Gotikinis stilius ir jo raida
5 (100%) 1 vote

Gotikinis stilius ir jo raida

ĮVADAS

Gotikinis judėjimas, gotikinė subkultūra, ar kokiu kitu vardu tai pavadintume, – mūsų dienomis įgauna didelį populiarumo pagreitį, pop kultūros rykliams susidomėjus keistu gotišku stiliumi, bei tikrai plataus spektro muzika. Tačiau pop kultūra tėra pinigų „darymo mašina“, pernelyg nesirūpinanti pačio judėjimo esme – apsiribojanti juodų nagų ir latekso įvaizdžiu.

Samprata ‘Gotika’ – tai daugelio amžių ir kultūrų suformuotas palikimas ir aš pamėginsiu kiek įmanoma glausčiau apžvelgti tai, kas sukūrė Gothic subkultūrą, jos pagrindinius principus, bei priežastis, verčiančias dažną ne pirmus metus „juodojoje scenoje“ esantį asmenį sarkastiškai šypsotis stebint pop kultūros bandymus matuotis spygliuotus antkaklius bei klijuoti savo žvaigždutėms „naujų atradimų“ etiketes.

Gotikinė subkultūra – tai savotiška pasaulėžiūra, toli peržengusi gyvenimo būdo, klausomos muzikos, seksualinių potraukių ar kitas ribas. Kaip taikliai buvo pastebėta kažkuriame iš daugelio, subkultūros temomis rašančių Interneto resursų: „Gotika nėra daiktavardis, gotika tai būdvardis, apibūdinimas“.

Gotika kaip būdvardis, kaip savotiškas kokybės ekvivalentas yra pagrindinė priežastis, kodėl taip sunku apibrėžti keliais žodžiais kas tai yra. Pamėginkite apibrėžti savokas „grožis“ ar „groteskas“ ir Jūs suprasite Gotikos ribų neapibrėžtumą. Juolab kad Gotika yra ir grožis ir groteskas vienu metu.

Jei Gotika yra kokybė, daugelis krypčių gali būti Gotiškos (todėl ši subkultūra apjungia muziką, meną, literatūrą, kiną, madą, – praktiškai bet kurią žmogaus veiklą susijusią su kūryba).

Gotika visų pirma tai estetika. Tai estetikos poreikis žmogaus gyvenimo kelyje, neatsiejamai susijusiame su skausmu ir mirtimi. Todėl Gotikos esmė yra Menas (visose savo formose), menas – žmogaus sielos kalba. Gotika yra tas dialektas, kuris kalbasi su mumis ir moko suprasti tamsiąsias Realybės kertes, be kurių suvokimo neįmanoma gyventi Harmonijoje su šviesiosiomis.

Nuo pat žilos senovės daugelis tų, kurie buvo pažengę šiek tiek toliau už homo sapiensui įprasto „maisto-miego-sekso“ ciklo, žinojo, kad gyvenimo prasmė ir esmė slypi kažkur kitur, už minėto ciklo gniaužtų. Kad žmogiškieji jausmai, jo kūrybinio prado realizavimas yra daug svarbiau, nei deimantinis karstas ar dėl tavo palikimo besiriejantys palikuonys, pasidarė nykiai nesuprantama mūsų laikmetyje. Daugelis senovės kultūrų buvo daug sveikesnės ir būtent jų lopšyje gimė Gotika.

1. „PRIEŠISTORĖS PRIEŠISTORĖ“

Daugelis materialistinės visuomenės nesuprastų ir atstumtų personų linko tamsiosios egzistencijos pusės link, jos šešėliuose ieškojo užmaršties ir panašių į save.

Prieš atsirandant monoteizmui kaip reiškiniui, žmogui buvo aišku ir nekėlė jokių su erezija susijusių abejonių tai, kad Gyvybė ir Mirtis yra vieno proceso sudėtinės dalys, kad viena be kito neįsivaizduojama ir kad Šviesa ir Tamsa savo konfrontacija verčia palaikyti trapų gamtos reiškinį vardu Realybė. Norint suprasti pačias giliausias, įvairių senovės kultūrų griuvėsiuose pasislėpusias gotikinės kultūros šaknis, reiktų nepatingėti ir skirti ne vieną vakarą tų kultūrų, bei jų religijų tyrinėjimui.

Gotikinė estetika turi daug bendro su senovės rytų (Egiptas, Mesopotamija), tolimųjų rytų (Kinija, Japonija) kultūromis, siejasi net ir su labiau egzotiškų kultūrų menu bei mada. Kadangi tai gigantiška meno, istorijos, filosofijos ir banalios žmogiškosios kančios galaktika, pernelyg neišsiplėsiu ir duosiu galimybę jums patiems pastudijuoti iš amžių glūdumos atsineštus kertinius gotikinės kultūros akmenis. Žinoma ten nerasite nieko panašaus į „šios deivės įvaizdis sutinkamas gotikinių grupių imidže ir kūryboje“. Ar rasite ryšius priklauso tik nuo Jūsų.

