ROMANIKA„Romaninis menas tarsi balansuoja ant realybės ir fikcijos ribos. Jo ornamentinis pagrindas žymi anų laikų žmogaus savitą požiūrį į gamtą ir savo paties dvasinį nusiteikimą. Romaniniame mene fauna ir fantastiškos būtybės paklūsta ornamento jėgai, geometriniam linijų ir tūrių žaidimui.“
Algirdas Gaižutis
KultūraAntiką pakeitusi Viduramžių epocha į pasaulinės kultūros procesą įtraukė Vakarų ir Rytų tautas, kurios kultūros raidoje paliko ryškų ženklą. Būtent Viduramžių epochoje susiformavo daugelis šiuolaikinių Vakarų Europos valstybių, padėjusių pamatus Vakarų civilizacijai. Suskilus Frankų imperijai, Vakarų Europoje pradeda formuotis trys nacijos: prancūzai, vokiečiai, italai. 1054 m. galutinai atsiskyrus Bizantijos ir Romos bažnyčioms, naujas meninis stilius plito kartu su Romos katalikų bažnyčia, kuri XI a. labai išplėtė savo įtakos sferą Vakarų bei Vidurio Europoje, Skandinavijoje. Romanika <…>, arba romaninis stilius, patyrė Romos, Bizantijos, Mesopotamijos meno poveikį, tačiau išsivystė į savarankišką ir originalų Viduramžių meną. Romaninis menas atitiko elementarius feodalinės visuomenės reikalavimus. Kadangi Bažnyčia tuo metu buvo kultūros židinys ir moralinis autoritetas, ji siekė, kad menas atliktų „Vargdienių Biblijos“ funkciją, todėl daugelis meno kūrinių buvo iliustratyvūs — kiekvienas daiktas ar detalė turėjo savo paskirtį ir reiškė kokią nors idėją. Žemiškasis grožis suprantamas kaip dangiškojo grožio atspindys, todėl siekiama asketiškumo ir vidinės išraiškos. Pradėjo formuotis krikščioniškoji filosofija, kuri jungė įvairias mokslo sritis ir buvo enciklopedinio pobūdžio. Krikščioniškoji filosofija plėtojosi dviem kryptimis: scholastine, paremta teoriniu pagrindu, ir mistine, pagrįsta kontempliacija (susikaupimu). Šiuo laikotarpiu įsigalėjo krikščioniškosios istorijos filosofijos pradininko Aurelijaus Augustino suformuluota linijinio laiko samprata, atmetusi ciklinį antikos laiką, nepripažįstantį kryptingumo. Pasaulis pradėtas suprasti kaip turintis pradžią — Pasaulio sukūrimą ir pabaigą — Paskutinio teismo dieną. Žmonijos istorijos pabaiga suvokiama kaip neišvengiama lemtis, todėl romaniniame mene dažnai sutinkami apokaliptiniai Paskutinio teismo vaizdai ir simboliai. Romaninis menas laikomas pirmuoju vientisu Europos stiliumi. Jis apima XI amžių ir XII a. pradžią. Tačiau romanikos, vėliau gotikos, renesanso, baroko terminai žymi ne tik meno istorijos stilius, bet ir šimtmečius brendusias ir klestėjusias kultūras.
Architektūra
Romaninio stiliaus meninius principus ryškiausiai atskleidžia pilių, vienuolynų ansamblių ir bažnyčių architektūra. Buvo pastatyta daug gynybinės paskirties pilių. Jos paprastai statytos ant aukštų kalvų, apsuptos vandenų, aptvertos sienų su masyviais bokštais. Architektūros formos buvo asketiškos, griežtų konstrukcijų, aiškios. Ankstyvųjų viduramžių menas telkėsi beveik vien vienuolynuose, o svarbiausia meno rėmėja buvo dvasininkija, todėl šis stilius labiausiai ir paplito sakralinėje architektūroje. Romaninio stiliaus bažnyčios konstrukcija rėmėsi bazilika, tačiau nuolat tobulinama ji įgavo iki tol neregėtas formas. Prie centrinės navos iš abiejų pusių šliejosi dvi arba keturios šoninės navos. Navos buvo perdengiamos sunkiais cilindriniais arba kryžminiais skliautais, kurie rėmėsi į keturkampius arba aštuoniakampius stulpus — piliorius. Šoninių bažnyčios navų antrajame aukšte buvo įrengiamos į centrinę navą atviros galerijos (vidiniai balkonai). Tokios galerijos puošė ir romaninių bažnyčių išorines sienas. Romaninės bazilikos buvo sudėtingesnės už ankstyvąsias bažnyčias. Rytinėje (altorinėje) bažnyčios dalyje buvo statomas choras, trijų, penkių ar net septynių apsidžių vainikas. Pailginus altorinę bažnyčios dalį, pastatas įgaudavo lotyniško kryžiaus formą.