Graikija
5 (100%) 1 vote

Graikija

Senovės graikai yra vieni pirmųjų europiečių, susipažinę su Rytų civilizacijų laimėjimais ir išplatinę juos Europoje. Rytiečiai graikus išmokė abėcėlės, kuri buvo gerokai supaprastinta dantiraščio ar hieroglifų forma. Raštas graikams padėjo įamžinti filosofų, poetų, politikų darbus ir mintis.

Graikų mąstytojai kitu žvilgsniu pažvelgė į juos supantį pasaulį. Jie tikėjo, kad žmonijos likimas priklauso nuo dievų valios, tačiau pradėjo suprasti, jog ir žmogus gali pažinti bei paaiškinti gamtos ir visuomenės gyvenimo reiškinius. Graikai domėjosi valstybės valdymo menu. Jie daug svarstė, kokia valstybės santvarka yra geriausia. Deja, graikų valstybių likimas leidžia manyti, jog geriausia valstybės santvarka taip ir nebuvo sukurta.

Graikų mitai dar ir dabar yra įkvėpimo šaltinis rašytojams, dailininkams, skulptoriams. Senovės graikai sukūrė daug įdomių mitų, bet vienas yra ypatingas. Kuo jis įdomus? Svarbiausias graikų dievas Dzeusas įsimyli finikiečių karaliaus dukterį Europę ir, pavirtęs jaučiu, pagrobia ją. Europė atsiduria nežinomoje žemėje, kuri vėliau pavadinama jos vardu.

Graikija iki graikų

Senovės Graikijos istorija prasideda nuo Egėjo arba Kretos ir Mikėnų civilizacijų. Apie Graikiją prieš graikus pasakoja nuostabios legendos bei archeologiniai kasinėjimai. Mokslininkai mano, kad Kretoje gyveno ne graikų gentys. Tikroji graikų istorija prasideda nuo achajų ir dorėnų genčių atėjimo į Balkanų pusiasalio pietus.

Kraštas tarp jūrų

Graikija – šalis Balkanų pusiasalyje. Pietinę Balkanų pusiasalio dalį skalauja Viduržemio jūra, vakarinę – Jonijos jūra. Balkanų ir Mažosios Azijos pusiasalius skiria Egėjo jūra. Balkanų pusiasalio pakrantė labai raižyta. Gamta pačią Graikiją padalijo į tris dalis: pietinę, vidurinę ir šiaurinę. Vidurio ir Šiaurės Graikiją senovėje jungė vienintelis kelias per Termopilų perėją, o Pietų Graikiją, vadinamą Peloponesu, nuo Vidurio Graikijos skyrė jūrų įlankos ir jungė siaura sąsmauka. Raižyti krantai ir net plaustu ar valtimi nesunkiai pasiekiama Mažoji Azija sudarė sąlygas žvejybai, laivybai ir prekybai. Kalnagubrių virtinės trukdė plėtoti žemdirbystę, bet šiltas, sausas klimatas leido vystyti sodininkystę, vynuogininkystę, auginti avis. Kadangi Graikijoje buvo gausybė įvairių rūdų ir statybinių medžiagų, ypač klinčių ir marmuro, čia klestėjo metalų apdirbimas ir statyba.

Kretos civilizacija

VI tūkstantmetyje pr. Kr. Egėjo jūros salose ir Balkanų pusiasalio pietinėje dalyje apsigyveno žemdirbių tautos, atėjusios iš Mažosios Azijos. Jos sukūrė seniausią Europoje Mino civilizaciją Kretos saloje, kuri gyvavo III – II tūkstantmečio pr. Kr. viduryje. Apie ją daug pasako archeologiniai radiniai. Kretos gyventojai dirbo derlingą žemę, augino kviečius, medžiojo, žvejojo, prekiavo beveik visose Viduržemio jūros pakrantėse. Jie turėjo raštą.

