Graikijos gamtinių ir kultūrinių objektų įvertinimas
5 (100%) 1 vote

Graikijos gamtinių ir kultūrinių objektų įvertinimas

TURINYS

ĮVADAS 3

GEOGRAFINIAI DUOMENYS 4

GRAIKIJOS REGIONAI 6

1.1. ATIKA 6

1.2. PELOPONESAS 8

1.3. VIDURINĖ GRAIKIJA 8

1.4. TESALIJA 9

1.5. MAKEDONIJA 10

1.6. TRAKIJA 11

GRAIKIJOS SALOS 12

ĮVADAS

Yra šalių, be kurių žmonijos kultūros raida tiesiog neįsivaizduojama. Viena iš jų – Graikija. Akmenuota Elados žemė, tas mažytis lopinėlis žemėlapyje, sudarantis tik 0,9 % pasaulio teritorijos, davė žmonijai daugiau nei ištisi žemynai. Prieš tūkstančius metų, kai Europoje nebuvo nei miestų, nei valstybių, Graikijoje prasidėjo vadinamasis kultūros stebuklas. Čia, šitoje mitais apipintoje šalyje, prieš tūkstančius metų žmonės pradėjo spręsti gyvenimo ir mirties problemas, kurti matematines teoremas, statyti teatro vaidinimus. Čia pirmąkart buvo duota Hipokrato priesaika, pirmąkart uždegta Olimpinė ugnis, čia gimė tobuliausia valstybinė valdymo forma – demokratija.

Mes net nesusimąstome, kiek daug tradicijų esame perėmę iš senosios Graikijos. Su šios šalies kultūra susiduriame dar vaikystėje, skaitydami mitus apie Trojos karą, Heraklio žygius ar Odisėjo klajones. Gal jau tada daugeliui kyla noras nukeliauti į tas vietas, kur gyveno pamėgtieji didvyriai.

Graikija yra už dviejų tūkstančių kilometrų į pietus nuo Lietuvos, toje pačioje laiko juostoje, kaip ir mūsų tėvynė. Jei žemėlapyje nuo Vilniaus vestume liniją žemyn, atsidurtume Graikijoje, šalyje, apie kurią galima daug skaityti ir daug rašyti, bet pajusti galime tik pamačius ją pačiam.

Graikija plotu maždaug dvigubai lenkia Lietuvą, užima apie 131 tūkstantį kvadratinių kilometrų. Gyventojų šioje šalyje apie dešimt milionų.

Graikija – Pietryčių Europos šalis, kurios teritorija užima daugybė kalnų ( apie aštuonis dešimtdalius visos teritorijos). Čia Olimpo kalnas (2920 m), mitologinė graikų dievų buveinė. Kalnai nusidriekia iki pat jūros, vienur kitur juosdami nedideles pajūrio lygumas. Lygumos, kalvos ir plokštikalnės sudaro likusį Graikijos kraštovaizdį.

Graikija visada buvo kryžkelė tarp Europos ir Mažosios Azijos, Europos ir Afrikos.

Kreta – didžiausia jos sala ( apie 260 km ilgio, per pusmilijonį gyventojų) – irgi ėjo iš rankų į rankas: priklausė Graikijai ir Romai, arabams ir Bizantijai, parduota Venecijai, užkariauta turkų, galutinai Graikijai grįžo tik šio amžiaus pradžioje. Kiekviena kultūra paliko savo pėdsakų. Tai mečetės ir venecijiečių tvirtovės, bizantiškos ikonos ir atkasami senųjų civilizacijų rūmų pamatai su puikiai išsilaikusiais milžiniškais ąsočiais alyvogių aliejui.

Šiandien Graikija – Europos ir Azijos kultūrų mišinys.

Šio darbo pagrindinis tikslas: išskirti ir įvertinti Graikijos gamtinius ir kultūrinius išteklius bei atskirus objektus.

