Graikija
5 (100%) 1 vote

Graikija

Graikija

Parengė Ieva J. ir Simona R., 2cg kl.

Turinys

1. Pagrindinė informacija

2. Geografija

· Graikijos geografija

· Gamta

o Klimatas

o Reljefas

o Upės

o Dirvožemis ir augalija

o Gyvūnija

· Administracinė sistema

· Didžiausi miestai

o Atėnai

o Salonikai

3. Ekonomika

· Ekonomika ir politika

· Pramonė

· Ūkis

o Žemės ūkis

· Transportas

· Ginkluotosios pajėgos

4. Istorija

· Graikijos istorija

o Susikūrimas ir pirmasis klestėjimo laikotarpis

o Antrasis klestėjimo laikotarpis

o Naujoji Graikijos istorija

· Graikų mitologija

o Graikų mitologijos šaltiniai

o Chronologija

o Graikų dievai

o Graikų herojai

ü Heraklis

ü Tesėjas

ü Dedalas ir Ikaras

· Graikijos pavadinimo kilmė ir aiškinimas

· Simbolika

· Olimpinės žaidynės

5. Kultūra

· Religija, kalba ir kultūra

· Muzika

· Literatūra

· Architektūra ir dailė

· Švietimas ir mokslo įstaigos

· Graikų šeima

· Metų laikai ir šventės

o Pavasaris

o Vasara

o Ruduo

o Žiema

6. Turizmas

· Ką reikia žinoti turistui?

o Graikų laikas

o Darbo valandos

o Bilietų kainos

o Renginiai

o Etiketas

o Fotografavimas

o PVM

o Turgūs

o Praktiniai patarimai

· Kur apsistoti?

· Specialiosios iškylos ir sportas

· Maistas

o Kur pavalgyti?

ü Restoranai

ü Tavernos

ü Kavinės ir barai

ü Užkandinės

o Graikų maistas

ü Tradiciniai valgiai

ü Duona Graikijoje

ü Alyvuogės ir alyvuogių aliejus

ü Graikų sūriai

ü Graikų gėrimai

7. Įdomu ir vertinga

8. Literatūros sąrašas

Pagrindinė informacija

Šalies pavadinimas: Oficiali ilga forma: Graikijos (Hellenic) Respublika; Oficiali trumpma forma: Graikija; Senasis pavadinimas: Graikijos karalystė;

Plotas: Bendras: 131 940 kv.km; Sausuma: 130 800 kv. Km; Vandenys: 1140 kv. Km;

Palyginimas: Plotu 2 kartus didesnė už Lietuvą (65 300)

Gyventojai: 10 647 529

Etninės grupės: Graikai 98% m kiti 2%

Religija: Graikų ortodoksai 98%, musulmonai 1,3%, kiti 0,7%

Kalba: Graikų 99% (oficiali), anglų, prancūzų.

Pinigai: Euras (EUR)

Nepriklausomybė: 1829m. (nuo Otamanų/ Osmanų imperijos).

Nacionalinė šventė: Kovo 25 dieną (1821 m. ) – Nepriklausomybės diena.

UNESCO paveldo sąraše: Apolono Epikuriečio šventykla Basajoje .Delfų archeologinė vietovė.Atėnų akropolis. Athos kalnas.Paleokrikščioniškieji ir Bizantiškieji Salonikų paminklai.Epidauro archeologinė vietovė.Mistras.Olimpijos archeologinė vietovė.Delas. Daphi, Hossios Luckas ir Nea Moni iš Chios’o vienuolynai.Pythagoreion’ as ir Heraion’ as Samos’o saloje.Vergina archeologinė vietovė. Mikėnų ir Tirėnų archeologinės vietovės. Istorinis centras su Šv.Jono “Teologo” vienuolynu ir Apokalipsės urvu Patmos saloje.

GEOGRAFIJA

· Graikijos geografija

Graikija (Hellas), Graikijos Respublika (Dėmokratia tės Hellados) – valstybė Europos pietryčiuose. Ji užima Balkanų pusiasalio pietinę dalį ir turi daugiau negu 100 salų (19% visos teritorijos). Didžiausios salos: Kreta (Viduržemio jūra), Euboja, Lesbas, Chijas, Kikladų, pietų ir šiaurės Sporadų salynai (Egėjo jūra), Jonijos salynas (Jonijos jūra). Šiaurėje ribojasi su Albanija, Jugoslavija, Bulgarija, Turkija, vakaruose skalauja Jonijos, pietuose — Viduržemio, rytuose — Egėjo jūros. Plotas – 132 000 km2 (su salomis). Sostinė — Atėnai.

