Globalizacija1
5 (100%) 1 vote

Globalizacija1

1121

Turinys

1. Įvadas 2

2. Globalizacijos esmė 2

3. Globalizacijos plėtra 4

4. Globalizacija: už ir prieš 4

5. Globalizacija ir Lietuva 9

6. Išvados 10

7. Literatūra 11

ĮVADAS

Pasaulyje vis labiau reiškiasi globalizacijos procesai. Natūralu ir visiškai nekeista, kad į tą sūkurį įtraukiama ir Lietuva. Nors tai kol kas neatrodo, kad globalizacijos problema yra labai aktuali nūdienos visuomenei, greičiau tik tam tikriems jos sluoksniams, tačiau galima drąsiai konstatuoti, kad kuo toliau, tuo labiau globalizacijos poveikis stiprėja ir ryškėja. Ir tai lemia ne tik pasaulinės prekybos, euroatlantinės integracijos, kultūrinių mainų su kitomis šalimis procesai, bet ir paprasčiausias “atstumų sumažėjimas”, kurį nulėmė tiek transporto modernizacija, tiek ir naujos, daug pažangesnės komunikacijos sistemos.

Aukščiausiame politiniame ir ekonominiame lygyje globalizaciją galime apibūdinti kaip rinkų, politinių ir juridinių sistemų denacionalizavimą, pakelti taip vadinamą globalinę ekonomiką. Politinės ir ekonominės pertvarkos vietinėse ekonomikose rezultatas, jog žmonių gerovė ir aplinka yra plačiai diskutuojama tarptautinėse organizacijose, valdymo institucijose ir akademinėje visuomenėje.

Komerciniame lygmenyje yra kalbama, kad globalizacija yra procesas, kai kompanijos, įmonės tampa globalinės (pasaulinės) ekonomikos dalimi ir nori save realizuoti užsienio rinkose. Pirmiausia savo produktus ir paslaugas jie pritaiko užsienio rinkai. Tačiau apie globalizaciją turime kalbėti ne tik ekonominiu lygmeniu, bet kultūriniu, socialiniu. Čia ir kyla didžiausios diskusijos ir debatai.

Šio referato tikslas – trumpai aptarti globalizacijos esmę, jos plėtros požymius, pagrindines ir žymiausias organizacijas skatinančias globalizaciją ir taip pat jėgas, kurios kovoja prieš ją.

Globalizacijos esmė

Globalizacija yra pasaulio valstybių ūkių ir visuomenių integravimasis, intensyvėjantys tarpusavio ryšiai. Tarpusavio ryšiai gali būti patys įvairiausi, pradedant prekyba, investicijomis ir baigiant žmonių, pinigų ir informacijos srautais. Rinkos ekonomikos išplitimas pasaulyje bei su tuo susijusi technologijos pažanga sukūrė sąlygas nuolatiniams tarpusavio ryšių tarp pasaulio valstybių augimui. Apie ekonominę valstybių tarpusavio priklausomybę ir jos pasekmes pradėta kalbėti jau gana seniai, pradėjus augti transnacionalinių kompanijų veiklai .

Tačiau naujos ir tik esamam laikmečiui būdingos yra technologijų suteikiamos galimybės žmonėms greičiau, lengviau ir pigiau pasiekti tolimiausius pasaulio kraštus. Būtent todėl kai kas įvardina šiuolaikinę pasaulio bendruomenę kaip „globalinį kaimą“, kuriame apie įvykį iš karto sužino visi kaimo gyventojai. Šis atstumų „sumažėjimas“ daro didelį poveikį valstybių tarpusavio santykiams bei ekonomikos raidai .

R. Vilpišauskas savo straipsnyje „Globalizacija – griaunanti jėga ar naujos galimybės?“ teigia, jog globalizacija reiškia augantį nacionalinių valstybių suvereniteto apribojimą, arba tai, kas dar vadinama delokalizacija, kadangi vyriausybėms vis sunkiau kontroliuoti prekių, asmenų ar pinigų judėjimą, nekalbant apie informacijos kontrolę. Nors toks valstybių funkcinio ir teritorinio suvereniteto neatitikimas kai ką gąsdina, jis pirmiausia apriboja diktatūrų ir autoritarinių režimų galimybes ir suteikia daugiau pasirinkimo demokratinių šalių visuomenėms. Pati globalizacija iš dalies reiškia laisvių ir demokratijos plitimą pasaulyje po Šaltojo karo pabaigos. Tuo pačiu ji sąlygoja ekonominių pasaulio politikos reikalų santykinės svarbos padidėjimą lyginant su tradiciniais užsienio politikos klausimais, pirmiausia karinės galios didinimu. Pasaulio prekybos organizacijos derybos šiuo metu susilaukia ne mažiau, o gal ir daugiau pasaulio visuomenės dėmesio nei derybos dėl karinės ginkluotės mažinimo.

