Erotas (Erosas)
Graikų meilės dievas. Homeras jo nemini, jam meilė yra Afroditė. Tuo tarpu Hesiodo „Theogonijoje“ tai vienas keturių pirmapradžių dievų (su Chaosu, Gaja ir Tartaru), kosmogoninių jėgų. Klasikinėje poezijoje Erotas yra Dzeuso (Euripido „Ipolite“) arba Afroditės ir Arėjo (Simonidas) sūnus. Platonas Sokrato lūpomis jį laiko skurdo (Penijos) ir turto (Poroso) vaiku, gimusiu tą pačią dieną kaip ir Afroditė – paveldėjęs iš tėvų aistrą turtui, ryžtingumą ir … likęs benamiu („Puota“). Ciceronas „De nature diarom“ (Apie dievų prigimtį) mini, kad Erotas laikomas Artemidės ir Hermio, Afroditės ir Arėjo ir t.t. sūnumi. Vėliau Graikijoje imta skirti senąjį Erotą, kosminės meilės ir vaisingumo jėgos simbolį, nuo Afroditės pagimdyto jauno meilės dievo. Su Erotu dažnai tapatintas Potas (aistra), šalia jo charitės, mūzos ir pan. Pas romėnus Erotą atitinka Amoras ir Kupidonas. Helenizmo eroje Erotas yra gudrus ir žiaurus berniukas, įsakinėjantis savo motinai, dažnai vaizduojamas su sparnais, lanku ir strėline bei šaudantis į žmones ir dievus (Apolonijus iš Rodo. Argonautika). Jam nepavaldžios tik Artemidė, Atėnė ir Hestija. Taip atsirado sakmė apie Eroto ir Psichėjos meilę, kai Erotą kamuoja žmogaus sielos personifikacija – Psichėja, žmones vedanti į gėrį, o per Erotą ir į palaimą. Pagrindinė šventykla Erotui buvo Bojotijoje, kur stovėjo archaiška Eroto formos neapdirbtas akmuo. Ten buvo ir Praksitelio bei Lisipo sukurtos statulos, kuriose Erotas yra žavus jaunikaitis.
Afroditė, meilės ir grožio deivė
Ankstesniajame mite ji kildinama iš kraujo, nutekėjusio Kronui iškastravus Uraną, kuris nutiško ant jūros vandens ir suputojo (Hesiodas). Tai aiškina ne tik jos vardą , „kilusioji iš putų“ (afros – puta) , bet ir vieną epitetų, Andiomenė, „atsiradusi jūros paviršiuje“. O dar senesnis mitas ją laiko archaiška chtoniška būtybe. Hesiodas irgi mini, kad iš Urano kraujo radosi erinijos ir titanai, kurie vyresni už Dzeusą – tad vyresnė už jį turi būti ir Afroditė. Vėlesniajame mite, ji Dzeuso ir Dionės dukra (Homeras, Iliada). Deivės archaiškumą paliudija ir juosta, atiduota Herai, kad ši sugundytų Dzeusą. Joje buvo įausti gundantys žodžiai, meilė, aistra, – tai, kas apsvaigina net išminčius. (Homeras, Iliada). Vėliau archajiškoji Afroditė, duodanti seksualumą ir vaisingumą, virsta žaisminga ir koketiška Olimpo deive. Visi paklūsta jai ir net nori vesti. „Odisėjoje“ ji Hefaisto žmona. Šlubas Hefaistas, nagingiausias, bet ir negražiausias dievas, dirba kalvėje, o nuolat jam neištikima Afroditė guli savo miegamajame, šukuojasi auksinėmis šukomis ir priima viešnias – Herą ir Atėnę (Apolonijus iš Rodo. Argonautika). Afroditė rūpinasi trojėnais, todėl Pariui pažada Helenės meilę, jį išgelbsti iš Menelajo. Ji myli trojėną Anchisą (Enėjas – jų sūnus). Ji myli ir karo dievą Arėją (gal todėl ir laikyta karingąja deive, Arėja). Apie tai rašo ir Hesiodas, kur jiedu turėjo 5 vaikus: Erotą, Anterotą, Fobą, Deimą ir Harmoniją. Tad Hefaistas padaro nematomus tinklus, į kuriuos pagauna Afroditę su Arėjumi meilės glėbyje. Juos pamatę dievai juokėsi, o kai Poseidono paprašytas Hefaistas juos išlaisvina, šiedu iškart išsiskiria – Arėjas nulekia į Trakiją, o Afroditė į Kretą. Afroditės kultas sietas su jūra yra kildinamas iš Azijos (Sirijoje, apie tai Lukianas parašė traktatą „Apie