatų (santykinio pranašumo teorija nurodo besąlyginę naudą iš laisvosios prekybos — tačiau strateginės prekybos teorijos ją žymiai kvalifikuoja), bet dar ir dėl eksportuotojų reikalavimų atverti rinkas, daugelio valstybių ekonominės politikos globalizacija šiuo požiūriu dar nėra paveikusi.

Lietuvos ekonominę politiką, ypač pastaruoju prekybos liberalizacijos aspektu, kol kas taip pat galima apibūdinti kaip, geriausiu atveju, nepakankamai atsižvelgiančią į globalizacijos kuriamas sąlygas. Kai kuriose prekybos srityse tebeegzistuoja barjerų importui bei eksportui, ir laukiama naujų, susijusių su jungimusi į regioninius blokus. Todėl šis darbas ir bus skirtas aptarti globalizacijos padarinius Lietuvos užsienio prekybos politikai bei Lietuvos vyriausybės atsaką į rinkų integraciją, pirmiausia turint galvoje strateginę politinės integracijos kryptį — stojimą į Europos Sąjungą. Reikia pripažinti, jog šiame darbe bus daroma prielaida, jog Lietuva yra per maža valstybė ir per maža ekonominė galybė, kad būtų analizuojama kaip savarankiškas vienetas pasaulinėje rinkoje (tą netiesiogiai rodo ir santykinai nedidelis Lietuvos pažeidžiamumo laipsnis per pasaulines ekonomines krizes, bet aukšta priklausomybė nuo regioninių), išskyrus kai kuriuos atvejus, kai Lietuvos integracija į pasaulio ekonomikos struktūras, pirmiausia Pasaulio prekybos organizaciją (PPO), buvo suvokiama ir kaip tam tikras precedentas būsimam Rusijos priėmimui, todėl susilaukė išskirtinio didžiųjų ekonominių galybių dėmesio. Tuo tarpu regioninio lygio analizė jau yra priimtina, nes Lietuvos stojimas į Europos Sąjungos bloką — didžiausią regioninį ekonominį susivienijimą pasaulyje — yra ne tik ir ne tiek precedento dalykas, kiek visapusiškos ekonominės integracijos pavyzdys, turėsiantis realios (nors, akivaizdu, visiškai asimetriško masto) įtakos abiejų pusių ūkių raidai. Todėl kalbant apie globalizaciją, Lietuvos ekonomikos atveju vis dėlto pirmiausia reikėtų skirti dėmesį regionalizacijai ir ekonomikos integracijos į Europos Sąjungą implikacijoms.

Vienas požiūris į globalizaciją, deterministinis, implikuoja, kad prekybos politikos liberalizacija turėtų būti suprantama kaip vyriausybių pripažinimas, jog priešintis pasaulinės rinkos skverbimuisi yra beprasmiška (ypač kapitalo rinkų atveju)4. Kitas požiūris pabrėžia didesnę rinkų integracijos naudą, vertinant alternatyviais rinkų užvėrimo kaštais (nors kapitalo judėjimo kaštai yra pažeidžiamumas krizių atveju, o prekybos liberalizavimo ilgalaikei naudai pagrįsti nėra pakankamai argumentų). Iš tikrųjų, Lietuvos atveju ir vienas, ir kitas požiūris gali būti apibendrinti: vertinant alternatyviais kaštais, Lietuvos tikslą integruotis į Europos Sąjungą galima laikyti optimalia globalizacijos strategija, ir alternatyvų ieškojimas savaime neturi didelės prasmės. Žinoma, toks požiūris yra šališkas, tačiau turiu pripažinti, kad šis darbas ir remsis liberalizmo argumentais.

