Graikija12
5 (100%) 1 vote

Graikija12

GRAIKIJAGraikijos geografinė padėtis:

Graikijos respublika, valstybė Europos pietryčiuose.Ji užima pietinę Balkanų pusiasalio dalį ir apie 100 salų ( 19% visos teritorijos); didžiausios salos: Kreta, Euboja, Lesbas, Chijas, Kikladų , Pietų ir Šiaurės Sporadų salynai, Jonijos salynas. Šiaurėje graikija ribojasi su Albanija, Jugoslavija, Bulgarija, Turkija, vakaruose Graikiją skalauja Jonijos, pietuose – Viduržemio, rytuose – Egėjo jūra. Graikijos plotas (su salomis) 131990 km2; 10.1 mln. gyventojų. Valstybinė kalba – graikų. Sostinė – Atėnai. Graikiją sudaro 9 istorinės sritys, kurios administraciniu atžvilgiuskirstomos į 51 nomą; nomai skirstomi į eparchijas. Atskirą administracinį vienetą sudaro Atonas.

Graikijos istorinės sritys:

Sritis Plotas Gyventojų Didžiausias

(tūkst.km2) (tūkst.) miestas

Vid.Graikija 24.9 3515 Atėnai

ir Euboja

Peloponesas 21.4 984 Patrai

Jonijos salos 2.3 183 Kerkyra

Epyras 9.2 309 Janina

Tesalija 13.9 659 Volas

Makedonija 34.2 1883 Salonikai

Trakija 8.5 329 Komotinis

Egėjo salos 9.0 416 Mitilėnė

Kreta 8.3 456 Heraklionas

Gamta:

Krantų linijos ilgis apie 15000 km. Krantai labai vingiuoti, aukšti, statūs.Daug įlankų (didžiausios: Korinto, Patrų, Termos, Sarono), užtakių, pusiasalių (Peloponeso, Chalkidikės).

Reljefas:

Apie 70% teritorijos užima kalnai. Vakarinės dalies paviršių formavo alpinė kalnodara. Išilgai Jonijos jūros eina Epyro kalnai, susidarę iš klinčių ir flišo.Į rytus nuo jų yra aukštesni Pindo kalnai (aukščiausia viršūnė – Zmolikas, 2637m.). Susidarę iš skalūnų, ragainių, klinčių; statūs šlaitai, gilūs tarpekliai. Pindo kalnų tesinys yra Peloponeso pusiasalyje, Kretos ir Rodo salose. Graikijos rytinės dalies paviršius susiformavo per hercinę kalnodarą, erozijos smarkiai suskaidytas į masyvus, (Vermiono, Osos, Otrio, Parnoso, Očio kalnai).Jie susidarę iš prekambro kristalinių skalūnų, gneisų ir granitų. Vidutinis aukštis 1200-1800m., aukščiausia viršūnė – Olimpas, 2911 m.(aukščiausias Graikijos taškas). Būdingos karstinės reljefo formos. Tų kalnų tęsinys yra Kikladų ir Eubojos salose. Graikijos šiaurės rytuose – Rodopų ir Kirino kalnų pietinės atšakos. Lygumų dagiausia Graikijos pakraščiuose. Tesalijos lyguma yra didžiausia Graikijoje.

Naudingosios iškasenos:

Graikijoje yra išgaunama tokių iškasenų: nikelio, boksitų, asbesto, perlito, lingnito, magnezito, švino, cinko, chromo, mangano, marmuro, piritų. Dauguma iškasenų yra daugiausia iškasama Europoje.

Klimatas:

Klimatas tipiškas Viduržemio jūros, be įprastų mums 4 metų laikų, sausa karšta vasara ir drėgna šilta žiema. Liepos vidutinė temperatūra +25 laipsniai (šiaurėje) ir +27 laipsniai (pietuose); sausio vidutinė temperatūra atitinkamai 4-6 ir 10-12 laipsnių (kalnuose žemiau 0). Kritulių mažėja iš šiaurės vakarų į pietryčius. Daugiausia jų vakarinėje dalyje – 900-1500 mm, centrinės dalies įdubose 350 mm per metus (80% žiemą).Keletą mėnesių per metus aukščiausias viršūnes dengia sniegas.

Vidaus vandenys:

Upės Graikijoje trumpos, slenkstėtos, vandeningiausios žiemą.Vasarą mažosios upės išdžiūsta. Didžiausios upės: Haliakmonas, Achelojas, Pinijas. Graikijos šiaurės rytuose teka Marica, Strimonas (Struma), Aksijas (Vardaras); Graikijoje yra tik jų žemupiai. Šiaurinėje dalyje daug ežerų. Didžiausi: Prespa, Volvis, Vegoritis; vidurio graikijoje didžiausi: Trichonis ir Vyvis. Laivybinis Korinto kanalas (6343 m ilgio) jungia Korinto įlanką su Egėjo jūra.