OFICIALUS PAVADINIMAS – Graikijos Respublika (Elliniki Dimokratia); tikrasis pavadinimas “Ellas” arba “Ellada”; senovės Graikijos gyventojai helenai. Sostinė – Atėnai (Athinai).



GEOGRAFINĖ PADĖTIS – Balkanų pusiasalio pietinė dalis ir apie 2600 salų ir salelių, iš jų 154 gyvenamos; kranto linijos ilgis 15021 km, pakrantė labai išraižyta – Peloponeso ir Chalkidikės pusiasaliai, daug įlankų užutekių; priskiriama Pietų Europai.

Viduržemio jūros vidaus jūros: Trakijos šiaurėje, Egėjo (191 tūkst. kv. Km) rytuose, Mirtėjos ir Kretos ( didžiausias gylis 2591 m) pietryčiuose, Jonijos vakaruose.

GRAIKIJOS ISTORINĖS SRITYS:

Sritis Plotas Gyventojų Didžiausias

(tūkst.km2) (tūkst.) miestas

Vid.Graikija 24.9 3515 Atėnai

ir Euboja

Peloponesas 21.4 984 Patrai

Jonijos salos 2.3 183 Kerkyra

Epyras 9.2 309 Janina

Tesalija 13.9 659 Volas

Makedonija 34.2 1883 Salonikai

Trakija 8.5 329 Komotinis

Egėjo salos 9.0 416 Mitilėnė

Kreta 8.3 456 Heraklionas

PLOTAS IR RELJEFAS – 131957 kv. km. Apie 70% teritorijos užima kalnai. Vakarinės dalies paviršių formavo alpinė kalnodara. Išilgai Jonijos jūros eina Epyro kalnai, susidarę iš klinčių ir flišo. Į rytus nuo jų yra aukštesni Pindo kalnai (aukščiausia viršūnė – Zmolikas, 2637m.). Susidarę iš skalūnų, ragainių, klinčių; statūs šlaitai, gilūs tarpekliai. Pindo kalnų tesinys yra Peloponeso pusiasalyje, Kretos ir Rodo salose. Graikijos rytinės dalies paviršius susiformavo per hercinę kalnodarą, erozijos smarkiai suskaidytas į masyvus, (Vermiono, Osos, Otrio, Parnoso, Očio kalnai). Jie susidarę iš prekambro kristalinių skalūnų, gneisų ir granitų. Vidutinis aukštis 1200-1800m., aukščiausia viršūnė – Olimpas, 2911 m.(aukščiausias Graikijos taškas). Būdingos karstinės reljefo formos. Tų kalnų tęsinys yra Kikladų ir Eubojos salose. Graikijos šiaurės rytuose – Rodopų ir Kirino kalnų pietinės atšakos. Lygumų dagiausia Graikijos pakraščiuose. Tesalijos lyguma yra didžiausia Graikijoje. Apie 7000
stalaktitinių ir stalagmitinių olų, iš jų pusė Kretoje. Glyfados ola (urvas) Peloponese laikoma viena gražiausių Europoje.

NAUDINGOSIOS IŠKASENOS:

Graikijoje yra išgaunama tokių iškasenų: nikelio, boksitų, asbesto, perlito, lingnito, magnezito, švino, cinko, chromo, mangano, marmuro, piritų. Dauguma iškasenų yra daugiausia iškasama Europoje.

KLIMATAS:

Klimatas tipiškas Viduržemio jūros, be įprastų mums 4 metų laikų, sausa karšta vasara ir drėgna šilta žiema. Liepos vidutinė temperatūra +25 laipsniai (šiaurėje) ir +27 laipsniai (pietuose); Atėnuose saulė šviečia 2730 val. per metus. Karštomis vasaros dienomis būdingas sausas rūkas. Sausio vidutinė temperatūra atitinkamai 4-6 ir 10-12 laipsnių (kalnuose žemiau 0). Kritulių mažėja iš šiaurės vakarų į pietryčius. Daugiausia jų vakarinėje dalyje – 900-1500 mm, centrinės dalies įdubose 350 mm per metus (80% žiemą). Keletą mėnesių per metus aukščiausias viršūnes dengia sniegas.

