Globalizacija ir skurdas
5 (100%) 1 vote

Globalizacija ir skurdas

ĮVADAS

Studijuojant tarptautinius santykius negalima praleisti pro akis tokio reikšmingo ir visa apimančio pasaulinio proceso kaip globalizacija. Su kiekviena diena šis procesas tampa vis aktualesnis, todėl reikia suprasti kur nuves šis procesas: į šviesų rytojų ar į neofeodalizmą, kur žemvaldžių vaidmenį užims turtingos industrinės valstybės, o baudžiauninkų – trečiojo pasaulio šalys.

Globalizacija – tai sudėtingi procesai, vykstantys šiuolaikiniame globalizuotame pasaulyje. Vienareikšmiško atsakymo kas yra globalizacija nėra. Kairiųjų pažiūrų globalizacijos kritikai teigia, kad globalizacija yra tarptautinių korporacijų ir bankinių institucijų dominavimas pasaulinėje ekonominėje sistemoje ir jos neatsiskaitomumas šalių vyriausybėms ar demokratiniams procesams. Taip pat teigiama, kad globalizacija yra nepaneigiamas kapitalizmo procesas, kuris pasireiškė po Sovietų Sąjungos, tuo pačiu ir socializmo, žlugimo ir tapo gyvybinga alternatyvi ekonominės organizacijos forma. Vieningai sutariama, kad tai yra sparčiai padidėję ekonominiai, socialiniai ir technologiniai mainai tarp valstybių, kurie yra veikiami kapitalizmo, be to, šių mainų neriboja jokios valstybių ribos.

Globalizacijos negalima vienareikšmiškai apibrėžti kaip vien tik teigiamo proceso, nes, kalbant apie skurdą, pasaulyje vyrauja dvi nuomonės, kad globalizacija padeda įveikti skurdą ir padeda vystytis atsilikusioms pasaulio šalims, kita – globalizacija yra vis didėjančios prarajos tarp skurstančių ir išsivysčiusių pasaulio šalių priežastis. Todėl norint suprasti kaip globalizacija padeda skurstančioms pasaulio šalims reikia įsigilinti į abiejų pusių nuomones ir argumentus.

Šiame rašto darbe pasistengsiu bandysiu trumpai paaiškinti kiekvienos iš konfrontuojančių pusių argumentus, nes globalizacijos procesas yra milžiniškas ir šiame darbe tiesiog fiziškai negalėčiau išanalizuoti visų veiksnių bei procesų, nes tiek globalizacijos šalininkai, tiek antiglobalistai remiasi gausiais faktais ir duomenimis, kurie kartais yra dviprasmiški. Šiam tikslui pasiekti suskaidžiau problemą – kas vis dėlto teisus? – į dvi dalis: globalizacijos šalininkų teiginiai ir jos oponentų argumentai.

Ieškodamas medžiagos rašto darbui buvau tiesiog priverstas naršyti po vieno iš globalizacijos produktų ir įrankių – interneto, platybes. Ir turiu pasakyti, kad medžiagos, kuri remia vieną ar kitą pusę, radau tikrai daugiau nei pakankamai.

Rašant šį rašto darbą ir analizuodamas antiglobalistų argumentus pritaikiau Marx’o ir Engelso idėjas, formuluotas visuomenės klasėms, tik perkėliau jas į tarptautinį lygmenį. Į globalizacijos šalininkų teiginius žiūrėjau pro neoliberalų prizmę, be to, pakankamai aiškų vaizdą padėjo susidaryti ir daug metų kaupti duomenys.