XIX a. pabaigoje Knose archeologai pradėjo kasinėti karaliaus Mino rūmų griuvėsius. Rūmų plotas buvo 16 000 m2. Tai buvo ištisas dviejų, o gal trijų ar net keturių aukštų patalpų kompleksas su paradiniais ir gyvenamaisiais kambariais, koridoriais, sandėliais, įvairiomis tikinėmis patalpomis. Apatinius aukštus apšviesdavo specialūs šuliniai. Rūmai turėjo vandentiekį ir kanalizaciją. Patalpų sienos buvo tinkuotos ir dažytos. Karalių kambarių sienas puošė freskos, kuriose buvo pavaizduota scenos iš rūmų gyvenimo, augalai, gyvūnai. Rūmams tarnaujantys amatininkai, darbininkai, tarnai, vergai buvo įrašyti į sąrašus molinėse lentelėse. Karaliai turėjo ne-mažą laivyną ir sausumos armiją. Kretos valdovas buvo ne tik karalius, bet ir žynys. Kretai priklausiusios užjūrio teritorijos mokėjo duoklę.

Svarbiausia kretiečių dievybė buvo moteris – Motina, Didžioji deivė, laikanti abiejose rankose po gyvatę. Šventieji simboliai – jautis ir dviašmenis kirvis – rasti Knoso rūmuose.

Apie 1450 m. pr. Kr. išsiveržęs ugnikalnis sunaikino Kretos miestus. Bet tai nebuvo vienintelė Kretos civilizacijos žlugimo priežastis. Maždaug II tūkstantmečio pr. Kr. viduryje iš Peloponeso į Kretą įsiveržė achajų gentys ir galutinai sužlugdė senąją civilizaciją.

Atlantidos paslaptis

Kretos civilizacijos žlugimą mokslininkai sieja su ugnikalnio išsiveržimu Teros – Santorino saloje, kuri yra 110 kilometrų į šiaurę nuo Kretos salos. Tai viena iš įdomiausių paslapčių žmonijos istorijoje. Kai kurie tyrinėtojai Kretą laikė Atlantidos liekana. Anot graikų filosofo Platono, Atlantida – tai didžiulė sala ar netgi žemynas, kuriame gyveno atlantai. Tai buvo aukštos kultūros, turtinga, karinga tauta, turėjusi galingą valstybę ir prekiavusi su kitais kraštais. Salos viduryje buvo derlinga lyguma, kurios centre stūksojo kalva. Čia iš žemės

tryško šaltas ir šiltas šaltiniai, buvo daug metalų, kuriuos atlantai ypač vertino. Atlantidos upėse ir ežeruose veisėsi daug žuvų, kalnuose ir lygumose ganėsi daug žvėrių ir gyvulių, augo paslaptingas medis, kuris duodavo maisto, gėrimo ir kvapnaus aliejaus. Atlantida žavėjo miestais su nuostabiomis šventyklomis, rūmais, uostais ir laivų statyklomis, pirtimis, baseinais. Atlantai užrūstino dievus, todėl jie salą nuskandino.

Mikėnų civilizacija

Maždaug nuo 1600 m. pr. Kr. Graikijoje
įsitvirtino achajų gentys. Jų centru tapo Mikėnų miestas Peloponese. Achajai statydavo tvirtoves ant kalvų ir apjuosdavo aukštomis sienomis. Tokie įtvirtinimai buvo vadinami akropoliu. Akropolyje buvo karaliaus rūmai su tarnų, karių ir amatininkų namais bei dirbtuvėmis. Kai kuriuose mikėniečių miestuose rasta molinių lentelių su prekių ir gyventojų sąrašais.

Raštą, pridėję kai kuriuos ženklus, jie perėmė iš Kretos gyventojų. Mikėniečiai aktyviai prekiavo su Viduržemio jūros rytinės pakrantės gyventojais. Archeologų rasti prabangūs karalių kapai byloja apie aukštą amatų lygį

Karingi achajai apie II tūkstantmečio pr. Kr. vidurį užkariavo Kretą. Paskutinis didžiulis achajų karo žygis buvo į Trojos miestą Mažojoje Azijoje. XII a. pr. Kr. pabaigoje iš šiaurės užplūdę dorėnai per trumpą laiką užkariavo Mikėnų miestus, užėmė Egėjo jūros salas ir pasiekė net Mažąją Aziją.

