GRAIKAI
Olimpo kalnas – graikų dievų buveinė, taippat aukščiausias Graikijos kalnas
(2920 m.).
Antikinę Graikiją sudaro 7 sritys: Peloponesas, Atika, Beotija, Tesalija,
Makedonija, Trakija, Jonija.
Šalis tetinka: avims, vynuogėms ir alyvmedžiams auginti.
Daugelis graikų buvo: žvejai, pirkliai, jūreiviai.
VI tūkst. pr. kr. į Graikiją, Kretą, Egėjo jūros salas atsikelia žemdirbiai
(iš Mažosios Azijos). Prasideda neolito era. Šios senosios civilizacijos
vadinamos: HELADĖS (žemyno Graikija, Peloponesas ir gretimos salos),
KIKLADŲ (Kikladų salos), MINO (pagal legendinio Kretos karaliaus vardą).
Mino civilizacija (3000-1450 m. pr. kr.). Kretiečiai iš pradžių buvo garsūs
kviečių, miežių, vynuogių ir alyvų augintojai – vėliau tapo jūrų
plaukiotojais, valdančiais prekybą Egėjo jūroje. 2000 m. pr. kr. imti
statyti dižiuliai ir prabangūs rūmai be įtvirtinimų. 1450 m. pr. kr. staiga
Kretos civilizacija dingsta, tikriausiai ją sunaikina Mikėnų achajų
galybės, o galbūt stiprus žemės drebėjimas. Gamtos kataklizmą, kuris tuo
metu sunaikino Teros – Santorio salą, kai kas laiko Atlantidos mitu.
II tūkst. pr. kr. po Aziją ir Europą pasklinda indoeuropiečiai, tarp jų
germanų, slavų, graikų protėviai. Tie kurie apsigyvėno Graikijoje vadinami
jonėnais (apie 2000 m.), achajais (apie 1900m.), dorėnais (apie 1100 m.);
istorikai davė jiems bendrą vardą helėnai. Romėnai juos vėliau pavadino
graikais.
Achajai įsikuria Peloponese apie 1900 m. pr. kr. (miestai: Tirintas, Argas,
Mikėnai)
1600 – 1100 m. pr. kr. Egėjo jūrojo viešpatauja achajų civilizacija, dar
vadinama mikėnų. Iš pradžių vertėsi: žemdirbyste, gyvūlininkyste – vėliau:
jūreivyste.
1450 m. pr. kr. achajai sužlugdo Kretos civilizaciją ir apie 1200 m. pr.
kr. sugriauna Trojos miestą (po apgulties trukusios 10 metų).
1100 m. pr. kr. Mikėnų civilizacija pasiduoda Dorėnų civilizacijai. Egėjo
rūmų pasaulis nugrimzdo užmarštin – jis tapo kitoks …
1100 m. pr. kr. – 9 a. pr. kr. – graikų viduramžiai (tamsieji šimtmečiai).
Nuo 1100 m. pr. kr. bronzinius ginklus pakeičia geležiniai, keramika imta
puošti geometriniais motyvais, mirusieji vis dažniau deginami.
Rašytiniai šaltiniai: „Iliada“ ir „Odisėja“. „Ilijadoje“ pasakojama apie
Trojos karą. Trojos kare pasižymėjo Odisėjas – Itakės karalius ir kitas
graikų karalius Achilas, kuriam pavyksta nukariauti Trojos didvyri Hektorą.
„Odisėja“ pasakojimas apie Odisėjo (lot. Uliso) sugrįžimą į tėvynę.
Artėjant 9 a. pr. kr. graikų pasaulis persiorientuoja į miestus, valstybes
(graik. – polis).
Nuo 8 a. iki 5 a. pr. kr. prasideda intensyvi kolonizacija Viduržiemio
jūros šiauriniuose krantuose bei Juodosios jūros pakantėse. Graikai pradeda
bėgti iš savo miestų dėl derlingos žemės stygiaus. Kolonizacijos principas:
svarbiausias miestas, metropolis, paskiria išsikeliantiems piliečiams vadą,
kuris vertas tapti naujo miesto steigėju. Pirmoji graikų kolonija Pitekūzai
(775 m. pr. kr.)
775 m. pr. kr. – achajinė Graikija – ją sudaro šimtai miestų, dažniausiai
besivaržančių tarpusavyje. Sparčiai vystosi gyvi prekybiniai mainai. 690 m.
pr. kr. pradedamos kalti monetos.
7 – 6 a. pr. kr. uzurpatoriai, tironai, įtvirtina asmeninę, nepaveldimą
valdžią – atsiranda nauja valdžios forma – tironija. Ši revoliucija
baigiasi demokratija. Graikija vis dar išlieka iliuzine valstybe, nes taip