1. ANTIGLOBALIZMAS

Globalizacijos kritika beveik tokia pati stipri, kaip ir ją ginantys argumentai. Tiesa, abi konfrontuojančios pusės sutaria, kad globalizacijos varomosios jėgos yra išsivysčiusios pasaulio valstybės, tarptautinės bankinės institucijos, transatlantiniai susivienijimai, tarptautinės firmos bei koncernai. Tačiau jau čia ir išsiskiria priešininkų nuomonės – antiglobalistai teigia, kad būtent šioms firmoms, susivienijimams ir koncernams atstovauja Pasaulio bankas, Pasaulinė prekybos organizacija (WTO), Tarptautinis valiutos fondas (IMF), kurie globalizacijos procese užima vieną iš svarbiausių vietų. Remdamiesi šiais teiginiais, globalizacijos procesų analizėmis, vykdomais ir atliktais tyrimais bei jau surinktais faktais antiglobalistai įrodinėja , kad globalizacija vietoj to, kad padėtų silpnoms šalims, dar labiau jas silpnina. Jų teigimu tai vyksta dėl to, kad dabar vyraujanti liberalioji ekonomika skatina silpnų šalių vidaus rinkų atvėrimą užsienio kapitalui, kuris sąlygoja privatizaciją. Remdamiesi šiais teiginiais kritikai daro išvadą, kad globalizacijos procesai skatina neturtingų šalių išnaudojimą. Šiais teiginiais ypač remiasi neomarksistai, kurie Marx’o teoriją apie klasių kovą perkėlė į tarptautinį lygmenį ir kurių ideologija praktiškai paremta teorija, kad stipresniosios valstybės išnaudoja silpnesnes, kurios, nors ir turi suverenumą, bet išlieka ir toliau priklausomos nuo išsivysčiusių šalių ekonomikos. Pasak neomarksistų, atsilikusios šalys yra priverstos pigiai parduoti savo pagamintas prekes ir žymiai brangiau pirkti turtingose šalyse pagamintas prekes, automatiškai turtingos šalys dėl to perka pigiau ir parduoda brangiau, šitaip tik dar labiau didindamos prarają tarp industrinių išsivysčiusių valstybių bei skurstančių pasaulio šalių. Aršiausi globalizacijos procesų kritikai teigia, kad globalizacija tolygu kolonizacijai, nes didžiosios tarptautinės korporacijos pradeda praktiškai valdyti šalių vidaus rinkas, taip kėsindamosi į valstybių kultūrinį paveldą, tradicijas, nacionalines vertybes bei kitus šalies identiteto bruožus. Geras pavyzdys galėtų būti vakarietiškų papročių, tokių kaip “Helloween’as”, antplūdis į pokomunistines šalis. Daugelis globalizacijos tyrinėtojų sutinka, kad pagrindinis papročių, neatitinkančių šalies kultūros atsiradimas, yra kilęs iš Jungtinių Amerikos Valstijų, kurios savo transnacionalinių kompanijų dėka skleidžia savo popkultūrą į kitas
šalis. Tai įtakoja, kad Jungtinių Amerikos Valstijų neapkenčia valstybės, gaunančios didžiulę ekonominę paramą, pavyzdžiui, Egiptas ir Jordanija, kurios už paramą atsilygina priešiškumu. Kitos neapykantos JAV priežastys – globalinio ir politinio pobūdžio, vienašališkas požiūris į kai kurias tarptautines problemas. Pasaulinės globalizacijos priešininkai beveik visais atvejais kovoja prieš Jungtinių Amerikos Valstijų mėginimą primesti savo valią sprendžiant visai žmonijai aktualias problemas. Šiuo pagrindu tūkstančiai žmonių visame pasaulyje protestuoja prieš globalizaciją, pasaulio viršūnių susitikimus bei jų metu priimamus įvairius susitarimus, kurie pagreitina globalizacijos procesus.