Sirijos deivę“). Ji, kaip ir finikiečių Astartė, įkūnijo kuriamąsias gamtos jėgas, pripildė kosmosą galinga visa persmelkiančia meile. Žmonės ją įsivaizdavo kaip derlingumo, amžino pavasario ir gyvybės deivę tai išreikšdami epitetais: sodų Afroditė, laukų Afroditė ir pan. Visur ją lydi horos ir charitės (Homeras, Iliada, Odisėjas), nimfos; ją supa anemonės, narcizai, rožės, mirtos, lelijos… Kaip ir Astartė bei Babilono-Asirijos Ištar, Egipto Izidė yra lydima laukinių žvėrių: vilkų, lokių, liūtų… Juos ji sutramdo ir perteikia meilės aistrą. Tuo ji priartėja prie Kibelės. Afroditė laikyta ir santuokos deive (simbolis – vėžlys). Ji padeda mylintiems ir baudžia meilės nepripažįstančius (Ipolitas, Narcizas). Ji įkvėpė nedorą meilę Pasifajai ir Mirai, o Hipsipilei ir lemnietėms davė bjaurų kvapą. Vėliau dangiškoji Afroditė (Uranija) buvo priešpastatoma liaudiškajai (Pandemos), kurią Platonas „Puotoje“ laiko vulgaria ir visiems prieinama (simbolis – ožys). Tokia ji nėra siejama su dangumi – tai tik Dionės ir Dzeuso dukra. Pagrindinė Afroditės garbinimo vieta buvo Kipras, kur jungėsi graikiškieji ir azijietiškieji papročiai. Afroditės šventyklos stovėjo graikų uostuose, salose. Daugybė jų buvo Korinte, Bojonijoje, Mesenijoje, Kretos Pafe, Kiteroje. Finikiečiai atnešė Afroditės kultą į Siciliją, kur nuo Eriko kalno ji gavo epitetą Erikinė. Romėnai Afroditę tapatino su Venera, iki tol buvusia sodų, pavasario, žydinčios gamtos deive. Valdant Cezariui ir Augustui Venerą paskelbė romėnų tautos ir Julijų giminės pramote (mat Julijai kilo iš Enėjo, Lukrecijus). Balandžio mėnesį moterys švęsdavo Veneros šventę (Ovidijus).
Persefonė
Persefonė (Romoje – Proserpina) kitaip dar vadinama Kora („mergelė“) yra mirusiųjų karalystės valdovė turinti chtoninės mitologijos bruožų. Iš pradžių Kora buvo garbinama kaip derlingumo deivė
(galėjo būti tapatinama su Demetra). Olimpo dievų sistemoje laikoma Demetros ir Dzeuso dukra. Atėnuose ji kartu su Demetra vadintos Tesmoforomis, įstatymų kūrėjomis, kurios globoja ir santuoką (Tesmoforijos buvo švenčiamos rudenį). Persefonei su draugėmis pievoje skinant gėles iš požemio karalystės pasirodė Hadas, įsisodino ją į aukso vežimą ir nusivežė į savo valdas. Demetra nuliūdo ir pasiuntė į žemė sausrą ir nederlių. Tada Dzeusas (kuriam leidus ir buvo pagrobta Persefonė) įsakė Hadui sugrąžinti ją motinai. Hadas pakluso, bet davė Persefonei paragauti granato, kuris neleido jai užmiršti vyro. Todėl ji trečdalį laiko turi praleisti požemyje pas Hadą (sunaikinusi šio mylimąsias Kokitidę ir Mintę), o kitą laiką – pas motiną, kuri džiaugdamasi dukra grąžina žemei derlingumą ir žeria savo dovanas žmonėm. Ji valdo mirusiuosius ir požemių baudykles. Pasak Vergilijaus, ji iš kiekvieno mirusiojo išraunanti plaukų sruogą ir taip nutraukianti paskutinius jo ryšius su gyvųjų pasauliu. Orfikai Persefonę vadina „Valdove“, „Didžiąja deive“ (jų himnuose ji yra Dzagrėjo motina, kurį pradėjo nuo žalčiu pasivertusio Dzeuso). Vėliau ji tapatinama su kitomis žemės ir mirusiųjų pasaulio deivėmis: Hekate, Gaja, Rėja, Izide. Mituose ji padėjo didvyriams (Herakliui, Orfėjui) ir paslėpė Adonį (tiesa vėliau atsisakė jį grąžinti). Persefonė vaizduojama kaip jauna mergelė su varpomis arba skinanti gėles, o kaip požemio valdovė – šalia Hado laikanti fakelą ir granato vaisių.