Tamsieji šimtmečiai

Dorėnams užkariavus achajų miestus, išnyksta Mikėnų – Kretos pasaulis. Maždaug 1100 m. pr. Kr. graikų istorijoje prasideda laikotarpis, apie kurį mažai žinoma. Mokslininkai jį vadina tamsiaisiais šimtmečiais.

Graikija I tūkstantmečio pr. Kr. pradžioje

Kai XII a. pr. Kr. gausios dorėnų gentys pradėjo keltis iš šiaurinių pusiasalio sričių į pietines, achajai neįstengė pasipriešinti. Dorėnai turėjo geležinius ginklus, o achajai – bronzinius. Savo nepriklausomybę išlaikė tik Atika. Dorėnai, žinodami apie nederlingą Atikos žemę, ją aplenkė.

Užkariautojai apsigyveno pietinėje Balkanų pusiasalio dalyje. Žemė priklausė bendruomenei. Sklypus bendruomenės nariai gaudavo burtų keliu. Juose augino miežius, daržoves, vynuoges, alyvmedžius, ganė gyvulius. Genčių vyresnieji valdė didelius žemės sklypus. Buvo daug keliaujančių amatininkų. Net bazilėjai mokėjo kai kuriuos amatus. Paplito balniaus, dailidės, puodžiaus, odininko, audėjo ir kiti amatai.

Karo ir taikos, karo vado rinkimų klausimai buvo sprendžiami giminės ar genties susirinkimuose.

Bazilėjai turėjo vergų. Vergais tapdavo karo belaisviai, vergų vaikai, juos parduodavo piratai ir kartais pirkliai. Vergai vyrai ganė gyvulius ir dirbo sode, o vergės moterys dirbo tarnaitėmis, audėjomis, malėjomis.

Trojos karas: prasimanymas ar tikrovė?

Trojos karo istoriją papasakojo senovės graikų poetas Homeras savo poemose. Ilgą laiką mokslininkai galvojo, kad tai — poeto fantazija. 1 870 m. archeologas Henrichas Šlimanas nuvyko į Mažąją Aziją ir pradėjo pirmus didelius archeologinius kasinėjimus. Su “Iliada” rankose, su topografiniu planu tartum matininkas jis matavo nuotolius, tikėdamasis nustatyti, kur galėjusi būti Troja. Po didelių pastangų archeologas atrado Trojos miesto liekanas. Dar neįrodyta, ar Trojos karas iš tikrųjų buvo toks, kokį jį aprašė Homeras. Dabar mokslininkai mano, kad jis galėjo vykti apie 1240—1230 m. pr. Kr. H. Šlimano atkastiems miesto griuvėsiams — 3 000 metų, bet miestas buvo sugriautas ir perstatytas maždaug 8 kartus. Neabejotina, jog senovės graikai galėjo jį užpulti. Manoma, kad Homeras buvo aklas poetas,

kilęs iš Jonijos. Jis gyvenęs VIII a. pr. Kr. Graikai labai gerbė poetą: net septyni miestai varžėsi dėl teisės vadintis jo tėvyne. Bet XVIII a. buvo suabejota, ar Homeras parašė garsiąsias poemas “Iliada” ir “Odisėja”. Kiekviena poema yra užbaigtas labai meniškas kūrinys. Jose smulkiai ir įspūdingai aprašytas karinis ir taikus iki tol mažai žinomo Graikijos istorijos laikotarpio gyvenimas.

Troja kitaip dar vadinama Ilionu, todėl Homero poema vadinama “Iliada”. Pagal legendą, Trojos karo priežastis buvo gražuolė Elena iš Senovės Graikijos miesto Spartos. Ji ištekėjo už Mikėnų karaliaus Agamemnono brolio. Bet deivė Afroditė pažadėjo Eleną Trojos karaliaus Priamo sūnui Pariui bei padėjo ją išsivežti. Agamemnonas suruošė didžiulį karo žygį į Troją, kad susigrąžintų Eleną. Dešimt metų graikai išlaikė apsupę Troją. Pagaliau Itakės valdovas Odisėjas sugalvojo gudrybę: graikai padarė didžiulį medinį arklį, kurį paliko prie miesto sienų, o patys atsitraukė. Trojėnai arklį įvilko į miestą. Naktį graikų kariai, pasislėpę arklio viduje, atidarė vartus. Troja buvo užimta ir sugriauta.