V. Pugačiauskas savo straipsnyje „Globalizacija ir Lietuvos ekonominė politika“ globalizaciją apibrėžia kaip „pasaulinį bendrų gamybos, technologijos, vadybos šablonų, socialinių struktūrų, politinių organizacijų, kultūrų ir vertybių panašėjimą, procesą, kuris veda link bendrų supranacionalinių institucijų ir — galų gale — link vieningos visuomenės“. Šis procesas ir skiriasi nuo internacionalizacijos — intensyvėjančių ryšių tarp valstybių, kurios vis dėlto tebelieka pagrindiniai veikėjai — tuo, kad randasi valstybių sienas ir pasidalijimus pereinantys tinklai, vienokiu ar kitokiu laipsniu apjungiantys valstybes į bendriją, kur veikia vieningi principai ir vertybės“.

Globalizacija – tai procesas, apimantis ne tik ekonomiką, bet ir kultūrą, naujas technologijas bei valdymą. Tai nėra naujas reiškinys, tačiau dabartinėje eroje įgyja išskirtinių bruožų. Naujos rinkos, naujos technologijos, nauji dalyviai bei naujos taisyklės kaip niekada anksčiau stipriau bei greičiau įtraukia viso pasaulio žmones. Globalizacija vieniems žmonėms atveria didžiules pasirinkimo galimybes, kitiems – apriboja jas, sukuria naujus pavojus žmogaus saugumui ir turtingose, ir skurstančiose šalyse, atskiria ir suskaldo visuomenes. Skirtingos pasirinkimo galimybės suskirsto žmones į raštingus, turtingus, turinčius sąlygas lengvai pasiekti informaciją bei naudotis naujomis technologijomis ir neraštingus, skurstančius,
neturinčius galimybės naudotis informacija.

Globalizacija šiandien jau ne vien tik verslo transnacionalizacija, bet ir makroekonominis, politinis, kultūrinis, teisinis, socialinis procesas,t.y., kokybiniai pokyčiai visuomenės gyvenime.

Globalizacijos plėtra

Globalizacijos plėtros požymiai:

1. Ekonominis aspektas. Kapitalo koncentracija, stambių finansinių kompanijų ir grupių augimas peržengia valstybių ribas ir veikia vientisoje ekonominėje erdvėje.

2. Politinis aspektas. Valstybės ribos praranda reikšmæ, valstybė vis mažiau kontroliuoja finansų rinkas.

3. Integracinis aspektas. Europos bendrija 1985 m. Liuksemburge priėmė dokumentą, kuris įsigaliojo 1987 m., dėl laisvo prekių, paslaugų, kapitalo ir darbo jėgos judėjimo.

4. Techninis aspektas. Naujos transporto ir ryšių galimybės užtikrino greitą prekių, paslaugų, finansinių išteklių judėjimą.

5. Visuomeninis aspektas. Susilpnėjimas tradicijų, socialinių ryšių visuomenėse užtikrino gyventojų, darbo jėgos mobilumą.

6. Rinkų liberalizavimas. Internacionalizacija ne tik mainų, bet ir gamybos multinacionalinių kompanijų forma.

Pagrindiniais globalizacijos plėtros veiksniais yra laikoma technologinė pažanga ir transnacionalinių kompanijų formavimasis.

Globalizacija: už ir prieš

Tradiciškai globalizacijos samprata ekonominiu požiūriu apima besiplečiančių tarptautinių išteklių ar gamybos veiksnių (darbo jėgos, kapitalo,prekių) judėjimą. Daug platesnis ir pažangesnis yra šiuolaikinis globalizacijos supratimas. Globalizacija aprėpia ne tik ekonomiką, bet ir mokslą, švietimą, technologijas, kultūrą, valdymą. Tai nėra naujas reiškinys, tačiau dabartinėje eroje įgauna išskirtinį bruožą.. Naujos rinkos, naujos technologijos, nauji dalyviai bei naujos taisyklės kaip niekada anksčiau stipriau bei greičiau susieja viso pasaulio įmones.

Labiau laikomasi demokratinės santvarkos principų bei Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos normų. Daugiašalės sutartys apima daugybę sričių. (prekybą, kolektyvinį saugumą, intelektualinę nuosavybę, kovą su nusikalstamumu).