Atėnės gimimas
Atėnės gimimas buvo triukšmingas:
Atėnė, su kovos šauksmu ir kratydama ietį, išsiveržė iš nemirtingos Dzeuso galvos, kad net dangus ir motina žemė sudrebėjo. Jūros sujudo ir pasišiaušė purpurinėmis bangomis. Visas Olimpas pašiurpo nuo tamsiaakės deivės galios.
Ką slepia šis fiziologiškai absurdiškas mitas? Negi tai vien patriarchato paliudijimas, kaip įsikando daugelis? Arba praeitame šimtmetyje populiarus aiškinimas gamtos (griaustinio ir žaibo) personifikacija. O kai kas sugretino su Vedų deive Ahana (aušra):
atseit abi simbolizuoja ryto šviesą, o bendresniu atveju, proto šviesą. Viena gimsta iš Dzeuso, kita iš Djauso…
Pagaliau 1950’ais Imanuelis Velikovskis iškėlė mintį apie senovėje įvykusį kosminį kataklizmą, kurio metu Venera (Atėnė) atskilo nuo Jupiterio (Dzeuso). Pabandysi peržvelgti raštus šiuo aspektu.
Gal tai byloja Žemės susidūrimą su kometa?
Juk didžiąsias deives lydi ir daugiau iš dangaus nukritusių daiktų. Pvz., sakoma, kad iš dangaus nukritę akmenys yra garbinami šventyklose, skirtose Kipro Afroditei, Finikinų Astartei, Frygijos Sybelei (jos epitetas ‘tanuetheira’ – ‘išskleistais plaukais’), Efeso Artemidei ir Taurijos Dianai.O ir deivės kritimo iš dangaus motyvas labai dažnas mitologijoje. Buvo tikima, kad kartą per metus Astartė nusileidžia į tvenkinį kaip ugninė krentanti žvaigždė. Todėl jai skirtose šventės dienomis šventykloje būdavo uždegamas ir įritinamas į vandenį ugnies kamuolys.Ir kitoje Atlanto pusėje indėnai irokėzai manė, kad jų didžioji motina Nokomis nukrito iš dangaus kaip kometa. Jos garbinimo metu ji būdavo nusviedžiama nuo didelio vynmedžio. Actekų Hočikedzė buvo ištremta iš dangaus ir nusviesta į žemę. O Indijoje Kali (Durga) irgi gimė kaip kataklizmas.Vėlesniuose mituose šis motyvas labiau paslėptas ir sunkiai atpažįstamas, pvz., Afroditės (beje, gimusios iš kraujo, nutekėjusio Kronui iškastravus Uraną) tragiškas šuolis žuvusio Adonio pėdomis. Arba kaip Aglaura, išvydusi paslaptingomis aplinkybėmis gimusį Erichtoną (jį pagimdė Gėja iš Hefaisto sėklos), kartu su seserimis šoko nuo kalvos ir žuvo.Verta paminėti ir Elektrą, kuri, nukariavus Troją, iš skausmo atsiskyrė nuo seserų ir apsigyveno Arktikoje, kur galima išvysti ją raudojančią ir plevėsuojančiais plaukais. Todėl ji vadinama kometa. Ji taip pat buvo Dzeuso nusviesta iš Olimpo. Ji, be to, glaudžiai susijusi su Trojos „paladium“, atseit jis yra jos dovana.