“Odisėjoje” pasakojama apie Trojos karo didvyrio Odisėjo grįžimą į namus. Jis užrūstino jūrų dievą Poseidoną ir už tai buvo pasmerktas dešimtį metų klajoti. Odisėjas patyrė įvairiausių nuotykių: susitiko su kiklopais, sirenomis, pabuvojo požemio karalystėje, bet sugebėjo grįžti į Itakės salą, kur dvidešimt metų jo laukė žmona Penelopė ir sūnus Telemachas.

Graikai gerbė Homerą ne tik kaip poetą, bet ir kaip pirmąjį filosofą bei mokytoją, kuris šlovino tėvynės meilę, ištikimybę, narsumą, pareigas dievams, artimiesiems, tėvynei.

Nepriklausomi miestai – valstybės

Seniausiais laikais Graikija nebuvo vieninga valstybė. Ją sudarė nepriklausomi miestai—valstybės. Nors vienus miestus nuo kitų skyrė gamtos kliūtys, gyventojai laikėsi panašių papročių, juos siejo ta pati religija ir kalba. Graikai save vadino helenais, o savo šalį — Helada.

Graikų poliai

Apie vIII a. pr. Kr. Graikijoje buvo keli šimtai atskirų miestų – valstybių. Patys graikai juos vadino poliais. Polį sudarė miestas ir
aplinkiniai kaimai. Miesto centre buvo turgaus aikštė, vadinama agora. Joje būdavo prekiaujama, vykdavo gyventojų susirinkimai. Aikštę supo miestiečių namai, amatininkų dirbtuvės, šventyklos. Miesto centre, dažniausiai ant kalvos, būdavo įtvirtinta miesto dalis, vadinama akropoliu. Graikų poliai buvo maži. Daugumoje jų gyveno keli tūkstančiai gyventojų, rečiau – keliasdešimt tūkstančių. Labai retai valstybėlės gyventojų skaičius pranokdavo 100 000. Daugiausia gyventojų buvo Atėnuose, o didžiausias miestas pagal plotą buvo Sparta. Miestus graikai dažniausiai statydavo prie jūros. Jos pakrantėje įsirengdavo uostą.

Polių ūkis ir jų valdymas

Dauguma vietos gyventojų buvo valstiečiai, gyvenę pačiame mieste arba aplinkiniuose kaimuose. Slėniuose ir pakrančių lygumose jie augino kviečius, miežius, o kalnų atšlaitėse – vynuoges ir alyvmedžius. Iš vynuogių darė vyną, o iš alyvų spaudė aliejų. Kalnuotose vietovėse valstiečiai vertėsi gyvulininkyste: augino avis, ožkas ir karves. Derlingos žemės buvo nedaug, todėl dažnai ištikdavo badas. Vis daugiau žmonių traukdavo į miestus ir tapdavo amatininkais. Jie žiedė puodus, gamino ginklus, statė laivus. Plečiantis amatams ir prekybai, miestai augo labai greitai. Ūkio vystymąsi spartino geležies naudojimas. Iš jos buvo gaminami įrankiai ir ginklai.

Polio gyventojai pagal teises ir turtinę padėtį susiskirstė į kelias grupes. Turtingi didikai buvo vadinami aristokratais. Jie save laikė didvyrių ir net dievų palikuonimis. Tai – geriausi kariai, svarbiausi polio gynėjai. Aristokratai ir dalis laisvųjų gyventojų buvo piliečiai. Piliečiais laikyti tik vyrai. Jie turėjo teisę įsigyti žemės, dalyvauti sprendžiant tautos reikalus, būti išrinktiems į valdžią bei tarnauti kariuomenėje. Tokių teisių neturėjo kiti laisvieji gyventojai – metekai bei moterys. Žemiausią padėtį visuomenėje užėmė vergai.

Kiekvienas graikų polis turėjo savo valdžią. Svarbiausiems valstybės reikalams spręsti sukviesdavo piliečius į Tautos susirinkimą. Nutarimus priimdavo balsų dauguma. Piliečiai iš savo tarpo išrinkdavo tarybą ir valdininkus. Jiems pavesdavo rūpintis valstybės reikalais laikotarpiu tarp piliečių susirinkimu. Dažniausiai šias pareigas užimdavo aristokratai.

