Gotika1
5 (100%) 1 vote

Gotika1

TURINYS

Įvadas…………………………………………………………………………..…………………………2

1.Gotikos bruožai……………………………………………………………..……………………….…3

1.1.Architektūra……………………………………………………………..……………………3

1.2.Dailė……………………………………………………………..……………………….…..5

2.Gotika Lietuvoje……………………………………………………………..…………………………9

2.1.Onos bažnyčia………………………………………………………………………………..9

Išvados………………………………………………………………………………………………….11

Literatūros sąrašas………………………………………………………………………………………12

ĮVADAS

Gotikos terminas kilo iš germanų genčių – gotų pavadinimo ir atsirado XVI a. Italijoje. Jis vartojamas niekinamąja prasme, norint atskirti ,,barbarišką” viduramžių meną nuo antikos tradicijomis grįsto renesanso.Dvyliktas šimtmetis. Katalikiškos Europos ūkis, išjudintas Kryžiaus žygių, aktyvėjo. Atsirado vis daugiau laisvų nuo feodalų priespaudos valstiečių, jų gamyba vis labiau tapo prekine. Augo ir stiprėjo miestai, didėjo jų reikšmė visuomenės gyvenime. Miestiečiai, siekdami nepriklausomybės nuo feodalų, parėmė karalių kovą vienijant susiskaldžiusias valstybes. Už tai jie gavo savivaldą, kitas privilegijas. Miestui reikšmingiausiu žmogumi tapo amatininkas. Tai specialistas, daugelį metų amato mokęsis pas kitus meistrus ir besididžiuojantis savo pasiekimais. Gyvenamuosius namus, feodalo pilis, kulto pastatus ėmė statyti ne nuo žemės ūkio darbų atitrūkęs valstietis, o profesionalus statybininkas. Statė ne aklai, o pagal matematiškai paskaičiuotus brėžinius.

Tad nenuostabu, kad to meto miestai statė brandesnius pastatus, išsiskiriančius ne tik funkcionalumu, bet ir grožiu. Storus mūrus keitė grakštesnės, vitražais pasipuošusios sienos. Dėl erdvės stokos gynybinėmis sienomis apsuptame mieste, statiniai stiebėsi į viršų. Formavosi naujas architektūros stilius – gotika. Statybos srityje lyderiais ilgam tapo Prancūzijos amatininkai.

Anksčiau kitų šalių, XII a. pradžioje, Prancūzijoje atsirado pirmosios gotikinės bažnyčios. Statytojai, panaudoję normadinius kryžminius skliautus, atsisakė storų sienų, masyvų mūrą pakeitė plačiais, aukštais langais. Kad suplonintos sienos atlaikytų spaudimą į šonus, jas sutvirtino kontraforsais ir arkbutanais.

Gotikinio statinio būdingi bruožai: strėlinės langų ir durų arkos užima didesniąją sienų plokštumos dalį, sienos suskaidytos vertikaliomis linijomis, daug bokštelių, virš centrinio įėjimo puikuojasi akmens rožė, statinys daro lengvumo, veržimosi į viršų įspūdį. Kai kurių gotikinių statinių aukštis siekia 100 – 150 metrų (iliustracijos – Strasbūro katedros fasado projektas, apie 1277 m.; Paryžiaus Dievo Motinos katedra iš viršaus, apie 1163-1250 m.). Pastatų viduje daug vertikalios erdvės, didžiuliai spalvoti vitražai skleidžia švelnią išsklaidytą šviesą (iliustracija – Šventosios koplyčios vitražai, Paryžius, 1250 m.).

Gotika pergyveno 3 etapus – ankstyvąjį, brandųjį ir vėlyvąjį. Ankstyvasis raidos laikotarpis (XII a. pabaiga – XIV a. pradžia) susijęs su Paryžiaus, kaip Europos kultūros centro, dominavimu. Šio laikotarpio pabaigoje susiformavo gotikinio stiliaus pagrindai.

Brandžiuoju laikotarpiu (XIV a.) langų ertmės taip išplatėjo, kad užėmė didžiąją sienų plotų dalį (kulto pastatus pradėta statyti tarsi šiandienos šiltnamius – į siaurus rėmus įstatomi platūs ir ilgi stiklai). Kulto statiniai įgijo jiems būdingą gotikinę išvaizdą. Ryškiausi to meto statiniai: Dievo motinos katedra Paryžiuje, Reimso, Karkasono katedros Prancūzijoje, Londono Vestminsterio abatija, Strasbūro ir Kelno katedros Vokietijoje.

Gotikinių statinių išbaigtumas ir prabangumas buvo pasiektas vėlyvuoju laikotarpiu (XIV a. pabaiga-XV a. pradžia). Šiuo laikotarpiu gotika paplito beveik visoje Europoje. Daugelyje šalių buvo jaučiama Prancūzijos architektų įtaka. Tačiau Anglijoje susiformavo savitas stilius: perėmę ir ištobulinę normandiškus skliautus, architektai sukūrė vėduoklinius ir žvaigždinius skliautus (iliustracija – Glosterio katedros interjeras, Anglija, po 1330 m.).