Oficialiai antiglobalistai sakosi ginantys skurdžiau gyvenančiųjų teises, jie protestuoja prieš bet kokias kapitalizmo apraiškas. 2002-aisiais imta aktyviau protestuoti ir prieš karines struktūras, tačiau šių protesto akcijų metu dažniausiai nukenčia niekuo dėti žmonės. Nuosaikesnių pažiūrų antiglobalistai skatina žurnalistus daugiau dėmesio skirti ne kovai su ekstremistais, bet aplinkosaugai, tuo pačiu pasisakydami ir už visišką laisvę. Pasak antiglobalistų, kiekvieno eilinio valstybės piliečio norai svarbesni už visos šalies interesus, tačiau tikrovėje kilnios antiglobalistų idėjos nesuderinamos su būdais, kuriais siekiama šių tikslų įgyvendinimo. Nė vienas tikrųjų antiglobalistų lozungų nerodo kryptingos jų veiklos ir ateities veiksmų perspektyvų. Antiglobalizmas taip ir nesugebėjo pasiūlyti teisingiausios pasaulio valdymo koncepcijos. Tačiau net ir didžiausi skeptikai sutinka, jog antiglobalistiniai judėjimai turi ideologinį bei ekonominį pagrindą. Pastebimi ir tam tikri antiglobalizmo pokyčiai, nes šį judėjimą palaiko nemažai intelektualių ir išsilavinusių žmonių. Žmonės stengiasi suvokti, kuo globalizacija skiriasi nuo antiglobalizacijos. Vis didesnė žmonijos dalis ima suprasti, kad mus ištiko ekonominė, mokslinė, ekologinė ir valdymo krizės. dešimtmetis. Specialistai mano, kad šio dešimtmečio įvykiai: hipių judėjimasbei protestai prieš karus Vietname ir Alžyre septintame dešimtmetyje, antifašistinės demonstracijos ir studentų judėjimai gerokai paspartino antiglobalistinius judėjimus. Žmonėms imponuoja tai, kad dauguma televizoriaus ekrane kartkartėmis pasirodančių antiglobalistų šio judėjimo netapatina su jokiomis religinėmis doktrinomis. Didelę įtaką antiglobalistams turi amerikiečio Nobelio premijos laureato Džeimso Tobino mintys. 1970-aisiais Dž.Tobinas pasaulį nustebino originalia idėja – jis siūlė 1 proc. pasaulinio kapitalo skirti toms valstybėms, kurios tuo metu skurdo. Antiglobalistai apskaičiavo, kad tokiame fonde per vienerius metus būtų sukaupiama maždaug 250 milijardų dolerių, kurie galėtų gerokai pakelti pačių vargingiausių pasaulio šalių ekonomiką. Tačiau jei iš tiesų kiekvienai pasaulio valstybei tektų mokėti vadinamąjį Tobino mokestį, besivystančios šalys patirtų didelę ekonominę krizę, nes šis mokestis joms taptų nepakeliama našta.

Dėl šių idėjų įtakotų antiglobalistų veiksmų daugelis stambius tarptautinius renginius organizuojančių šalių pastaraisiais metais priverstos itin rūpintis dalyvių apsauga. Štai praėjusių metų pabaigoje Prahoje vykusio NATO viršūnių susitikimo metu tikėtasi maždaug 10-12 tūkstančių antiglobalistų bei jų šalininkų demonstracijų, todėl Čekijos valdžia siekdama išvengti didžiulių neramumų miesto centrą įpareigojo saugoti daugiau nei dešimčiai tūkstančių policininkų. 2001m. spalio mėn. Vašingtone Pasaulio banko ir Tarptautinio valiutos fondo metinio susirinkimo proga turėjo įvykti didžiausias antiglobalizacinis protestas. Šiems planams sukliudė rugsėjo mėnesio teroro aktai JAV. Tikėtasi, kad ši protesto akcija būtų sutapusi su Pasaulio prekybos organizacijos susitikimu Katare, lapkričio 9d. Planuotos protesto akcijos turėjo būti daug masiškesnės nei iki tol surengtos. Rytinėje Jungtinių Valstijų pakrantėje taikiniu buvo pasirinkta Niujorko vertybinių popierių birža.

Šiuo metu Jūs matote 33% šio straipsnio.
Matomi 1323 žodžiai iš 3950 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.