Aristokratų įsigalėjimu ir jų savivale buvo nepatenkinti daugelis miestų – valstybių gyventojų. Tarpusavyje varžėsi ir patys aristokratai. Kartais vienam iš jų pavykdavo įveikti savo varžovus ir tapti vienvaldžiu valdovu. Jie buvo vadinami tironais. Tironus remdavo piliečiai, nes tik jie galėdavo apginti eilinius gyventojus nuo aristokratų savivalės. Daugelis jų imdavo piktnaudžiauti valdžia, todėl žodis tironija įgijo neigiamą prasmę.

Didžioji graikų kolonizacija

Maždaug nuo VIII a. pr. Kr. daug graikų buvo priversti išvykti iš tėvynės. Keltis į tolimus kraštus juos vertė susiklosčiusios aplinkybės. Daugiausia žmonių išvykdavo neturėdami vilties įsigyti dirbamos žemės sklypo. Gimtojoje šalyje jos ir taip buvo mažai, o gyventojų nuolat daugėjo. Kiti, patyrę pralaimėjimą politinėje kovoje, būdavo ištremiami arba patys išsikeldavo iš gimtojo polio. Treti išsiruošdavo kelionėn, tikėdamiesi pasipelnyti prekiaujant.

Tvirtais mediniais laivais nuplaukę šimtus ir net tūkstančius kilometrų, jūros pakrantėse įsteigdavo savo gyvenvietes. Jos vadinamos kolonijomis. Iš pradžių graikai kūrėsi šiaurinėje Egėjo jūros pakrantėje. Vėliau buvo kolonizuojama į vakarus palei šiaurinę Viduržemio jūros pakrantę iki šiandieninės Prancūzijos ir Ispanijos. Kita pagrindinė graikų kolonizacijos kryptis – į pietus, į Šiaurės Afrikos pakrantę. Plaukdami rytų ir šiaurės kryptimis, jie įsteigė kolonijas Mažojoje Azijoje, o po to ir Juodosios jūros krantuose.

Ankstyvuoju kolonizacijos laikotarpiu graikai išvykdavo iš tėvynės nežinodami, kur įsikurs. Vėliau kiekvienas miestas susirasdavo vietovę, kur siųsdavo kolonistus. Toks miestas buvo vadinamas metropolija. įsteigta kolonija tapdavo nepriklausoma nuo metropolijos. Atsirasdavo naujas graikų polis. Ilgainiui dalis kolonijų taip išaugo, jog įsteigė savo kolonijas.

Kolonistai savo miestą aptverdavo gynybine siena. Gyventojai vertėsi žemdirbyste, amatais, žvejyba ir prekiavo su metropolija. Prekybai palengvinti jie ėmė kaldinti monetas. Į Graikiją gabeno grūdus, metalus, vergus, o iš ten atsiveždavo amatininkų dirbinius. Prekiavo ir su vietos gyventojais. Tarpusavyje stengėsi sugyventi taikiai, nors tekdavo ir kariauti.

Kolonijų atsiradimas skatino amatų ir prekybos vystymąsi. Jų dėka turtėjo Graikijos poliai, o kitose šalyse plito graikų kultūra.

Atėnų polis V — IV a. pr. Kr.

Atėnų polis sustiprėjo graikų – persų karų metu. Spartus ūkio vystymasis buvo ir politinio Atėnų iškilimo priežastis. Atėnai tapo svarbiausiu Senovės Graikijos prekybos, amatų, meno bei mokslo centru.

Žemės ūkis Atikoje

V a. pr. Kr. Atėnai buvo didžiausias Graikijos polis. Poliai, nors juos vadiname miestais, nebuvo miestai tikrąja ta žodžio prasme. Dauguma polių gyventojų vertėsi žemdirbyste.

Atikos žemė buvo kalvota, akmenuota ir nederlinga. Lijo retai. Atikos valstiečiai augino kviečius, miežius, soras, vynuoges ir alyvmedžius. Ypač buvo vertinami alyvmedžiai, kuriuos atėniečiai laikė savo
globėjos Atėnės dovana. Pasakojama, kad deivė sukūrusi alyvmedį ir taip laimėjusi varžybas su jūrų dievu Poseidonu dėl teisės valdyti miestą.