Karo deivė
Atėnė pašėlusi karo deivė. Ji net gimsta su šarvais ir ginklais. Tokia yra, ir Kali- tad kur gi vyrai? Kodėl tokios civilizuotos tautos siunčia moteris į karo sūkurį? Visų religijų esmė yra iš amžių atkeliavusios šventos „tiesos“, kurių negalima keisti, nes jos yra ypatingai svarbios. O kometų pasirodymas visad buvo svarbus įvykis. Štai kaip aprašo mokslininkas 1528-ais pasirodžiusią Halio kometą: „Kometa buvo tokia siaubinga, kad kai kurie mirė nuo išgąsčio, o kiti sunkiai susirgo“.Visuose Artimuosiuose Rytuose karo deivė ir meilės deivė buvo ta pati. Seniausioji iš jų – šumerų Inana – ryškus tokios karo deivės pavyzdys (ir dar – ji taip pat susijusi su Venera):
„Triukšmingą audrą su griaustiniu tu sukėlei, sudrebinai dangų ir sukrėtei žemę. Didžioji žyne, kas nuramins tavąją širdį? Tujei žybsi, kaip žaibas virš kalvų, svaidai nuodėgulius po visą žemę. Tavo apkurtusi kariauna atsitraukė nuo aukštų kalnų“.Taigi karo deivė susijusi su visuotine destrukcija:
„Nusiaubusi kraštą, paleidai audros sparnus virš tautos. Nuo tavo garso sunyko kraštas. Ant savų sparnų tujei iškirtai žemes. Tavo balsas – riaumojimas, griaustinis po griaustinio“.Taigi ir ji, kaip ir Atėnė (bei Anatė) sukrečia visą pasaulį. Gali akivaizdus kataklizmo ir šių deivių
tarpusavio sąryšis (kaip ir aliuzijos į kometą).
Dzeuso mirtis
O ar liko gyvas Dzeusas, kai Hefaistas galingu kirvio smūgiu suskaldė Dzeuso galvą, kad galėtų gimti Atėnė? Kodėl Klementijus Aleksandrietis ir kiti vadina ją Tėvo (pas juos ‘Pallas’ – sparnuoto milžiniško ožio) žudike? Ji nuplėšė nuo jo ‘aegis’ – stebuklingą ožio kailį, kuris ir tapo jos simboliu. Tačiau pas Homerą ‘aegis’ vilkėjo Dzeusas! Gal ‘Pallas’ ir ‘Dzeusas’ yra sinonimai?
Žodelis ‘KORE’
Atėnė pas graikus buvo susijusi ir su sielos sąvoka. Pvz., ji įpūtė sielą Prometėjo iš molio nulipdytiems žmonėms. O ką reiškia jos senobinis epitetas ‘kore’? Jis siejamas su upių, ežerų ir kitų gamtos elementų vardais (dažnai Atėnę garbinančiose vietose), todėl yra garantuotai labai senas. Tuo labiau, kad jis panaudojamas ir ritualuose.Pagrindinė jo reikšmė yra ‘mergina’ arba ‘netekėjusi moteris’. Tai akivaizdu. Tačiau vis tiek parauskime žemę aplink šį žodį dėl jo svarbos. Tuo labiau, kad šiuo metu jis turi papildomą reikšmę ‘širdis’ arba ‘šerdis’, t.y., kas yra viduje. Juk ir Homeras širdį pavadino ‘ker’, šią šaknį surasime ir ‘kardia’, kuri, kaip ir lotynų ‘cor’, reiškia ‘širdis’. Taip ir į anglų kalbą atkeliavo ‘core’ – ‘šerdis’. O lietuviškai ‘karas’ – geras epitetas karo deivei!Dar įdomesnis ‘kore’ panaudojimas prasme ‘akies lėlytė’! Ši idėja labai artima Biblijos išsireiškimas apie dukterį, merginą ar obuolį akyje (pvz., Patarlių 7:2, Ps 17:8). Egiptiečiai lygindavo akį su mergina ar vaikinu. Taip pat Rigvedoje (10.40.9): „Mergina gimė, akies rutulys išsirito, – ir augalai sulapojo iš stebuklingos sėklos“.Akis irgi yra sielos buveinė. Iš kur tada paprotys mirusiems uždengti akis? Tad jei ‘kore’ turi ryšio su reikšme ‘siela’, o siela randasi galvoje. Juk Atėnė ir gimė iš Dzeuso galvos (kaip siela?)O romėnai po Cezario (genijaus) mirties pasirodžiusią ‘žvaigždę su uodega’ (stella crinita) sutapatino ju jo siela. Bet romėnai nėra vieniši su tokiu palyginimu. Amerikos indėnai kometas laikė žvaigždžių siela. Polinezijos salose kometa – skrendanti svarbaus žmogaus (karaliaus) siela.Yra teorija, kad tik neseniai Venera gavo dabartinę orbitą. Prieš tai ji buvo susijusi su Saturnu ir, jeigu taip, turėjo matytis šios masyvios planetos (žinomos kaip saulės dievas) viduje (siela ar širdis, o gal net Ciklopo akis). Vėliau ji atsiskiria nuo tėvo Dzeuso (Saturno).
