Platonas
Platonas ( 428/427 – 348/347 pr. Kr. ) Atėnų filosofas ir matematikas, vienas iš giliausių ir įtakingiausių vakarų pasaulio mąstytojų. Gimė iš kilmingos šeimos ( tėvas Aristonas kildinosi per karalių Kodrą iš Poseidono, motina Periktionė – iš Solono ); kuri plačiai reiškėsi Atėnų politiniame gyvenime.
Platonas jaunystėje rašė lyriką bei dramas ir galvojo, pagal šeimos tradiciją, mestis į politiką, tačiau įsiliepsnojusios partijų kovos ir ypač Sokrato teismas netruko atidengti politinės veiklos neskrupulingumą. Giliai sukrėsto Plantono mintys nukrypo link teorinių samprotavimų apie tokią politinę santvarką, kuri interesų pusiausvyrą sujungtų su individo gerove, ir čia pamažėle subrendo įsitikinimas, kad, žmonija tik tada išsivaduos iš vargų, kai tikri išminčiai ras kelią į politinį autoritetą arba galingi politikai pamils išmintį. Persimetimui iš karjeros planų į teorines vizijas ankstyvą impulsą suteikė pats Sokratas, kurio aštri kritika atvėrė politikų teorinį nepasiruošimą ir pirmą kartą iškėlė reikalą visuomeninę veiklą pagrįsti tikru, t.y. mokslišku pažinimu. Bet ir kitos Sokrato mintys liko išeities taškas Platono filosofavimui. Atvykęs į Atėnus ir išgirdęs Sokratą, jis suprato: filosofija padės įgyvendinti didįjį siekį, protas, tik protas padės atskleisti žmonėms didžiąją laimės ir gėrio paslaptį. Jaunasis poetas, plačiapetis galiūnas Platonas, buvo gabiausias, stropiausias ir mylimiausias Sokrato mokinys, ištikimai lydėjęs mokytoją iki pat jo gyvenimo pabaigos.
Po Sokrato mirties Platonas su draugais kuriam laikui pasitraukė į Megarą. Vėliau, būdamas apie 40 m., aplankė Italiją bei Siciliją ir, pagal nelabai patinkamą tradiciją, Egiptą. Italijoje susitiko su pitagoriečiais, kurių įtaka nuo šio laiko Platono filosofijai liko lygiai svarbi, kaip Sokrato. Sicilijoje artimai susidraugavo su didiku Dionu. Kai 367m. pr. Kr. mirė Sirakūzų valdovas Dionisijas I ir sostan įžengė jo sūnus Dionisijas II, Dionas sumanė vėl atsikviesti Platoną, kad šis galėtų įgyvendinti savo teorijas, jaunąjį monarchą paversdamas išminčiumi – valdovu. Betgi Dionisijas II pasirodė esąs bloga medžiaga ir, nors Platonas 361 – 360 trečią kartą atvyko Sicilijon, bandymai baigėsi intrigomis, politine suirute ir net paties Diono mirtimi. Po to iki amžiaus galo Platonas liko Atėnuose ir atsidėjo akademijai.
Akademiją Platonas įsteigė po pirmos kelionės į Siciliją, apie 387m. pr. Kr..Tai buvo antroji (pirmąją įkūrė Sokratas) ir antikiniame pasaulyje garsiausia aukštojo mokslo institucija, išlaikiusi be pertraukos 900 metų. Pagrindines akademijos studijas sudarė politiniai mokslai, filosofija, matematika ir astronomija, bet, kaip matyti iš Aristotelio darbų, nemažas dėmesys buvo skiriamas ir biologijai bei botanikai.
Platono raštai yra išlikę visi. Iš tiesų, tradicinis rinkinys įglaudžia net keletą abejotinos kilmės dialogų. Daugumos žinovų sutarimu, tikrų dialogų yra 27.
Platonas pirmasis atidengė, kad mokslas, ieškodamas dėsnių, empirinę jėgų sąveiką išanalizuoja į elementus ir tuo kitą bei tapsmą tartum sustabdo. Paties Platono žodžiais, mokslas domisi tik būtimi, o ne tapsmu.
Platono politinėje teorijoje irgi dominuoja įsitikinimas, kad yra visur ir visada galiojanti formulė tokiai politinei santvarkai, kuri ne tik išlaikytų pusiausvyrą, tarp paskirų piliečių interesų, bet ir sudarytų maksimalines sąlygas individų dvasinei gerovei.
Didelę įtaką Platono mokslas darė per akademiją. Daug akademijos mokinių, jų tarpe ir Aristotelis, rašė įstatymus įvairiems graikų miestams ir per juos Platono mintys perėjo į romėnų teisę.
Sokratas
Sokratas ( apie 470 – 399 pr. Kr. ) graikų filosofas atėnietis, Platono mokytojas. Nors jau senovėje apie Sokratą rašyta daug, patikimų žinių yra maža. Neskaitant Sokrato karikatūros Aristofono komedijoj Debesyse, vaizdą tenka susidaryti iš jo bendralaikių Ksenofonto ir Platono. Sokrato tėvas Sofroniskas buvo skulptorius, o motina Fenaretė akušerė. Jaunystėje jis pats vertės tėvo amatu ( sakoma, kad prie įėjimo į Akropolį stovėjusi grupė jo skulptūrų ). Žmoną Ksantipę turbūt vedė vėlai, nes teismo metu jo vaikai buvo dar maži. Išskyrus tris karines išvykas, Sokratas visą amžių praleido Atėnuose. Negražios išvaizdos ( plokščianosis ) ir nesirūpinąs drabužiu bei turtu, Sokratas nepaprastai skubėjo sukrėsti tariamą žinojimą ir tuo sužadinti tolimesnio aiškinimosi norą, naujas tiesas dažniausiai iškeldamas taikliu klausinėjimu. Pirmuoju atveju Platonas jį lygina elektrinei žuviai, kuri įgeldama paralyžuoja savo auką, o antruoju – dvasinei akušerei. Sokratas aštriai kritikavo demokratus, todėl po trisdešimties tironų valdymo metų 403 pr. Kr. atgaivinta silpnutė Atėnų demokratija jame įmatė pavojingą priešą ir norėjo juo nusikratyti. Apkaltinę Sokratą, jog jis kursto žmones prieš įstatymus ir dievus, priešai pasiekė savo: Sokratas buvo nuteistas mirti. Papirkę sargybą, draugai organizavo Sokrato pabėgimą. Bet Sokratas bėgti atsisakė. Paprašęs atnešti taurę nuodų, jis ramiai ją išgėrė ir mirė.