Dirvožemiai ir augalija:

Graikijos pakrantėse ir priekalniuose vyrauja tamsiai rudi ir rudieji, aukščiau – rudieji kalnų dirvožemiai. Rytų Tesalijoje, Peloponeso pusiasalyje, Šiaurės ir Pietų Sporadų salynuose – kalnų raudonieji dirvožemiai. Šalies miškingumas apie 15%. Graikijos pietuose iki 750-900 m aukščio auga makija, visžaliai krūmai (mirtos, kadagiai), pušų ir ąžuolų giraitės. Aukščiau (iki 1000 m) – plačialapių (ąžuolų, bukų, kaštonų) miškai. Kalnų viršūnėse – kėniai, pušys. Šiaurės rajonuose iki 750-1000 m auga klevai, uosiai, liepos, kaštonai, graikiniai riešutmedžiai, iki 1800-1950 m – bukų, aukščiau – spygliuočių miškai. Didesniam nei 2000m aukštyje yra alpinės pievos.

Gyvūnija:

Kalnuose yra šakalų, lapių, vilpišių. Endeminės rūšys: akmeninis ožys, pilkasis žiurkėnas, pakrančių vandenyse-ruonis vienuolis. Graikijoje yra daug gyvačių, vėžlių, driežų. Nacionaliniai parkai: Olimpas, Parnasas (Vid. Graikija) ir Samarija (Kretos s.)

Gyventojai:

Gyventojų skaičius 10.3 mln., vidutinis gyventojų tankumas 78žm./1 kv.km., vidutinė gyvenimo trukmė: vyrų 74.5, moterų 79.5. Sudėtis pagal lytį procentais: vyrų 49.2, moterų 50.8. 1 pav.Istorija:

Iš visų Europos šalių Graikija turi seniausią rašytinę istoriją – ji siekia II t-metį pr.m.e. II a.pr.m.e. Graikiją nukariavo romėnai, IV a. – XV a. pabaigoje į Graikiją pradėjo brautis turkai; 1458 jie užemė
Atėnus, 1669-1715 Kretą. Valstiečiai turėjo mokėti dideles duokles musulmonų religinėms bendruomenėms, stačiatikių bažnyčiai ir sultonui, jų žemės buvo dalinamos turkų karininkams. Vietos savivalda priklausė stambiesiams graikų žemvaldžiams. Privilegijuotą visuomenės sluoksnį sudarė graikų stačiatikių dvasininkai, turtingi ir kilmingi graikai – fanariočiai. Daug graikų emigravo. Graikai nuolat sukildavo prieš turkus. XVII-XVIII a. su jais kovoje klefai – pabėgę į kalnus valstiečiai partizanai. Paramos šaliai išvaduoti graikai tikėjosi iš Rusijos, su kuria juos siejo ta pati religija, seni ekonominiai, politiniai ir kultūriniai ryšiai. Nacionalinio išsivadavimo judėjimą suaktyvino gamybinių jėgų vystymasis ( ir tuo pačiu – buržuazijos atsiradimas). XVIIIa. Antroje pusėje plėtėsi amatai, tekstilės manufaktūros, užsieninė prekyba, laivininkystė – ypač po Kiučiuk Kainardžios taikos sutarties, kuri leido graikų laivams plaukioti su Rusijos vėliava, rusų prekybos laivams laisvai plaukioti Juodosios jūros sąsiauriais; palengvėjo graikų prekyba su Rusija. Prancūzijos didžiosios revoliucijos idėjų veikiamas, graikų demokratas K.Rigas parašė Graikijos ir kitų Balkanų šalių demokratinę konstitusiją. F.Ušakovo vadovaujamas rusų laivynas 1798-1799 išvadavo prancūzų užgrobtas Jonijos salas, ir 18000 jose buvo įkurta Septynių Jungtinių Salų Respublika, kuri XIX a. pradžioje buvo graikų nacionaliniu centru. Londono, Vienos, Paryžiaus graikų kolonijose kūrėsi revoliucinės organizacijos, ėjo graikų laikraščiai 1814 Odesoje susikūrė slapta revoliucinė Bičiulių draugija, jai nuo 1820 vadovavo rusijos generolas A.Ipsilantas. Ji inspiravo Grakijoje sukilimą prieš graikus, kuris virto nacionalinio išsivadavimo revoliucija ( Graikų nepriklausomybės karas). 1830.2.3 Londono konferencijoje buvo oficialiai pripažinta Graikijos nepriklausomybė. Turkų valdomas Epyras, Kreta, Tesalija, Samo salair kai kurios kitos graikų gyvenamos vietos į Graikijos valstybę neįėjo.

