Globalizacijos akivaizdoje
5 (100%) 1 vote

Globalizacijos akivaizdoje

11

TURINYS

I. ĮVADAS………………………………………………………………………………………….2

II. IŠDĖSTYMAS:

1. Kalbėjimas pasaulyje ir prikalbinti piliečiai……………………………………3

2. Kultūriniai projektai globalizacijos akivaizdoje………………………………4

III. IŠVADOS………………………………………………………………………………………..6

IV. LITERATŪRA…………………………………………………………………………………7

I. ĮVADAS

XIX- XX a. laikotarpiu įvyko didelių pasikeitimų tiek pasaulio tautų ir valstybių kultūrose, tiek ir požiūriuose į kultūros apibūdinimą bei raidos pobūdį. XX a. pabaigoje –XXI a. pradžioje ekonomika įgavo tendenciją globalizuotis, susilpnėjo tautų bei valstybių izoliacinės tendencijos.

Straipsnio tikslas – pabandyti apibrėžti dabartinė kultūros, atsidūrusios globalizacijos akivaizdoje funkcionavimą, apžvelgti bendriausių kultūros raidos krypčių perspektyvas,, apibrėžti dabartis kultūros sąvokos pagrindus. Kadangi dabarties kultūroje pastebima daugybė prieštaravimų, straipsnio autorius kelia sau tikslą apibrėžti jų adeptų komunikavimo tarpusavyje prielaidas, galimybes ir patirtį.

Per įvairių kultūrų bei jų krypčių tarpusavio santykiavimo ir “virškinimo” XX a modelį, autorius pateikia ir atitinkamą pirmąją “kultūrinės integracijos” interpretaciją: “Ir sociologinėje analizėje, ir praktinėje politikoje “kultūrinė integracija” dažnai būdavo suprantama kaip įvairiausių kultūros reiškinių orientacija į vieną, juos kontroliuojančią vertybių hierarchiją. Tokia integracija vargu ar kada nors atitiko empirinį bet kurios istorinės civilizacijos kultūros stovį, o šiandieniniame pasaulyje ji netinka net ir “idealiu modeliu”. Kas dinamiškame XX a. atsitinka taip suvokiant kultūrinę integraciją, pakankamai aiškiai parodė sovietų, nacių ir kai kurių islamiškų kraštų patirtis” (Kavolis V., 1991: 1).

Straipsnio autorius daugiau nebegrįžta prie totalitarinio kultūrų sulydymo (integracijos modelio), tačiau pereina prie dar XIX a. egzistavusio skirtingų vertybių sistemų inkorporavimo į save, tai reiškia vienų simbolių hierarchijų pakeitimo kitomis principo apibrėžimo. Pavyzdžiui: Dievą pakeičia racionalumas ar prigimtis. Tačiau šiandien ideologinės kultūrinės terpės nebesijaučia pajėgios suvirškinti tai, kas buvo prieš jas arba yra aplink. Šiandien egzistuoja kelios kultūrų sistemos, kuriose reiškiasi tiek pozityvūs, tiek negatyvūs jų bruožai be aiškių sulydymo ar inkorporavimo tendencijų.

II. IŠDĖSTYMAS

1. Kalbėjimas pasaulyje ir prikalbinti piliečiai.

Šioje straipsnio dalyje autorius bando įvertinti kalbėjimo tarp tautų, tarp asmenų, civilizacijų reikšmę ir tikslingumą (kokybę) globalizacijos akivaizdoje. Jau prieš tai buvusioje straipsnio dalyje “Virškinimo traktų metafizika visiškai neatsitiktinai kalbėjimas įvertinamas kaip diferencijuotų ir tarpusavyje nepavaldžių diskursų susitikimo laukas, tuo pačiu suteikiant jam, moralinio angažemento, estetinės vaizduotės ir empirinės analizės kontekste, šiandieniškiausios kultūros prasmę.

Aptariamoje straipsnio dalyje autorius pripažįsta, kad plačiausi formalūs šiandieninės kultūros rėmai vis dar yra istorinės civilizacijos. Tačiau šios civilizacijos dalyvauja “visos žmonijos poliloge” (Kavolis V., 1991: 2), tokiu būdu valingai ar nevalingai sukurdamos “ visų su visais “ bendravimo lygmenį, kuris savo ruožtu, civilizacijos viduje, komunikuoja su “iki kaulų smegenų” autentišku vidiniu segmentu. Čia autorius randa ir principą, kuris verčia autentiškas civilizacija vystytis: ”Komunikacijos tarp to kas visuotina ir to, kas sava paviršiuje matome tarpusavį skolinimąsi, gelmėse – tarpusavį kritiką” (Kavolis V., 1991: 1).

Istorinių civilizacijų problemas autorius įžvelgia dviem probleminiais atvejais:

1) jau įvade minėtas XX a. izoliacionistinis totalitarinis kultūrų sulydymo modelis (Sovietų sąjunga,islamiški kraštai)

2) civilizacija sugeneruoja labai didelį kiekį kultūrinių elementų, kurie pasaulyje įsitvirtina kaip “universalūs”, tuo pačiu užgoždami didelę dalį autentiškų elementų priimančiose kultūrose ir sukeldami pavojų, kad neliks pakankamai pagrindų, priėmusiųjų “universaliuosius” kultūrinius elementus kultūrų, kultūriniam balansui užtikrinti (Vakarų civilizacija).

Toliau autorius pereina prie tautos suvokimo globalizacijos akivaizdoje temos: “Iškeliaujanti į pasaulį tauta tampa visuma žmonių, kurie “nesijausdami pašaliečiais ar svečiais” dalyvauja vienos istorinės patirties komunikaciniame lauke” (Kavolis V., 1991: 2).Čia ypatingai akcentuojama “Virškinimo traktų metafizikos” dalyje iškelta moralinio angažemento, estetinės vaizduotės ir empirinės analizės sąskambio tema: “Tautą galima laikyti kultūriškai integruota tiek, kiek patys šie komunikaciniai branduoliai tarpusavy susišaukia” (Kavolis V., 1991: 2). Ne valstybė, siena ar archainiai papročiai, bet būtent aukščiau išvardintos prasmės daro tautą ir individą pilnaverčiais globalizacijos akivaizdoje. Tačiau “tauta šiais laikais funkcionuoja ir kaip archaiška bendruomenė ir kaip modernus
diferencijuotų grupių ir organizacijų rinkinys su konsultantų spiečiais, ir kaip postmoderni iš anksto nenumatomų komunikacijų sąskambių (su prie jų prikabintais žmonėmis) erdvė” (Kavolis V., 1991: 2). Šioje erdvėje pasireiškia visi skirtingų kultūrinių grupių tarpusavio prieštaravimai ir konfliktai. Apie šių grupių kultūrinius projektus, jų pozityvius ir negatyvius aspektus autorius išdėsto savo mintis kitoje straipsnio dalyje. Tautos vidaus erdvėje vyksta ne tik prieštaravimai ir konfliktai, bet ir “tautinis polilogas, kuriuo jame dalyvaujančiųjų asmeniniai pergyvenimai pertirpdomi į jų kolektyvinės patirties inventorių” (Kavolis V., 1991: 2).

Šiuo metu Jūs matote 52% šio straipsnio.
Matomi 789 žodžiai iš 1513 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.