Vynuogių skynimas buvo tikra liaudies šventė. Po to dainuodami ir ritmingai trypdami basomis kojomis graikai spausdavo kubiluose vynuogių sultis. Vynuogienojų ir alyvmedžių priežiūra reikalavo daug darbo ir kruopštumo. Žemę graikai įdirbdavo arklais ir kauptukais. Javus pjaudavo pjautuvais.

Labai svarbi ūkiui buvo gyvulininkystė. Arklių ir stambių raguočių auginta nedaug. Žemės darbams labiausiai reikėjo poros jaučių. Smulkesnių naminių gyvulių, daugiausia avių ir ožkų, laikyta visur, nes jų bandos galėjo ganytis ir kalnuose, užimančiuose didžiąją Atikos dalį.

Atėnai – amatų ir prekybos centras

Atika nepasižymėjo gausiais gamtos turtais, bet čia buvo molio, marmuro ir sidabro. Atikos puodžių gaminius noriai pirko visų polių gyventojai. Puodžiai naudojo pigią, daug kur randamą žaliavą. Meistrai buvo labai išmaningi ir įgudę. Mažose dirbtuvėse jie padarydavo meniškus gaminius: tarp tūkstančių išlikusių graikų vazų nerasime dviejų vienodų.

Kitas svarbus ir labai reikalingas amatas buvo audimas. Žmonės verpė ir audė daugiausia namuose, o savo gaminius parduodavo. Daug reikalingų dirbinių iš odos pagamindavo batsiuviai ir kailiadirbiai. Atika garsėjo ne tik metalinių statulų liejyba, bet ir ginklų kalyba bei namų apyvokos daiktų, įrankių gamyba.

Dar ir šiandien šventyklų, salių ir teatrų griuvėsiai byloja apie statybos ir architektūros meną. Visose statybose dirbo medžio apdirbėjai, akmentašiai ir kiti amatininkai. Daugybė dailidžių statė laivus.

Atėnuose, stipriausioje jūrų valstybėje, laivų statybą kontroliavo valdžia. Atėnų uostas Pirėjas tapo tarptautinės jūrų prekybos centru. Kadangi Atikos žemė buvo prasta, graikai ieškojo kitų pragyvenimo šaltinių. Daug žmonių vertėsi prekyba ir jūreivyste. Iš Atėnų išveždavo varį, sidabrą, aliejų, vyną, keramiką, audinius, statulas, metalo dirbinius. Į Atiką įveždavo javus, prabangius dalykus, rūdą ir vergus. Pirėjo uoste stovėjo šimtai laivu o sandėliuose buvo prekių iš visų Viduržemio jūros kraštų. Prekybos namuose pirkliai galėjo susitikti su kartaginiečiais, persais, finikiečiais, egiptiečiais. Atėnų sidabrinės drachmos, kurių vienoje pusėje pavaizduota Atėnės galva, antroje – pelėda, buvo visur vertinamos monetos.

Kalbantieji įrankiai

Žymus filosofas Aristotelis vadino vergus kalbančiaisiais įrankiais. Dauguma vergų buvo karo belaisviai ar piratų grobis. Vergais tapdavo ir vergų vaikai. Tarp vergų graikų buvo labai mažai. Vergas buvo šeimininko nuosavybė. Smulkiesiems ūkininkams ir dirbtuvių savininkams reikėjo gerų darbininkų, todėl savo pačių naudai rūpinosi vergais.

V a. pr. Kr. vergai sudarė apie pusę Atėnų gyventojų. Kalbantieji įrankiai dirbo kasyklose, statybose, atlikdavo įvairius namų darbus. Sumaniems ir išsilavinusiems vergams pavykdavo gauti lengvesnį darbą. Geriausiai gyveno valstybiniai vergai – raštininkai, tvarkos saugotojai ir kt. Dalis vergų galėdavo išsipirkti, tačiau jie netapdavo pilnateisiais piliečiais.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2949 žodžiai iš 9709 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.