Požiūris į Lietuvos ekonominę politiką globalizacijos atžvilgiu visų pirma kaip į jos integraciją į Europos Sąjungą (ir pirmiausia prekybos integracijos aspektus), lems šio darbo struktūrą. Pirmiausia bus aptarti globalizacijos
proceso teoriniai ir empiriniai ypatumai. Čia bus apsistota ties keliais ir Lietuvai aktualiais aspektais — pirmiausia mažas pajamas turinčių bei savo gyventojų skaičiumi nedidelių valstybių prekybos bei kapitalo atvirumo problematika apskritai. Antrojoje dalyje pereisiu prie Europos Sąjungos vaidmens pasaulinėje rinkoje. Galiausiai bus analizuojami Lietuvos ekonomikos raidos, integruojantis į Europos Sąjungą scenarijai, pirmiausia prekybos liberalizavimo ir dereguliavimo kaštai bei nauda.

1. Globalizacijos teorija ir praktika

1.1. Globalizacijos parametrai

Pasaulio ekonomiką galima laikyti ir globalizacijos atspindžiu, ir laidininku. Šis procesas daro reikšmingos įtakos tarptautinėms kapitalo rinkoms, prekių rinkoms, makroekonominei (biudžeto) politikai, pramonės santykiams ir darbo rinkos reglamentavimui. Galima skirti tris globalizacijos lygius: (1) transakcijas per sieną (cross-border transactions), (2) transakcijas bendroje rinkoje (open-border transactions) ir (3) transakcijas be sienų (transborder transactions)5 — dažniausiai naudojamą „interneto amžiaus“ ekonomikos pavyzdį.

Galima išskirti tris pagrindinius globalizacijos veiksnius: (1) tai tarptautinės konkurencijos kokybinio pobūdžio kitimas ir apimties augimas — naujausios technologijos leidžia konkuruoti tose srityse, kur anksčiau valstybių ar regionų ribose buvo galima išlaikyti monopolijas; (2) inovacijų kaupimasis, keičiantis prekių gamybą paslaugų kūrimu, o tradicinėms įmonėms suteikiantis lankstumo (kitaip negu pirmajai sąlygai, antrajai, kad ji padarytų realų poveikį valstybės ekonomikai, būtinas tam tikras valstybės (de)reguliacinis pagrindas); (3) strateginiai aljansai ir transnacionalizacija, leidžianti apjungti galimybę plėsti gamybą į įvairius geografinius regionus su lankstumu bei specifinių žinių pritaikymu. Visa tai sukuria „naują tarptautinį darbo pasidalijimą“6. Per pastaruosius 20 metų sparčiausiai augo tie ūkiai, kuriuose sugebėta generuoti naujų pramonės šakų eksportą — į eksportą orientuotos ekonomikos augo sparčiau negu tos, kurios mėgino apsaugoti vidaus rinkas aukštais prekybos barjerais. Kita vertus, naujasis tarptautinis darbo pasidalijimas nebūtinai reiškia kurios nors pusės pralaimėjimą (nors nauda nebūtinai vienoda ar simetriška): pažangiausios valstybės globalizuotoje ekonomikoje gali naudotis didesnėmis rinkomis inovaciniams produktams, o besivystančios šalys — dalyvauti pasaulinėje gamyboje per transnacionalines korporacijas ir naudotis inovacijų rezultatais7. Kadangi pažangiausios valstybės, kaip rodo tyrimai, yra labiausiai pasisakančios už prekybos bei kapitalo liberalizavimą (nes jų piliečiams prekyba yra svarbesnė), o globalizavimas ilguoju (galbūt pačiu ilgiausiu) laikotarpiu prisidės prie pajamų lygio suvienodėjimo, ši natūrali pažangiausių valstybių pozicija prisideda prie pajamų lygio skirtumų mažėjimo.

