Globalizacija kas tai
5 (100%) 1 vote

Globalizacija kas tai

Įvadas

Visuotinai priimto globalizacijos apibrėžimo nėra. Globalizacija – tai laisvas kapitalo, prekių, paslaugų ir darbo jėgos judėjimas pasaulyje, kai kompanijoms yra sudaromos vienodos veikimo sąlygos įvairiose pasaulio šalyse. Globalizacija yra lydima įvairių tarptautinių susitarimų: prekybos, ekonominės plėtros, investavimo sąlygų, privatizaci-jos skatinimo ir pan. Šiaurės Amerikos kontinente jau galioja laisvos prekybos susitari-mas žinomas NAFTA pavadinimu. Europos Sąjunga kartu su JAV, Japonija ir kitomis šalimis bandė įgyvendinti daugiašalį susitarimą dėl investicijų žinomą MAI (Multilate-ral Agreement on Investments) vardu. Šiam susitarimui sutrukdė nevyriausybinės orga-nizacijos daugelyje pasaulio šalių.

Nėra didelių nesutarimų, kad globalizacija yra fundamentalus procesas, keičiantis pa-saulio politikos, ekonomikos ir visuomenių struktūrą. Kita vertus, šio žodžio vartojimas tebelieka iki galo neaiškus, ir dažnai „globalizacija“ yra veikiau klišė, negu griežtai api-brėžtas terminas. Pradėtas vartoti penktojo dešimtmečio viduryje, žodis „globalizacija“ naudojamas apibrėžti įvairiausius informacijos, ekonomikos ir kitus procesus, turint galvoje didėjančią ūkių ir visuomenių integraciją bei intensyvėjančius savitarpio ryšius.

Globalizaciją galima apibrėžti kaip „pasaulinį bendrų gamybos, technologijos, vadybos šablonų, socialinių struktūrų, politinių organizacijų, kultūrų ir vertybių panašėjimą, pro-cesą, kuris veda link bendrų supranacionalinių institucijų ir — galų gale — link vienin-gos visuomenės“. Šis procesas ir skiriasi nuo internacionalizacijos — intensyvėjančių ryšių tarp valstybių, kurios vis dėlto tebelieka pagrindiniai veikėjai — tuo, kad randasi valstybių sienas ir pasidalijimus pereinantys tinklai, vienokiu ar kitokiu laipsniu apjun-giantys valstybes į bendriją, kur veikia vieningi principai ir vertybės.

Pasaulinių rinkų integraciją galima nagrinėti trimis aspektais: prekybos, transnacionali-nių gamybos korporacijų ir tarptautinių finansų. Finansų judėjimą reguliuoti nacionali-nės vyriausybės jau yra sunkiai pajėgios dėl informacijos technologijų šuolio, tuo tarpu priešintis gamybos „transnacionalizacijai“ valstybės tebeturi pakankamai priemonių ir paskatų. Vis dėlto jautriausia globalizacijos arena išlieka tarptautinė prekyba, ir nors egzistuoja spaudimas liberalizuoti prekių importą ir eksportą jau vien dėl teorinių paska-tų (santykinio pranašumo teorija nurodo besąlyginę naudą iš laisvosios prekybos — ta-čiau strateginės prekybos teorijos ją žymiai kvalifikuoja), bet dar ir dėl eksportuotojų reikalavimų atverti rinkas, daugelio valstybių ekonominės politikos globalizacija šiuo požiūriu dar nėra paveikusi.

Lietuvos ekonominę politiką, ypač pastaruoju prekybos liberalizacijos aspektu, kol kas taip pat galima apibūdinti kaip, geriausiu atveju, nepakankamai atsižvelgiančią į globa-lizacijos kuriamas sąlygas. Kai kuriose prekybos srityse tebeegzistuoja barjerų importui bei eksportui, ir laukiama naujų, susijusių su jungimusi į regioninius blokus. Tuo tarpu regioninio lygio analizė jau yra priimtina, nes Lietuvos stojimas į Europos Sąjungos bloką — didžiausią regioninį ekonominį susivienijimą pasaulyje — yra ne tik ir ne tiek precedento dalykas, kiek visapusiškos ekonominės integracijos pavyzdys, turėsiantis realios (nors, akivaizdu, visiškai asimetriško masto) įtakos abiejų pusių ūkių raidai. To-dėl kalbant apie globalizaciją, Lietuvos ekonomikos atveju vis dėlto pirmiausia reikėtų skirti dėmesį regionalizacijai ir ekonomikos integracijos į Europos Sąjungą implikaci-joms.

