Graikų ir romėnų dievų olimpas
3 (60%) 2 votes

Graikų ir romėnų dievų olimpas

TURINYS

Įvadas 3

Graikų dievų olimpas 4 — 35

Romėnų dievų olimpas 36 — 52

Mitai 53 — 54

Išvada 55

Naudota literatūra 56

ĮVADAS

Kad ir kaip toli žvelgtume atgal, net prieš ankstyvuosius rašto paminklus rastume įrodymų, kad religija buvo viena iš svarbiausių gyvenimo sričių. Reikėjo kad kas nors paaiškintų įprasmintų, įtvirtintų žmogaus egzistavimo prasmę. Gimimas, mirtis, pačio gyvenimo rūpesčiai įtakojo žmogaus norą veržtis į kažką, kas galėtų įkūnyti, įprasminti visa tai. Senovės religijos įtakojo šių dienų tikėjimą. Vienos iš seniausių religijos yra graikų bei romėnų. Šiuo referatu noriu pristatyti graikų ir romėnų dievų olimpą.

GRAIKŲ DIEVŲ OLIMPAS

12 Olimpiečių (Olimpo dievai), graikų mitologijoje, buvo vyriausi Graikų panteono dievai, gyvenę Olimpo kalno viršūnėje.(Olimpas – aukščiausias kalnas Graikijoje, kurio aukštis 2917 m.).Viso 14 skirtingų dievų buvo vadinami Olimpiečiais, tačiau ant Olimpo niekada nebūdavo daugiau kaip 12 dievų vienu metu.

10 dievų – Dzeusas (vyriausias, dangaus ir griaustinio dievas), Hera (vyriausia deivė), Poseidonas (jūrų dievas), Arėjas (karo dievas), Hermis (keliautojų, piemenų, oratorių, literatų, poetų, atletų globėjas, tarpininkas tarp žmonių ir dievų), Hefaistas (kalvių, amatininkų, meistrų, skulptorių globėjas, metalo, metalurgijos ir ugnies dievas), Afroditė (meilės ir grožio deivė), Atėnė (išminties, strategijos ir karo deivė), Apolonas (nelaimių, šviesos, gyvybės, medicinos, šaudymo iš lanko, poezijos, pranašyščių, šokių ir proto dievas) ir Artemidė (medžioklės, laukinių žvėrių, gyvybės, skaistybės deivė) nuolatos būdavo ant Olimpo. Likę 4 – Hestija (židinio, švelnumo, šeimos deivė), Demetra (žemdirbystės deivė), Dionyzas (vyno ir vyndirbystės dievas) ir Hadas (požeminio pasaulio, mirties dievas) nebuvo nuolatiniai Olimpo dievai. Hestija užimdavo Dionyzo vietą, kai šis būdavo nusileidęs pas žmones, Demetra 6 mėn. per metus palikdavo Olimpą, kad susitikti su savo dukterimi Persefone, kuri buvo Hado karalystėje. Hadas buvo vienas iš vyriausių graikų dievų, bet jis gyveno požeminiame pasaulyje ir ryšys su Olimpu buvo netiesioginis. Šie dievai išsikovojo vietą Olimpo viršūnėje Dzeuso (Dzeusas vadovavo pergalingam karui dėl valdžios prieš titanus) dėka, nes jie vienaip ar kitaip buvo susiję su juo giminystės ryšiais – Dzeusas, Hera, Poseidonas, Demetra, Hestija ir Hadas buvo susieti brolystės ryšiais; kiti Olimpiečiai buvo Dzeuso ir įvairių moterų vaikai.