Nors kai kurie globalizacijos teoretikai tvirtina, jog vertinant kokybiškai, dabar pasaulio ekonomikos išgyvenami reiškiniai turi istorinių precedentų, ypač 20-ojo amžiaus pradžioje, bent jau kiekybiškai kapitalo ir prekių rinkų augimas per pastaruosius dvidešimt metų atrodo beprecedentis. Juo labiau, pridėjus kokybinį matmenį — prekybos struktūrą: antrinės produkcijos bei paslaugų srautus8, transnacionalinių korporacijų ir prekybos TNK viduje augimą bei visa tai atspindinčius skirtumus tarp investicijų į atitinkamus sektorius — šiuo „antiglobalizaciniu“ požiūriu galima abejoti. Be to, apyvartos augimas pastarąjį dešimtmetį priklausė nuo likvidumo, todėl sparčiausiai augo valiutų prekybos mainai, portfelinės investicijos, tuomet — tiesioginės investicijos ir galiausiai prekyba9. Be to, aptariant prekybos globalizaciją, pastebima stipri koreliacija (–0,89) tarp vidutinių muitų bei tarifų (mažinimo — nors iš dalies juos atsvėrė nauji netarifiniai barjerai) ir prekybos augimo. Kapitalo rinkose buvo pastebimos panašios tendencijos — tačiau šiuo atveju kapitalo reguliavimo liberalizavimą galima laikyti veikiau valstybių atsaku į prasidėjusi portfelinių, o vėliau ir tiesioginių investicijų apimčių didėjimą10. Kita vertus, vidurkių skaičiavimas, kuriuo paremtos šios tendencijos, ne visada korektiškas, nes skirtingose šalyse padėtis, kaip rodo statistinė analizė, reikšmingai skiriasi.

Dar daugiau, globalizacijos tendencijos skiriasi, priklausomai nuo valstybės ekonominės plėtros lygio. Nors prekyba turtingiausių Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) ir neturtingiausių valstybių atveju skyrėsi nedaug (santykis su bendruoju vidaus produktu buvo atitinkamai 0,67 ir 0,66), galima daryti prielaidą, kad prekybos struktūra buvo visiškai skirtinga. Galima spėti, kad pažangesnės šalys turi daugiau paskatų mažinti importo mokesčius: didesnės pajamos vienam gyventojui susijusios su didesniu kapitalo savininkų skaičiumi, aukštesnės kokybės darbo jėga bei specializacija. Be to, tikėtina, kad šalyse su didesnėmis pajamomis, „medianinis rinkėjas“ vartoja daugiau importuotų prekių, o tai irgi kelia spaudimą liberalizuoti prekybą. Tokiose valstybėse biudžeto pajamas taip pat galima užtikrinti ir piliečių mokesčiais, nesiimant prekybos mokesčių. Dar daugiau, EBPO valstybėse mažėja darbo jėgos junionizacijos lygis, o
profsąjungas dažniau jungiasi mažiau konkurentabilių tarptautinėje rinkoje įmonių darbininkai, galima sieti tai su mažėjančiu protekcionizmo poreikiu bei prekybos globalizacija11.

Tiesioginės užsienio investicijos EBPO šalyse buvo beveik dvigubai didesnės negu neturtingiausiose valstybėse, o portfelinės — beveik 25 kartus didesnės. Ypatingai skyrėsi ir prekybos mokesčiai — EBPO šalyse jų pajamos sudaro 0,9 proc. pajamų iš prekybos ir palyginti nedaug skiriasi tarpusavyje (standartinis nuokrypis — 1,3 proc.), tuo tarpu neturtingiausiose valstybėse šie rodikliai yra atitinkamai 25,7 ir 13,8 proc. Maždaug dešimt kartų skiriasi ir atvirumo kapitalo judėjimui rodikliai. Beje, Lietuvos atveju, 1990—1996 m. prekybos vidurkis buvo 106 proc. BVP, tiesioginės užsienio investicijos — beveik pusantro karto mažesnės, o portfelinės — daugiau kaip 10 kartų mažesnės negu EBPO šalyse. Tarptautinės prekybos mokesčių lygis — didžiausias tarp Baltijos šalių (ir net triskart didesnis negu Estijoje) — buvo beveik keturis kartus didesnis negu EBPO šalyse. Kapitalo rinkos dereguliacija pagal duotuosius šaltinyje laiko indikatorius buvo maksimali, tad lyginti su kitomis valstybėmis nėra korektiška.12

Kita vertus, koreliacijos tarp prekybos ir investicijų, ypač portfelinių, nei tarp prekybos ir kapitalo rinkų reguliavimo nėra stiprios — taigi valstybių reguliacinės politikos variacija buvo tik nestipriai koreliuota su prekybos ir kapitalo srautų variacija. Todėl galima spėti, kad globalizacijos procesai vis dėlto realiai veikia prekybos ir investicijų augimą, nepaisant vyriausybių politikos — kuri yra labai skirtinga net vienodo plėtros lygio valstybėse.