Lietuvoje gotikinė architektūra paplito XIV a. viduryje ir išsilaikė iki XVI a. Žymiausi išlikę kulto statiniai – Šv. Mikalojaus.

1.GOTIKOS BRUOŽAI

Gotikos laikotarpis siejasi su daugybe visuomeninio gyvenimo permainų. Kultūrinė vienuolynų misija silpo, meno centrai ėmė formuotis už vienuolynų ribų. Stiprėjo karaliaus dvaro, diduomenės vaidmuo. Gotikos laikotarpiu gausu mokslo centrų, mokyklos prie vienuolynų išauga į universitetus. Vėl susidomima graikų filosofija ir mokslu, arabų pasaulio kultūra: naudojami arabiški skaitmenys, ,,atrandama” algebra. Taigi gotikos mene stiprėja humanistinės tendencijos. Greta pragaro ir rojaus atsiranda skaistykla.

Gotika – tai miesto menas. Gotikinio miesto centre
stovi katedra, virtusi ne tik stambiausia miesto bažnyčia,bet ir visuomeniniu centru: jos prieigose vykdavo teatralizuoti vaidinimai, disputai, buvo skelbiami nutarimai. Tapusi pagrindiniu miesto architektūriniu akcentu,gotikinė katedra kartu atspindi jo ekonominę galią bei klestėjimą, simbolizuoja atgimstančią dvasinės ir pasaulietinės valdžios sąjungą. Gotikoje grožis asocijuojasi su trimis savybėmis: tobulumu,proporcijomis ir aiškumu.

1.1.Architektūra

Gotikinė katedra traktuojama kaip dieviškosios Jeruzalės vaizdas. Tai sąlygoja ryškiai vertikalų siluetą. Buvo manoma, kad bažnyčios ištaigumas, architektūros, interjero, vitražų, tapybos, skulptūrų ir liturgijos grožis pakylėja tikinčiuosius į tikro ryšio su Dievu aukštumas, ir atitraukia žmogų nuo žemiškų rūpesčių. Svarbiausia meno šaka išlieka architektūra, telkusi vaizduojamąją ir taikomą dailę.

Gotikinio stiliaus architektūros bruožai:

• vertikali pastatų ir jų elementų orientacija, smaili arka;

• karkasinė siena praranda laikančiosios konstrukcijos paskirtį;

• pastato skliauto skėtimo jėgą atlaiko galima kontraforsų ir arkbutanų sistema;

• ištisinę akliną sieną keičia galerijos, arkados, didžiuliai langai; galerijose statomos skulptūros, langus puošia spalvoto stiklo vitražai;

• aukštas navas vainikuoja kryžminiai – nerviūriniai skliautai (žvaigždiniai, krištoliniai, vėduokliniai);

• fasade įkomponuojama rozetė;

• naudojama daug figūrinių plytų, bažnyčia nebepanaši į tvirtovę, ji lengva, erdvi, kylanti į viršų, puošni, ažūrinė.

Gotikinės katedros stiebiasi dangun nesuskaičiuojami bokštų ir bokštelių, niupergų (dekoratyvinis gotikinės architektūros elementas: trikampis skydas su viršūne virš lango, durų ar portalo), fialų (smailus statinio bokštelių), smailių arkų strėlėm. Žinoma, imponuoja aukštis, bet nenustebina, o stebina gausumas ir įvairumas aspektų, atsiskleidžiančių tada, kai apeini katedrą aplinkui.

Gotiškos katedros ne tik aukštos, bet ir labai ištęstos: Eartro katedros ilgis – 130 metrų, o jos transepto (pertvara – bazilikinės arba lotyniško kryžiaus plano bažnyčios skersinė nava (tarp presbiterijos (presbiterija – vieta bažnyčioje prie didžiojo altoriaus) ir išilginių navų) – 64 metrai; norint vien tik apeiti ją aplinkui, reikia nužingsniuoti ne mažiau kaip pusę kilometro. Ir kyla jausmas, panašus į tą, koks būna vaizdingoje kalnuotoje vietovėje, – reginys visą laiką nejučiomis keičiasi, ir už kiekvieno posūkio matosi nauji kalnų siluetai, kyšuliai, tarpekliai.