Ir dar…
Homero mėgstamiausias Atėnės epitetas buvo ‘Glaukopis’. Dabarties tai galėtų reikšti arba ‘su pelėdos akimis’ arba, kas labiau tikėtina, jūros žalsvumo deivės akių spalvą. Žalsva spalva tradiciškai priskiriama ir Veneros planetai (dangiškajai akiai) – tiek pas actekus, tiek šumerų. Viduramžiais alchemikams Veneros vardas buvo sinonimas žaliai spalvai.Kaip griausmavaldis, Dzeusas baugino graikų pasaulį. Nuo žaibo žūdavo kiekvienas, išdrįsęs jam nepaklusti. O tarp daugelio jo epitetų rasime ir ‘keraunos’. Graikai manė, kad žaibus sukelia krintantys iš dangaus akmenys. O tai leidžia susieti Atėnę su jo ginklu. Ir netgi senovinėse monetose Atėnė (kaip ir jos tėvas) mosuoja žaibais. O jei prisiminsime Aschilo išsireiškimą, kad tik Atėnė žino, kur padėti Dzeuso žaibai. O Dzeusas gali leisti žaibus iš savo akių.
Dionisas
Tai derlingumo, augmenijos, vynuogininkystės, gamtos stichijų dievas, laikytas Dzeuso ir Tebų karaliaus Kadmo dukters Semelės sūnumi. Iš lentelių Kretos linijiniu „B“ raštu matome, kad Dioniso kultas siekia 2 tūkst.pr.m.e.
Pagal mitą, Hera, sužinojusi apie Dzeuso santykius, pasivertė moterimi ir įkalbėjo Semelę paprašyti Dzeuso pasirodyti visa dieviškąja didybe. Negalėdamas atsisakyti, Dzeusas atvyko svaidydamas žaibus, kurie uždegė jos rūmus. Jau mirštanti Semelė pagimdė silpną ir leisgyvį sūnų Dionisą. Dzeusas pačiupo neišnešiotą kūdikį ir užsisiuvo šlaunyje, iš kurios Dionisas gimė antrąkart.
Jį atidavė auklėti Semelės seseriai Ino ir jos vyrui Atamantui. Kitame variante, Hermis jį perdavė Nisos nimfoms, paslėpusioms jį oloje ir maitinusiomis saldžiu maistu. Kai suaugo, Hera jam atėmė protą ir jis tol klajojo po Egiptą ir Siriją (tai liudytų jo rytietišką kilmę), kol frigų deivė Rėja Kibelė jį išgydė ir įšventino į misterijas.
Tada Dionisas per Trakiją nuvyko į Indiją, iš kurios (o gal Lidijos ar Frigijos) grįžo į Tebus. Beplaukiant į Nakso salą, jį pagrobė piratai tirėnai, surakino grandinėmis ir norėjo parduoti į vergiją. Bet grandinės pačios nukrito, o Dionisas laivo stiebą ir burias apvyniojo vynuogienojais, pats pasivertė loke bei liūtu. Piratai sušoko į jūrą ir tapo delfinais.
Nakso saloje pamatė Tesėjo paliktą Ariadnę, pasiėmė ir Lemno saloje ją vedė. Su ja susilaukė Oinopiono, Foanto, Stafiko ir kt. vaikų.
Dioniso kultas ypač išplito 8-7 a.pr.m.e. kuriantis Graikijos polių sistemai ir įsigalėjus demokratinei valdymo formai. Nuo tada Dionisas priešpastatomas Apolonui. Parnase kas dveji metai jam rengiamos orgijos, kuriose dalyvaudavo Atikos bakchantės, fiadės. Atėnuose vykdavo „šventos“ Dioniso vedybos su archonto basilėjo žmona. Kovo-balandžio mėn. Atijoje būdavo švenčiamos Didžiosios Dionisijos, su procesijomis, vaidinimais, chorais. Gruodžio-sausio mėn. per mažąsias Dionisijas kaimuose kartodavo mieste jau atliktus vaidinimus.