· Gamta

Krantų linijos ilgis (su salomis) ~ 15 000 km. Krantai labai vingiuoti, aukšti, statūs. Daug įlankų (didžiausios: Korinto, Patrų, Termos, Sarono), užutekių, pusiasalių (Peloponeso, Chalkidikės).

o Klimatas

Klimatas mediteraninis. Liepos vidutinė temperatūra 25 °C (šiaurėje) ir 27 °C (pietuose); sausio vidutinė temperatūra atitinkamai 4—6°C ir 10—12°C (kalnuose žemiau 0°C). Kritulių mažėja iš šiaurės vakarų į pietryčius. Daugiausia jų vakarinėje dalyje — 900—1500 mm; rytiniuose rajonuose ir Egėjo jūros salose 400—700 mm, centrinės dalies įdubose 350 mm per metus (80% žiemą). Keletą mėnesių per metus aukščiausią viršūnę dengia sniegas.

o Reljefas

~70% teritorijos užima kalnai. Vakarinės dalies paviršių formavo alpinė kalnodara. Išilgai Jonijos jūros eina Epyro kalnai, susidarę iš klinčių ir flišo. Į rytus nuo jų yra aukštesni Pindo kalnai (aukščiausia viršūnė — Zmolikas, 2637 metrai). Susidarę iš skalūnų, ragainių, klinčių; statūs šlaitai, gilūs tarpekliai. Pindo kalnų tęsinys yra Peloponeso pusiasalyje, Kretos ir Rodo salose. Rytinis dalies paviršius susiformavo per hercinę kalnodarą, erozijos smarkiai suskaidytas į masyvus (Vermiono, Osos, Otrio, Parnaso, Očio kalnai). Jie susidarę iš prekambro kristalinių skalūnų, gneisų ir granitų. Vidutinis aukštis 1200—1800 metrai, aukščiausia viršūnė — Olimpas, 2911 metrų (aukščiausias A taškas). Būdingos karstinės reljefo formos. Tų kalnų tęsinys yra Kikladų ir Eubojos salose. Šiaurės rytuose — Rodopų ir Pirino kalnų pietinės atšakos. Lygumų daugiausia pakraščiuose. Tesalijos lyguma yra didžiausia Graikijoje.

o Upės

Upės daugiausia trumpos, slenkstėtos, vandeningiausios žiemą. Vasarą
mažosios upės išdžiūsta. Didžiausios upės: Haliakmonas, Achelojas, Pinijas. Šiaurės rytuose teka Marica, Strimonas (Struma), Aksijas (Vardaras); Graikijoje yra tik jų žemupiai. Šiaurinėje dalyje daug ežerų. Didžiausi: Prespa, Volvis, Vegoritis; vidurio Graikijoje didžiausi: Trichonis ir Vyvis. Laivybinis Korinto kanalas (6343 m ilgio) jungia Korinto įlanką su Egėjo jūra.

o Dirvožemiai ir augalija

Pakrantėse ir priekalniuose tamsiai rudi ir rudieji, aukščiau — rudieji kalnų dirvožemiai. Rytų Tesalijoje, Peloponeso pusiasalyje, šiaurės ir pietų Sporadų salynuose — kalnų raudonieji dirvožemiai. Miškingumas ~15% pietuose iki 750—900 m aukščio auga makija, visžaliai krūmai (mirtos, kadagiai), pušų ir ąžuolų giraitės. Aukščiau (iki 1000 m) — plačialapių (ąžuolų, bukų, kaštonų) miškai. Kalnų viršūnėse — kėniai, pušys. Šiauriniuose rajonuose iki 750—1000 m auga klevai, uosiai, liepos, kaštonai, graikiniai riešutmedžiai, iki 1800—1950 m — bukų, aukščiau — spygliuočių miškai. Didesniame negu 2000 m aukštyje yra alpinės pievos.

o Gyvūnija

Kalnuose yra šakalų, lapių, vilpišių. Endeminės rūšys: akmeninis ožys, pilkasis žiurkėnas, pakrančių vandenyse — ruonis vienuolis. Daug gyvačių, vėžlių, driežų. Nacionaliniai parkai: Olimpas, Parnasas (Vidurio Graikija) ir Samarija (Kretos sala).

