Gotika
5 (100%) 1 vote

Gotika

Įvadas

Viduramžių meno plėtojimas eina stipriais ir nelygiais ritmais. Kuomet XII amžiaus viduryje Europos Pietuose pilnai žydėjo romaninis stilius, Šiaurėje pradeda rastis gotikinės formos. Ile-de-France pamažu kuriasi kitas menas. Romaninė skulptūra ir romaninė architektūra pamažu išsižada savo pagrindinių pradų. Jos pradeda svyruoti tarp senosios ir naujosios dailės, ima bandyti ir tyrinėti naują konstrukciją ir naują plastiką. Tai tikra revoliucija. Architektūroje ji atnaujina ritmą, ploto ir masių koncepciją, laužo senus pagrindus ir pertaiso visą sąstatą. Skulptūroje ji irgi keičia kompozicijos ir reljefo principus. Iš pamatų žiūrint, tai visiškai naujos, savitos Europos formos.

Naujas menas veikiai pasiekia nepaprasto išsivystymo. Jis plinta ne tik Šiaurėje, bet įsibrauna ir į Pietus. Tarp Šiaurės ir Pietų iškyla didelis konfliktas, dviejų stilių kova, kur pagaliau vienas nugali kitą.

Įsiverždamas į užsieninius kraštus, gotikinis stilius nepalieka iš savo pusės nekeičiamas. Jis darosi turtingesnis naujais elementais ir steigia atskiras mokyklas. Jų vidaus formacija irgi nėra visur tolygi. Šis įvairumas darosi turtingesnis ir įvairiais raidos procesais. Prancūzijoje gotika išsivysto, eidama nuo konstruktyvaus klasicizmo pro akademizmą į baroko romantiką. Vokietijoje jis prasideda stačiai sausu akademizmu. Anglijoje visa evoliucija veda į priešingą kryptį. Ji prasideda baroko ir baigiasi akademinėmis sausomis formomis.

Pasak tradicijos, gotika prasidėjo abato Sugerio mecenatystės dėka. Šv. Dionizo vienuolyne šalia Paryžiaus Sugerio vadovavimo metais (1122-1151) pradėta perstatynėti abatijos bažnyčia. Šio statinio dekoro ir architektūros bruožai nulėmė svarbią ir įtakingą jo vietą Prancūzijos meno raidoje. Europos meno istorijoje tai buvo vienas didžiųjų pereinamųjų laikotarpių, netolygiai ir netvarkingai vykusių aktyvių ieškojimų metas. Tačiau maždaug iki 1250m. Europos menas pasikeitė, ir pasirodė gotikos požymių.

Vartojant žodį ,,gotika” reikia būt apdairiam. Ieškoti ,,gotikos ypatumų” nuo pat pradžios kliudo termino miglotumas ir neapibrėžtumas. Kaip puikai žinoma, menui taikytas jis pradėtas XVI-XVII a., menkinančia prasme apibūdinant apskritai iki renesansinį neitališkos tradicijos meną. Tas žodis niekada neturėjo tikslios aprašomosios reikšmės, kadangi jį ,,nukaldino” žmonės, nesirūpinę tikslumu. Iš tiesų jis reiškė ,,barbariška”. XVII a., prasidėjus vadinamajam gotikos sąjūdžiui, jis neteko įžeidžiamosios prasmės ir imtas taikyti apibūdinant visą Viduramžių meną iki pat italų Renesanso laikų. Vėliau XIX a. pradžioje, atrėžta didelė atkarpa, ir jai prilipdyta ,,romaninio” arba ,,normaninio” meno etiketė. Taip ,,gotikiniu” pradėta vadinti meną, kurtą tarp romaninio laikotarpio ir Renesanso.

Architektūra

1. Pereinamasis amžius (1140-1240)

Pereinamasis laikotarpis prasideda raidai įpusėjus. Architektai jau taikė tokias architektūrines priemones, kaip nerviūrinis skliautas ar smailioji arka. Atviri arkbutanai dar nebuvo įsigalėję, tačiau jau buvo žinomas pats arkbutano principas, ir tokias atramas slėpta po galerijų stogais. Šio laikotarpio istorija pasakoja apie tai, kaip po mažu buvo suvoktos šių priemonių galimybės ir kaip lengvėjo meistriškumas.