Vis dėlto tai dar neatsako į klausimą, ar liberali vyriausybių politika yra tik atsakas į „neišvengiamą“ globalizaciją (o reguliacinė „neišvengiamai“ turės virsti liberalia), ar savanoriškas vyriausybių pasirinkimas. Viena vertus, eurodolerių rinkos susiformavimas13 rodo, kad valstybės institucijos buvo priverstos reaguoti į neišvengiamą finansų rinkos globalizaciją. Kita vertus, nors kontroliuoti kapitalų išplaukimą yra beveik neįmanoma, Azijos ir Rusijos krizės 1997 ir 1998 m. sustiprino kritikus, reikalaujančius bent jau reguliuoti kapitalų įplaukimą, kad būtų įmanoma sušvelninti kapitalo rinkos nestabilumo poveikį (tiesa, šiuolaikinės informacijos technologijos tokį reguliavimą kai kuriais atvejais padaro bevertį), nes ir pažangiausioms, ir besivystančioms valstybėms atvėrus kapitalo rinkas, susiformavę kapitalo srautai iš pirmųjų į pastarąsias liberalios rinkos sąlygomis gali destabilizuoti ne tik ekonomines, bet ir politines sistemas. Vis dėlto vis auga „delokalizacija“ — asimetrija tarp vyriausybių, apribotų geografinėmis ribomis (bei konkuruojančių dėl kapitalo), ir globalinių rinkų, dirbančių suprateritoriniu principu — daugiau kaip du trečdaliai finansinių srautų neturi „savo valstybės“14. Be to, globalizacija kapitalo liberalumo požiūriu nebūtinai reiškia multipoliariškumą: konkuruoti dėl užsienio kapitalo valstybės paprastai gali tik priimdamos tam tikras sąlygas ir terminus, kuriuos nustato pagrindiniai finansų centrai, bankai ir kompanijos.

Panašią tendenciją galima pastebėti ir pasaulio prekyboje. Globalizacija itin stipriai paskatino tarptautinių taisyklių poreikį — GATT, o vėliau Pasaulio prekybos organizacijos svarbos augimą. Konkuruodamos dėl pasaulinės rinkos dalies beveik bet kurioje prekybos srityje, nacionalinės vyriausybės yra priverstos priimti daugiašalės prekybos taisykles. Pasaulinių prekybos liberalizavimo taisyklių „paklausos“, taigi ir prekybos globalizacijos, padidėjimą galima aiškinti ir naujų nedidelių valstybių susikūrimu per pastarąjį dešimtmetį. Mažėjant tarptautinės prekybos ir kitos ekonominės veiklos kaštams, vis mažesnių valstybių ekonominis atvirumas tampa pagrįstas, todėl vis daugiau pasaulinės rinkos žaidėjų pasisako už prekybos barjerų mažinimą. Kita vertus, prekybos barjerai paprastai mažinami, kai už tai pasisako didžiosios valstybės.

Vis dėlto prekių ir kapitalo rinkos turi esminį skirtumą: prekybos reguliavimas vis dar lieka vyriausybių rankose, nes prekių judėjimą fiziškai, o paslaugų judėjimą — buhalteriškai kontroliuoti yra įmanoma, lygiai taip pat realu yra kontroliuoti transnacionalinių korporacijų veiklą valstybės viduje. Todėl valstybių ekonominė politika reglamentuojant „fizinių“ prekių bei paslaugų judėjimą per sieną tebegali atnešti realių rezultatų, kitaip negu finansinių srautų atveju. Neišvengiamas kapitalo mobilumas todėl sukuria paskatų vykdyti rinkai naudingą politiką. Dar daugiau, finansų rinkos liberalizavimas yra daugiau simbolinis žingsnis, tuo tarpu importo mokesčių sumažinimas gali realiai atsiliepti įvairių visuomenės sluoksnių gerovei. Tiesa, nereikėtų atmesti ir galimybės, kad įsitikinusios savo „galingumu“ reglamentuoti prekybą, vyriausybės taip pat tiki sugebėjimu kontroliuoti kapitalo rinkas — arba bent jau siekia tai parodyti rinkėjams kapitalo savininkų pasitikėjimo sąskaita (o mažesnėse valstybėse su nedidele darbo jėgos junionizacija — Lietuvoje — 20 proc.— tokio signalo užsienio kapitalo savininkams kaštai gali būti gerokai didesni už vidaus politinę naudą!).