· Administracinė sistema

Graikijos Respublika yra parlamentinė demokratija. 300 Parlamento narių, išskyrus 12 valstybės deputatų, skiria politinės partijos, proporcingai balsų skaičiui, gautam per rinkimus. Parlamentas renka Prezidentą penkeriems metams. Šalis yra suskirstyta į 3 Administracinius Regionus ir 51 prefektūrą.

· Didžiausi miestai

Graikija savo istorija ir pasiekimais lenkia daugelį kitų Europos šalių. Tai atsispindi ir Graikijos didžiausiuose miestuose: Atėnuose ir Salonikai.

o Atėnai

Čia gimė pirmoji demokratija, olimpiniai žaidimai ir idealistinė filosofija.

Dabar Atėnuose gyvena apie 4 mln. gyventojų. Labai įdomi ir savotiška geografinė padėtis, nes miestą iš vienos pusės supa kalnai, o iš kitos – jūra. Šiaurinė Graikija nuo pietinės labai skiriasi aplinka ir gamta.

Miesto centre ant Adriano vartų užrašyta, kad čia prasideda Atėnai, senasis Tesėjo miestas. Ties šiais vartais, esančiais labai arti Akropolio, antikos laikais buvusi miesto riba. Jeigu šiandien atėniečiai norėtų šiuos vartus nukelti prie miesto ribos, tai jie atsidurtų mažiausiai už 15 mylių nuo šios vietos.

Turistai šį miestą laiko labai romantišku. Žavi jūra, žavūs kalnai – nepakeičiamas šio balto miesto fonas, ir žavūs antikinio amžiaus balto marmuro griuvėsiai.

Akropolis – buvusi senovės Atėnų tvirtovė, šventykla ir visuomeninio gyvenimo centras, iškilęs virš miesto ant didelės kalvos. Žodis „Akropolis“ reiškia aukštutinį ir įtvirtintą miestą. Akropolių būta ir kituose Graikijos miestuose. Netoli yra Adriano vartai ir olimpinis stadionas, o už jų uola, kurios viršūnėje yra antikinio pasaulio statiniai. Ši uola vadinasi Likabeto arba Vilkų kalva. Nuo šios kalvos viršūnės atsiveria nuostabus vaizdas į Atėnus ir Sarono ilanką. Netoliese yra ir Akropolio viršūnė su Panteonu. Šio kalno pirmoje pakopoje yra vartai į Akropolį. Prie pačio Akropolio yra daug šventyklų ir muziejų. Akropolio papėdėje matyti Dioniso ir Herodoto teatro griuvėsiai. Antikos laikais čia buvo statomi Sofoklio, Euripido ir kitų dramaturgų veikalai. Už šio teatro griuvėsių yra olimpinis stadionas ir Jupiterio šventyklos liekanos.

o Salonikai

Salonikai neabejotinai yra ne tik šiaurinės Graikijos centras, bet ir išėjimas iš Balkanų, kuris buvo jau nuo Kristaus laikų. Tai vienas iš seniausių Europos miestų, beje, antras pagal dydį Graikijos miestas, jį lenkia tik Atėnai, todėl dažnai Salonikai yra vadinami antrąja Graikijos sostine. Palankios sąlygos padėjo šį miestą paversti tikru gyvu Bizantijos meno muziejumi po atviru dangumi, kuris yra įtrauktas į UNESCO apsaugos programą. Salonikai garsėja savo sena ir gilia istorija, kurios pamatai yra šio miesto įsikūrimas, savo gražiais ir labai įvairiais bei įdomiais muziejais.