Londono konferencijos nutarimu Graikija tapo monarchija. 1832 Graikijos karalium tapo DS.Britanijos ir Prancūzijos palaikomas Bavarijos princas Otonas I. Graikijos visuomenės gyvenime įsiviešpatavo bavarai. Graikijos nacionalinė buržuazija buvo nušalinta nuo valstybės valdymo. Graikijos ūkis buvo priklausomas nuo užsienio (ypač D.Britanijos) kapitalo. Valstiečiai negavo žemės ir maištavo. 1843 Atėnuose sukilo graikų kariniai daliniai. Karaliui teko iš Graikijos išsiųsti bavarų kariuomenę, pašalinti bavarus ministrus ir sušaukti nacionalinį susirinkimą, kuris priėmė Graikijos konstituciją.1862.II Graikijoje kilo buržuazinė revoliucija. X.23 buvo sudaryta Laikinoji vyriausybė, kuri nuvertė karalių Otoną I ir sušaukė nacionalinį susirinkimą.Graikijos karaliumi buvo išrinktas D.Britanijos siūlomas kandidatas – Danijos princas Vilhelmas G. Gluksburgas; už tai D.Britanija 1864 perdavė graikijai Jonijos salas, kuris nuo 1815 buvo D.Britanijos protektoriatas. 1881 Graikija atgavo dalį Tesalijos ir Epyro. Iki XIX a. pabaigos Graikiją pakaitom valdė 2 buržuazijos politinės partijos – prograsistai ir nacionalistai. Prograsistai gynė stambiosios buržuazijos interesus, dosniaidalino koncesijas užsienio akcinėms bendrovėms, ėmė dideles paskolas iš D.Britanijos, Prancūzijos, Vokietijos; tai skatino ekonomikos plėtotę, bet darė Graikiją priklausomą nuo užsienio. Nacionalistai kovojo prieš užsienio kapitalo įsigalėjimą, už visų Graikijos žemių susijungimą; 1893 progresistų vyriausybė, nebeišsimokėdama skolų užsieniui, paskelbė Graikijos valstybės bankrotą. 1897 Graikija pralaimėjo karą Turkijai dėl Kretos ir turėjo sumokėti 100 mln. frankų kontribucijos. Užsienio valstybės paskolino Graikijai reikiamą sumą, bet įsteigė tarptautinę komisiją, kuri gavo teisę kontroliuoti Graikijos finansus.

XIX a. pabaigoje Graikijoje ėmė kiek sparčiau vystytis kapitalizmas. Pagausėjo pramonės darbininkų, atsirado profsąjungų.1878 susikūrė pirmieji socialistų būreliai, o 1909 P.Drakulis įsteigė socialistų partiją; ji netrukus iširo. Po nacionalinės buržuazijos remiamo karininkų vadovaujamo 1909 Atėnų vyriausybės vadovu tapo E.Venizelas; 1910 jis įkūrė Liberalų partiją. Venizelas įvykdė mokesčių, žemės ir administracijos reformas, pertvarkė kariuomenę, buvo vienas Balkanų sąjungos kūrėjų . Per Balkanų karus Graikijai atiteko P.Makedonija, dalis vakarų Trakijos, Epyras ir Kreta. I pasauliniame kare Graikija iš pradžių buvo neutrali. Karalius Konstantinas, palankus Vokietijai, pašalino iš valdžios Venizelą, kuris rėmė Antantę. Venizelas Salonikuose sukūrė opozicinę vyriausybę ir 1917.VI nuvertė karalių; gavęs Antantės pritarimą prisijungti Turkijos valdomą Izmyrą, įstojo į karą Antantės pusėje. Karas nualino Graikiją, jje kilo suirutė ir siautėjo badas.

Po I pasaulinio karo sustiprėjo revoliucinės nuotakos, kurias žadino Tarybų Rusijos pavyzdys.1918.X Buvo įkurta Graikijos visuotinė darbo konfederacija,o 1918.XI – Graikijos socialistų darbininkų partija. 1919.V Graikija, Antantės šalių vyriausybėms pritarus okupavo Turkijos miestą Izmyrą. Kilo Graikijos-Turkijos karas; jį Graikija pralaimėjo. 1922.IX Graikijoje įvyko sukilimas; karalius Konstantinas I emigravo, palikęs sostą sūnui Jurgiui
Po Lozanos taikos sutarties Graikija ir turkija pasikeitė tautinėmis mažumomis; į Graikija atvyko maždaug 1.5 mln. graikų.1923.XII rinkimus laimėjus respublikos šalininkams, Jurgi II išvyko iš Graikijos; 1924.III.25 Graikija tapo respublika; A.Papanastasijaus vyriausybė užmezgė diplomatinius santykius su TSRS. Buvo vykdoma agrarinė reforma, kuri skatino kapitalizmo vystymąsi. 1925.VI. generolas F.Pangalas įvykdė perversmą. Jis suėmė politikos priešininkus, uždraudė GKP, suėmė jos CK paleido parlamentą I rpasiskelbė diktatoriumi, bet 1926.VIII buvo nuverstas. 1926.XI rinkimus laimėjo Liberalų partija; jos lyderis Veizelas vėl tapo vyriausybės vadovu. Graikija pasirašė draugystės sutartį su Italija, Jugoslavija, ekonominę sutartį su Turkija. 1934 Graikija įstojo į Balkanų antantę.

Šiuo metu Jūs matote 33% šio straipsnio.
Matomi 1562 žodžiai iš 4756 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.