Dzeusas — graikų mitologijoje vyriausias dievas, dievų ir žmonių tėvas, Olimpo dievų valdovas. Dzeusas yra senas graikų dievas; jo vardas indoeuropietiškos kilmės ir reiškia „giedrą dangų“. Antikiniame pasaulyje vardo „Dzeusas“ etimologija buvo siejama su žodžiu „gyvenimas“, „tai per ką viskas egzistuoja“. Dzeusas yra Krono ir Rėjos sūnus, todėl jį dar vadina Kronidu arba Kronionu. Jis priklauso trečiai dievų kartai, nuvertusiai titanus. Dzeuso tėvas Kronas, nuogąstaudamas, kad vaikai gali atimti iš jo valdžią, surijo visus Rėjos pagimdytus vaikus. Bet Rėja apgavo vyrą, vietoj ką tik gimusio Dzeuso duodama jam praryti akmenį. Dzeusą ji slapta nusiuntė į Diktės kalną Kretoje. Pasak kito varianto, Rėja pagimdė Dzeusą Diktės kalno oloje ir atidavė jį auginti kuretams bei koribantams, kurie maitino Dzeusą ožkos Amaltėjos pienu. Būtent Kretoje išliko seniausi Dzeuso garbinimo fetišai — dviašmenis kirvis (labris), žudantis ir gyvybę teikiantis stebuklingas ginklas, griaunanti ir kurianti jėga. Šis dviašmenis kirvis tarp jaučio ragų pavaizduotas ir ant ritualuose naudotų daiktų. Jautis Kretoje buvo zoomorfinis Dzeuso pakaitalas, nes pasivertęs jaučiu Dzeusas pagrobė Europę. Pagrindine Dzeuso Labrio gyvenamąja vieta laikytas Labirintas. Fantastinė, iš dalies į žmogų panaši būtybė Minotauras — vienas iš Kretos Dzeuso pavidalų. Archajiškasis Dzeusas artimas Dzagrėjui, kuris vėliau buvo laikomas Dzeuso sūnumi.

Su Dzeusu olimpiečiu susijusioje mitų sistemoje Dzeuso buvimas Kretoje yra archajiškas rudimentas. Delfuose garbintas archajiškas fetišas omfalas („žemės bamba“) — akmuo, kurį Kronas buvo prarijęs vietoj Dzeuso , ar akmuo — naujagimio Dzeuso bamba. Dzeusas padėjo amfalą kaip paminklą Pitojoje prie Parnaso visų mirtingųjų nuostabai.

Suaugęs Dzeusas išlaisvino brolius ir seseris iš Krono pilvo, Metidės patarimu davęs Kronui kažkokio gėrimo, ir Kronas išvėmė Rėjos vaikus. Atsidėkodami jie atidavė Dzeusui perkūnus ir žaibus. Po to jis ėmė kovoti su Kronu ir kitais titanais dėl valdžios. Šioje dešimtmetį trukusioje kovoje Dzeusui padėjo šimtarankiai ir kiklopai, nukalę iš žaibų griaustinį. Nugalėtus titanus Dzeusas nutrenkė į Tartarą. Trys broliai — Dzeusas, Poseidonas ir Hadas pasidalijo valdžią. Dzeusas tapo dangaus valdovu, Poseidonas valdė jūras ir vandenynus, Hadas — mirusiųjų šalį. Seniausiais laikais Dzeusas pats valdė gyvuosius, teisė mirusiuosius. Todėl vienas iš jo epitetų — chtoniškasis („požeminis“). Dzeuso Chtoniją garbino Korinte.
Vėliau Dzeusas įkūnijo tik šviesiąją gyvenimo pusę. Patriarchato laikotarpiu Dzeusas galutinai įsikūrė Olimpe ir įgijo epitetą „Olimpietis“. Savo valdžią jis įtvirtino sunkiai, prieš jį sukilo Gaja ir užsiundė jos pačios pagimdytą baisųjį Tifoną. Dzeusas nugalėjo šią pabaisą ugniniais žaibais. Anot vieno mito varianto, Dzeusas įmetė Tifoną į Tartarą, pasak kito, — užvertė ant jo Etną. Tačiau kova su chtoniškosiomis pabaisomis tęsėsi. Gaja iš iškastruoto Urano kraujo pagimdė gigantus. Apolodoro manymu, kova su gigantais vykusi prieš kovą su Tifonu, kuris buvęs dar baisesnis už gigantus.