Pokario laikotarpiu susikūrė naujos daugiašalės tarptautinės institucijos (Jungtinės Tautos, Tarptautinis baudžiamasis teismas, Pasaulio bankas, Tarptautinis valiutos fondas, Pasaulio prekybos organizacija), kurios yra įgaliotos paveikti nacionalines vyriausybes laikytis naujų tarptautinių taisyklių. Steigiamos galingos regioninės organizacijos, tokios kaip Europos Sąjunga (ES), Pietryčių. Azijos valstybių asociacija ir daugelis kt.. Taip pat plėtojamas globalus nevyriausybinių organizacijų tinklas. Kuriasi transnacionalinės korporacijos, kurios ekonomiškai yra galingesnės nei daugelis valstybių. Pati valstybė tampa „nauja” institucija, palaipsniui keičiasi dauguma jos tradicinių funkcijų ir priemonių ekonomikai valdyti ar vidaus politikai formuoti .

Pasaulinė ekonomika tampa vis labiau integruota, tarpusavyje susijusi. Staigus šalių atsivėrimas tapo būtina sąlyga priimti atvirą prekybos politiką ir liberalizuoti finansų ir kapitalo srautus. Tai padidino tarptautinę konkurenciją ir pagreitino nacionalinių rinkų perėjimą į globalines.

Šiuolaikinės globalizacijos pobūdį lemia komunikacijos ir informacijos sistemos. Vis labiau įsigali naujos priemonės (internetas, mobilūs telefonai, žiniasklaidos tinklai), pinga komunikacijos ir transporto paslaugos.

Globalizacija sudaro prielaidas, kad ekonominė kiekvienos šalies pažanga ir ilgalaikis konkurencingumas pasaulio rinkoje priklausytų nuo tos šalies įmonių, gyvenimo standartų, jų socialinės raidos lygio. Valstybės, kurioms pasiseka tuos dalykus suderinti, ne tik pirmauja pasaulyje, bet jos, siekdamos bendrų tikslų, vis labiau tarpusavyje integruojasi

.Yra daugybė organizacijų, kurios skatina globalizaciją, tai taip pat yra normalu jog atsiranda ir globalizacijos priešininkų. „Antiglobalizmo“ judėjimas tampa nauju šiuolaikinių tarptautinių santykių reiškiniu. Todėl kalbant apie globalizaciją, kaip apie neišvengiamą ir teigiamą reiškinį, turime atkreipti dėmesį ir į protestuojančiųjų pusę.

Remdamiesi gausiais tyrimais, faktais, globalizacijos procesų analize, kritikai įrodinėja, kad užuot pagerinus skurdžiausių pasaulio šalių gyventojų gerbūvį, ekonomikos liberalizavimas įstumia juos į dar didesnį skurdą. Viena iš priežasčių yra ta, kad liberalioji ekonomika yra orientuota į eksportą, besąlygišką rinkų atvėrimą tarptautiniam kapitalui, užsienio investuotojų (turtingiausių šalių) įsigalėjimą besivystančių šalių ekonomikoje. Todėl žemės ūkyje yra skatinamas monokultūrų įsigalėjimas, beatodairiška ūkio objektų privatizacija, užsienio kapitalo įsigalėjimas vietinėse rinkose, o tai jau daugiau galima sieti su išnaudojimu, bet ne pragyvenimo lygio kėlimu. Aštriausi kritikai ekonomikos globalizavimą dar vadina naująja kolonizacija, kadangi nacionalines rinkas užvaldo tarptautinės kompanijos, kurios ir išsiveža visą pelną. Globalizacija vertinama keliais požiūriais. Universalistinis požiūris išryškina proceso naudą ir nešamą pažangą: pagerės ekonominė padėtis pasaulyje, išnyks skurdas, pasaulio tautos perims geriausią patirtį vienos iš kitų, kol galų gale “susiniveliuos” ir tokiu būdu pavirs galima sakyti kaip ir viena tauta, gal net susikurs
pasaulinė valstybė. Tokiu būdu bus išvengiama karų, nes paprasčiausiai nebus kam ir dėl ko kariauti, o dėl pasikeitimo nebebus ir tarpcivilizacinių konfliktų. Taip pat pagerės ir žmonijos harmonija su aplinka, nes nebebus išsišokėlių, laužančių visuotinai priimtas normas ir teršiančių ją nepaisant jokių normų ir susitarimų.Galima sakyti, kad universalistai labiau išryškina globalizacijos naudą žmogui kaip pasaulio piliečiui ir pasaulio visuomenei, kartais net sveikindami etninių ir tarpvalstybinių sienų nykimą.

Šiuo metu Jūs matote 52% šio straipsnio.
Matomi 1539 žodžiai iš 2981 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.