Bet Olimpo dievu Dionisas tapo vėlai – jo ten nemini Homeras, nors ir pasakoja apie jo orgijas. Dionisą visur lydi bakchtantės (mainadės) ir satyrai – kurie triukšmingai visur garbina Bromiją (triukšmingąjį). Dionisas dar vadinamas Liėjumi (išlaisvintoju), Basarėjumi (basaras – ilgas įvairiaspalvis mainadžių drabužis), Enijas (vynuoginojai). Zoomorfinę Dioniso kilmę liudija vaizdiniai – jautis arba ožys (gal tai ir yra užuomina į Bafometo ištakas?). Jo simbolis falas.
Helenizmo epochoje jis tapatintas su frigų Sabadziju, Ozyriu ir Serapiu, o taip pat Adoniu ir Mitra, Amonu bei Liberu. Romoje populiaresnis Bakcho vardas. Dzeusas
Graikų mitologijoje Dzeusas – Krono ir Rėjos sūnus, vyriausias ir galingiausias iš Olimpo dievų. Galingesnės už jį buvo tik likimas personifikacijos, jo dukterys deivės moiros.
Gimimas
Kronas prarydavo savo vaikus po jų gimimo, bijodamas kad jie gali atimti iš jo valdžią, kaip tai jis padarė sukildamas prieš savo tėvą. Dėl to Dzeusą Rėja pagimdė pasislėpusi kalno oloje Kretoje. Kronui praryti ji davė akmenų ryšulį. Pagal vieną iš legendų, akmenų praryti negalėjo net dievas, todėl Rėja jam davė vaistų, nuo kurių jis atrijo ir kitus, anksčiau prarytus vaikus.
Dzeusą auginti ir saugoti Rėja pavedė ožkai (arba nimfai) Amaltėjai bei kuretams, ginkluotiems jaunuoliams. Dzeusu taip pat rūpinosi nimfos – Adrastrėja ir Ida. Kuretai ietimis daužė savo skydus ir ginklų triukšmu nustelbė vaiko verksmą, kad jo neišgirstų Kronas.
Apie Dzeusą kūdikį yra daug pasakiškų legendų. Taip pat pasakojama, kad Dzeusą išmaitino bitės. Graikiškai bitė – „melissa“ ir pagal vienus duomenis, vienos nimfos vardas buvęs Melisa, o pagal kitus, – Melisėju vadinę Adrastėjos ir Idos tėvą. Iš vienos Amaltėjos rago tryško nektaras, iš kito ambrozija, o nulaužtą Amaltėjos ragą vadino „gausybės ragu“, arba Plutu (turtu), arba Tiche (laime); iš šio rago tekėjo neišsenkama gausybė maisto ir gėrimo. Dzeuso skydą (aigis), egidę, kuris iš pradžių reiškė tamsų audros debesį (kaitaragis), liaudies etimologija taip pat susiejo su ožka. Aix (šaknis – aig) reiškia „ožka“, todėl egidę taip pat vadino „ožkienos skydu“ ir teigė, kad jis padarytas iš Amaltėjos kailio.
Poseidonas
Poseidonas (gr. Ποσειδῶν) graikų mitologijoje – vyriausias jūrų dievas. Jis taip pat yra žemės drebėjimų ir arklių dievas. Poseidonas yra Krono ir Rėjos sūnus. Romėnų atitikmuo yra Neptūnas, etruskų – Netunas (Nethuns).
Kilmė
Mikėnų kultūroje, kuri daug priklausė nuo jūros išteklių, Poseidonas svarbumu varžėsi su Dzeusu, jeigu tikėtume išlikusiomis Mikėnų lentelėmis. Poseidono vardas „PO-SE-DA-VO-NE“ yra žymiai dažniau minimas nei Dzeuso „DI-U-JA“. Taip pat jų lentelėse minimas moteriškas Poseidono variantas „PO-SE-DE-IA“ deivė, kuri tikrai egzistavusi, tik dabar yra pamiršta. Tose lentelėse iš Pilo (Pylos) aprašomi aukojamos gėrybės „dviem karalienėms ir Poseidonui“ ir „dviem karaliaus karalienėms“. Bene akivaizdžiausia indetifikacija „dviejų karalienių“ būtų Demetra ir Persefonė.