Prieš Dzeuso ir kitų Olimpo dievų kovą su pabaisomis ir gigantais įvyksta dar viena dievų kartų kaita (visų pirma Kronas nuverčia Uraną, tada Dzeusas — Kroną). Orfikų teogonija seniausiais pasaulio valdymais prieš Kroną ir Rėją laiko Ofioną ir Eurinomę, manytina, gyvačių pavidalo būtybes, kurios nugalimos ir įmetamos į Okeaną (Okeano gelmėse Eurinomė išgelbsti nuo Olimpo numestą Hefaistą). Ir pačiam Dzeusui gresia. Kad valdžią atims sūnus. Dzeusas kovoja dėl valdžios net su artimiausiais giminaičiais, prieš jį sukyla Hera, Poseidonas, Atėnė Paladė, net Apolonas. Jam padeda Tetidė (Nerėjo duktė, nuverstosios valdovės Eurinomės sesuo). Ji pakviečia šimtarankius, kurie įbaugina sąmokslininkus. Dzeusas — naujasis Olimpo dievas — šaukiasi Žemės pagimdytų pabaisų pagalbos ir kovoja su tokiomis pat Žemės sukurtomis būtybėmis. Dzeusas olimpietis buvo laikomas dievų ir žmonių tėvu, tačiau jo valdžia nėra itin stipri. Dzeusas dažnai nežino likimo sprendimų ir išsiaiškina juos, sverdamas didvyrių likimus auksinėmis (gal dangaus ar saulės) svarstyklėmis. Būtent žemės Gajos ir dangaus Urano patariamas Dzeusas praryja savo pirmąją žmoną Metidę, idant ji nepagimdytų sūnaus, kuris bus stipresnis už tėvą. Gajos duktė Temidė atskleidžia Dzeuso paslaptį, kurią žino ir Prometėjas: tokį sūnų Dzeusui pagimdys Tetidė. Atsisakęs santuokos su Tetide ir išleidęs ją už didvyrio Pelėjo, Dzeuso motinos Žemės prašymu sukelia Trojos karą. Antroji jo žmona — teisingumo deivė Temidė. Jų dukterys horos reguliuoja dievų ir žmonių gyvenimo eigą, o likimo deivės moiros įgyvendina Dzeuso valią. Jo valdomas pasaulis pastebimai keičiasi, jo ir Eurinomės dukterys charitės atneša į jį džiaugsmą, linksmybes, grožį. Dzeuso žmona Demetra jau nebe žemė, gimdanti pabaisas. O žemdirbystės deivė. Net Hadas Dzeuso dukrą Persefonę pagrobia atsiklausęs jo leidimo. Atminties deivė Mnemosinė pagimdo Dzeusui devynias mūzas, vadinasi, Dzeusas tampa įkvėpimo, mokslų ir menų kūrėju. Leta pagimdo Dzeusui Apoloną ir Artemidę. Trečioji, bet pagal reikšmę pirmoji, Dzeuso žmona Hera — teisėtos santuokos ir santuokinių normų gynėja. Taip jis palaipsniui pakeičia pasaulį, sukurdamas dievus, kurie įdiegia įstatymus, tvarką, mokslus, menus ir moralės normas. Tačiau daugelyje mitų pastebimi ikiolimpinio Dzeuso bruožai. Jis veda mūzą Kaliopę, kuri pagimdo ekstaziškuosius koribantus, demoniškuosius Didžiosios Motinos Kibelės tarnus, Kretoje saugojusius mažąjį Dzeusą. Priešinimui nuslopinti ir bausmėms vykdyti Dzeusas vis dar naudoja savo ginklus — griaustinį ir žaibus. Homeras Dzeusą vadina „griaustinio dievu“, „aukštybėse dundančiu“, „debesų stumdytoju“, vėjų ir lietaus siuntėju. Anot Hesiodu , Dzeusas atsiunčia liūtis. Alkajo žodžiais tariant, Dzeusas „lyja“. Pausanijas pasakoja, kad Atėnuose buvo statula, kuri vaizduoja, kaip žemė Gaja prašo Dzeuso atsiųsti lietų. Atėniečiai maldaudavę Dzeuso nulyti kaip lietui ant laukų. Dodonėje garbintas ąžuolas, kurio šaknis skalauja upelis. Jį laikė Dodonės Dzeuso, Okeanidę Dionę — Dzeuso žmona.