Gotikos katedros jokiu būdu nėra niūrios ir slegiančios. Jos gražios pažiūrėti, dinamiškos erdvios. Jos skirtos dideliems žmonių sambūriams, jų aukšti bokštai – befrua – buvo žvalgybos bokštai, varpas šaukė miestiečius ir į pamaldas, ir į sueigas. Palei katedrą virė nuolatos gyvenimas su visomis žemiškomis aistromis ir interesais. Viduje klero atribojimas nuo lankytojų beveik išnykęs, ir jie nebelaiko katedros kažkokia neprieinama vieta. Karstavietės daromos tiesiog bažnyčioje, o ne tamsioje požemio kriptoje. Gotikinis stilius audringai, temperamentingai dramatiškas. Miestai dar tebebuvo stambaus feodalo ar feodalo – vienuolyno valdžioje, bet miestiečiai per savo komunas – savivaldos organus, į kuriuos įėjo pirkliai, cechų seniūnai, atkakliai kovojo dėl nepriklausomybės. Katedros ir rotušės buvo statomos miesto komunų užsakymu. Europos gotikos perlai – Šartro katedra, Reimso katedra, Paryžiaus Dievo motinos katedra, Amjeno katedra, Parmos katedra, Kiolno katedra.

Jei romaninės bažnyčios formos aiškios ir lengvai apžvelgiamos, tai gotikinė katedra neapžvelgiama, dažnai asimetriška, jos dalys nevienalytės: kiekvienas jos fasadas su savo portalu (vartai, puošnus įėjimas į pastatą) yra individualus. Sienų lyg ir nėra. Pakopomis kyla aukštyn masyvūs atraminiai stulpai – kontraforsai, o jų tarpuose – be galo sudėtingas, permainingas ažūrinių formų žaismas. Arkos. galerijos, bokštai, didžiuliai langai – čia siauri ir aukšti, čia apvalūs (vadinamosios gotiškos rožės), su spalvotais stiklais ir įmantriausių rėmų raizginiu. Ir visos tos erdvės katedroje apgyventos – tiek viduje, tiek iš lauko, pristatyta galybė skulptūrų (Šartro katedroje – apie dešimt tūkstančių vien tik statulų). Jos užima ne tik portalus, galerijas ir kolonų laiptelius, bet stūkso ir ant stogo, ant karnizų, glūdo po koplyčių skliautais, suktuose laiptuose, ant nutekamųjų vamzdžių… Žodžiu gotikinė katedra – tai visas pasaulis.

Ji iš tikrųjų telkė savyje viduramžių miesto gyvenimą. Jeigu net dabar, šiandieniniame Paryžiuje, gotikinė Dievo Motinos katedra dominuoja visame mieste ir prieš ją blanksta baroko, klasicizmo, ampyro (XIX a. l pusės Europos architektūros ir dailės stilius, vėlyvoji klasicizmo atmaina) architektūra, tai galima įsivaizduoti, kaip įspūdingai ji atrodė anais laikais, kada neturėjo architektūrinių varžovų, ir aplinkui ją tebuvo kreivos gatvelės ir maži namukai Senos pakrantėse.

Tada katedra buvo ne tik pamaldų vieta. Kaip ir rotušė, tai buvo visuomeninio gyvenimo centras. Rotušėje telkėsi praktiškoji to gyvenimo pusė. joje buvo sprendžiami visi reikalai, susiję su miesto valdymu, o katedroje be pamaldų, buvo
universiteto paskaitos, vyko vaidinimai (misterijos), kartais joje posėdžiaudavo parlamentas, kartasi net buvo sudarinėjamos prekybos sutartys.

Pasikeitus miesto gyvenimo poreikiams, vietoje uždaros, storasienės, panašios į tvirtovę romantiškos katedros atsirado erdvi, atvira viduje. Visų pirma, žinoma, buvo pakeista pati konstrukcija. O po konstrukcijos pasikeitė estetika, tai yra architektūrinis stilius. Sunku pasakyti, kas pirmiau pasikeitė – technika ar estetika. Tikriausiai tai buvo vieningas procesas – viskas kito vienu metu.

Šiaip ar taip, posūkis į gotiką prasidėjo nuo architektūros ir jau paskui palietė skulptūrą ir tapybą. Architektūra buvo ir liko viduramžių menų sintezės pagrindas. Jei palyginsime tipiškus, brandžius romaninio stiliaus ir gotikos pastatus, tai atrodys. kad jie visiškai skirtingi: vieni – įkūnytas masyvumas, kiti – lengvumas. Bet jeigu paminėsime tarpinius, pereinamojo tipo pastatus (tokių nemaža), matysime, kad iš esmės jie giminingi, ir kad gotikinė architektūra išaugusi iš romaninės.

Visas gotikinio statinio lengvumas ir pasakiškumas turi racionalų pagrindą: jis priklauso nuo karkasinės architektūros sistemos; pastatas – tai karkasas, skeletas iš smailaus skliauto, arkbutanų (arkbutanas – išorinė atraminė arka, perduodanti skliauto skėtimą į apatinius ramsčius (kontraforsus), kurie yra iš pastato laukinės pusės) ir kontraforsų.

O pati siena nieko nelaiko, ji nereikalinga konstrukcijai. Todėl ji ir nedaroma aklina. Vietoje jos atsiranda kiaurinės galerijos, arkados (arkada – vienodų arkų eilė), didžiuliai langai.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1688 žodžiai iš 5575 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.