VIDAUS VANDENYS:

Upės Graikijoje trumpos, slenkstėtos, vandeningiausios žiemą.Vasarą mažosios upės išdžiūsta. Didžiausios upės: Haliakmonas (297 km), Achelojas (220), Pinijas (205). Graikijos šiaurės rytuose teka Marica (204), Strimonas (Struma), Aksijas (Vardaras); Graikijoje yra tik jų žemupiai. Šiaurinėje dalyje daug ežerų. Didžiausi: Prespa, Volvis, Vegoritis; vidurio graikijoje didžiausi: Trichonis ir Vyvis. Laivybinis Korinto kanalas (6343 m ilgio) jungia Korinto įlanką su Egėjo jūra.

DIRVOŽEMIAI IR AUGALIJA:

Graikijos pakrantėse ir priekalniuose vyrauja tamsiai rudi ir rudieji, aukščiau – rudieji kalnų dirvožemiai. Rytų Tesalijoje, Peloponeso pusiasalyje, Šiaurės ir Pietų Sporadų salynuose – kalnų raudonieji dirvožemiai. Šalies miškingumas apie 15%. Graikijos pietuose iki 750-900 m aukščio auga makija, visžaliai krūmai (mirtos, kadagiai), pušų ir ąžuolų giraitės. Aukščiau (iki 1000 m) – plačialapių (ąžuolų, bukų, kaštonų) miškai. Kalnų viršūnėse – kėniai, pušys. Šiaurės rajonuose iki 750-1000 m auga klevai, uosiai, liepos, kaštonai, graikiniai riešutmedžiai, iki 1800-1950 m – bukų, aukščiau – spygliuočių miškai. Didesniam nei 2000 m aukštyje yra alpinės pievos. Pievos ir ganyklos užima 40, miškai ir krūmai 20, ariamoji žemė 14, sodai ir vynuogynai 8 proc. šalies teritorijos.

GYVŪNIJA:

Kalnuose yra šakalų, lapių, vilpišių. Endeminės rūšys: akmeninis ožys, pilkasis žiurkėnas, pakrančių vandenyse-ruonis vienuolis. Graikijoje yra daug gyvačių, vėžlių, driežų. Nacionaliniai parkai: Olimpas, Parnasas (Vid. Graikija) ir Samarija (Kretos s.)

GRAIKIJOS REGIONAI


ATIKA

Atika – akmenuotas Egėjo jūros skalaujamas pusiasalis Graikijos viduryje. Ši sritis, kurios kalnuose iškasama daug marmuro, garsėja puikiais pliažais ir archeologiniais paminklais. Braurone išlikusi medžioklės deivės Artemidės šventykla, Ramnunte galima pasigerėti keršto deivės Nemesidės šventykla, o Eleusine driekiasi didžiulė archeologinė vietovė, kur buvo garbinama derlingumo deivė Demetra ir vykdavo jai skirtos misterijos. Maratono lygumoje, plytinčioje už 41 km nuo Atėnų, 490 m. pr. Kr. įvyko mūšis tarp persų ir atėniečių. Pasak legendos, po kautynių vienas graikų karys bėgte nubėgo į Atėnus, kad praneštų mietso gyventojams apie pergalę. Pasiekęs tikslą, jis krito negyvas. Dabar Maratone galima išvysti pilkapį, supiltą žuvusiems kariams, bei aplankyti vietinį muziejų. Šalia Maratono driekiasi puikūs pliažai. Iš Bizantijos paminklų paminėtini šalia Atėnų esantys Dafni ir Kesariani vienuolynai su nuostabiomis freskomis bei mozaikomis. Kiekvieną nudžiugins kelionė į pietinį pusiasalio kyšulį – Suniją, kur ant aukšto skardžio stovi Poseidono šventykla (V a. pr. Kr.).

Šiuo metu Jūs matote 35% šio straipsnio.
Matomi 1249 žodžiai iš 3589 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.