Dzeusas Olimpietis — žmonių miestų saugotojas, nuskriaustųjų užtarėjas ir prašančiųjų rūpintojas. Kiti dievai klauso Dzeuso, jis duoda žmonėms įstatymus. Jis — gyvybės ir gyvenimo kūrėjas, jis rūpinasi šeima, todėl vadinamas šeimos užtarėju. Eschilo kūrinyje „Maldautojas“ pavaizduotas Dzeusas — galingas dievas, teisingas žmonių globėjas ir padėjėjas. Šios jo funkcijos atsispindi epitetuose „padėjėjas nelaimėje“, „gelbėtojas“, „miestų gelbėtojas“, „įkūrėjas“, „saugotojas“, „valstybės valdovas“. Dzeusas yra draugiškų santykių globėjas „tėviškasis“, „tėvas“. Jis rūpinasi, kad būtų laikomasi priesaikų, talkina kareiviams, jis ir pats yra strategas, karvedys, „karingasis“, „pergalės nešėjas“. Jis žinomas ir kaip tautos susirinkimo globėjas, „skeptro nešėjas“, „valdovas“, „valdovų valdovas“, „aukščiausia palaimintoji ir tobula valdžia“, „visų valdovas“, „heleniškasis“. Atėnuose buvo atskiras „visų helenų valdovo“ Dzeuso kultas.

Dzeusas Olimpietis yra daugelio didvyrių tėvas, kurie įgyvendina Dzeuso dievišką valią ir gerus sumanymus. Dzeuso sūnūs yra Heraklis, Persėjas, Dioskūrai, Sarpedonas, garsūs valdovai ir išminčiai Minojas, Radamantas ir Ajakas. Jis rūpinasi didvyriais, kurie naikina chtoniškąsias pabaisas, tačiau smerkia Arėjo kraujo troškimą ir karo stichiją. Mituose apie didvyrių gimimą pastebimi ir seni fetišizmo motyvai. Dzeusas ateina pas Danaję aukso lietumi, pas Semelę —
griaustiniu ir žaibais, jis pagrobia Europę pasivertęs jaučiu, pas Ledą atvyksta kaip gulbė, pas Persefonę — kaip gyvatė. Archajiški zoomorfiniai motyvai įžvelgiami ir mituose, kur Dzeusas paverčia savo mylimąsias gyvūnais, kad apsaugotų jas nuo Heros pykčio. (Dzeusas paverčia Ijo karve, Kalisto — loke). Būdamas dievų ir žmonių tėvas, jis yra ir negailestingas teisėjas. Jo įsakymu prie olos prikalamas Prometėjas, kuris pavogė Hefaisto ugnį, kad padėtų žmonėms, Dzeuso pasmerktiems apgailėtinam likimui. Dzeusas daug kartų išnaikina žmonių giminę, norėdamas sukurti tobulesnes būtybes. Jis pasiunčia į žemę tvaną , po kurio išlieka tik Prometėjo sūnus Deukalionas ir jo žmona Pira, ir Trojos karas yra Dzeuso priemonė nubausti žmones už jų suktybes. Jis pražudo Atlantus, nes tie pamiršo garbinti dievus. Platonas tokį Dzeusą vadina įstatymų sargu.

Dzeusas prakeikia kai kuriuos didvyrius ar ištisas jų kartas (Tantalas, Sisifas, Atreidai, Kadmidai). Taip archajiškasis Dzeusas pamažu įgyja moralinių bruožų, nors savo principus įgyvendina jėga. Graikai manė, jog valstybės, harmonijos ir moralės ištakos susijusios su Dzeuso veikla, o ne su Prometėjo dovanomis, dėl kurių žmonės tapo pernelyg išdidūs. Dzeusas suteikė žmogui gėdą ir sąžinę — bruožus būtinus socialiniame gyvenime. Dzeusas, kuris buvo laikomas ugnimi ir karšta medžiaga, kuris gyveno eteryje ir valdė pasaulį, tampa organizuojančiu kosminio ir socialinio Olimpo gyvenimo centru ten, kur žemė susilieja su dangum, o dangus virsta ugniniu, giedru eteriu. Dzeuso Olimpiečio mitologija atspindi basilėjų, ypač Mikėnų valdovų, patriarchalinės valdžios įsitvirtinimą. Vis dėlto valdovo valdžia neabsoliutinama (Hesiodas rašo, kad Dzeusą valdovu išrinkę dievai).