Vienas požiūris į globalizaciją, deterministinis, sako, kad prekybos politikos liberaliza-cija turėtų būti suprantama kaip vyriausybių pripažinimas, jog priešintis pasaulinės rin-kos skverbimuisi yra beprasmiška. Kitas požiūris pabrėžia didesnę rinkų integracijos naudą, vertinant alternatyviais rinkų užvėrimo kaštais (nors kapitalo judėjimo kaštai yra pažeidžiamumas krizių atveju, o prekybos liberalizavimo ilgalaikei naudai pagrįsti nėra pakankamai argumentų). Iš tikrųjų, Lietuvos atveju ir vienas, ir kitas požiūris gali būti apibendrinti: vertinant alternatyviais kaštais, Lietuvos tikslą integruotis į Europos Są-jungą galima laikyti optimalia globalizacijos strategija, ir alternatyvų ieškojimas savai-me neturi didelės prasmės.

Globalizacija – griaunanti jėga ar naujos galimybės?

Ką bendro turi elektroninė prekyba, Indų restoranas Vilniuje, CNN, bankų susiliejimai Europoje ir palūkanų normų išaugimas Estijoje 1997 pabaigoje? Visi jie yra globalizaci-jos požymiai. Globalizacija yra pasaulio valstybių ūkių ir visuomenių integravimasis, intensyvėjantys tarpusavio ryšiai. Tarpusavio ryšiai gali būti patys įvairiausi, pradedant prekyba, investicijomis ir baigiant žmonių, pinigų ir informacijos srautais. Rinkos eko-nomikos išplitimas pasaulyje bei su tuo susijusi technologijos pažanga sukūrė sąlygas nuolatiniams tarpusavio ryšių tarp pasaulio valstybių augimui. Tiesa, prekybos ir inves-ticijų svarba šalių ūkiams nėra naujas reiškinys žmonijos istorijoje. XIX a. pabaigoje prekyba sudarė panašią industrinių
valstybių BVP dalį kaip ir šiuo metu. Apie ekono-minę valstybių tarpusavio priklausomybę ir jos pasekmes taip pat pradėta kalbėti jau gana seniai, pradėjus augti transnacionalinių kompanijų veiklai.

Tačiau naujos ir tik esamam laikmečiui būdingos yra technologijų suteikiamos galimybės žmonėms greičiau, lengviau ir pigiau pasiekti tolimiausius pasaulio kraštus. Būtent todėl kai kas įvardina šiuolaikinę pasaulio bendruomenę kaip „globalinį kaimą“, kuriame apie įvykį iš karto sužino visi kaimo gyventojai. Šis atstumų „sumažėjimas“ daro didelį poveikį valstybių tarpusavio santykiams bei ekonomikos raidai.

Globalizacija reiškia augantį nacionalinių valstybių suvereniteto apribojimą, arba tai, kas dar vadinama delokalizacija, kadangi vyriausybėms vis sunkiau kontroliuoti prekių, asmenų ar pinigų judėjimą, nekalbant apie informacijos kontrolę. Nors toks vals-tybių funkcinio ir teritorinio suvereniteto neatitikimas kai ką gąsdina, jis pirmiausia ap-riboja diktatūrų ir autoritarinių režimų galimybes ir suteikia daugiau pasirinkimo de-mokratinių šalių visuomenėms. Pati globalizacija iš dalies reiškia laisvių ir demokratijos plitimą pasaulyje po Šaltojo karo pabaigos. Tuo pačiu ji sąlygoja ekonominių pasaulio politikos reikalų santykinės svarbos padidėjimą lyginant su tradiciniais užsienio politi-kos klausimais, pirmiausia karinės galios didinimu. Pasaulio prekybos organizacijos de-rybos šiuo metu susilaukia ne mažiau, o gal ir daugiau pasaulio visuomenės dėmesio nei derybos dėl karinės ginkluotės mažinimo.

Pasaulio valstybės įvairiai reaguoja į augančią tarpusavio ekonominę priklauso-mybę. Viena iš šių bandymų išraiškų – ekonominė konkurencija tarp valstybių, ribojant pasaulio ekonomikos poveikį bei siekiant „apsaugoti“ savo ekonomiką nuo išorės spau-dimo muitais, kvotomis, pinigų srautų apribojimais ir kitokiomis priemonėmis. Kraštu-tiniu atveju tokie veiksmai gali pavirsti „prekybiniais karais“, šitaip tarsi perkeliant konfliktinius valstybių galių didinimo bandymus į ekonomikos sritį. Tačiau paprastai tokie bandymai yra ekonomiškai nenaudingi visoms protekcionizmo politiką vykdan-čioms šalims ir negali būti naudingi, nes rinka iš esmės skiriasi nuo galios santykių.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1029 žodžiai iš 3428 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.