Abatas Sugeris ėmėsi perstatinėti Šv. Dionizo abatijos bažnyčią apie 1137m. Dėl įvairių priežasčių, nesusijusių su architektūra, jis negalėjo laikytis įprastinės statybos tvarkos – pradėti nuo rytinio galo ir judėti vakarinio link.vietoj to jis pradėjo darbą pristatydamas prie Karolingų laikų pastato masyvų vakarinį bloką, kurį ketinta vainikuoti dviem bokštais. Po to, 1140m., prie senosios bažnyčios rytinės dalies jis pradėjo pristatinėti naują chorą, turėjusį užimti Karolingų laikų apsidės vietą. Šis priestatas neišliko sveikas iki mūsų dienų, kadangi vėliau apsidės vidaus dalys nuo arkos iki skliauto buvo perdirbtos. Tačiau išliko deambulatorijus ir koplyčios. Bendras planas buvo tradicinis, tačiau Šv. Dionizo bažnyčia savita tuo, kad architektas nepadarė pertvarų tarp koplyčių, ir, tiesą sakant, ne visiškai aišku, ar tai koplyčių eilė, ar antras apėjimas aplink apsidę. Kad ir kokios būtų viso to liturginės reikšmės, erdvi salė su kolonomis ir su virpuliuojančiais vitražais siena daro pritrenkiantį įspūdį. Minimaliai atribojus koplyčias, išorės siena atsivėrė ir lyg tapo aptakesnė. Kiti architektai netruko nusikopijuoti ir net tiek išplėtoti šį principą, kad visiškai pašalindavo koplyčių išsikišimus.

Šv. Dionizo abatijos architektas buvo ne tik genialus menininkas. Kad galėtų sėkmingai įkūnyti savo idėjas, jis turėjo turėti ypatingų techninių sugebėjimų.bandydamas padidinti rytinio galo erdvę, dalinai pašalinant pertvaras tarp koplyčių, galėjo visiškai sužlugti, jei skliautas nebūtų buvęs uždengtas netaisyklingai ar nevykusiai.jis pats parengė pagrindo planą, kurį sudarė daugybė skirtingo pločio arkų. Visos šios arkos turėjo būti iškeltos į maždaug vienodą aukštį, kad jų viršūnės atsidurtų numatytame taške. Architekto laimėjimas iš tiesų didžiulis, kadangi visi raktų akmenys yra
viename aukštyje, suderinti tarpusavyje ir su pagrindinėmis spindulinėmis apsidės ašimis.

Tokio pobūdžio eksperimentas anuo laiku turėjo atrodyti tour de force ir nustatė naujus reikalavimus techninei meistrytei. Tačiau, išskyrus konkrečias jau paminėtas išimtis,planas, nustatęs tuos reikalavimus, nebuvo itin populiarus. Tiesioginių Šv. Dionizo abatijos bažnyčios kopijų nėra, tačiau gana įdomi atmaina yra Pontuazo Šv. Maklovijaus bažnyčia. Apskritai galbūt paaiškėjo, jog nepatogu, kai nelieka pertvarų tarp gretimų koplyčių. Tačiau išorinės apsidės sienos, banguojančios vidun ir išorėn, sumanymas buvo sėkmingai plėtotas ir kai kuriuose kitose bažnyčiose.

Neišliko abato Sugerio apsidės vidaus pjūvis, tad neaišku, su kuriomis iš likusių didžiųjų bažnyčių būtų galima palyginti. Pastarosios tarpusavyje gerokai skiriasi. XII a. menas plėtojasi vietinių tradicijų pagrindu ir iki pat XIII a. neišryškėjo nieko panašaus į

bendrą idėja apie tai, kaip turėtų atrodyti didelė bažnyčia. Šiaurė ir Šiaurės rytų Prancūzijai buvo būdingas tiesiogiai iš romaninio patyrimo perimtas horizontalus dalijimas keliaaukštėmis arkinėmis galerijomis. Tokioms šventovėms ypač būdinga erdvi empora. Aukšta empora architektui ne tik padėjo paaukštinti bažnyčią, bet ir leido pridengti šiam aukščiui paremti reikalingus kontraforsus.

XII a. antrojoje pusėje pasikeitė požiūris į atraminių konstrukcijų sistemą, ir tai padarė lemiamą poveikį architektūrai. Atidengti arkbutanai, anksčiau slėpti po emporų ir triforos stogais. Virš aplinkinių stogų kylantys arkbutanai greičiausiai jau buvo pritaikyti Paryžiaus Dievo Motinos katedroje ir nuo tada pripažinti didelėse Prancūzijos bažnyčiose. Iki tol bažnyčios aukštis priklausė nuo skaičiaus bei dydžio horizontalių tarpsnių, slėpusių aukštą skliautą remiančias atramas. Kadangi kontraforsų sistemos problema buvo atskirta nuo vidaus skaidymo problemos, buvo galima iš naujo permąstyti vidaus sutvarkymą.