Tik helenizmo laikais Dzeusas tampa pasaulio valdovu ir likimo lėmėju. Vėlyvuosiuose orfikų himnuose ir stoikų Kleanto himne „Dzeusui“ apdainuojamas „valdovų valdovas“ir „visų helenų valdovas“. Universalus ir kosmiškas jis čia įgyja monoteistinių bruožų.

Jo atributai yra egida, skeptras, kartais kūjis. Dzeusui skirta nedaug kulto švenčių, nes atskiras jo funkcijas buvo parėmę kiti dievai, jo valios vykdytojai. Šie dievai daug artimesni žmonėms. Apolonas buvo pranašas, Demetra — žemdirbystės deivė, Atėnė — išminties ir grožio deivė. Dzeuso garbei buvo rengiamos visos Graikijos žaidynės Olimpijoje ir simbolizavo visų graikiškų polių vienybę ir savitarpio supratimą. Dzeusas atitinka romėnų Jupiterį.

Yra išlikusios Dzeuso kulto statulos, vaizduojančios jį soste su valdžios atributais. XVI — XVIII a. tapyboje plačiai naudoti mitai apie Dzeusą ir Danają, Europę, Ijo, Ledą.

Hera — graikų mitologijoje Dzeuso žmona ir sesuo, aukščiausioji Olimpo dievybė, Krono ir Rėjos duktė. Turbūt jos vardas reiškia „saugotoja“, „ponia“. Jos santuoka su broliu — senosios kraujo giminaičių šeimos rudimentas. Kronas prarijo Herą kartu su kitais savo vaikais, tačiau Metidės ir Dzeuso gudrybės privertė jį išspjauti vaikus. Prieš kovą su titanais motina paslėpė Herą pasaulio pakraštyje pas savo tėvus — Okeaną ir Tetidę; nuo to laiko Hera atliko taikytojos vaidmenį sutuoktinių ginčuose.

Hera paskutinė (po Metidės ir Temidės) teisėta Dzeuso žmona. Tačiau dar ilgai prieš sutuoktuves ji palaikė slaptą ryšį, kurio iniciatorė buvo būtent Hera. Santuoka jai suteikė galimybę valdyti kitas Olimpo deives. Vis dėlto jai būdingi senos vietinės ikiolimpinės dievybės bruožai: savarankiškumas ir laisvė šeimoje, nuolatiniai kivirčai su Dzeusu, pavyduliavimas, pyktis. Kaip teisėta monogaminės santuokos normų saugotoja klasikinės olimpinės mitologijos laikotarpiu, Hera priešinasi Dzeuso nesantuokiniams ryšiams, nekenčia Dzeuso ir mirtingosios Alkmenės sūnaus Heraklio, pražudo Semelę, pagimdžiusiai Dzeusui Dionisą. Įtūžusi ant Teiresijo, Hera jį apakina (kita versija: tai padarė Atėnė), užtemdė protą valdovo Proito dukterims ir Ino, kuri po to įšoko į jūrą. Keršydama Dzeusui, išleidusiam į pasaulį Atėnę Paladę, Hera be jo pagimdė Hefaistą, tačiau ši matriarchalinė jos užgaida baigėsi nesėkme: Hefaistas buvo labai negražus. Supykusi Hera numetė Hefaistą nuo Olimpo , jis apšlubo ir nuolat pyko ant Heros, kartą net prikalė ją prie sosto.