Vėlgi, galime sugrįžti prie šio teksto pradžioje paminėtų „grožio“ ir „grotesko“. Senovės Egipte mirtis nebuvo kažkas baisaus ar juolab šlykštaus, kas šiais laikais drebina bet kurį Vakarų kultūros atstovą. Tai buvo natūrali Ciklo pabaiga, naujo Ciklo pradžia, Amžinybės atkarpos baigtis ir Mirtį ši kultūra apgaubė Menu ir Grožio skraiste.

1.1. Viduramžiai

Gotikinio judėjimo atstovų dievinamas laikotarpis (dėl savo estetikos, mistikos ir pirmųjų siurrealizmo apraiškų mene), kuris buvo tikras pragaras žmogaus asmenybei. Atsiradus monoteizmui ir ištraiškius pagoniškas Europos kultūras, Vakarų kultūra ilgiems amžiams atsidūrė savo pačios sukurtame bukumo, religinio fanatizmo ir netolerancijos narve. Krikščionybė triumfavo ir Inkvizicijos laužai čiaupė norinčių ištrūkti iš anksčiau minėto ciklo burnas. Tačiau, mano manymu, būtent ši pastovi manjakinės depresijos atmosfera įtakojo mėginimą pakilti iki taip visų laukiamo Rojaus čia – Žemėje. Vieni tai realizavo kurdami tiesiog pasakiško grožio architektūros ir meno šedevrus, kiti – sukurdami tiek viduramžių, tiek ir šių dienų fenomeną – Okultizmą.

Ir jei Gotikos stilius architektūroje vainikuoja Viduramžių meną, tai Okultizmas ir Inkvizicija „vainikuoja“ Viduramžių sociumo realijas.

Viduramžių laikotarpis pirmasis iš šiame tekste nagrinėjamų Žmonijos istorijos laikotarpių, kuris praktiškai visais aspektais įtakoja Gotikinį judėjimą (net
pats pavadinimas atspindi vieną iš viduramžių architektūros stilių). Tai menas ir literatūra, kur atsirado pirmieji konkrečios asmenybės kančios simboliai, ir pasaulėžiūros nukrypimai nuo oficialios realybės teorijos. Nes, mano kuklia nuomone, bet koks „nukrypimas“ tais laikais buvo daug normalesnis, nei tai ką propagavo Valdžia ir Bažnyčia.

Apie Viduramžius galima būtų kalbėti labai ilgai, tačiau tokiu atveju mes taip ir neprabiltume apie tai, kas šiais laikais vadinama Gotikine subkultūra.

1.2. Atšilimas

Nuo Renesanso iki Rokoko Vakarų kultūra buvo panaši į vieną nesibaigiančią revoliuciją. Žmonės, atrodytų, ištrūko iš priespaudos gniaužtų, tačiau Viduramžiais sunkiai durimis prispausta sąmonė niekaip negalėjo išsilaisvinti iki galo. Suabejojus oficialia religija greit priviso „sektų“, kurios vėlgi neužilgo tapo oficialiomis religijomis – protestantai, liuteronai ir anglikonai.

Žmonės šėlo pasileisdami į neišmatuojamus laisvės klystkelių labirintus. Ir jei laikotarpio pradžioje dar aršiai priešinosi Inkvizicija, jo pabaigą vainikavo nukirsdinti karaliai. Tai buvo lūžių laikotarpis. Būtent šiuo periodu įvyko keletas svarbių pokyčių, kurie nėra nepastebėti Gotikinės kultūros atstovų. Aš paminėsiu svarbiausius palikdamas galimybę jums patiems atrasti kitus.

1. Hieronymus Bosch – jo menas tapo pamatu ne tik siurrealizmui, bet ir visai grotesko meno sampratai. Daugelis šio laikotarpio menininkų domėjosi mistika, bei aukštesniais, nei materialūs, žmogaus pojūčiais, tačiau, mano manymu, būtent Bosch’as parodė tą slaptą pasąmonės kampelį, kurio aktyvavimo virtuozais mūsų laikais tapo Dali, bei Giger.