Svarbiausia permaina tapo galimybė padidinti langų juostos plotą, kadangi dabar buvo galima pratęsti šiuos langus žemyn, kur anksčiau buvo empora ir trifora. Tiesą sakant, empora beveik susyk išnyko iš monumentaliosios prancūzų architektūros, o jos vieta padalyta tarp pagrindinės arkos ir langų juostos, kurias skyrė siaura trifora. Šios schemos plėtotei didelę įtaką padarė Šartro katedra (pradėta perstatyti 1194m.).

Šartro architektas tam tikra prasme buvo tradicionalistas, nes jeigu šią katedrą

būtų pavykę užbaigti, ji greičiausiai būtų buvusi daugiabokštis pastatas kaip Lane. Tačiau vidus atrodo įspūdingai: didžiulę langų juostą nuo arkos skiria siaurutė triforos juosta. Šiuo pavyzdžiu sekta Reimse (katedra pradėta statyti 1210m.) ir Amjene (pradėta 1218m.), o iš čia jis paplito į kitas Europos vietas, ten buvo smarkiai keičiamas ir plėtojamas.

Reikia paminėti, kad vykstant šioms permainoms atsirado labai svarbi naujovė. Tai langų pertvarų (masverko) pasikeitimas, įvykęs Reimse. Kuo jis pasireiškė, galima matyti lyginant Reimso ir Šartro katedrų langus. Šartre lango angą skaidantis mūras yra toks storas, kad jį galima palaikyti sienos dalimi. Tačiau Reimse pertvaros buvo gerokai suplonintos ir nuo tada virto siauromis akmens juostomis, iš kurių imta komponuoti vis plonesnius raštus.

2.Svarbiausi elementai.

Naujas menas prasideda architektūra. Išdirbusi romaninėje bažnyčioje savo pagrindines formas, ji visiškai keičia senąją sistemą ir nustato naują konstrukcijos santvarką.

Naujos architektūros svarbiausias elementas – vadinamoji gotikinė ogivų kryžmė. Tai įvestos į skliauto briaunas kryžminės arkos, kurios keičia visos konstrukcijos ritmą. Pagal Viollet-le-Duc šios nerviūros centralizuoja spaudimą. Skliautų svoris daugiau nebeišdalintas visam mūrui. Jis nukeltas į skliauto kampus, kas duoda statybai naujų galimybių. Sąstatas darosi lengvesnis ir auga į viršų. Trobesys nugali akmens svorį ir

įgyja naują judesį. Pagal kai kuriuos moderniuosius architektus trobesio metamorfoza yra

ne ogivų išradimas, bet tik briaunų skliauto tobulinimas. Ogiva yra tik materializuotas briaunų kontūras, kuris nekeičia apdangos vidaus mechanizmo.

Nėra abejonės, gotikinė ogiva visiškai neneutralizuoja briaunų skliauto vaidmens. Briaunų skliauto sistema užsilieka ir veikia aktyviai. Bet jeigu ogiva ir būtų tik dekoratyvus piešinys, ji vis dėlto aiškina, pabrėžia, dominuoja ir tvarko gotikinės bažnyčios linijas. Ji lieka gotikinio trobesio svarbiausias elementas. Struktūros atžvilgiu gotikinė architektūra yra briaunų skliauto ir kryžminių arkų kompromisas. Pirmuosiuose paminkluose ji pasireiškia ne kaip ornamentinis, bet grynai tektoninis bandymas. Plastikos atžvilgiu ji yra ogivos kūrinys.

Ogivų kryžmės kilmė nėra dar tvirtai nustatyta. Tai sudėtinga formacija, kurioje dalyvauja daug įvairių faktorių ir kurios visos grandys nėra dar atrastos. Pirmieji eskizai pasireiškia romėnuose ir Rytuose, bet tai dar nėra dar visai gotikinės sistemos. Romėnai įveda kartais į skliautų briaunas nerviūras. Arabai ir persai puošia kupolus kryžminių arkų sudėtingiausiais ornamentais. Armėnai stato įvairius trobesius, kurių lengva apdanga, lubos arba įvairūs skliautai laikomi sunkių, stiprių
kryžminių arkų. Bet romėnų nerviūros tik išorinę skliauto armatūrą. Islamo kupoluose arkos visai nedalyvauja vidaus struktūroje. O armėnuose kryžminių arkų veikimas radikaliai pertvarko visą kupolo mechanizmą.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1697 žodžiai iš 5648 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.