Senas Heros ryšys su chtoniškosiomis dievybėmis atsiskleidžia mito epizode, kai Hera prisilietusi prie žemės, pagimdė penkiasdešimtgalvę pabaisą Tifoną (kita versija: Tifoną pagimdė Gaja ir Tartaras). Dzeusas užmušė Tifoną žaibais. Viena iš archajiškųjų Heros funkcijų — pagalba gimdyvėms, ji — gimdymo deivės Eileitijos motina. Hera nusiuntė Eileitiją pagreitinti Alkmenės varžovės Nikipės gimdymo; Nikipė pagimdė negarbingąjį Euristėją. Ji sąmoningai trukdė Alkmenei pagimdyti Heraklį, tačiau tai sukėlė nelauktas pasekmes: priverstas tarnauti Euristėjui, Heraklis įvykdė savo didžiuosius žygdarbius. Galų gale net Hera buvo priversta su Herakliu susitaikyti ir atiduoti jam (jau Olimpe) į žmonas savo dukrą Hebę.

Heros archajiškumą liudija ir tai, kad vienas kruviniausių ir stichiškiausių dievų — Arėjas — jos sūnus. Samos saloje buvo medinis Heros fetišas. Zoomorfinę Heros praeitį rodo jos epitetas Homero epe — „jautakė“, jai aukotos
kaip karvė garbinta Arge. Vis dėlto Hera užima garbingą vietą herojinėje, be to — grynai graikiškoje mitologijoje, todėl ji — didvyrių ir miestų globėja. Ji padeda argonautams, visų pirma — Jasonui; Trojos kare Hera užtaria achajus ir kenkia trojiečiams, nes Paris trijų deivių (Afroditės, Heros ir Atėnės) ginčą išsprendžia Afroditės naudai. Hera tokia klastinga, jog Afroditės grožio juostos pagalba sužavi ir užmigdo Dzeusą savo glėbyje, kad per tą laiką achajai turėtų galimybę pasiekti pergalę. Ši garsi Heros ir Dzeuso meilės scena Idos kalno viršūnės kvepiančioje pievoje — neabejotinas senos Kretos ir Mikėnų šventės — Dzeuso ir Heros „šventosios santuokos“ — analogas. Ši šventė būdavo iškilmingai švenčiama Graikijos miestuose primenant matriarchalinės deivės galią. Heros kultas buvo paplitęs kontinentinėje Graikijoje (ypač Mikėnuose, arge ir Olimpijoje) bei salose (garsusis Samos salos medinis fetišas, Kretoje švenčiama „šventoji santuoka“). Romėnų mitologijoje Herą atitinka Junona.

Daugelyje antikinių meno kūrinių Hera vaizduojama kartu su Dzeusu. Europos vaizduojamame mene Heros paveikslas iškyla mitologinėse scenose, kur veikia Heraklis, Ijo, Paris. Šis personažas figūruoja ir XVII — XIX a. muzikoje.

Poseidonas — graikų mitologijoje vienas iš aukščiausiųjų Olimpo dievų, jūros valdovas, Krono ir Rėjos sūnus, Dzeuso ir Hado, su kuriais dalinosi pasaulį, brolis. Traukiant burtus Poseidonui atiteko jūra, Dzeusui — dangus, Hadui — požemis. Seniausias Poseidono įvaizdis susijęs su drėgmės prisodrintos žemės derlingumu. Kita vertus, Poseidonas susijęs su Ide zoomorfiniu derlingumo demonu. jis pasirodo arklio ir jaučio pavidalu, taip priartėdamas prie neišsenkančių žemės vaisingumo syvų, taigi prie vandens stichijos. Poseidono vardas įkūnija derlingumo esmę, išreikštą pastoviu ritualiniu kreipiniu: „vandenų valdovas “ ( nes doriečių Poteidan susideda iš potei „valdovas“ šauksmininko ir pažyminio daon „vandens“ šauksmininko, kuris išvestas iš ide šaknies da—, danu—, reiškiančios drėgmę ir upę). Graikų gentims apsigyvenus salose, Poseidoną imta identifikuoti ne tik su drėgme, suteikiančia žemei gyvybę, bet ir su jūros platybėmis. Olimpo Poseidonas neatsiejamai susijęs būtent su jūros stichija, nors ir išlaikęs rudimentinius epitetus, bylojančius apie buvusį ryšį su žeme. Yra išlikę ir mitai apie zoomorfines Poseidono hipostazes — arklį ir jautį bei padavimai apie Poseidoną, kuris savo trišakiu išmuša žemėje skaidrius šaltinius.