1.2.
Globalizacija ir uždarumas

Tradicinės teorijos teigia, kad globalizacija leidžia efektyviau išnaudoti išteklius, todėl prisideda prie kainų mažėjimo dėl masto ekonomijos, ūkio restruktūrizavimo ir santykinio pranašumo. Šiomis prielaidomis remsis ir tolesnis šio darbo aiškinimas. Tačiau kol kas verta apsistoti ties priešingais argumentais — kad nėra galutinai aiškūs tarptautinio atvirumo kaštai ir nauda. Tik tiesioginių užsienio investicijų nauda yra nekvestionuojama, o tarptautinės finansų rinkos paradoksaliai ne visada gali išnaudoti reikalingą informaciją, tad kapitalą nebūtinai paskirsto efektyviai, tuo tarpu liberalizuojama prekyba gali lėtinti ekonomikos augimą dėl rinkos netobulumų ar nykstančio pozityvaus šalutinio vidaus pramonės poveikio (externalities). Be to, prekybos liberalizavimas paprastai neatsižvelgia į kai kuriuos esamus netarifinius barjerus, įvestus konkrečiais tikslais, todėl bet koks globalizacijos modelis turėtų apimti ir atsakomybės dėl valstybės socialinių bei kitokių gerovės funkcijų tęstinumą — galbūt jau tarptautiniu mastu.

Prekybos augimą ir prekių rinkų atvirumą paskatino santykinis jo pigimas skaičiuojant alternatyvos — uždarumo — kaštais. Smarkiai sumažėjo nacionalinių ūkių dalis, kuri laikoma netinkama tarptautinei prekybai (nontradable), nes ją apibūdina tai, jog skirtumas tarp vietinės ir tarptautinės prekės kainos yra didesnis negu prekės atgabenimo į vietos rinką kaštai. Šis skirtumas nuolat mažėjo, efektyvėjant komunikacijoms. Iš tikrųjų, transporto ir komunikacijų kaštų sumažėjimą galima laikyti pasaulio ekonomikos integracijos pagrindu. Tarp 1930 ir 1990 m. vidutinės pajamos už mylios pervežimą aviatransportu nukrito šešis kartus, tarp 1960 ir 1990 m. kompiuterinės technikos vieneto kaina sumažėjo 99 procentais15, o tarp 1970 ir 1996 m. jūros pervežimo vieneto kaina — 70 procentų16.

Vis dėlto tradicinė laisvosios prekybos samprata yra ribota ta prasme, kad kai vidaus rinkoje prekės kaina pasiekia pasaulinį minimumą, tolesnės naudos pasiekti nebeįmanoma. Klausimas, ar laisvoji prekyba skatina augimą vidutiniu laikotarpiu, praėjus „susižavėjimui“ importo pakeitimo industrializacija, sulaukia teigiamo atsakymo tik su sąlyga, kad laisvoji prekyba didina inovacijas, t. y. dinaminę prekybos liberalizavimo naudą galima apibūdinti jos teikiamomis masto ekonomijos galimybėmis, kai eksporto sektoriuose atsilaisvina išteklių, kurie naudojami tyrimo ir plėtros tikslais, taip pat inovacijų plitimu su importu konkuruojančiuose sektoriuose bei galimybe firmoms gauti kuo pigesnių ir geresnės kokybės žaliavų ar sudedamųjų dalių. Be šių sąlygų negalima užtikrintai tvirtinti, kad laisvosios prekybos nauda atsvers pozityvų šalutinį saugomos rinkos poveikį17.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2595 žodžiai iš 8564 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.