Graikiją sudaro 10 administracinių kraštų, suskirstytų į 51 nomą ir Atoso (Athos) kalno vienuolių respubliką. Chalkidikės pusiasalio dalis nuo 1920 m. turi „Vienuolių respublikos“ statusą Graikijos sudėtyje. Būdamas nuošaliau nuo turistinių maršrutų, Atosas išlaikė atsiskyrėlio statusą. 1926 metais jis buvo pripažintas nepriklausoma valstybe, turinčia savo uostą ir savo kalendorių – Julijono kalendorių, pagal kurį vienuolynas 10 dienų atsilieka nuo likusio pasaulio. O iš tikrųjų atsilieka daugeliu amžių; čia nėra asfaltuotų kelių, važinėja vos keletas automobilių, elektra – retenybė. Bendruomenė sunyko viduramžiais, kai ji vienijo 40000 vienuolių, keli pastatai virto beveik griuvėsiais, tačiau gamtovaizdis liko nepakitęs. Atosas šiandien beveik toks pat, koks buvo tuo metu, kai Mergelė Marija nužengė čia ir, pakerėta pusiasalio žavesio, pašventino šią vietą bei pavadino jį savo sodu.

Vardan ramybės ji prisakė, kad nė viena moteris čia neįkeltų kojos, tad Atosas nuo pat 1060 metų buvo išimtinai vyriškas, įskaitant ir naminius gyvulius. Nė vienos moters ir tik 10 svetimšalių vyrų per dieną
įleidžiami į Šventąjį Kalną. Tai stačiatikybės centras. Yra 17 vienuolynų; pirmas vienuolynas Achia Lavra pastatytas X amžiuje, Atoso (Athos) kalno (2039m.) papėdėje.

Ekonomika

· Ekonomika ir politika

Palyginti su daugeliu kitų kaimyninių Balkanų šalių, Graikija yra turtinga ir pasižymi tvirta ekonomika, tačiau pagal Vakarų ekonomikos standartus ji yra Europos Sąjungos šalių lentelės apačioje. Dar keletą metų jai reikės teikti finansinę paramą. Nuolatiniam prekybos balanso deficitui neigiamą įtaką turi prabangių prekių importas, xenomania t.y. tikėjimas, kad užsieniniai daiktai savaime yra geresni. Ypač daug įvežama automobilių, nes Graikija, kaip ir daugelis kitų mažų Europos valstybių, pati jų negamina.

Graikija visa dra turi besivystančios šalies požymių. Du trečdaliai BNP gaunami iš žemės ūkio ir paslaugų sferos. Graikijoje įprasta, kad nėra aiškių ribų tarp darbo ir gyvenamosios vietos. Daugiabučiuose namuose lentelės prie buto durų su gyventojo pavarde dažnai kaitaliojasi su lentelėmis, kuriose nurodoma ir profesija. Nors dažnai protestuojama prieš ilgas popiečio siestas, jų vis dar atkakliai laikomasi. Dėl siestų kai kuriems darbuotojams tenka važinėti į darbą dukart per dieną.

1981m. tapusi Europos Sąjungos nare ir formaliai įgijusi kapitalistinę pakraipą. Graikija dabar jau nebepanaši į Rytų Europos šalis, egzistavusias iki 1989m. Valstybė nebeinvestuoja daug lėšų į pasenusias pramonės šakas ir, siekdama panaikinti nedarbą, dirbtinai nebedidina valstybės tarnautojų skaičiaus. Vietoj to pastaraisiais metais pastebimi tam tikri teigiami poslinkiai: išparduotos nuostolingos valstybinės įmonės, pirmąkart nuo 1973m. infliacija suma-ėjo iki vienaženklių skaičių, mažėja palūkanų normos, bet vi dar didesnis nedarbas. Turizmas yra pagrindinis tvirtos valiutos šaltinis. Pajamos iš turizmo kompensuoja nuosmukį laivininkystėje ir žemdirbystėje. Kadangi Graikija turi negriežtus imigracijos įstatymus ir užima dominuojančią padėtį Balkanuose, jį jau daugelį metų kaip magnetus traukia arabus, afrikiečius, kurdus, lenkus ir albanus. Dabar bandoma apsiginti nuo imigrantų: įvedama griežta valstybės sienų kontrolė, deportuojami dokumentų neturintys asmenys.