2. Mada – šis laikotarpis buvo žymus savo visiškai išprotėjusiomis ir pastoviai besikeičiančiomis madomis. Taip, būtent šiuo laikotarpiu Vakarų kultūroje ėmė formuotis tai, ką šiandien vadiname madingos išvaizdos poreikiu. Tuomet pagal apdarus buvo atpažįstami vienos ar kitos šalies gyventojai, – dabar pagal rūbus galime identifikuoti vienos ar kitos subkultūros atstovą.

Gotikinis judėjimas yra ypatingai reiklus išvaizdai ir būtent Atšilimo periodas yra labiausiai populiarus tarp Gotų – puikios, prabangios suknelės, daugybė aksesuarų, keistos šukuosenos, figūrą pabrėžiantys rūbai (kas buvo tabu Viduramžiais) – visa tai prasidėjo Renesanso laikais.

Gotikinio judėjimo rėmuose mada nereiškia prabangos ar socialinio statuso, kaip priimta main stream visuomenėje. Mada tai visų pirma meno rūšis, bei tabu laužymo priemonė, nes bet kuris tokio tipo tabu tėra mums primestas proto suvaržymas.

3. Literatūra – kaip ir kitos meno kryptys, ji ėmė domėtis pamirštomis (jei atvirai – bažnyčios draustomis) sferomis. Šio laikotarpio kūrėjai paruošė dirvą ateinančių amžių romantikams, dekadentams, siaubo, mistinės ir okultinės literatūros klasikams. Šis laikotarpis parodė, kad nėra uždraustų ar kitaip kažkieno valia apribotų patyrimo sferų. Spausdintos knygos atsiradimas dar labiau paspartino prispaustų smegenų išsilaisvinimą iš bukumo pančių.

Kadangi dar senovės Egipte buvo pastebėta, jog dauguma niekada nesupras jausminę patirtį vertinančių individų, nemokės naudotis laisve taip, kad netrukdytų kitiems, bei visuomet bus viena pakopa žemiau nuo žinojimo ir dviem nuo tinkamo jo panaudojimo, 18-19’o amžių sandūra buvo žymi revoliucijomis, karais, skausmu ir praradimais. Tapo aišku, kad Vakarų kultūra vis dar nešioja bagažą, įgytą Viduramžiais.

Artėjant link Priešistorės pabaigos noriu paminėti du meno judėjimus, tiesiogiai įtakojusius Gotikinės subkultūros atsiradimą. Šių judėjimų menininkų kūriniai tarp Gotų laikomi klasika. Žinoma yra žmonių, kurie klasika vadina netgi senovės graikų derliaus apskaitos raštus atkapstytus kokiam nors suakmenėjusiam kaime, tad nereiktų iš karto putotis dėl žodžio Klasika reikšmės. Mes kalbame apie Gotikos klasiką.

2. ROMANTIZMAS, DEKADANTAI, SIURREALIZMAS

18’o amžiaus pabaigoje, kaip priešprieša stiprėjančiam Racionalizmui (kuris vėliau “sėkmingai” išsivystė į Materializmą taip dievinamą mūsų krašte), atsiranda menininkų ir intelektualų judėjimas. Daugelis žmonių ėmė jausti simpatijas netradicinėms kryptims mene, literatūroje, muzikoje ir netgi madoje. Romantizmo judėjimo variklis buvo emociniai, neracionalūs žmogaus poreikiai, kūrybinė saviraiška ir dvasinis tobulėjimas. Emocijos išaukštintos virš racionaliosios sąmonės, mene dėmesys kreipiamas į herojaus vidinius prieštaravimus ir kovas su pačiu savimi bei visuomenės primestomis taisyklėmis. Kaip tik to meto madoje atsirado viduramžių, gotikinių detalių, architektūroje išpopuliarėjo neo-gotikos stilius, menininkai ėmė vis giliau nagrinėti paslaptingas, kraupias, mitines temas tiek literatūroje, tiek vaizduojamajame mene, prasidėjo maniakiškas domėjimasis pagoniškomis Europos ir Rytų kultūromis. Visuomenė ieškojo išeities ir išsigelbėjimo nuo artėjančio industrializacijos monstro, grasinančio paversti asmenybę mašinos sraigteliu. Kadangi domėjimasis mitologija, mistika ir okultizmu, kurį itin išpopuliarino Aleister Crowley ir organizacija Golden Dawn (kuriai priklausė nemažai to meto menininkų bei rašytojų), pasiekia apogėjų, romantizmas palaipsniui virsta mistiniu-romantizmu ir pagimdo
judėjimą mene ir literatūroje. Dekadentai atvirai priešinasi romantinei pasaulio sampratai ir pradeda klykti, jog žmogus yra puolęs nemenkiau nei Angelai, kad žmonijos nekaltybė prarasta ir jog blogis valdo visą pasaulį.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1693 žodžiai iš 5473 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.