Olimpo Poseidono archajinius bruožus rodo audringa prigimtis, siekimas išlikti nepriklausomu. Priverstas pripažinti Dzeuso valdžią, jis laiko save lygiu Dzeusui. Jis dalyvauja sąmoksle prieš Dzeusą, iš grandinių jį išvaduoja Tetidė. Susimokęs su Hera, Dzeusui užmigus Poseidonas padeda achajams ir sukelia Dzeuso pyktį, gresiantį peraugti į neapykantą. Jis eina pagalbon achajams su kardu, panašiu į žaibą, vadovauja achajų kariuomenei. Poseidonas nekenčia trojiečių, kurių valdovas Laomedontas kadaise nesumokėjo jam ir Apolonui atlyginimo už įtvirtinimų statybą. Poseisonas pasiuntė į Troją bjaurią jūros pabaisą, kuri kėsinosi į valdovo dukterį Hesionę. Hesionę išgelbėjo Heraklis.

Poseidonas priešinasi olimpiečių sprendimui leisti sugrįžti Odisėjui. Jis nekenčia Odisėjo, nes šis apakino Polifemą. Tačiau Dzeusas įsitikinęs, jog Poseidonas negali ginčytis su visais nemirtingaisiais ir savavališkai elgtis. Vis dėlto jis nenurimsta ir pasiunčia Odisėjui baisią audrą, kuri sudaužo jo plaustą, savo trišakiu išjudina jūrą, debesis ir vėjus. Trišakį Poseidonas naudoja piktiems tikslams — kai noro sukelti vėtrą arba užmušti kokį nors didvyrį. Jis sutriuškina uolą, pasmerkdamas mirčiai Ajantą už jo įžūlų pagyrūniškumą. Poseidono trišakis — senas fetišas, turintis magiškos galios. Ginčydamasis su Atėne, jis trišakiu iškerta šaltinį — dovaną Atikos gyventojams. Jam užtenka stipriau suktelėti delnu fajakų laivą, ir jis, pavirtęs uola, nugrimzta į jūros dugną. Poseidonas negyvena ant Olimpo kalno. O turi puošnius rūmus jūros dugne prie Aigų. Poseidonas lekia per jūrą kovos vežimu, pakinkytu ilgakarčiais žirgais. Tamsiai mėlyna audros banga jūroje — tai pats Poseidonas. Jo išvaizda grėsminga, jis galingas ir stichiškas, nuo jo žingsnių dreba miškai. Savo pilį Aigose jis pasiekia žengęs tris keturis žingsnius nuo Trakijos kalnų. Jis — nereidės Amfitritės vyras. Ji pagimdė Poseidonui sūnų, jūros gelmių valdovą Tritoną. Poseidonas turi daug vaikų, ir visi jie stichiški, niūrios išvaizdos, grėsmingi. Tai milžinai Sarpedonas, Orionas ir Aloadai, imtynininkas Amikas (pagimdė nimfa Meilija), milžinas Antėjas (pagimdė Žemė), kiklopas Polifemas, vald. Busiridas, žudęs visus svetimšalius, plėšikai Kerkionas ir Skironas; gorgonė Medūzajam pagimdė Chrisoarą ir Pegasą, kuris pasaga išmušė Hipokrenės šaltinį. Demetra, pasivertusi erinija Poseidonui pagimdė žirgą Arejoną. Visa tai byloja apie zoomorfinę Poseidono esmę. Jis iš jūros atsiunčia į Kretą puikų jautį, savo hipostazę. Iš jo ryšio su Pasifaje gimsta pabaisa Minotauras. Vis dėlto esama ir mėginimų susieti Poseidoną su didvyriu pasauliu, tačiau ir
tada jis pasirodo vandens stichijos pavidalu. Pasivertęs upės dievu, jis susituokia su Tira. Ji pagimdo Pelėją ir išmintingojo Nestoro tėvą Nelėją.

Šiuo metu Jūs matote 33% šio straipsnio.
Matomi 3293 žodžiai iš 9890 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.