Graikijos valstybės amžiaus nesiekia nė 200 metų. XXa. Joje vyravo politinis nestabilumas, todėl mažai kas pasitiki valstybinėmis institucijomis. Gyvenime daug ką lemia asmeninės pažintys bei tarnybiniai ryšiai. Susiskirstymas į dešiniuosius ir kairiuosius įprasta reikšmę įgavo tik XXa. Ketvirtajame dešimtmetyje. XXa. Pirmoje pusėje įtakingiausia politinė figūra buvo liberalas antirojalistas Eleftherias Venizelas. Po Antrojo pasaulinio karo didžiausią įtaką turėjo du politikai: triskart buvęs premjeru Visos Graikijos socialistų judėjimo lyderis Andrėjas Papandreou ir konservatorių vadovas Konstantinas Karamanlis. Pasibaigus šaltajam karui, Graikija, regis, įvairiais būdais įrodė, kad ji iš esmės priklauso Balkanų pasauliui. 1990m. žlugus komunistiniam rėžimui Albanijoje pagerėjo santykiai su šia šalimi. Graikija yra didžiausia investuotoja į Bulgarijos ekonomiką. Atkūrusi santykius su Skopje, Graikija, atrodo darosi galingiausia šio regiono šalimi.

· Pramonė

Pramonės produkcija sudaro ~30% bendrojo nacionalinio produkto. Pramonė daugiausia naudoja atvežtinę žaliavą ir kurą. Svarbiausios apdirbamosios pramonės šakos: spalvotoji metalurgija, tekstilės, maisto, chemijos pramonė. Rusvųjų anglių iškasama prie Atėnų, Ptolemajo, Florinos, Eubojos saloje ir Peloponeso pusiasalyje. Didelė jų dalis sunaudojama elektros energijos gamybai. Geležies rūda kasama prie Lavrijo, Larimnos, Stratonikėjos ir Egėjo jūros salose, piritas — Makedonijoje ir Peloponese, magnezitas — Chalkidikės pusiasalyje, Eubojos ir Lesbo salose, chromo rūda — prie Haliakmono upės ir Tėbų, baritas — Milo saloje, boksitas — Korinto įlankos pakrantėje, mangano rūda (nedaug) — Peloponeso pusiasalyje, prie Dramos ir Andro saloje, marmuras gaunamas Peloponese, Egėjo jūros salose. Elektrinių galia 2252 MW. 59% elektros energijos tiekia šiluminės elektrinės, naudojančios vietines rusvąsias anglis ir atvežtinį kurą. Larimnoje lydomas plienas, ketus, nikelis, prie Dėlių — aliuminis. Laivai statomi Skaiamangoje, Eleusine; automobiliai ir traktoriai iš importinių dalių surenkami Atėnuose, Pirėjyje ir Salonikuose. Chemijos pramonėje gaminama: mineralinės trąšos, gumos gaminiai, vaistai, skalbimo priemonės, sieros rūgštis, plastikas, terpentinas, dažai, sintetinis pluoštas. Seniausia yra tekstilės ir maisto pramonė. Audžiami vilnoniai, medvilniniai, sintetiniai audiniai, kilimai. Maisto pramonė gamina vyną, aliejų, cukrų, vaisių konservus, sultis. Pagal aliejaus gamybą Graikija užima III vietą pasaulyje (po Italijos ir Ispanijos). Tabakas apdirbamas daugiausia Makedonijoje, Tesalijoje, Atėnuose, Pirėjyje. Atėnų aglomeracija gamina ~70% Graikijos pramonės produkcijos.

· Ūkis

Graikija — agrarinė industrinė kapitalistinė šalis, ekonominiu atžvilgiu silpnai išsivysčiusi. Ekonomikai būdinga kapitalo koncentracija. Užsienio kapitalas (ypač JAV, Prancūzijos, D. Britanijos) daugiausiai investuojamas į kalnakasybos, laivų statybos, chemijos pramonės, transporto sritis.
pajamos vienam gyventojui vidutiniškai yra 685 doleriai.

o Žemės ūkis

Ūkiams, turintiems iki 3 ha (60% visų ūkių), tenka 20% dirbamosios žemės. Iš viso dirbamosios žemės yra 3,8 mln. ha (~30% šalies ploto), pievų ir ganyklų 5,2 mln. ha (daugiausia kalnuose). 855 000 ha dirbamos žemės drėkinama. Žemdirbiai pagamina — 75% visos žemės ūkio produkcijos. Naudojama 130 000 traktorių. Svarbiausi javai yra kviečiai. Jie auginami daugiausia Makedonijoje, Tesalijoje, Trakijoje. Ryžiai sėjami Graikijos šiaurėje, Aksijo (Vardaro) ir Strimono (Strumos) žemupių pelkėtuose slėniuose. Svarbiausi techniniai augalai: tabakas (ypač aukštos kokybės Makedonijos ir Trakijos) ir medvilnė, kuri auginama Tesalijos, Makedonijos, Trakijos, Beotijos lygumose. Labai daug vynuogių, citrusų (ypač apelsinų ir citrinų) ir alyvmedžių sodinama Peloponeso, vakarų Graikijos pakraščių rajonuose ir pietų salose. Prie Korinto įlankos ir Kretos salos auginamos vynuogės, iš kurių gaminamos razinos. Cukriniai runkeliai sodinami Makedonijoje, Tesalijoje. Gyvulininkystė – ekstensyvi. Galvijų yra 1,2 mln., avių – 8,5 mln., ožkų – 4,5 mln., kiaulių – 1 mln. Žvejojama daugiausia pakrantėse. Per metus sugaunama ~ 125 000 t žuvų (daugiausia tunų, sardinių). Peloponeso pusiasalio pietuose ir salose renkamos pintys.

· Transportas

Geležinkelių yra 2600 km; iš jų 1600 km priklauso valstybei. Automobilių kelių ~ 36 000 km, iš jų 14000 km plentų . Automobilių ~720 000, iš jų ~ 620 000 lengvųjų . Svarbiausia transporto šaka — jūrų transportas. Graikijos jūrų laivynas turėjo 3500 laivų. Be to, graikai savininkai kontroliuoja 1296 kt. valstybių laivus. Svarbiausi jūrų uostai: Pirėjas (40% Graikijos eksporto, 70% importo), Patrai, Kerkyra, Salonikai, Volas. Tarptautinis aerouostas Elinikonas (netoli Atėnų) — vienas didžiausių Europoje.

· Ginkluotosios pajėgos

Ginkluotąsias pajėgas sudaro sausumos kariuomenė (~ 170 000 žm.), karinės oro (~ 25 000 žm., ~290 kovos lėktuvų) ir jūrų (~ 19 500 žm., ~93 kovos laivai) pajėgos. Iš viso — 199500. Sulaukus 21 metų atliekama žmonių Visuotinė karo prievolė. Tarnybos trukmė 28—32 mėn.

Istorija

· Graikijos istorija

Iš viso Graikijos istorijoje galima išskirti kelias jos kultūros klestėjimo laikotarpius. Pirmasis – tai antikinė Graikija, gyvavusi iki jos prijungimo prie Romos imperijos 146 m. pr. Kr., antrasis – nuo 395 m. pr. Kr., kai Romos imperija suskilo į Rytų ir Vakarų imperijas, iki 1453 m., kai Rytų, arba Bizantijos, imperiją galutinai užkariavo turkai osmanai. Vėliau Graikija atgavo nepriklausomybę ir dabar yra viena iš įdomiausių šalių istoriniu ir kultūriniu požiūriu.

o Susikūrimas ir pirmasis klestėjimo laikotarpis

VI tūkstantmetyje pr. Kr. Egėjo jūros salose ir Balkanų pusiasalio pietinėje dalyje apsigyveno žemdirbių tautos, atėjusios iš Mažosios Azijos. Jos sukūrė seniausią Europoje Mino civilizaciją Kretos saloje, kuri gyvavo III – II tūkstantmečio pr. Kr. Viduryje. Apie ją daug pasako archeologiniai radiniai. Kretos gyventojai dirbo derlingą žemę, augino kviečius, medžiojo, žvejojo, prekiavo beveik visose Viduržemio jūros pakrantėse. Jie turėjo raštą.

Apie 1450 m. pr. Kr. Išsiveržęs ugnikalnis sunaikino Kretos miestus. Bet tai nebuvo vienintelė Kretos civilizacijos žlugimo priežastis. Maždaug II tūkstantmečio pr. Kr. Viduryje iš Peloponeso į Kretą įsiveržė achajų gentys ir galutinai sužlugdė senają civilizaciją.

Apie 1600 pr. Kr. Panaši civilizacija suklestėjo ir žemyne – Mikėnuose. Šie žmonės turėjo raštą, istorikų vadinamu linijiniu B raštu. Apie 1200 pr. Kr. Iš šiaurės užplūdę dorėnai per trumpą laiką užkariavo Mikėnų miestus, užėmė Egėjo jūros salas ir pasiekė net Mažąją Aziją.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 2781 žodžiai iš 9101 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.